Tęsinys. Skaityti pradžią

Kaip poetas Griuvėsis atsiduria DaimlerChrysler galerijoje parodos Private/Corporate III atidaryme ir stebi ne tik Dr. Warhallys & Co siautėjimą, bet ir vienos lankytojos mėginimus apsaugoti Rosemarie Trockel skulptūros be pavadinimo privatumą

Beeidamas Tavo pėdom perkeistų simbolių miestu, Remigijau, nusigavau iki turtuolių ir soliariumų mulatų pamėgtos galerijos Potsdamo aikštėje. Neslėpsiu, ėjau dėl brangaus vyno, ypač gausiai pilstomo tokiose vietose. Tą vakarą kuratoriai buvo iškepę parodą, kurioje gendančius įžymių dailininkų dantis taisiusios Heliodės Spiekermann privati kolekcija sanguliavo su galingosios korporacijos naujai įsigytais artefaktais. Man ypač patiko ištaigingame parodos kataloge aprašyta Diuseldorfo dantistės kaimo namų aplinka: tarp kiaulių, žąsų ir avių ten vyną prie prūdelio gurkšnodavo (žinau tą dailininkų „gurkšnojimą“!) gyvi vokiečių dailės švietalai. Už išgelbėtas ar pakeistas iltis (tapytojai, kaip žinia, itin dažnai gauna į dantis) bei ištrauktus nervus minėta publika atsilygindavo menais (o gal padarydavo nuolaidą, ir tiek), kaip kažkada Picasso savo siuvėjui susimokėdavo paveikslais už pasiūtas kelnes. Sykiu prisiminiau kažkada virš „Volksbuhne“ teatro filialo Prateryje kabėjusį užrašą: „Dantistams įeiti draudžiama“. Išimčių pasitaiko visose profesijose, rečiau – burnose. Mūsų odontologė ilgainiui virto tikra šiuolaikinio meno fanatike ir, neslėpsime, žinove, o kadangi visas menas kažkada buvo šiuolaikinis, arba dar geriau: ir šiuolaikiniams menininkams skauda dantys, savąją kolekciją ji pradėjo rinkti prieš ketvirtį amžiaus, kai daugelis „šiuolaikinių“ dar nebuvo mados vyskupų legitimuoti. Surinko išties atsakančiai – įvairius polkes, penckus, baselitzus ir kippenbergerius. Iš vidaus pažino ne tik jų burnas, bet ir studijas. Tas – apšnerkštas ir neregėjusias moters rankos (tik kojas!), ir tas – sterilias it stomatologiniai interjerai. Gręžė ir šlifavo iš grynojo meno idėjos, o ne vien už paveikslus. Dabar tą įkūnytą idėją sutiko parodyti elitinėje erdvėje Berlyno respublikoje – taip vokiečiai kartais pavadina savąją sostinę, pabrėždami jos vis didėjantį atotrūkį (ypač – kultūrinį) nuo kitų krašto didmiesčių. Sostinės visados yra atskiros planetos, išimčių čia nedaug. Berlynas tiesiog atsiima savo, tad ir menininkai tampa tos Respublikos, arba „planetos“, palydovais. Kai kurie – nežmoniškai brangiais ir frau Heliod kirpimo kolekcininkams nebeįkandamais. Bet eikime prie reikalo. Kai vernisažas įsisiūbavo ir kelios galerijos salės virto vos ne Maskvos metro stotimis spūsties valandą, man pavyko saugiai įsikurti ant palangės priešais Rosemarie Trockel skulptūrėlę „be pavadinimo“. Idiliškuose kolekcininkės namuose ji stovi ant fortepijono nematydama vargo. „Ji“ – tai pusmetrinė apversta tuščiavidurė juoda vaza, ant kurios matome mažytį postamentą, o ant jo – kaukolytę žingsniuojančio vyro kojomis. Ta kaukolė vyro kojomis tarsi byloja apie žmogaus prigimties mirtiną neišbaigtumą. Arba dar aiškiau: mirtį, kuri visados su tavimi. Tavyje ir – iš tavęs, bičiuli. (Taip iš sulamdytų kelnių drauge su žingsniais byra ir gyvybė, ar ne?) Parodoje skulptūra buvo padėta ant balto kubo, o jos „teritorija“ pažymėta, tiksliau -- apvesta plonomis neprikaltomis lentjuostėmis. Vernisažo publika į tas „lyžtveles“ nekreipė dėmesio, ir netrukus išdygusi aukšta trumpaplaukė gyvenimo šiek tiek perdaug mačiusiu veidu ėmėsi reguliuoti eismą. „Atsiprašau, tai meno kūrinys, -- vis kartodavo ji netyčia į nužymėtą zoną įžengusiems lankytojams. – Atsiprašau, tai meno kūrinys!“ Greta manęs ant palangės įsitaisiusi reguliuotojos draugė springo juoku, nes vokiečiai gavę pastabą visi kaip vienas imdavo atsiprašinėti ir pirštų galais ištipendavo iš nužymėtos teritorijos, arba uždraustos meno zonos. Tad neapsikentęs nusprendžiau nutraukti kiek užsitęsusį ir žmones į nejaukią padėtį statantį performansą. Įžengiau į „gardą“, demonstratyviai patrypčiojau ir net pavaikščiojau lentjuostėmis it lynu. Privačios Artefakto erdvės saugotojai tai nepatiko. „Elgiesi kaip koks rumunas“, -- pasakė toji Miss Auschwitz. Staiga prisiminiau, kaip viena pagyvenusi baltarusių filosofė, pavarde Aizenštat, Stokholmo galerijoje Magasin 3 į ant grindų patiestus tekstilės gabalus nei iš šio, nei iš to ėmė... valytis kojas. Išraudęs kaip virtas vėžys, mažais žingsneliais atatupstas ištipenau iš šiuolaikinio meno šventovės Potsdamo aikštėje. Sumautas rumunas su nusitrynusia itališko „Bisono“ oda, kuri tik Tiranoje ir pagerintų jo įvaizdį. Ten už ją būtų galima susidėti išmuštus priekinius dantis.

