Rubavicius_virselis       Vytauto Rubavičiaus poezija, stovėdama lyg ir atokiau nuo tradicinių ir dabartinių lietuvių poezijos „magistralių“, savitai papildo Lietuvos poezijos „kelių žemėlapio“ tinklą, nuvesdama į gal ne itin dažnai lankomas, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbias, įdomias ir mažai tyrinėtas „dvasios vietoves“. Šiek tiek racionalus, filosofinis, dažnai į kalbą orientuotas kalbėjimas, grindžiamas kalbos struktūromis ir jų dekonstravimu, leidžia poetui prasiskverbti ir atskleisti pačioje kalboje užkoduotus „būtovės slėpinius“.

 

       O tokiu kalbėjimu paradoksaliai aktualizuojamos istorinės ir dabarties realijos, taip pat jų prasmės. Tam tikru požiūriu Vytauto Rubavičiaus poetinę raišką galima buvo apibūdinti kaip postmodernią dar tada, kai ši sąvoka, bent jau mūsiškėje apyvartoje, nė neegzistavo. Nepaisant to, kad pastaraisiais metais Vytauto Rubavičiaus nepavadinsi itin aktyviai besipuikuojančiu autorium, jo kūriniai išsaugo „kitoniškumo trauką“. (Antanas.A.Jonynas)

 

 

 

 

       ŠEIMYNINIS POKALBIS. 1983

 

       knygos. didžioji proto tyla. nuolatinė

       pigiausia šviesa.

       žmonės tip top ping prong know how

       permanentinė gatvės revoliucija

       galvojimas apie

       įvairius

       dalykus –

 

                tu įžiūri prasmę ten,

                kur jos visai nėra. kas patvirtins,

                kad tuose eilėraščiuose yra nors kiek

                filosofijos –

                      didžioji meilė yra rūpestis

                apie tai, kaip žmogus yra čia,

                konkrečioje vietoje, paprastame laike,

                prarastoje svajonėje.

                eilinis eilėraštis gali būti

                visai nesvarbu

                kėdė, šaukštelis, arbatos puodelis –

                     viskas daug paprasčiau:

                ten nieko nėra, nėra ko įžiūrėti –

                     tačiau tik įžiūrint

                atsiranda tai, kas įžiūrima, eilėraštis

                yra galimybė (sumylėti)

                stiklinis gausmas, neįmanoma

                atspėti eilėraščio eilutės,

                jei neįjungi savyje tuštumos,

                jei nenusiteiki nepermaldaujamam

                strazdo sklendimui

 

       skardinis ruduo,

       lietaus nuplikyti stogai

       priemiesty.

       Iš tolo

       kaip vaikystės kapeikos –

       tiek džiaugsmo

       ir liūdesio.

 

 

 

       MOTERIS IR MĖNULIS (skeveldra)

 

       I

 

       Mes gulėjome –

       taip ir turėjo būti

       Nakties kariauna girdėjos žygiavo

       centrine gatve –

                                  mes išlikom

 

       mėnulis čia pat už lango

       tylos paskalas nešantis vėjas

       užsnūdo stikle

       tu darei tai kas amžinybės tau įsakyta

       daryt –

              aš tylėjau

              galvojau – mėnulis – japonų poezija

              tavo šnabždesys rasojo ant mano vokų

              aš galvojau –

              išsiskyrimas – japonų poezija

              ir net užmiršau atsakyt

 

       Tu geriau savo lemtį patyrei

 

       II

      

       Iš pradžių dėmė

       po to – melsvos lūpos

       po to –

              karčios lūpos

 

       veidrodis –

       raudonos lūpos

 

       III

 

       Mes norėjom išgert

       tu tarei –

       tai nebrangiai kainuoja vidurnaktį

       ir išėjai

 

       aš sėdėjau

       už lango sėdėjau už lango

       ir kartojausi nes nežinojau

       kas dabar prasidėjo

 

       tu nieko neišdavei

       tu negalėjai išduot –

       mes puotavom be gailesčio

 

       IV

 

       Nieko nereikėjo galvoti

       neviltis

       stiklo melas iš ryto

       balzganas

 

       tai pirma

       ką pastebi akys

       kai mano širdžiai atsako

       tavo kvėpavimas

 

       tu nebijok

       aš nieko nenoriu

       tau pasakyt

       aš noriu tylėt

       tik todėl

       paprastas įvykis

       smerkiamoji

       praeitis

 

       V

 

       Žvirblis

       kruvinai į langą

 

       viskas yra slapta

       tik pabandyk ištarti

       subyrės

       rankos lūpos

       kambarys

 

       pabandyk tik garsiai

       ir viskas

       su krauju iš burnos

 

       VI

 

       aš slėpiaus aš bijojau

       bet ne ateities

 

       VII

 

       kaip tyliai tu įėjai –

       mano akys nurimo

 

       tu tylėjai ilgai

       ir tarei – aš jaučiuos

       kaip paskutinė Stelerio karvė

 

       VIII

 

       Ateities negalėjo būti –

       kiek jautė lūpos

       kiek kando dantys –

              zvimbė kraujas

              plyšo

              kultūros paklodė

              tarp rytų ir vakarų

 

       IX

 

       Banalybėj ieškoti tikrosios prasmės!?

