ramonas vincas



Šiandie jis sumokėjo honorarą veneros ligų gydytojui Dr. Vagneriui.



. .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .   . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .   . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .   . . 

Jis vaikščioja po geltoną kareivių parką ir šaudo žvirblius gluosniuose.
Dar šiltą, kruviną, ilgai varto rankose ir žiūri į jo juodas, pilka plėvele aptrauktas akis. Pastirę kojytės, sudraskytas sparnas.
Po parką vėjas nešioja pilką žvirblio plunksną.
Dulkėtoj aikštėj kareiviai groja armonika. Daužo futbolą ir šūkauja.
Būrelis apstojo juodą katiną. Nutukusį, visų mylimą. Kareiviai varžosi dėl jo, šypsosi ir tiesia rankas paglostyti. O katinas – toks protingas. Toks šiltas ir švelnus. Net jų rankos ima drebėt, kai glosto jį. Jie patys nežino, ką jiems primena tas šiltas švelnumas. Čia, tarp spygliuotų vielų ir šaltų plytų.
Prieina kapitonas Boruta. Kareiviai sustoja. Kapitonas pažiūri į katiną ir šaukia: kac, kac, kac. Ir šypsosi. Kažkaip nenorom. Kaip ligonis, žiūrėdamas į sveiką ir linksmą draugą.
Katinas negirdi. Išlenkęs kuprą ir murkdamas glaudžiasi į geltoną kareivio čebatą. Čebatas vos pastebimai dreba – į jį žiūri išgeltęs kapitono veidas. Šaltos akys. Pilkos, nepermatomos. Kaip matinis ligoninės lango stiklas.
Kapitonas nustoja šypsojęsis. Jis stovi ir žiūri į kareivius. Jo antakiai nerviškai trukčioja. Dešinėsės rankos pirštai maigo žvirblio sparną. Kažkur garsiai susijuokia kareiviai. Kapitonas meta negyvą žvirblį ir pamaži atsitolina.
Kareiviai dar ilgai tyli ir bailiai žiūri į katiną.

 

 

*
*           *

 

Sienoje Napoleonas. Ties juo – stalelis raudonu pliušu uždengtas. Ant pliušo - plieninis šalmas. Kardas. Bomba.
Kampe, prieš veidrodį, ant juodo pjedestalo – Milo Venera. Prie jos kojų – balta kaukolė. Mėlynos žibuoklės sudėtos į jos akis, sulaistytos kvepalais. Kaip mėlynos akys.
Tyla.
Šaltas šiurpulingas mirties juokas. Kambary, veidrody, tyloj.
Jis stovi prieš veidrodį ir taisosi plaukus. Retus, byrančius. Odekolonu trina smilkinius ir šaltas, nuolat drebančias rankas. Su melsvom gyslom, iššokusiom į paviršių. Jis žiūri į tas gyslas ir jam kažkodėl atrodo, kad jomis teka kažkoks gelsvas, dvokiantis skystis.
Dar rūpestingiau trina odekolonu ir žiūri į veidrodį.
„Turbūt nuo odekolono“, galvoja jis. Tas gelsvas veidas, nubertas spuogais.
Ir akys tamsiose duobėse. Reti ūsai. Raukšlėtos lūpos.
„Tas veidrodis taip keičia veidą“...
Gilios raukšlės vagoja kaktą.
Jis sudrimba į fotelį.
Už temstančio lango švilpia gluosnių šakos. Gluosnių šakose liūdi ruduo. Kažkur tamsus dangaus melsvumas. Ir ant stogų žiba mėnesiena.
Mėnesiena kankina jį. Vėjo švilpimas. Tas violetinis dangus. Tas gedulingas.
Jis vienas. Draugai klube linksminasi, lošia, geria. Jis bijo ten eiti. Kur geria. Jis negal ten eiti.
Ir tokiomis valandomis jam kyla noras – paimti bombą, įdėti kapsulį, patraukt...
Švilpia gluosnių šakos.
Ilgisi. Tyli.
Ruduo.
Suvytę ąžuolo lapai. Prie veidrodžio, japoniškoj vazoj.

 

 

*
*           *

 

