radauskas henrikas
MIRTIES ANGELAS
Jisai ateina per granito kiemą,
Juoduos sparnuos pražilę plunksnos žiba.
Paglosto medį, vandenį ir katę,
Į dieną kaip į veidrodį pažiūri.
Ir klanas dreba, nors nutilo vėjas,
Ir katinas nuo slenksčio puola orą
Kaip pelę. Medžio kraujas ima stingti,
Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra.
Naujagimiu pravirksta ąžuolinės
Šimtmetės durys. Pro geltoną rūką
Ligonio akys mato: laumės juosta
Kvatojančiom papūgom byra žemėn.
Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką,
Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina,
O angelas, į židinį įėjęs,
Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
ANGELAS IR GAIDYS
Kaip raidė S išpūsdamas krūtinę,
Jis šaukia, atsistojęs ant žvaigždės,
Kad, auštant rytui, kovą paskutinę
Prieš žiaurų velnią angelas laimės.
Jau tviska pievos ir laukai sudrėkę,
Nuo skardžio krenta velnias žmogžudys,
Ir angelas, iškėlęs kardą, rėkia,
Ir gieda himną degantis gaidys.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
PAVASARIS arba VIVALDI
Fioletinės kekės balandžių
Ties nušvitusiu marmuru kabo.
Horizontai pavasarį švenčia,
Ir platanai pakyla iš kapo.
Baltos kregždės pro debesį krinta,
Ir liepsnosvaidis orą suskaldė,
Kur sidabro audros labirinte
Groja smuikais ir fleitom Vivaldi.
Largo liūdesio potvyniu liejas
Per Italijos lygumą plačią,
Ir laimingu žingsniu, kaip šokėjas,
Bėga dangiškais sodais vivace.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
PARKO RUDUO
Žiaurus savižudis ruduo
Pravirkdo statulas taurias,
Ir teka ašarų vanduo
Į juodo marmuro taures.
O tu kaip aidas gyveni,
Kaip balsas, plaukiantis toli,
Tau atsispindi vandeny
Sraigių procesija tyli.
Pamėlynavęs nuo šalčio tolis,
Kaip miręs lapas nuraudęs molis.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
MUGĖ
Velnių veidais balionai per linksmą dangų čiuožia,
Klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius.
Išgerk ugnies ąsotį, nuskink vaškinę rožę,
Griebk už plaukų žirafą, ir šokit per medžius.
Galingos rankos suka planetų karuselę,
Vaivorykštę pralaužia arkliai ir neregiai.
Mamytė pirko gėlę, tėvelis pirko lėlę,
Gondolos pasikėlė, ir nulėkė drugiai.
Laimingos, storos bobos jums kepa riebią žuvį,
Spindėt varinei vielai prekymety smagu.
Pažink arabų meilę, slidžiausią jos liežuvį,
Laikyk pagonę širdį kaip velnią už ragų.
Mieguistas mugės dievas į krūmus saulę tempia,
Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu,
Orkestrą suvynioja, gesina karštą lempą,
Įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
KARŠTA DIENA
Dangų rėžia kiparisas plonas,
Ir karštos dienos odekolonas
Liejasi peizažui ant žaizdų.
Švelnios adatos subado širdį,
Alpdama ji šypsosi ir girdi
Savo riksmą ir negali mirti,
Kaip negalim mirti aš ir tu.
Girdi: paukštis metalinis gieda
Stiklo medy, vario vaisiai rieda,
Virpa priešmirtiniam svaiguly.
Į auksinę seno fauno pėdą
Plaukia muzika tyli.
Susiliejus stiklo medy su nematomais žiedais,
Tau nerūpi, ar rytojus beateis.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
PO RUDENS MEDŽIU
Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos,
Prie šono miegančiam pastatė lyrą.
Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas,
Dundėjo didelis varinis skliautas,
O jis miegojo po rudens medžiu.
Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais,
Sapnavo tylą, virstančią į liepsną,
Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką,
Geltoną, žiaurią, bailią, kaip kareivis.
Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto
Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj.
Naktis prabilo debesio balsu,
Ir lyra kaip sirena uždainavo:
Ruduo ateina oru ir žeme,
Rubinų ir topazų sūkuriai
Užkloja tyliai miegantį, kuris
Laimingas guli, nugalėjęs Laiką.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
SEKMADIENIS
Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.
Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.
Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.
Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
GARBĖ
Nesibijokite grįžimo
Metalais mintančios garbės:
Kas plieno trapią širdį žino,
Prieš jokį kardą nedrebės.
Garbė apako ir užkimo
Prie imperatoriaus duobės.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
BLONDINIŲ GATVĖ
Blondinių gatvėn draudžiama įeiti
Gyviesiems. Vandenilio peroksidas,
Lašėdamas iš debesio į žemę,
Auksuoja miegančių mergaičių plaukus.
Tuščiom akim pavargusios gražuolės
Nueina rudenėjančia alėja.
Joms nuo pečių auksinės upės teka,
Joms medžiai šlama apie Prozerpiną,
Ir pragaro valdovės obuoliai
Pro jas nurieda į geltoną dieną.
Jos, nematydamos viena kitos,
Prieina ligi geležinių vartų,
Kur vagonėlių kimios dūdos groja "
Senus galantus purpurinėm kaukėm".
Sugrįžusios į kambarius neramios,
Jos mato veidrodyje rausvą naktį
Ir, guldamos ant giedančių grindų,
Už sienų girdi šlamesį ir juoką.
Nuo lengvo vėjo atsidaro durys,
Ir, didelius sparnus palikę gatvėj,
Į kambarius įeina angelai,
Šypsodami po sidabrinėm kaukėm.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
SKULPTORIUS LIPDO CENTAURUS
Jie mums kaip avį gyrė dvasią,
Kad ji švelni, kad ji šviesi,
Ją glostė šiltą ir nedrąsią,
O ji kaip pantera drąsi
Padangėj suposi ir nėrė
Pro klaikiai klykiančias šakas,
Pabaidė vandenį ir žvėrį
Ir jauno skulptoriaus rankas:
Nubėgo juokdamies centaurai
Per girią, kupiną kvapų.
O girioj augo tamsūs laurai
Ir kantriai laukė jo kapų.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
MŪZA
Siuvėja mūza iš Denis paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.
Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
VIDUDIENIS
Jisai, sušukęs, kad neturi sielos,
Iš kreivo bokšto ėmė kristi žemėn.
Po juo blizgėjo ežerai monetom
Ir žolės mito pieno burbulais.
Džiaugsmingai rėkė lekiantis šešėlis.
Jo riksmo negirdėjo žilas oras.
Karaliaus šunys vijo linksmą briedį,
Raudoni sodai springo obuoliais.
Bekojis angelas italas šliaužė,
Našlaičiams vilkdamas didžiulį maišą
Metalo paukščių. Ajerų šešėliai
Gražuolei kriauklei sakė paupy:
"Kodėl tu lūpas ir akis slepi?"
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
FESTIVALIS
Purpuriniai išsiskleidė metai -
Sidabrinių erdvių augalai.
Advokatai ir akrobatai
Skraidė ore kaip angelai.
Dingo kūno svoris ir tūris,
Gelmėje prabilo prasmė.
Daktarai utriusque juris
Deklamavo Saint Mallarmé.
Velnio galiai pavedę sielą
(Ji liepsnoj kaip gėlė išsiskleis),
Akrobatai skrido per vielą,
Žongliruodami rutuliais.
Purpuriniai baigiasi metai,
Akmenėja diena švelni.
Advokatai ir akrobatai
Per pasaulį eina liūdni.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
GAISRAS
Naktis į žemę šoko nuo debesio,
Geltoną lauką metė į ežerą
Ir galvas rėkiančių šešėlių
Papuošė gaisro rausvais vainikais.
