A. O ką jūs manėte?
Z. Aš? Nieko... nieko..
.

PYPKĖ nusikikena.


A. (postringaudamas). Įsivaizduokit vėlus vakaras. Vėjas. Langais bėga šlapdriba. Kambary per daug šviesos.
Pakylu ir prigesinu.

Pakyla ir prigesina.


Lieka tik vienas žiburys.

Lieka tik vienas žiburys.


Vėl atsisėdu.

Vėl atsisėda.

Prie židinio.

Prie židinio.


Išsiimu iš kišenės pypkę ir...

Išsiima iš kišenės pypkę ir...


Turite degtuką?

A. ir Z. žiūri vienas į kitą.
Pagaliau Z. įžiebia degtuką. A. paima jį ir nusišypso.


A. Ačiū.

...užsidegu.

...ir užsidega.


Ir ištiesiu kojas.

Ir ištiesia kojas.


Ir papsiu pykę.

Ir papsi pypkę.


Dūmų kamuoliai.

Dūmų kamuoliai.


Tiksi laikrodis.

Tiksi laikrodis.


Įsivaizduojat? Židinys, minkšta kėdė, ištiestos kojos, pypkės dūmai apytamsiam kambaryje, tiksi laikrodis...

Židinys, minkšta kėdė, ištiestos kojos, pypkės dūmai apytamsiam kambaryje, tiksi laikrodis...


Šilta ir jauku.

Šilta ir jauku.


Nepavydit? (Staiga) Aš Jums nupirksiu pypkę!
Z. Tamsta užmiršai, kad aš to atėjau!
A. O, ne, ne, ne... – gerai prisimenu. Tačiau jūs padarytumėt man tikrai didelį malonumą, jeigu...
Z. Grįžkim prie reikalo.

A. pažvelgia į nerimastaujantį Z.


A. Gerai. Tik, atleiskit, prieš tai aš dar norėčiau... Sakykit, Jūs vedęs?
Z. Kaip?

PYPKĖ nusijuokia.


A. Turit žmoną?
Z. Dvi.
A. Žmonas?
Z. (nervindamasis). Dukteris.
A. Gaila. Tikrai būtų gaila.
Z. Gaila?..
A. Matot, Tamsta atėjot ne su prašymu. Todėl esat pavojingas. Ne tik man, bet ir sau. Pabrėžiu: ir sau pačiam.

Z. tyli.


A Jūs, manau, kada nors medžiojot?..

Z. skėsteli rankomis nervingai.
PYPKĖ vėl nusikikena.


A. ...zuikius miške. Atmenat, koks skardus šūvis ir įkyrus aidas? Įsivaizduokit, kad štai čia, kambaryje, visur tik medžiai, medžiai... Sausi, išdžiūvę... (Z. nori pertraukti) Palaukit. Čia jau kartą buvo panašus kaip Jūs... (Z. žvilgteli neramiai) Ne, ne, – pypkės aš dar neturėjau. Taigi, atėjo pas kaimyną apačioj, pirmam aukšte. Ko jis norėjo, taip ir nežinau. Tik, atmenu, padarė tą pačią klaidą, kuriai ir Jūs rengiatės – nušovė kaimyną.
Z. Bet juk aš...
A. Tuoj baigsiu. Tad nušovė. Negyvai. Aišku, nuaidėjo kaip miške. Nepabėgo, – kur tu čia spėsi. Teismas, tiesa, – nežinau kodėl, – pasigailėjo: iki gyvos galvos tupi. Vadinas, ir tupės.

Išpučia į palubę dūmų kamuolį.


Tai tokios tokelės.
(Abejingai) Beje, suėmė jį kitas mano kaimynas – policininkas. Čia pat viršuj gyvena. Jėga jaučio ir katės vikrumas. Ir šaudo nuostabiai, reikia pripažinti. Dabar atostogauja. Per dienų dienas sėdi namie ir kryžiažodžius sprendžia. Keistas. Šiaip labai malonus vyras.
Z. (neiškentęs). Kurių galų Tamsta man visa tai pasakoji? Aš juk visiškai neketinu...

PYPKĖ vėl nusijuokia.