       Vakaras bus suskaičiuotas.

 

       X

 

       Nieko nebuvo –

       gal dabar taip tu galvoji

 

       nebuvo tiesos

       bet ir melo nebuvo

 

       XI

 

       Pro išdaužtą langą

       tik sniegas

       ir mėnulis

 

       XII

 

       O broli

       ji tuo metu mus lydėjo

       galingesnė –

       ji save dovanojo

       be atsako

 

       XIII

 

       Blyški šviesa

       nusėdo ant tavo plaukų

       tu toli

       tik tavo kūnas dar girdis

 

       XIV

 

       Kaip sunku atsimerkti

       kaip sunku

       rytą įjungti

 

       tavo delnas per garsiai

       sudaužyk

       tylos skustuvas

       blizga šalia

 

       kam jis jaučia simpatiją?

       tavo raukšlelėms

       ar mano veidui

 

       XV

 

       Jau rytas nukando

       mėnulio šviesą –

       aš išeinu

       tu tyli

       ir klozetas nutilo –

       jis tylės amžinai

       nuo tylos jau nepasislėpsi

 

       trinkteli durys

       tuštuma

       kaip akis

 

 

 

       IŠEITI IŠSIVERŽTI SUGRĮŽTI

 

       Pilka naktis: sidabrinis aiškiai suskamba

       sidabrinis ir tiksliai matuojantis dozę:

       tai baimė

              pleistro pirštai kūną nurengia

              ir žvaigždė paskutinė tolyn

 

       Tu prikalk šitą odą prie sienos

       prie sienos šią odą

       ir smeik

       ten kur širdies tuštuma

              smeik į pilvą

       kad šypsnys sublyksėtų kaip plienas

       kad pro gaubiantį smegenis smogą...

       apgaulingai rankos nutilo

 

       Kelias aiškus: geltona šviesa

       žygiuoji paskutinio patepimo

       tiki – po to

       turėtų pasikeist pasaulis

       ir iš tiesų

              tas kelias tau atleist galėtų

       jei tie kur žengia iš paskos

       taip įnirtingai nenorėtų įsitikint

       jog niekas niekada nepasikeičia

 

       Veidas liepsnoja žaliai

       aplink vis labiau susikaupia

       ir aiškiai

       spygliuota naktis virš galvos susitraukia

       kaip metafora mirtina

              o iš kur nežinia

       bedugnės ašmenys upės plienas

       nuodas nepažįstamojo akių

       Kiek dar tęsis ta drama ant sienos?

       Aklinai

 

 

       DABARTIS: PRAEITIES KRYŽKELĖ

 

       Algirdui Verbai

      

              Žemaitijos rūkas rūgštus, kopūstų ruduo: išėsti

       bronchai, rusenančios balso stygos. į debesį atsimuša

       išskrendančios vaikystės šviesa, juostomis kaip ir ant

       žemės duok man išlikti, užmirštas traktorius nepasiduoda

       negailestingam lietaus įkyrumui, pro šalį klampoja

       nužengę iš plakatų žmonės, iš baimės nevilties vedami jie

       stovi visai iš šalies jie įstringa į atmintį į kraują susigeria:

       motina klūpo vagoje lyg klausytų kaip dejuoja gyvenimas,

       atsisveikinimas, keliais.

              Pakirptasparnis mostaguodamas gatvėje stovi, medžiui

       aiškina, vėjui, kaip krūtis mielosios metafora mainosi,

       baigias nužemintas maištas ir vėl karaliauja teisingas

       praeivis.

              Suklupęs iš vakar bulvių lauke, akis įsmeigta ateities

       atvirutėm – kaip blizga tikrasis pasaulis, kuriam

       nebereikia žmogaus, ten toli čia pat nedrįsti iš žaizdos

       ištraukti kaimyno niekšybės, niekada net mintimis,

       kiek daug jos gražių atvaizdų, kokie jie pigūs, prieinami

       net prasigėrusiam liaudies atstovui, lygybė, moters

       pilvas delne, suvargęs, amžinoji meilė vogčia, palaimina

       motociklo šviesa ir karvės pritaria nekantrumas, lūžtančia

       smilga į dangų siela, kiaušinis išdraskytam lizde, gandro

       ratas spaudžia krūtinę, nejudrus.

              atsimerkęs.

              užmarštis.

