Vytauto Rubavičiaus poezija, stovėdama lyg ir atokiau nuo tradicinių ir dabartinių lietuvių poezijos „magistralių“, savitai papildo Lietuvos poezijos „kelių žemėlapio“ tinklą, nuvesdama į gal ne itin dažnai lankomas, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbias, įdomias ir mažai tyrinėtas „dvasios vietoves“. Šiek tiek racionalus, filosofinis, dažnai į kalbą orientuotas kalbėjimas, grindžiamas kalbos struktūromis ir jų dekonstravimu, leidžia poetui prasiskverbti ir atskleisti pačioje kalboje užkoduotus „būtovės slėpinius“.
O tokiu kalbėjimu paradoksaliai aktualizuojamos istorinės ir dabarties realijos, taip pat jų prasmės. Tam tikru požiūriu Vytauto Rubavičiaus poetinę raišką galima buvo apibūdinti kaip postmodernią dar tada, kai ši sąvoka, bent jau mūsiškėje apyvartoje, nė neegzistavo. Nepaisant to, kad pastaraisiais metais Vytauto Rubavičiaus nepavadinsi itin aktyviai besipuikuojančiu autorium, jo kūriniai išsaugo „kitoniškumo trauką“. (Antanas.A.Jonynas)
ŠEIMYNINIS POKALBIS. 1983
knygos. didžioji proto tyla. nuolatinė
pigiausia šviesa.
žmonės tip top ping prong know how
permanentinė gatvės revoliucija
galvojimas apie
įvairius
dalykus –
tu įžiūri prasmę ten,
kur jos visai nėra. kas patvirtins,
kad tuose eilėraščiuose yra nors kiek
filosofijos –
didžioji meilė yra rūpestis
apie tai, kaip žmogus yra čia,
konkrečioje vietoje, paprastame laike,
prarastoje svajonėje.
eilinis eilėraštis gali būti
visai nesvarbu
kėdė, šaukštelis, arbatos puodelis –
viskas daug paprasčiau:
ten nieko nėra, nėra ko įžiūrėti –
tačiau tik įžiūrint
atsiranda tai, kas įžiūrima, eilėraštis
yra galimybė (sumylėti)
stiklinis gausmas, neįmanoma
atspėti eilėraščio eilutės,
jei neįjungi savyje tuštumos,
jei nenusiteiki nepermaldaujamam
strazdo sklendimui
skardinis ruduo,
lietaus nuplikyti stogai
priemiesty.
Iš tolo
kaip vaikystės kapeikos –
tiek džiaugsmo
ir liūdesio.
MOTERIS IR MĖNULIS (skeveldra)
I
Mes gulėjome –
taip ir turėjo būti
Nakties kariauna girdėjos žygiavo
centrine gatve –
mes išlikom
mėnulis čia pat už lango
tylos paskalas nešantis vėjas
užsnūdo stikle
tu darei tai kas amžinybės tau įsakyta
daryt –
aš tylėjau
galvojau – mėnulis – japonų poezija
tavo šnabždesys rasojo ant mano vokų
aš galvojau –
išsiskyrimas – japonų poezija
ir net užmiršau atsakyt
Tu geriau savo lemtį patyrei
II
Iš pradžių dėmė
po to – melsvos lūpos
po to –
karčios lūpos
veidrodis –
raudonos lūpos
III
Mes norėjom išgert
tu tarei –
tai nebrangiai kainuoja vidurnaktį
ir išėjai
aš sėdėjau
už lango sėdėjau už lango
ir kartojausi nes nežinojau
kas dabar prasidėjo
tu nieko neišdavei
tu negalėjai išduot –
mes puotavom be gailesčio
IV
Nieko nereikėjo galvoti
neviltis
stiklo melas iš ryto
balzganas
tai pirma
ką pastebi akys
kai mano širdžiai atsako
tavo kvėpavimas
tu nebijok
aš nieko nenoriu
tau pasakyt
aš noriu tylėt
tik todėl
paprastas įvykis
smerkiamoji
praeitis
V
Žvirblis
kruvinai į langą
viskas yra slapta
tik pabandyk ištarti
subyrės
rankos lūpos
kambarys
pabandyk tik garsiai
ir viskas
su krauju iš burnos
VI
aš slėpiaus aš bijojau
bet ne ateities
VII
kaip tyliai tu įėjai –
mano akys nurimo
tu tylėjai ilgai
ir tarei – aš jaučiuos
kaip paskutinė Stelerio karvė
VIII
Ateities negalėjo būti –
kiek jautė lūpos
kiek kando dantys –
zvimbė kraujas
plyšo
kultūros paklodė
tarp rytų ir vakarų
IX
Banalybėj ieškoti tikrosios prasmės!?