Mažas laiškelis ant stalo. Jis paima, pavarto ir vėl padeda. Susiima rankom galvą ir ilgai žiūri kažkur į tolį. Juodam lango stikle pasirodo ji. Jos akys. Didelės ir mėlynos. Tokios tyros, kaip meili moters ašara.
Boruta sudreba. Užsimerkia. Jis negali žiūrėti į tas akis. Į tą nusišypsojimą. Kaip nusikaltėlis į motinos veidą, pilną meilės.
Jis sukanda dantis, sugniaužia kumščias ir pakrato galvą.
„Buvo laimė kadaise“...
Dvarelis. Ant kalnelio, mėlynam danguj išrašyti balti beržai. Tenai tą dieną Kristina pirmą kartą surimtėjo. „Tu... mielas...“ Tik tiek ji galėjo ištarti. Ir visa drebėjo. Tą dieną jos dėdė pažiūrėjo į jį, gudriai nusišypsojo ir patenkintas glostė žilus ūsus. O jis raudo, jis gėdinosi. Taip vaikiška tai buvo ir saldu. Bet dabar jis viską atiduotų už tai – kad galėtų matyt tą gudrų senio nusišypsojimą, vaikiškai parausti ir jausti smarkų širdies plakimą.
Šitos širdies...
Sekminės tada buvo, beržų šakelėm iškaišytos. Ir viskas buvo šalia.
Paskui – karo mokykla. Laukimas.
Paskui – karininko uniforma. Ir ta naktis – su draugais – raudonuos kambariuos – kai kiti pilni stiklai skambėdami krito į grindis... Ir ta juodakė, ir tas baisus pabučiavimas...
Kaip per sapną atsimena viską.
Ir viskas pasikeitė, visas pasaulis. Bet šiandie – keista: tas mažas laiškelis drasko jo širdis likučius.
Vakar jis netikėtai sutiko ją. Kristina nustebo:
– Kaip baisiai tamsta pasikeitęs...
O ji – vis tokia pat. Jis negalėjo pakęsti jos linksmumo.
Jis žiūrėjo į ją ir tylėjo. Kažko bijojo.
– Kodėl tamsta pasidarei toks nekalbus? Ir vengi žmonių?
– Žmonių? Apie ką aš su jais kalbėsiu? Apie batų tepalo kainas? – ištarė jis ir tą akimirksnį pasidarė visas šiurkštus kaip kareivio milinė. Jam dingtelėjo mintis pasakyti jai ką nors bjauraus, jeigu ji norės prisiminti praeitį.
Bet Kristina tylėjo.
Dabar jis turi nueiti į ją. Šitą pakvietimą jis priėmė kažkaip nepagalvojęs.
... Jos sužieduotuvės...
Jis sėdi fotely nejudėdamas visą valandą ir galvoja.
Kaip ji pagražėjus. Kažkoks neaiškus pavydas apėmė jį, kažkoks gailestis, kai jis žiūrėjo į ją. Jos žvilgsny, jos alsavime, judesiuos – tiek sveikatos ir meilaus moteriškumo.
Ji visa – kaip ta balta figūra. Venera.
Ir staiga jo mintys sustojo. Atsiminimai dingo. Kažkokia purvina banga įsiveržė į jį. Jam pasidarė šlykšti ta figūra. Jos vardas. Ir tos krūtys, ir tas gundomas grožis. Nežinia kodėl, bet tas vardas jam priminė tą juodakę moterį iš rausvo kambario – tą naktį.
Ir kažkokia neapykanta apėmė jį visą. Pasibjaurėjimo jausmas iškreipė jo veidą. Savo suvytusia ranka jis ima nuo stalo revolverį ir iššauna. Statula sudužo.
Įbėgo išsigandęs tarnas.
– Nieko, kvailas daikte. Atnešk man lekierkas.

 

 

*
*           *

 

Mieste kiekvienam žingsny jis matė moteris.
Linksmas, išsipuošusias. Ir jis negalėjo jų pakęsti. Jų pažvelgimų, jų nusišypsojimų. Jis matė jas visas nuogas prieš save. Savo prigesusiomis akimis, seniai papratusiomis, nuogo moters kūno užnuodytomis.
Kažkokiam lange viena atsidėjusi, su meile žiūrėjo Rafaelio Madoną. Kapitonas žvilgtelėjo į tą moterį ir paniekinamai nusišypsojo.
Skersgatvy, prie smuklės, nuplyšęs elgeta. Kapitonas pažiūrėjo į jo aprištą galvą, į raudoną nosį ir dviem pirštais įmetė į jo ranką stambų pinigą.
„Pragers“, pamanė kapitonas. „Tiek to, vis tiek jis – nelaimingas“.
Paskui jis sėdo į automobilį ir nuvažiavo.

 

 

*
*           *

 