Kaip poetas Griuvėsis gryno atsitiktinumo dėka sėdi greta nusirenginėjančios jaunutės belgų aktorės, o iš tikrųjų -- tarp šiuolaikinio teatro visagalybės ir negalios: zwischen Allmacht und Ohnmacht

Einu tavo pėdom, Remigijau. Į legendinį Franko Castorfo teatrą „Volksbuhne“, kurio kolonas atpažinau tonuotam sidabro želatininiam atspaude ant popieriaus. (Kitų tavo nufotografuotų pastatų kolonas atpažinti galėjo tik Berlyno architektūros žinovai.) Kunst ist tot – skaitau ant sienos pakeliui į teatrą. Nesiginčysiu. Grafitininkas pasirašė skliausteliuose – Vampir. Šalia paguodos aidas – Love is possible. Kiek tolėliau lygiomis rudomis raidėmis pagal trafaretą: my mother taught me well so I rebel („Motutė gerai išmokė, todėl patapau kitOkia“ – kažkodėl neabejoju, jog purškė merga.) Arba vėl kietai – Kill your ego. Teatras – ego apoteozė ir paskutinis jojo bastionas. Vieša paslaptis, jog didybės valiuta čia padengta nusižeminimo ir pažeminimo kasdienybe. Šįvakar žiūrovai pateko ten, kur ištikimiausieji Melpomenės tarnai vaikšto nusiėmę kepures ir persiavę maišiukuose atsineštais batais – į sceną. Legendinė trupė „ZT Hollandia“ iš Eidhoveno vokiškai vaidina Dievų žūtį (pagal to paties pavadinimo Luchino Visconti`o 1969-ųjų metų filmo scenarijų), leisdama scenoje susodintai publikai pajusti už artistų ir gyvai grojančių muzikantų nugarų atsiveriančios tuščios žiūrovų salės platybes. Ir tai, mano drauge, Sibiro platybės! Ta aukštyn kylanti raudono pliušo stepė visada pritrenkia – štai ką mato aktoriai! Net užpildyta žiūrovų galvų – it kokių akis vartančių gyvių -- toji anga turbūt niekad nepraranda kosminio matmens. Dabar tas tuščios salės „kosmosas“, tie pliušiniai nasrai, tai praryja, tai vėl atrajoja nacizmu apsinuodijusią šios žemės galingųjų šeimą. Spektaklis gyvas, filmo, kuriame nacizmas buvo traktuojamas kaip seksualinis iškrypimas, prisiminimai dar gyvesni, o užvis gyviausia mano kaimynė iš dešinės – jauna stipri mergina storais šukas laužančiais plaukais. Į veidą panelė įsivėrusi kelis gramus metalo, kurie teatro šviesoje atrodo kaip spuogai. (Neatsilieka ir kaimynas iš kairės: mažame bloknotėlyje spalvotais pieštukais jis persipaišė scenografiją ir dabar be perstojo savo storulei palydovei komentuoja aktorių vaidybą: „Mėgėjiška! Lėkšta! Banalu!