rubavicius vytautas




BOSCHAS. KŪRYBA

 

Reikia truputį atsitraukt,
kad geriau įžiūrėtum
laikrodžių plakamas valandas,
valandų draskomus žmones ir visą peizažą,
širdies neapykantos apsiaustą,
kursai rangosi
tarp kankinimo sėkme ir įstatymu,
čia jau seniai –
dievo žodis
tik elgetų išmaldos trupiniai.

 

Ir mirtis nepalies šios šalies,
tik pakeis tavo skausmą,
ar kankinimo įnagį naują
išras nugalėjusi pusė – aplink įnirtingos
raudonojo gaidžio
ir ledinės mergelės vestuvės –
nemirtingumo vanduo
visą laiką būt mirusiam.

 

Jau statomos naujos gynybinės linijos,
fortifikaciniai įrengimai,
kad apgintų žmogų
nuo jo paskirties – būt žmogum,
ir žmogus
visa širdimi šitam darbe dalyvauja.

 

Čia moterys gimdo prakeiktas dienas.
Jų pasauliui apskelbtas kūnas
šviečia kiekvieno akys –
geismo valandos užkrečia mintį
plėšriais horizontais.

 

Čia vaikai išskaitomi
iš Catalogus Codikum Astrologum,
o ugninės lakštingalos
iš Bardo Thodol ar Per em hru
lesa motinų smegenis,
giedodamos nakčiai į saują.

 

Nuodėmingosios.
Jos eina, neliesdamos dangiškos muzikos,
nutraukdamos mūsų mintis – lyg geluonis
į verdantį siaubo peizažą,
kur žmogiškos formos,
paklaikę širdies nebūty,
kada velnias ir angelas –
tai dvi tos pačios beprotybės pusės,
o nuodėmė –
pats tvirčiausias metalas pasauly,
nerūdijantis nei nuo dangaus,
nei nuo žodžių.

 

Kokia sukrečianti yra Boscho fantazija,
žinanti,
kad jos riba visada – gyvenimas.

 

 

Rubavičius, Vytautas. Laiko įtampa: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

 

BOTIČELIS. TEORIJA BE PAVADINIMO

 

O kaip aš norėčiau
tave pavadinti taip paprastai
kaip medis pavadina upės pakrantę
kaip kelias
pavadina atminty užsimetusį sodžių
kaip motina
pavadina gyvenimą

 

o kaip aš norėčiau
surasti tave taip paprastai
kaip žuvis suranda vandenį
kaip mėnuo suranda naktį
o šaknys tamsiąsias gelmes

 

o kaip aš norėčiau
atspėti tave taip paprastai
kaip lietus atspėja grūdą
kaip ruduo atspėja paukščius
kaip jūros banga atspėja pakrantę

 

taip paprastai pavadinti saulę
ir tapt
ką tik jos atspėtu

 

 

Rubavičius, Vytautas. Laiko įtampa: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

 

JIE TAI ŽINOJO

 

Visi didieji menininkai
gerai žinojo tą paprastą tiesą
kad menas privalo ne stebinti žmogų
bet pats juo stebėtis –

 

Žmogus – tai skamba pranašingai

 

 

Rubavičius, Vytautas. Laiko įtampa: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

 

VISOM KALBOM

 

tyliai ir tarsi be speigo
mane pakartojo praėjusios gatvės
pavasarinio lietaus nuplikytos kalvos –
ironiškai skaudi skyrybos klaida

 

ėjau
vis labiau netekdamas ryšio
su daiktais ir įpročiais
įvykiais ir atsitiktiniais jausmais

 

ėjau
vis gilyn
į žodžių draustinius

 

kažkieno vyzdžiai jau užgesino peronus
kelionės atliko savo teigiamą funkciją
ir užmirštas tas
kurs be speigo užkalba vakaro delną

 

 

Rubavičius, Vytautas. Laiko įtampa: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

 

***
Mes sakome vienas ir du
ir visa tai laikas
kapus jau apkalba žolės
paukščiai išskrido
dyla daina miestai trupa po kojom
sapnuotos moterys gimdo palaidas dienas