A. Kas žino? Žmogus dažnai sukvailioja. Ypač kai nervinas. Pagaliau tiek to: aš tik Jus įspėju ir save nuraminu.
Z. Be reikalo, visai be reikalo. Pinigai ant stalo.

A. šypsosi.


Z. Jeigu dar per mažai...
A. Ką Jūs...
Z. Tai ko spiriatės? Patarčiau apsigalvoti.
A. Apsigalvoti? Seniai apsisprendžiau. Viena man tik neaišku: kodėl Jūs taip norite tos pypkės?
Z. Juk tai visai suprantama!..
A. Suprantama? Kas suprantama?
Z. (sumišęs). Kas?
A. Kodėl?
Z. Kodėl?
A. Taigi: kodėl?

Tyla.


Z. (ieškodamas žodžių). Nieko ypatingo... nieko... (Susigriebęs) Esu pypkių kolekcionierius...

A. ir PYPKĖ prapliumpa juokais. Bando ir Z. nusijuokti.


A. (staiga nustojęs kvatoti). Aš Tamsta netikiu.

Z. nori toliau aiškintis, tačiau A. sulaiko jį.


A. Nesivarginkit, – Jūsų pasiaiškinimai manęs visai nedomina. Tiesą sakant, man visiškai nesvarbu.
Z. (atsigavęs). Puiku. Tad Jums dar lengviau patenkint mano kuklų prašymą. Būsiu labai dėkingas.
A. Aš Tamstai jau kartą sakiau: jokio prašymo dėl patirties stokos patenkint negaliu.
Z. Na, nesiginčysiu dėl žodžių...
A. (iškratęs išrūkytą pypkę). Jokie žodžiai čia nieko nereiškia ir nieko nepadės.
Z. Aš Jūsų nesuprantu.
A (truktelėjęs pečiais). Gaila. Čia nieko suprast nereikia.
Z. Tikėkit...

A. įsideda pypkę į kišenę.


A. Galų gale man jau nusibodo. Nežinau, gal Tamsta ne laiku pataikei...
Z. Bet juk galim greitai ir lengvai susitarti...
A. Tik Jums taip atrodo.
Z. Kodėl gi ne? (Rodydamas į pinigus ant stalo) Štai.

A. pakyla nuo kėdės.


A. Mudu nesusikalbam. Ir nesusikalbėsim. Tad geriausia išeitis... Žiūrėk!

A. išsitraukia iš kišenės pypkę ir užsimoja sviesti į rusenantį židinį, tačiau Z. paskutiniu akimirksniu nutveria jo ranką.


Z. Ką darai!..
A. Nieko.

Abudu žiūri vienas į kitą.


A. Gerai, pasidalinsim broliškai. Katrą pypkės galą norit? (Z. vos valdosi) Vis tiek? Dar geriau.

A. nori išardyti pypkę.


Z. Įspėju Tamstą: pavojingai juokaujate.
A. Nieko geresnio nerandu. Keista: istorija nežino nė vieno, kuris būtų miręs nuo juoko. Ar Jums niekad tai į galvą neatėjo? O gal aš klystu. Turbūt.
Z. Užteks! Paskutinį kartą!..
A. Ačiū Dievui.
Z. Laukiu atsakymo.
A. Jūs jį jau žinote.
Z. (kišdamas ranką į kišenę).Tokiu atveju man nieko kito nebelieka...
A. ...kaip išeiti. (Eina prie durą) Taip bus protingiausia.

A. atidaro duris, staiga išardo pypkę į dvi dalis, – PYPKĖ aikteli skausmingai, – ir paduoda Z. kandiklį.


A. Labanakt.

Z. prišoka prie durų ir užtrenkia.


Z. Ne! Dar nebaigėm!
A. (ramiai). Labanakt.

Vėl nori atidaryti duris, tačiau Z. neleidžia.

Pauze.


A. Tamsta įkyrus.
Z. (dusliai). Aš dar kartą sakau. Ir įspėju...

Abudu žiūri ilgai vienas į kitą.
Pagaliau A. grįžta prie stalo ir ima kvatoti.

A. (stengdamasis suturėti juoką). Prisimenu...

I d i l i j a
Iš popierinio maišo
dvi ilgos ausys kyšo:
triuš – triuš – triuš –
darže morka sudžius –
džius –
triuš –
sudžius
– triuš – triuš –

(Vėl prapliupęs juoku) Tai daina!
Z. (įsiutęs). Gana!
 