Vakaras bus suskaičiuotas.
X
Nieko nebuvo –
gal dabar taip tu galvoji
nebuvo tiesos
bet ir melo nebuvo
XI
Pro išdaužtą langą
tik sniegas
ir mėnulis
XII
O broli
ji tuo metu mus lydėjo
galingesnė –
ji save dovanojo
be atsako
XIII
Blyški šviesa
nusėdo ant tavo plaukų
tu toli
tik tavo kūnas dar girdis
XIV
Kaip sunku atsimerkti
kaip sunku
rytą įjungti
tavo delnas per garsiai
sudaužyk
tylos skustuvas
blizga šalia
kam jis jaučia simpatiją?
tavo raukšlelėms
ar mano veidui
XV
Jau rytas nukando
mėnulio šviesą –
aš išeinu
tu tyli
ir klozetas nutilo –
jis tylės amžinai
nuo tylos jau nepasislėpsi
trinkteli durys
tuštuma
kaip akis
IŠEITI IŠSIVERŽTI SUGRĮŽTI
Pilka naktis: sidabrinis aiškiai suskamba
sidabrinis ir tiksliai matuojantis dozę:
tai baimė
pleistro pirštai kūną nurengia
ir žvaigždė paskutinė tolyn
Tu prikalk šitą odą prie sienos
prie sienos šią odą
ir smeik
ten kur širdies tuštuma
smeik į pilvą
kad šypsnys sublyksėtų kaip plienas
kad pro gaubiantį smegenis smogą...
apgaulingai rankos nutilo
Kelias aiškus: geltona šviesa
žygiuoji paskutinio patepimo
tiki – po to
turėtų pasikeist pasaulis
ir iš tiesų
tas kelias tau atleist galėtų
jei tie kur žengia iš paskos
taip įnirtingai nenorėtų įsitikint
jog niekas niekada nepasikeičia
Veidas liepsnoja žaliai
aplink vis labiau susikaupia
ir aiškiai
spygliuota naktis virš galvos susitraukia
kaip metafora mirtina
o iš kur nežinia
bedugnės ašmenys upės plienas
nuodas nepažįstamojo akių
Kiek dar tęsis ta drama ant sienos?
Aklinai
DABARTIS: PRAEITIES KRYŽKELĖ
Algirdui Verbai
Žemaitijos rūkas rūgštus, kopūstų ruduo: išėsti
bronchai, rusenančios balso stygos. į debesį atsimuša
išskrendančios vaikystės šviesa, juostomis kaip ir ant
žemės duok man išlikti, užmirštas traktorius nepasiduoda
negailestingam lietaus įkyrumui, pro šalį klampoja
nužengę iš plakatų žmonės, iš baimės nevilties vedami jie
stovi visai iš šalies jie įstringa į atmintį į kraują susigeria:
motina klūpo vagoje lyg klausytų kaip dejuoja gyvenimas,
atsisveikinimas, keliais.
Pakirptasparnis mostaguodamas gatvėje stovi, medžiui
aiškina, vėjui, kaip krūtis mielosios metafora mainosi,
baigias nužemintas maištas ir vėl karaliauja teisingas
praeivis.
Suklupęs iš vakar bulvių lauke, akis įsmeigta ateities
atvirutėm – kaip blizga tikrasis pasaulis, kuriam
nebereikia žmogaus, ten toli čia pat nedrįsti iš žaizdos
ištraukti kaimyno niekšybės, niekada net mintimis,
kiek daug jos gražių atvaizdų, kokie jie pigūs, prieinami
net prasigėrusiam liaudies atstovui, lygybė, moters
pilvas delne, suvargęs, amžinoji meilė vogčia, palaimina
motociklo šviesa ir karvės pritaria nekantrumas, lūžtančia
smilga į dangų siela, kiaušinis išdraskytam lizde, gandro
ratas spaudžia krūtinę, nejudrus.
atsimerkęs.
užmarštis.