 

svajonės supintos į vieną be adresato
apdulkėjęs atodūsis prisiminimo nuotrauka
ir nuotrupa nuotrupa
kaip tu norėjai patikti
ateičiai – laikraščių meilei

 

mes sakome vienas ir du
lyg viskam jau būtų ne laikas

 

 

Rubavičius, Vytautas. Laiko įtampa: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

 

JAU AUŠRA AKIMS PER SKAISTI

 

Mano žodis ištirpo žuvėdros klyksme
kuris kaip širdis permušė erdvę
aš galvojau – dabar kitas pasaulis
dangus kuriame angelas skina naktis
ir dainuoja –
melodija byra į veidrodžius mūsų veidų

 

aš galvojau sakydamas nieko jau valanda
ateina žmogus
vis mažiau tik keletas pėdsakų
prosmilčiais kalbina vėją
įrėžtas erdvėn
galvojau koks liepžiedis
tavo skausmas artėjanti motina
kokia tuštuma tarp gimimo ir niekur
kokios valandos perskeltos tavo akių

 

ką primins mums bangų nuskambėti vaikai
ką jie primins mums be to kas jau buvo
aš vis galvojau
ištirpo ištirpo kaip žodis
kas piešia mus
kas mus taip skaudžiai piešia
kas išgeria mūsų dienas iki pat dangaus
svirpiančio paukščio snape

 

kaip medis galvoja lapus
aš tirpau ir gelsvėjau
kurgi žodžiai
kuriais operuoja kraujagyslių sintaksė
ar motinų pienas – žodynų tuščioji rūgštis
ėda dangų mane ir tave negimusį angelą –
viskas mąstyta ir atmintis ir siela
ir tai kas jau niekad vėluoja ar temsta
aš galvojau paskutinįkart paskutinį
dangų ir jūrą
ir jaučiau kaip eilinė banga
mane nuo smėlio nutrynė

 

 

Rubavičius, Vytautas. Laiko įtampa: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

 

ATKLYS IŠ TOLI JAU IŠ NIEKUR

 

pakrantėj tarp smėlio natų
iš lūpų išbirusių lapų
apgautas kaip žodis
į kurį ateitis nebetenka širdies
aš skambu viena po kitos
linksniuodamas tylą

 

pro muziką lyja pradyla dangus nuo akių
kada viską matai. Atsitiktinumo vabalas
mezga tavo krūtinėj abstrakcijų tinklą
kaip savižudybė
kur ką tik nuskausmino laikraštį
ateik išbandyti manęs savo kraujo lašu
pieno lūpom ateik
padangių lediniais šaltiniais

 

pakrantėj kur lapai auksėja nuo smėlio
vėjuoja kentauro rauda
ir lakštingalos baimė žėruoja
praskrisdamas paukštis
atsargiai mane užgesino

 

 

Rubavičius, Vytautas. Laiko įtampa: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

 

BANDYMAS MYLĖT

 

Kažkas akyse jau uždega jautrų vaiduoklį
mes žengiame žingsnį
klumpame žengiame žingsnį
vienas kitą paglostom
ir žengiame žingsnį
klumpame žengiame žingsnį
į mūsų veidus sudūžta
vienatvės skardi beprasmybė
mes ištremiam savo likimą
į viens kito širdis
ir leidžiam dienom savo priesaika
deginti kūnus –
kančia lyg danguj vieversys
matuojantis dainą –
mes gimstam tikėjimui
klumpame žengiame žingsnį

 

 

Rubavičius, Vytautas. Laiko įtampa: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

 

 

 

 

PER DELNĄ NUO AUŠROS

 

Mūsų meilė palieka praeitį tiems
kurie joje ir gyvena –
mes tiek bekraščiai
kiek žodžiai netenka prasmės
kada lūpose suskamba dangūs

 

aš blykštu tavo veidu
tylos žvėrių sidabrinės kanopos
lukštena likimų būrius

 

mūsų meilė – mes dviese
ir kas pasakys ko mes verkiam
ir kas pasakys ar mes verkiam

 

Rubavičius, Vytautas. Laiko įtampa: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.