Kristina pasitiko jį šviesi, besišypsanti. Jos linksmumas sušildė jį. Valandėlę jis net užmiršo save.
„Tas geltonplaukis – jos sužadėtinis“, pamanė jis ramiai. Tas jam nepadarė jokio įspūdžio.
Kristina pakvietė jį šokti. Kapitonas keistai pažiūrėjo į ją, nusilenkė ir tylėdamas paėmė josios ranką. Ji žiūrėjo jam į akis, šypsojosi, o jis stengėsi išsivaduoti iš jos žvilgsnio ir vėl pradėjo nerimt.
– Kaip tamsta dabar gyveni?
– Prašau – neklauskit...
– Argi tamstai tas nemalonu?
Jis krūptelėjo.
– Kodėl taip? Argi mes ne draugai... buvom... Iš tikrųjų, tamstos jau visai negalima pažint... – kalba ji vėl žiūrėdama jam į veidą.
Kapitonas sukando dantis. Staiga jam pasidarė gėda dėl savo veido, dėl savo suvytusių rankų. Neapykanta apėmė jį visą. Bet kas gi jau ji tokia? Mėsos šmotas. Dabar ji jam atrodė šlykšti. Ta šilta ir minkšta masė. Jis taip norėtų paniekint ją.
– Tamsta taip keistai žiūri į mane...
– Aš norėčiau dabar imt ir perplėšt rūbus ant jūsų krūtinės.
Nejauki tyla.
Kristina pasuko galvą į šalį. Lyg jis būtų pūvančiu kvapu pūstelėjęs jai į veidą. Nusišypsojimas dingo. Kelios mažytės raukšlės išvagojo jos kaklą.
Staiga kapitonas pasijuto šlykštus pats sau. Šalia to balto šilko. Jis norėjo palikt ją čia, vidury šviesios saulės, ir pasislėpt už tamsių palmės šešėlių.
Jis sustojo.
Didelėm akim žiūrėjo ji į kapitoną. Jai kažkodėl pagailo jo.
Kam jį pakvietė? Atsimint senus laikus? Pasidžiaugt jos laime? Jam buvo nepakenčiamas tos moters rūbų šiurenimas šalia. Kristinos draugės. Jis atsakinėjo jai - „taip“, vienodai greitai, stengėsi šypsotis ir vis nekentė visko. Tos tyros elektros šviesos, tų linksmų juokų, to šilko. Kelis kartus jis atėjo užsimanė surikti tai mergaitei šalia savęs: „Pasitrauk“.
Tarnai įnešė vyną. Kapitonas krūptelėjo. Jis pamaži apžvelgė visą salioną, visus veidus ir prispaudė drebančią ranką prie lūpų. „Vis tiek, pagalvojo jis.
Prasidėjo linkėjimai.
– Leiskite jums palinkėti laimės... – pradėjo balsas.
Kapitonas sukosėjo. Sužadėtinis nejučiomis atsigręžė į jį.
„Irgi – lėlė“, pagalvojo kapitonas. Ir staiga ėmė nekęsti to geltonplaukio jaunuolio.
Jis kėlė vyną prie lūpų ir pajuto, kaip šiurpuliai nubėgo per kūną. Vyno kvapas jam buvo nepakenčiamas.
– Gražus vyras, – pastebėjo jam viena panelė, rodydama akimis sužadėtinį.
– O taip, tik gaila, kad jį suės kirminai.
Panelė pamaži pasitraukė į šalį, o jis piktai šyposojosi.
– Aš geriu už jūsų sveikatą, – pasigirdo senos ponios balsas.
– Taip, sveikata... Ypač reik, kad tas ponas būtų sveikas. Dabar visokios – tos - ligos... Kristina...
Kažkas pastatė vyną atgal. Kažkas išsitraukė nosinę. Sena ponia pakėlė prie akių lornetą, o Kristinos lūpos drebėjo ir akys buvo pilnos ašarų.
– Fui...
– Ar jis girtas?..
Ir visiems buvo gėda ir bjauru.



. .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .   . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .   . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .  . .   . . 

Visi žiūrėjo į ją, į jos rankas. Ji skambino „Rudens elegiją“.
Salione tyliai krito geltoni lapai ir pilkos miglos smelkėsi į širdis tų, kurie čia sėdėjo su cigaretais rankose.
Vėl pradėjo švilpt gluosnių šakos ir mėnesienos liūdesys apėmė jį visą. Tas tylus šlamėjimas... Ta rudens žemė – juoda, šalta...
Kapitonas mato, kaip sužadėtinis verčia gaidų lapą ir vos pastebimai prisiglaudžia prie jos peties. Jos visas kūnas krūpteli ir galva truputį pasvyra į jo pusę. Laimė, džiaugsmas ir maldavimas tame krūptelėjime. Jaunystės jautrumas. Ir tiek moteriškų troškimų paslėpta. Taip jaunos motinos galva pasvyra prie lopšio, kai tėvas stovi šalia.
Kapitonas neišlaikė. Atsistojo ir, užgesinęs cigaretą, priėjo prie staliuko. Jis siekė ranka vyną, bet stiklas slystelėjo iš jo drebančių pirštų ir parvirto.
Visi atsigręžė. Jos sužadėtinis šyptelėjo ir nusisuko.
„Liurbis“, pajuto kapitonas tame šypsnyje.
Kapitonas žengia žingsnį, sustoja ir suduoda jam per veidą.
Viskas dingo. Ponai sustojo. Kristina pašoko ir sulaikė sužadėtinį.
Kapitonas stovėjo nuošaliai. Jis glamžė rankose pirštines, lyg norėdamas jas suplėšyti.
– Tai mat, tamsta... – ištarė jis dusliu balsu, stengdamasis šypsotis, ir nei šio, nei iš to žvilgtelėjo į laikrodį.