Kryžkalnis: keiksmo malda, ratu amžinuoju ratu
bandydamas įsižiūrėti kaip stingsta padangėje motina
tėvas senelis kaip brolis krūtinę praplėšęs rodo kur
skauda, ten šaknis, kruvina, neišraunama, ji lietuviškai
gelia aukštai ir širdy, liejas kaimai nebėra slenksčio
nebėra kur galvą padėti ateik gailestingas su paskutiniuoju
kirviu, uždainuokime, molis kimusis ir kumštis, ir
šukė į delną sulindus dainuoja, ir vieversys po akim.
lauke rudenio išskobtas stovi, artimas veidas mylėtas į
žemę net sapne atsiversti baugu – pasigirs ir subyrės:
šimtaveidė kaliausė žaibais karūnuota nusivedė.
Milicijos daugtaškis. Tyroji ryto eilutė – nauja.
Eilėraštis krinta į Nerį nuo Žvėryno numestas tilto, jis
krinta ir krinta, troleibusai ateina rytais, ateina rytai,
jaunystė praeina. Atsiliepia ratilų ratilai ir skamba
pilkuma, kai naktis pasibaigia. Žibintai. Kas eina – praeina,
lyg žinotų slaptažodį.
Kas eina vaga, šviesos grumstą kumšty suspaudęs?
Ką reiškia kraujas, ką javo gyvybė man skelbia iškilmingo
granito šešėly? Parimęs ant tilto, kurs nieko nejungia,
kurs nieko neišskiria, nieko nereiškia, kai žodis lietuviškas
kala galvoj kaip genys, kai ruduo lietuviškai šviečia virš
sodžių. Nebėra. Pasilenkęs. Be atspindžio. Aušros ženklas
raudonas gieda ant nugaros.
Neklausiantis nieko troleibusas
rieda pro šalį į ateitį
tyliai bet negailestingai
į ateitį rieda
NIEKINGA HARMONIJA
Nieko nėra blogiau kaip žiūrėt
į vėjo genamus ir paliekamus debesis
saulė kai kurių kraštus
apveda savo bejausme šviesa –
didybė sukrečia – įžeistas stovi visatos ertmėj
ir iš nuoskaudos gramą didingos mintys
o akis nespėja
sudėliot energingų žvilgsnių
tad čiulpk vieną kitą iliuziją:
ką tu matai tai ir išlieka
vaizdinys yra sutvėrimo tikslas kaitos prasmė
mažoji tavo tuštuma reikalinga
kad gaustų eršketą žvaigždžių tuštuma
kad jūra galėtų laižyt dangaus ledinuką
o smėlis tekėti iš kapo į kapą
galvoji kaip antkapis užmirštas ir pakrypęs
menkas akmens vabalėlis prismeigtas laiko
yra žinai yra organai tačiau
tai nėra mintys kurios įrodytų
jog tavo baimingas virpėjimas yra atsakas
į gūdžiai mirtiną kaitą dienų kurios tik kita
iliuzijų pusė ir šitai suvokęs
nespėji net sau pasiguos
PRORĖŽIS
Nuosprendį atsiunčia atmintis:
netikėtai iškilęs veidas pasisuka
ir staiga suima neišreiškiamas suvokimas:
šitai tau ir tik tau amžinai
kaip paskutinė akimirka
kai tuščias esi ir bemintis
kai įveikė tave įprasta vyno taurė
daugybė tavųjų aš randasi ir metas
į praeitį užverda daugybė tau nežinomų
gyvenimų
jie myli supranta išprotėja įgauna išminties
kai bunda mintis ir sušmėžuoja mylimas veidas
jie kyla aukštyn susilieja skuba išnykt
kad išliktumei tu kad galėtum ištart
aš išeinu
tačiau nuosprendis jau užrašytas –
jie yra nuosprendis
prisimink:
dangaus aštri ranka atleido tavo krūtinę
sukleketavo gerklėj šiandiena
ir susprogo nepažįstamos padovanota isterija
subyrėjo lango stiklus puošę raštai
gryna tuštuma kryžius ir keli obuoliai
nieko nesugalvosi:
visose istorijose veikia tie patys žmonės
tik keičias jų santykiai:
draugai saugumiečiais pavirsta
mylimosios meilužėmis
atsiranda neaiškios žmogystos
ir siūlo tau prasmę
įsižiūri – subliūkšta išnyksta nejau
tai dar vienas tu
dienos auglys lieka rankoj – piktybinis
kas išduotas?