 

              Kryžkalnis: keiksmo malda, ratu amžinuoju ratu

       bandydamas įsižiūrėti kaip stingsta padangėje motina

       tėvas senelis kaip brolis krūtinę praplėšęs rodo kur

       skauda, ten šaknis, kruvina, neišraunama, ji lietuviškai

       gelia aukštai ir širdy, liejas kaimai nebėra slenksčio

       nebėra kur galvą padėti ateik gailestingas su paskutiniuoju

       kirviu, uždainuokime, molis kimusis ir kumštis, ir

       šukė į delną sulindus dainuoja, ir vieversys po akim.

       lauke rudenio išskobtas stovi, artimas veidas mylėtas į

       žemę net sapne atsiversti baugu – pasigirs ir subyrės:

       šimtaveidė kaliausė žaibais karūnuota nusivedė.      

              Milicijos daugtaškis. Tyroji ryto eilutė – nauja.

       Eilėraštis krinta į Nerį nuo Žvėryno numestas tilto, jis

       krinta ir krinta, troleibusai ateina rytais, ateina rytai,

       jaunystė praeina. Atsiliepia ratilų ratilai ir skamba

       pilkuma, kai naktis pasibaigia. Žibintai. Kas eina – praeina,

       lyg žinotų slaptažodį.

              Kas eina vaga, šviesos grumstą kumšty suspaudęs?

       Ką reiškia kraujas, ką javo gyvybė man skelbia iškilmingo

       granito šešėly? Parimęs ant tilto, kurs nieko nejungia,

       kurs nieko neišskiria, nieko nereiškia, kai žodis lietuviškas

       kala galvoj kaip genys, kai ruduo lietuviškai šviečia virš

       sodžių. Nebėra. Pasilenkęs. Be atspindžio. Aušros ženklas

       raudonas gieda ant nugaros.

              Neklausiantis nieko troleibusas

                   rieda pro šalį į ateitį

                        tyliai bet negailestingai

                               į ateitį rieda

 

 

 

       NIEKINGA HARMONIJA

 

       Nieko nėra blogiau kaip žiūrėt

       į vėjo genamus ir paliekamus debesis

       saulė kai kurių kraštus

       apveda savo bejausme šviesa –

       didybė sukrečia – įžeistas stovi visatos ertmėj

       ir iš nuoskaudos gramą didingos mintys

       o akis nespėja

       sudėliot energingų žvilgsnių

 

       tad čiulpk vieną kitą iliuziją:

       ką tu matai tai ir išlieka

       vaizdinys yra sutvėrimo tikslas kaitos prasmė

       mažoji tavo tuštuma reikalinga

       kad gaustų eršketą žvaigždžių tuštuma

       kad jūra galėtų laižyt dangaus ledinuką

       o smėlis tekėti iš kapo į kapą

 

       galvoji kaip antkapis užmirštas ir pakrypęs

       menkas akmens vabalėlis prismeigtas laiko

       yra žinai yra organai tačiau

       tai nėra mintys kurios įrodytų

       jog tavo baimingas virpėjimas yra atsakas

       į gūdžiai mirtiną kaitą dienų kurios tik kita

       iliuzijų pusė ir šitai suvokęs

       nespėji net sau pasiguos

 

 

 

       PRORĖŽIS

 

       Nuosprendį atsiunčia atmintis:

       netikėtai iškilęs veidas pasisuka

       ir staiga suima neišreiškiamas suvokimas:

       šitai tau ir tik tau amžinai

       kaip paskutinė akimirka

 

       kai tuščias esi ir bemintis

       kai įveikė tave įprasta vyno taurė

       daugybė tavųjų aš randasi ir metas

       į praeitį užverda daugybė tau nežinomų

       gyvenimų

       jie myli supranta išprotėja įgauna išminties

       kai bunda mintis ir sušmėžuoja mylimas veidas

       jie kyla aukštyn susilieja skuba išnykt

       kad išliktumei tu kad galėtum ištart

       aš išeinu

       tačiau nuosprendis jau užrašytas –

       jie yra nuosprendis

 

       prisimink:

       dangaus aštri ranka atleido tavo krūtinę

       sukleketavo gerklėj šiandiena

       ir susprogo nepažįstamos padovanota isterija

       subyrėjo lango stiklus puošę raštai

       gryna tuštuma kryžius ir keli obuoliai

 

       nieko nesugalvosi:

       visose istorijose veikia tie patys žmonės

       tik keičias jų santykiai:

       draugai saugumiečiais pavirsta

       mylimosios meilužėmis

       atsiranda neaiškios žmogystos

       ir siūlo tau prasmę

       įsižiūri – subliūkšta išnyksta nejau

       tai dar vienas tu

       dienos auglys lieka rankoj – piktybinis

 

       kas išduotas?