“) It kokia atsidavusi basųjų seserų ordino eilinė, ji dar prieš prasidedant vaidinimui nuspyrė šalin basutes, o dabar maždaug kas penkios minutės nusirengia po drabužį. Pirma – striukelę, paskui – nertinį, tada – marškinėlius, o likusi tik su vienais itin „funkcionaliais“ apatiniais, visu kvepiančiu kumelaitės kūnu pasvyra pirmyn (aš norėčiau, kad svirtų į kairę), kur per kelis žingsnius vienas techniškiausių mano kada nors matytų aktorių Jeroen Williams (nepainioti su Jeremy`u, Vilniaus pudeliai, Ironsu!) jau verčia savo partnerę iš koto ant menčių ir kelia aukštyn jai sijoną. Tą pat akimirką prie guolio prieina Kažkas Iš Techninio Personalo ir nuščiuvusiai salei praneša, jog išėjus iš rikiuotės šviesų programai, spektaklis laikinai nutraukiamas. Aktoriai ir muzikantai, it Kalėdų senio nuvilti vaikiščiai, gūžiasi tolimam scenos kampe, technikai ima zuiti pirmyn atgal ir aukštyn žemyn, o mano kaimynė puola tyrinėti programėlę. Netrukus ji manęs angliškai paklausia, ką reiškia verknupft. Sukaupęs visą lingvistinę intuiciją mėginu suprasti sakinį, kuris pažodžiui verčiant skambėtų maždaug taip: „Vokiečių pramonininkų klano prototipais tapo Kruppų šeima – šeimyninėje sagoje nacių laikais susipynė valdžios ir seksualiniai interesai“. „Susipynė“, -- atsakau jai angliškai. Netrukus sužinau, kad mergina belgė, pradedanti aktorė, kelioms dienoms atvykusi iš Antverpeno. „Kas buvo Kruppai? Kas tas Visconti?“ – klausia ji manęs. O, Kruppai! – vėl prisimenu pageltėlį vėžininką ir jo istorijas, o, Visconti! – ašarotam regėjimo lauke matau išnyrant Dirke`o Bogardo fon Ašenbachą, mirštantį pagal Mahlerį alpiame Lido paplūdimyje. „O jūs tikit, kad ta pertrauka ne tyčinė?“ – staiga paklausia ji manęs. Tikiu, nes šiek tiek, neslėpsiu, irgi pažįstu teatrą. „Nebūkit toks tikras. Kai technikas pasakė „Ačiū už dėmesį“, aš atkreipiau dėmesį į užrašą jam ant nugaros“. Ir kas gi ten buvo parašyta? „Ačiū už dėmesį!“ -- išgirdau triumfo gaideles pradedančios belgų aktoriukės balse. Maždaug po penkiolikos minučių šviesų partitūra buvo galutinai palaidota. Tas pats technikas kantriai prasėdėjusiems „mums“ (nė vienas žiūrovas neapleido savo vietos!) pranešė, jog spektaklis toliau bus vaidinamas tik su „budinčia“ šviesa. Aktoriai stojo į vietas, ir Jeroen Williams netrukus vėl palindo partnerei po sijonu.