 

 

*
*           *

 

Paskambino tarnui.
– Atnešk vyno ir paprašyk ją. Tą jauną skalbėją.
Pro cigaro dūmus jis mato ją įeinant. Ji šypsosi.
– Na, Matilda? – šaukia jis pridususiu balsu, kviečia į save ir pila jai vyno.
– Ko tu čia juokiesi?
– Kaip čia pas jus šilta...
– Nusivilk.
Jis geria vyną ir visą laiką žiūri į ją. Jis galvoja, gniaužo kumštis ir nuolat dega gęstantį cigarą.
– Tu sakyk... Juk tu tokia, kaip ir visos, a? Lyg tu bloga? Sakyk?
Mergaitė šypsosi.
– E, spjaut, Matilda... Bet ką pasakytų visi, jeigu dabar pamatytų tave čia vieną?
– Jūs kalbat kažin ką, ponas kapitone...
Jis nutyla. Įpila vyno ir susiima rankom galvą.
– Aš kalbu... O gal aš jūsų nepažįstu... Lyg aš žinau, kas yra moteris, meilė? Aš dar nieko nežinojau apie moterį, o jau nusidėjau su ja. Štai kas, Matilda...
Jis kelia stiklą prie lūpų ir staiga, lyg ką atsiminęs, stato jį atgal. Jis pajuto, kad vynas jį svaigina.
– Gerk, – sako jis jai?
– Tai kodėl jūs negeriat?
– Tai ne tavo dalykas, – sako jis šiurkščiai. Vėl susiima rankom galvą. Jo veidas keičiasi, akis aptraukia pilki dūmai. Jis kramto lūpas ir tyli.
Matilda nustebus žiūri į jo išgeltusį veidą, į mėlynas lūpas ir pamaži traukiasi nuo jo. Ji bailiai žiūri į duris ir seka jo baisių, sudžiūvusių pirštų judesius.
– Tu bijai manęs? – staiga trenkia jis kumščia į stalą. – Tu..? Kas gi tu prieš kitas moteris? Prieš tokią baltą, šventą... kada žiūrėdamas į ją esi tik purvas... Tu!
Jis liejo vyną jai į veidą ir trenkė koja į grindis:
– Išeik!
Paskui jis užrakina duris, vaikščioja po kambarį, žiūrinėja daiktus lyg ko ieškodamas. Kažkas erzina jį – vėjo švilpimas ir kažkoks gailus, gailus skambėjimas. Jis ilgai negal suprast, kas skamba. Sustoja, klausosi, žiūri į savo kojas ir numeta šalin pentinus. Glosto kelius, čiupinėja minkštą batų odą. „Tik vienos mano kojos – tiesios ir gražios“. Jis ištiesia koją ir gėrisi ja.
Paskui vėl galvoja kažką. Jis vėl mato Kristiną ir šalia jos tą geltonplaukį. Ant josios kelių žaidžia mažytė dukrelė, šviesiais plaukais ir mėlynom akim. Kaip motinos.
Ir tos rankutės – mažytės, mažytės...
Kapitoną kažkas pradeda smaugt. Jis atsisegioja mundurą ir vėl pradeda neramus vaikščiot po kambarį. Jis norėtų kažkur pabėgt, prapult, nieko nežinot, kažką paimt savo rankom ir – pasmaugt.
Jis sustoja, žiūri į užrakintas duris, klausosi, tyli.
Žibuoklių ir pūvančių lapų kvapas.
Vėjas.
Atsargiai prieina prie veidrodžio, ilgai žiūrisi, atsargiai lyti veidą. Paskui nuleidžia rankas, kaip pailsęs, kaip netekęs vilties. Palinksta galva ant krūtinės, lūpos prasiveria ir žvilgsnis sustingsta.
Atbulas, atsargiai, lyg ko išsigandęs, atsitraukia ir greit ieško po kišenes. Išsiima portsigarą, laikrodį, piniginę. Vėl viską sudeda atgal. Prieina prie raudono staliuko, atsirakina stalčių ir išsiima revolverį.
Tylu. Ausyse spengia. Jis girdi savo kvėpavimą. Girdi kažkur automobilio ūžimą. Jis kantriai laukia, kol jis praūš pro šalį ir paspaudžia sienoj knopkę.
Šviesa gęsta.



1928



Iš rinkinio „Dailininkas Rauba“, 1963 m.



Rašyba pakoreguota, tačiau įvairūs netaisyklingi žodžiai, svetimybės palikta, siekiant išsaugoti teksto savitumą