Griebia A. užgerklės.


Z. Nemėgstu poezijos!
A. Juokdarys...
Z. (smaugdamas). N e m ė g s t u  p o e z i j o s !

Kova.


A. (stengdamasis ištrūkti). Juok–da–rys– – – – – –

Iš jo rankos iškrenta pypkės galva ir taukšteli į grindis. Z. puola prie jos, tačiau nespėja nė apsidairyti: įsikibęs į staltiesę, A. griūdamas nutraukia nuo stalo Šv. Raštą ir žiburį – jisai sudūžta triukšmingai.

Tamsa.


Z. (siausdamas tamsoj po kambarį). Prakeikimas!..

Staiga viskas nutyla. Girdėti tik laikrodžio tiksėjimas. Brūkšteli degtukas: pasišviesdamas Z. dairosi po grindis. Degtukas užgęsta. Z. įžiebia dar vieną, uždega kitą žiburį, iškėlęs jį apšviečia grindis ir staiga puola į kertę.


Z. A! Pagaliau!

Griebia nuo grindų pypkę, prikiša prie žiburio, pavarto... – ir pastyra.

PYPKĖ nusikvatoja plonu, spigiu balsu.


Z. (vos girdimai). Ne... ne, ne... negali būti...
PYPKĖ. O vis dėlto taip kartais būna.
Z. (daužydamas pypke į stalą). Kita!..
PYPKĖ. Ai! Ne taip skaudžiai!..
Z. ... – visai kita pypkė!..
PYPKĖ. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: ne vienas šuo margas.
Z. Ne... ne, ne...

Puola prie A. Šis tyso pasmaugtas.
Netoliese, ant grindų, atverstas Šv. Raštas.


Z. (purtydamas A. už pečių). Atleisk... Girdi? Atleisk man...
PYPKĖ. Juokdarys.
Z. Sakau, aš...

Laikrodis nustoja tiksėti.

Z. pakyla ir traukiasi atbulas, kol scenos krašte užčiuopia uždangą. Sustoja.
Pauzė.
Pagaliau atsisuka į žiūrovus.

Z. Jūs... juk jūs matėt... aš nenorėjau... aš nežinojau...
PYPKĖ. Tikras juokdarys.
 

Pauzė.


Z. (nervingai glamžydamas uždangos kraštą). Kaip kartais baisu pavėluot... arba per anksti ateiti.

Ilga tyla.

Staiga, tartum norėdamas viską paslėpti nuo žiūrovų, Z. griebia užskleisti uždangą.


PYPKĖ. Nepasislėpsi – jie viską matė,
nepabėgsi – jų daug – tu vienas,
nepasislėpsi ir nepabėgsi.

Iš tolo pasigirsta lėti žingsniai – kažkas lipa laiptais.
A. suklūsta.


PYPKĖ. Aš pakartoju:
Nepasislėpsi ir nepabėgsi.

Žingsniai artėja.

Z. stveria žiburį, pribėga prie A. ir apšviečia jo veidą, ieškodamas gyvybės ženklo. Veltui.
PYPKĖ nusikvatoja šelmiškai.
Z. paima nuo grindų Šv. Raštą ir pažvelgia į atverstąjį lapą.


PYPKĖ. „Kai nešvarioji dvasia išeina iš žmogaus, ji vaikščioja sausose vietose, ieškodama poilsio, ir neranda.“

Žingsniai vis artėja.

Z. užverčia Šv. Raštą.

Žingsniai dar arčiau. Jau prie pat durų. Staiga nutyla.

Z. užpučia žiburį.

Visiška tamsa ir tyla.


Z. (pašnibždom). Baigta.

PYPKĖ. Nejaugi ir jūs manote, kad baigta?

Duslus beldimas į duris.


PYPKĖ. Ar tik ne dabar prasideda...

Beldimas vis stiprėja, garsėja...

Staiga nutrūksta –

ir

pasigirsta sunkiai veriamų durų girgždesys...



1951

 

_________________
*Kita versija ~ moteris aktorė scenoje.

Ostrauskas, Kostas. Užgavėnių kaukės: Dramos ir teatras – Vilnius: LRS leidykla, 2006.