Po vaidinimo, palydėto vokiečių publikai įprastomis ovacijomis ir kojų trypimu, sprendžiau dilemą: paimti kvapniosios belgės e-pašto adresą, ar ne. Vis dėlto nepaėmiau: mergina, nežinanti Visconti`o, snobiškose mūsų kartos dėlionėse – mušta korta. Ir sykiu labai aiškiai žinojau: dėl visko kalta išėjusi iš rikiuotės šviesų partitūra. Jeigu nebūtų buvę tos nelemtos pertraukos, pusnuogės merginos kvapą ir odos švytėjimą teatro prieblandoje aš būčiau išsinešęs su savim į Berlyno naktį, būčiau užkonservavęs atminty tramvajaus ratams dundant ir parsivežęs į Lietuvą, kur Klaipėdos Teatro aikštėje gerdamas su tavim alų, mano Remigijau, pasakočiau dabar apie stambių bruožų būtybę, nusirenginėjusią spektaklio metu it strip pokeryje. Palyginimas su Basųjų karmeličių ordinu netektų prasmės. Teatras – ne bažnyčia, seni. Ir ačiū Dievui. Norėjau pasakyti – už dėmesį.

Kaip poetas Griuvėsis Fotografijos muziejuje dar sykį įsitikina, jog mirtis perkeičia ne tik paties mirusiojo, bet ir jo darytus kitų „charakterių“ portretus

Viename vėlyvųjų eilėraščių Anna Achmatova rašo, jog mirus žmogui pasikeičia jo portretai: kitaip ima žiūrėti akys, ir lūpos šypsosi kita šypsena. Autorė teigia pastebėjusi tai po vieno poeto laidotuvių ir nuo tol dažnai tikrindavusi savąjį spėjimą. Ir jis visados pasitvirtindavęs! Helmuto Newtono fondas Berlyno fotografijos muziejuje veikia ir kaip nuolat kintanti fotografo bei jo žmonos June darytų nuotraukų (daugiausia portretų), ir kaip nuolatinė menininko gyvenimo daiktų ekspozicija. Šalia šarvuoto komiško džipo ar išeiginių kostiumų čia pat eksponuojami bloknotai, užrašų knygutės ir laiškų faksimilės (iš kažkokio „pafloridės“ viešbučio Newton rašo kolegai Dickui Avedonui, kaip vis dėlto gera būti garsiam ir turtingam, ar ne?). Parodoje „Sex and Landscape“, kurią aplankiau kitą dieną po Jono Pauliaus II mirties, jau žinodamas apie prasidėjusią Jo ėmimo dangun misteriją (Santo subito! Santo subito! Santo subito!), dvimetrinės Newtono nuogalės pasirodė ne tik tradiciškai rūsčios, bet nejuokais nuliūdusios. Ir ypač toji, su domino – tuo begalybės ženklu su skylutėm -- ir juodom pirštinėm ligi alkūnių, sujauktam patalo marmure, dešine ranka pasirėmusi į sulenktą šlaunį, o kairėje gracingai laikanti cigaretę pelenine galvute. Kuo ilgiau į ją žiūrėjau, tuo aiškiau mačiau jos akyse besitvenkiančias ašaras. Atrodė – tuoj pabirs pro pailgas domino angas žemyn ant parketo. Ir teks kviestis bažnyčios bei kokios akademijos protokolininkus stebuklui užfiksuoti. Paradoksalu, bet domino „drėgną“ žvilgsnio liūdnumą tik išdidino: taip plyšys tvoroje pasako daugiau, negu atvira plynė. Kuo čia dėta Achmatovos spėlionė? Paklūstant jos logikai, pakisti turėjo paties mirusio fotografo atvaizdai, ir tiek. Beje, laikas irgi svarbu – tą pokytį atvaizduose velionį pažinojusieji geriausiai pastebi tuoj po laidotuvių. Tačiau šįsyk turime reikalą su komplikuotesne priežasties (žmogaus mirtis) ir pasekmės (pakitę jo portretai) grandine, perkelta į portretinės fotografijos valdas: 1) miršta pats fotografas, ir pakinta jo bruožai žmonos darytuose savo vyro portretuose; 2) mirus fotografui, pakinta jo modelių bruožai; tačiau 3) tam suvokti prireikia dar vienos – šiuo atveju, paties Popiežiaus mirties. Aišku, kad toji hierarchinė išklotinė susidaro tik suvokėjo sąmonėje. Aišku ir tai, kad esama kažkokios Didžiosios, arba Mirčių mirties, kuri perkeičia viską aplinkui. Viską – iš eilės. Tad ir Helmuto Newtono „antžmogė domina“ su domino Milano Grand Hotelyje, it stebuklingai ašarojanti madonos statula tik iš pirmo žvilgsnio Dievo užmirštose provincijose, – čia ne išimtis.