       atvaizdas?

       atspindys visuomenės sąmonėj?

       kas kviečia prisiekti jog neatsisakysi

       savo teisės praeiti pro šalį?

       niekas na niekas neatskirs tavo eilučių

       nuo ideologinio žaismo gamtos

       visos pastangos veltui

       šiuo metu kaip plyšta gerklė

       kai neužtenka burnos oro gurkšniui

 

 

 

       BENDRAAMŽIO PASAKOJIMAS

 

       Aš jau buvau miręs:

       veidas liko įskilęs nakties skeveldrų suraižytas

       sąnariai atsileido šlapimas nuskausmino aplinką

       violetinis kraujo balionas gatve nuriedėjo

       nepakeliu

       įdėmesnio žvilgsnio nepakeliu žingsnių pro šalį

       atrodo

       jog neatlikau kažkokios svarbios užduoties

       ir visi šitai žino visi sveikieji

       ir ypač kur sėdi už grotų kūnus iškreipę

       tik cigaretė sutaiko su aplinka ir su akipločiu

       vitrinose mano atvaizdas karaliauja

       tikras gyvenimas

 

       dabar

       žiemos pakraščio metas

       sidabrinis purvo švytėjimas nepaleidžia

       kaip Leninas civilizacijos

       nors atrodo galimas pasikeitimas

       atrodo tuoj prasiverši jauti esi protrūkis

       varnų paskelbtas

       bažnyčios įsakmiai rodo į dangų

       o gatvės dažniausiai išspjauna į priemiestį

       kur gyvenimas verda tarp eilučių kur lozungai

       įgauna tikrąją prasmę – išgerti

 

       viskas susiję:

       žmogus yra pagrįstas

       ir ateitis pagrįsta

       dėsningai o gal dialektiškai vienas kitame

       įsikalinam – visi vienodi ir skaidrūs

       filosofinėje gelmėje

       rašytinis menas turi išlaisvinti sielą

       turi jai teikti ryžto pereiti

 

              geriausia kapavietė:

              pėsčiųjų perėja

              esu matęs kaip mašinos

              sprogdina žinių ištroškusius vaikus

              vairuotojai nekantriai atgailauja

              rimtingai paliūdi praeiviai

 

       guliu:

       prisnigus burna liežuvio varveklis

       dusulio žvirgždas gerklėj

       sakau:

       negaliu pakelt šios paprastos esmės

       žodžių putos purvo sidabras

       pavasario trūksta votis

       pakylu

 

 

 

       APGAUTAS IR NEĮVEIKTAS

 

       Priemiesčio skurdo nutvilkytas

       prisiglaudžiau

       prie nevilties išėsto atminties stiklo –

              neryškus tavo veidas

              miela mylimoji

              tavo lūpos

              jau neužjaus

 

       apsimetu įveikęs

       atmosferos reiškinių panieką –

              purvinas spjūvis nakties

              padėvėtos į nugarą

              moteris kaip grynoji gamta

              stovi tarpuvartėj

              ir garsiai kvepia

       sukaukia garvežys

       negalįs mirties prisišaukt

       einu į palatą

       palikęs kaulus ir balsą

       palatos penklinėj būsiu tylioji nata

 

       visos mintys išduotos

       lyg balandžiai ligoti

       ar varnos – jos labiausiai kovoja

       su priespauda taikliai didybę paženklina

       pritarti bandau

       savo bylos nežinomam dubleriui

       kuriam ateitis patikėjo raktus

 

       sukasi sukasi žodžių pilka nebūtis

       tuščioj visatoj herojaus kuris biografiją pametė

       jis žiūri jis žiūri pro langą

       ir mylimos akyse

       tautos beprotybę įžvelgia

 

 

 

       TRŪKĘS VEIDAS

 

       Ar tu neturi homoseksualinių polinkių? –

       plyšo vakaro juosta pabiro melodijos gyvsidabris

       girtos akys veidelis riebus jau per trisdešimt

       artyn sušvyti liežuvis o iš gerklės –

       ar tu neturi šitų polinkių?