Atėjus rytui, ramios vaivorykštės
Į žemę rėmė žydinčias kopėčias,
Žadėdamos juodiems kaimiečiams
Lengvą kelionę į margą dangų.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
PRADŽIA
Pamatęs šokantį Adomą,
Jis trypė žemę tris naktis,
Žinodamas, kad per Sodomą
Dangus į pragarus nukris.
Jisai sukūrė kūną Ievai
Ir medžiui, stovinčiam kukliai.
Pragydo pievos ir papieviai,
Prabilo jaučiai ir arkliai.
Kvatojo Abeliai ir Kainai,
Jiems buvo baisiai nuostabu,
Pradėjus kilti kūnų kainai,
Pradėjus dvasiai krist žaibu.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
VAKARO STEBUKLAS
Mane nuliūdino ta rudenio diena:
Beprasmiški darbai artojo ir kirtėjo
r juodo traukinio mechaniška daina,
Tačiau į vakarą stebuklas priartėjo, -
Vanduo apsirengė melodija kuklia,
Pabudusi šviesa į šaltą srovę metės,
Švelnių atodūsių šilkiniam patale
Bučiavo angelo krūtis nepilnametės.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
GRAŽI DIENA
Apelsinai ir glicinijos,
Saulės ašaros - citrinos.
Begalybės tyros linijos,
Amžinybės dainos grynos.
Senas molis miega plytose,
Geria vandenį mirtis,
Ir per linksmą žolę ritasi
Dievo didelė širdis.
Pamiškėj šešėliai jodami
Tyliai kalba su savim.
Jūroj debesys žvejodami
Džiaugias šokančia žuvim.
Danguje šventa Liukrecija
Kelia taurę rausvo vyno,
Ir pagoniška Venecija
Laukia pranašo - delfino.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
FILIDA IR FLORA
Mergaitės Filida ir Flora akim kaip polipai
Slidžiom ir saldžiom nuskendusios stovi ir šypso
Dėmėtoj šviesoj, kur juodumas nutaškė mėlynę,
Drumstam katile, kurio vengia žuvys ir žolės.
Rodyklės, prapjovę vidunaktį, austrėms parodo
Užmigusį laiką, negyvą Neptūno senatvę.
Iš degančio laivo dainuodamas girtas jūreivis
Svyruodamas eina jūros dugnu, o gražuolės
Polipais akių ir lūpų medūzomis kviečia
Atplaukti į guolį, išklotą rausvais embrionais,
Jų buvusių meilių negalinčiais gimti paminklais.
Mergaitės kaip motinos švelniai jūreivį paguldo,
O jojo vėlė, plaukdama tarp koralų ir krabų,
Nustebusi girdi šaltų embrionų choralą:
"Non simt formae virginum, sed formae divinae
Et respondent facie luci matutinae".
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
PAGROBIMAS
Jis pagriebė popierius, šovė, užšoko ant dviračio,
Nuo kojų numušdamas neregį muzikantą.
Sirenų liežuviai nutįso riksmu lig akiračio.
Pabiro pieštukai. Grobikas išlipo į krantą.
Tarnaitė pas ponią įbėgo, nualpusią rado ją.
Grobikas nuo bokšto nušoko, jo salto mortalę
Parodė šviesa ir paleido per eterį radio,
Šaltais hieroglifais užrašė italas Montale.
Ji pjovėsi venas, netekus poemų ir akcijų.
as mėtė pavėjui per kalnus grobikas drąsus.
Policija šaudė į debesis, krūmus akacijų,
Ir šunys kvatodami gaudė šviesas ir garsus.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.
JŪROS AUDRA
Audra atbėga, griūva krantas,
Benamė, didelė daina.
Dainuoja Lekiantis Olandas,
Ir skęsta raudanti diena.
Per veidą uolai ima lietis
Vėžiai ir bangos šimtmetinės,
Ir šaukia verkiančios lesbietės,
Kad grįžtų mirusios undinės.
Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.