Kaip poetas Griuvėsis, beeidamas fotografo pėdomis, kartais pasižiūri ir sau po kojomis

Vis tebeinu tavo pėdom, Remigijau. Kojos vaikštūną neša vis sunkiau. Vis labiau pampsta venos ir trumpėja žingsnis. Taip su amžiumi suvoki, kad patogi avalynė – vienas didžiausių gyvenimo teikiamų malonumų, partneri. Mąslus stebėjimas vaikščiojant – tai visų pirma įvairių paviršių kontempliavimas. Padais, beje, taip pat. Plonapadis visad užčiuops daugiau negu storapadis. Šaligatvis, tu tą žinai, irgi paviršius. Gatvės danga ar mozaikinė atkarpa prie senos bažnyčios, krantinių ruplėtas akmuo – pasakoja savas istorijas. Šiukšlėmis, šlamu, lapais... Sudžiūvusiais kraujo kūneliais... Kiekviename mieste vis kitaip. Štai Varšuvoje visų tautų estradose apdainuotus rudens lapus po kojomis seniai pakeitė masažo salonų (nuostabūs sumauti išgyvenimai; rinktiniai sumauti apartamentai; aukštaūgiai sumauti veidrodžiai; žavios sumautos padykėlės) ir palydovių firmų (plati sumautų paslaugų gama; greitas sumautas atvykimas kiaurą sumautą parą; sumautas malonumas ir sumautas slaptumas garantuoti) vizitinės, kurias už automobilių valytuvų užkiša – kas? Neatspėjai – kuklios, vos išsiritusios iš nimfečių amžiaus gimnazistės su vabalo dydžio kuprinėlėmis ant pieniškos nugaros. Ir jos tą daro veik nepastebimai, to greito tikslaus judesio joms galėtų pavydėti ne tik Rytų kovų meistrai, bet ir šnipai, atėję iš šalčio. Žinoma, ne mažiau išradingai jau atviruko dydžio skelbimus prie telefonų būdelių stiklo iš vidaus, nepasakyti kramtomąja guma, klijuoja Londono bėdžiai. Tačiau ligi vieno iš Europos katalikybės bastionų gimnazisčių jiems toli. Automobilių savininkai paprastai bloškia vizitines žemėn, rečiau – suplėšo, dar rečiau – įsikiša į vidines švarkų kišenes ar nugrūda į „bardakėliais“ kažkada vadintas dėtuves po priekiniu stiklu. Ten, beje, jas, seniai užmirštas ir „nepanaudotas“, ir aptinka žmonos. Tos mažos vizitinės su nuogomis merginomis limpa prie padų, it katės glaustosi apie kojas, jas nešioja vėjas, bet jos, žvitrių tikybos pamokų pirmūnių kontroliuojamos, niekada nenukeliauja toliau automobilių priekinio stiklo. Išmestų ar suplėšytų vieton dar tą patį vakarą stoja naujos. Jeigu automobilis pamirštamas kelioms paroms, jų susikaupia visa krūva, primenanti apmusijusių banknotų pundelį. Čiabuviai jų gausybės rago tarsi nepastebi, svetimšaliai – negali juo atsistebėti. Jie parsiveža jas namo it suvenyrus – taip vokiečiai į savo „žemes“ parsiveža, tarkime, tailandietes.