       nieko

       lyg atsigautum kai rytas suleidžia į smegenis

       pilkąją šviesą kuri ištirpdžiusi skirtumus

       pakelia tavo kūną – nieko

       negaliu atsakyti

       ryškėja scena:

       trys pagyvenę veikėjai

       taurės nuodėmingos švytėjimas

       klausimas stingsta ore veido drebučiai

                                          blaškaus kaip kalė

                                          įpilkit

 

       drama pasibaigė užkulisiai ištuštėjo

       atmintis nepaleis nes tik ten galima prasmė

       moteris kraipo užpakalį ir nesupranta – kodėl

       nepuoli kodėl neįkiši rankos pirmam susitaikymui

       kodėl neišsikreipia lūpos dviprasmiškai ir tuščiai

       juk vyras turėtų įkišti kad trečias galėtų patvirtint

       turėtų

       akys dar nesuduš

       jos sugrįš kad užsimerkti galėčiau

       kita praeitis

       parėjusios meilės apžavas persmelkė erdvę

       leidžias vokai tirpsta rankos stojas liežuvis

       dvokianti ašara slysta dažytu skruostu

       lūpos veriasi veriasi ir vis daugiau nevilties

       megztukas lekia šalin – žiūrėkit ką gali senutė

       kietos krūtys styro į šonus švarus pilvo balionas

       nesubliūškęs – žiūrėkit

       susenusi paauglė perdegę syvai

       greitosios laimės išdeginta ertmė –

       taurė išduoda ir paskubom nukrinta

       keli rėžiai: knygą skaičiau

       draugui kuris neišgelbėjo

       tik po daugelio metų supranti kad mylėjai

       kad buvo duota per daug

       nesugebėjai

       ir amžiams likai praeity o dabar vaidini

       kaip žodžių lėlė...

       filosofo mėgstamiausia knyga – Vulkano papėdėje

       mirtinas gurkšnis šviesos: nakties citrina

       gal akimirkai aš išnykau ir iš kitos atminties

       išplaukė veidas ir girtą apstulbino moterį?

 

       delnas ropoja pilvu aštrėja krūtys

       ašara niekaip negali nubėgti žemyn

       ir pasislėpt – įkyrioji

       slenka skysti dažyti plaukai

       slenka vakaras praslenka amžius – tuoj epilogas

       tuoj sužioruos bekalbiai kalės viduriai

 

 

 

       BUVO LABAI PROTINGAI KALBĖTA JOG

 

       Kol kas nėra erotinės literatūros

       trūksta meninės prievartos sekso

       prozos merginos laimingai baigia jaunystę

       išteka gimdo vaikus stengiasi neprisiminti

       meilės istorijų laksto

       ginekologinių rūpesčių vaikomos

       tik jaunuoliai dažnai nelaimingi ir tie pagyvenę

       kuriems lemta galvot kuriems nelemta įsimylėt

       kalba estų poetas ulbauja kurtinys –

       daug įvairiausių tabu

       religinių lytinių ir politinių – kalba jis kalba

       poetas

       ne jis o vieta kuriai reikia kalbėti

       poetas liko miške

       kur prijaukintas šaltinis

       imdavo rodyti jo gimtinės vaizdus

       kur iš anapus

       totorių žirgo kanopa

       kartais akies paviršių sudauždavo

       varna suklykdavo

       krintančio lenkų kareivio šešėlio išgąsdinta

       tada šokdavo liepsnos

       šimtmečiai degė laumėms netrūko vaikinų

       iš ten kibirkštis

       jaukiai mirksi pirkios kampe:

       „moteriai nesvarbu istorijos prasmės

       ji klausosi senstančio vyro akių

       ant krūtinės pražilusios padeda delną

       krūpsi kartais sapne išsigandus mėnulio

       ar ašmeningai švelnaus juodo katino

       nakčiai ir ugniai nėra tabu –

       mylėk

 

 

 

       PERVERTAS

 

       drugelis

       ištrūkęs iš seno daoso sapno

       blyškus ribuliuojantis

 

       uolų papėdėj sustingus

       visų fiordo liežuvių laižoma

       nuoga –

       atsidavusi saulės ir akmens malonei

 

       drugelis ant tavo sėdmens –

       bronzinis sąstingis

       vaikystės nerimo aidas

       neįžvelgiamais ratilais

       leidžias žemyn kaip nekantrioji sekundė –

       niekieno

 

       iš nevilties

       iš gyvenimo nutrintų metų – tamsyn

       geismo neišsiųstas

       lyžt

 

       Vytautas Rubavičius. Verstas: eilėraščių rinktinė. K.: Kitos knygos, 2006.

 

       Rubavicius_virselis