Palydovių vizitinių vietoje Berlyne tik mašinų mechanikų ir buitinės technikos taisyklų laminuotos kortelės. Retkarčiais pasitaiko gundantys naujų restoranėlių aprašai. Šiaip Berlyno šaligatviai švarūs, išskyrus gausius šunų šikalus, kurių geriausieji šuns draugai, deja, rankom nesusemia į išverstus plastikinius maišelius. „Ta prasme“ Berlynas nusileidžia Stokholmui ar Ciūrichui, kur apskritai kiekviename žingsnyje specialios šunų „stotys“ su atsarginiais paketais bei dėže po jais, ir šinšilų kailiniais apsisiautusios damos plius skrybėlėti ponai vos ne keliaklūpsti valo savo dievinamų keturkojų apdergtą grindinį. Berlyne to nedaro niekas, todėl turi nuolat žiūrėti sau po kojomis, bičiuli. Tada atrandi trečią svarbiausiąją šiukšlę – gausių muzikos klubų, efemeriškų teatrų, kinų ar galerijų kvietimus. Sykiu – tikrą fotografijos apoteozę! Tame mieste tu VAIKŠČIOJI KULTŪRA, partneri, tu mindai ją, tu esi jos atakuojamas iš visų pusių. Iš apačios – taip pat. Kartais padauginęs, Vaikštūnas užmiršta išjungti video kamerą, ir tada juostoje matyti tik „sukultūrintu“ grindiniu einantys batų galai ir girdėti keiksmai keliomis kalbomis išsyk. Garso takelis šiuo atveju atstovauja civilizacijai. Žinoma, galima įsivaizduoti ir padoresnį atvejį. Tarkime, tokį: „O, kaip aš kartais nekenčiu fotografijos! Kaip nekenčiu pasaulio, sutverto, regis, tik tam, kad papultų į kadrą! Ar tautų – pavyzdžiui, japonų – sutvertų tik tam, kad tuos kadrus be perstojo daugintų. Kaip nekenčiu skaitmenos, visų tų pikselių šmikselių, visų tų dūmų zumų ir pan. Visų tų kvaišų, atrodančių nuotraukose it wittgensteinai. Ir sykiu nepaprastai gerbiu tuos, kurie nelyginant Pilėnus gina savo veidus nuo juos marinančių fotografų. Ir sykiu sustingstu priešais kokią tik iš pirmo žvilgsnio nekaltą berniūkščio su katinu ar dar „nekaltesnę“ mergiščios su vienkoje lėle fotke. Ir žiūriu į juos nelyginant į žvilgsnių nulaižytus šventaisiais paverstų venerikų atvaizdus kur nors Ermitaže ar Gemaldgalerie. Ir nieko negaliu padaryti, tik su ašara balse ir akyje kartoti įkandin bendravardžio prancūzo: Bet kurioje nuotraukoje jau slypi mūsų būsimos mirties šauktukas – net jeigu ji, regis, patikimai įrašyta į pačius žmogaus gyvenimo tirščius – pašaukia kiekvieną iš mūsų po vieną, už bet kokios bendrijos (bet ne transcendencijos) ribų. Tad gera nuotrauka yra ta, kuri pašaukia mane ir išsiveda – nesvarbu, į veido, kūno ar Mėnulio kraterių atvertį, negrįžtamai užtrenkdama duris“.

Kaip poetas Griuvėsis atsisveikina su fotomenininku Remigijumi Treigiu Berlyne prie Trečiojo Reicho oro pajėgų ministerijos, kad vėl susitiktų su juo Klaipėdoje, barelyje „Senoji Hansa“

Ir sykiu klausiu savęs: kur išbarsto pėdas fotografas? Ir dar toks kaip tu – programiškai nefotografuojantis žmonių, paliekantis kažkokias radioaktyvias brydes negatyvuose, kurios vėliau, jau nuotraukose, jautresniam žiūrovui sukelia baugų belaikiškumo įspūdį. Tarsi sapno katile spragsėtų biografijos „popkornas“. O dar geriau – „popkormas“, kaip sakydavom kapitalizmui triumfališkai įžengiant, pardon -- įvažiuojant į Lietuvą. Tos „brydės“, tie įbrėžimai, o dar tiksliau – įdrėskimai man labiau panašūs ne į pirštų, ne į vienišo katino nagų, o greičiau jau į jo bėgiojančio, neramiai punktyriško geltonų akių žvilgsnio judesius. Ten, kur Rolland Barthes paranojiškai ieškodavo naujo prasminio nuotraukos taško, arba punctum´o, apverčiančio jau susidarytą vaizdą bei nuomonę apie jį aukštyn kojom, tavo atveju, tektų ieškoti punktyro. Į skaidulas sutrūkinėjusio nervų mazgo čia nebeduota atrasti. Ta žvilgsniu nužymėta teritorija, be abejo, neatsirado intuityviai, tu jau nešiojaisi ją savyje nuo pat menininko kelionės pradžios, t.y. nuo to momento, kai tavo vaizduotėje atsivėrę tamsiai rudi tušti interjerai ir eksterjerai, patiltės ir kolonos, dulkes susiurbę alijošiai ir atitarnavę rakandai vienu balsu, panašiu į tinnitus spengimą ausyje, pareikalavo būti išleisti į laisvę, kurioje turėjai skubiai surasti jų atitikmenis. Savo išnešiotų vidaus peizažų atitikmenis, Remigijau. Ir tada objektyvu it storu švirkštu pradėjai imti atkampių pakampių mėginius. Į(si)švirkštei beketiškos tuštumos dozes. Įvėmei atgal tai, ką seniai buvai susapnavęs. Eidamas tavo pėdom, turiu padaryti tą patį: įvemti tikrovę, kurią mačiau tavo nuotraukose. Tą šmėklaerdvę. Filmą, iš kurio, apleidę garso takelį, drauge su režisieriumi visi kaip vienas nusiplovė ir artistai, palikdami tik scenografiją – taip dekoracijos pergyvena spektaklius. Miestą po neutroninės bombos. „Berlyną“, kurio seniai nebėra. Gal tu ir buvai tas negailestingai egocentriškas scenografas, nenorintis aukoti dekoracijų blogai vaidybai? Gal dėl to ir rinkaisi ne naujus miesto tikrovės pavidalus, o Muziejų salos monumentalius karpinius. Fotografuodamas nesubombarduotų ir ilgainiui muziejais tapusių rūmų sienas bei kolonadas, tu tarsi rodei mums sudžiūvusius faraonų kūno lopinėlius. Miesto odą vietoj paties miesto. Tačiau operacija jau vyko mieste be kaizerių. Vieninteliai tavo konkurentai čia buvo ką tik iškeptas ir atrestauruotas sienas įkvėptai dergiantys Berlyno grafitininkai. Bet kas, sakyk, jei ne senas geras graffiti – tas tavo punktyras, bičiuli? Juk tu, braižydamas negatyvą, iš tikrųjų pasirašinėji regėjimo lauke įrėmintame kadre. Arba įkadrintame rėme. Šiuo atveju – tai viena ir tas pat. Kadras juk ir yra erdvės koncentratas plokštumoje, partneri. Ir sykiu – erdvės karstas, ar ne? Kiekvienas geras fotografas – tikrovės karstadirbys. Tad palieku tave, kursai dar esi, Berlyne, kurio jau nėra. Niekur, išskyrus nuotraukas.

Autorius nuoširdžiai dėkoja Roberto Boscho fondo kultūros vadovei Klaipėdoje Natalie Kronast ir programos „21 diena“ koordinatoriui Neriui Grigui už suteiktą galimybę gyventi ir kurti Berlyne.

Berlynas-Palanga, 2005 balandis-gegužė

Tekstas/ Rolandas Rastauskas

Fotografijos / Remigijus Treigys

Rolandas Rastauskas, Remigijus Treigys. Berlynalijos. Fotoeseistinis albumas. Klaipėda: Druka, 2008.

Žiūrėti video