atvaizdas?
atspindys visuomenės sąmonėj?
kas kviečia prisiekti jog neatsisakysi
savo teisės praeiti pro šalį?
niekas na niekas neatskirs tavo eilučių
nuo ideologinio žaismo gamtos
visos pastangos veltui
šiuo metu kaip plyšta gerklė
kai neužtenka burnos oro gurkšniui
BENDRAAMŽIO PASAKOJIMAS
Aš jau buvau miręs:
veidas liko įskilęs nakties skeveldrų suraižytas
sąnariai atsileido šlapimas nuskausmino aplinką
violetinis kraujo balionas gatve nuriedėjo
nepakeliu
įdėmesnio žvilgsnio nepakeliu žingsnių pro šalį
atrodo
jog neatlikau kažkokios svarbios užduoties
ir visi šitai žino visi sveikieji
ir ypač kur sėdi už grotų kūnus iškreipę
tik cigaretė sutaiko su aplinka ir su akipločiu
vitrinose mano atvaizdas karaliauja
tikras gyvenimas
dabar
žiemos pakraščio metas
sidabrinis purvo švytėjimas nepaleidžia
kaip Leninas civilizacijos
nors atrodo galimas pasikeitimas
atrodo tuoj prasiverši jauti esi protrūkis
varnų paskelbtas
bažnyčios įsakmiai rodo į dangų
o gatvės dažniausiai išspjauna į priemiestį
kur gyvenimas verda tarp eilučių kur lozungai
įgauna tikrąją prasmę – išgerti
viskas susiję:
žmogus yra pagrįstas
ir ateitis pagrįsta
dėsningai o gal dialektiškai vienas kitame
įsikalinam – visi vienodi ir skaidrūs
filosofinėje gelmėje
rašytinis menas turi išlaisvinti sielą
turi jai teikti ryžto pereiti
geriausia kapavietė:
pėsčiųjų perėja
esu matęs kaip mašinos
sprogdina žinių ištroškusius vaikus
vairuotojai nekantriai atgailauja
rimtingai paliūdi praeiviai
guliu:
prisnigus burna liežuvio varveklis
dusulio žvirgždas gerklėj
sakau:
negaliu pakelt šios paprastos esmės
žodžių putos purvo sidabras
pavasario trūksta votis
pakylu
APGAUTAS IR NEĮVEIKTAS
Priemiesčio skurdo nutvilkytas
prisiglaudžiau
prie nevilties išėsto atminties stiklo –
neryškus tavo veidas
miela mylimoji
tavo lūpos
jau neužjaus
apsimetu įveikęs
atmosferos reiškinių panieką –
purvinas spjūvis nakties
padėvėtos į nugarą
moteris kaip grynoji gamta
stovi tarpuvartėj
ir garsiai kvepia
sukaukia garvežys
negalįs mirties prisišaukt
einu į palatą
palikęs kaulus ir balsą
palatos penklinėj būsiu tylioji nata
visos mintys išduotos
lyg balandžiai ligoti
ar varnos – jos labiausiai kovoja
su priespauda taikliai didybę paženklina
pritarti bandau
savo bylos nežinomam dubleriui
kuriam ateitis patikėjo raktus
sukasi sukasi žodžių pilka nebūtis
tuščioj visatoj herojaus kuris biografiją pametė
jis žiūri jis žiūri pro langą
ir mylimos akyse
tautos beprotybę įžvelgia
TRŪKĘS VEIDAS
Ar tu neturi homoseksualinių polinkių? –
plyšo vakaro juosta pabiro melodijos gyvsidabris
girtos akys veidelis riebus jau per trisdešimt
artyn sušvyti liežuvis o iš gerklės –
ar tu neturi šitų polinkių?
nieko
lyg atsigautum kai rytas suleidžia į smegenis
pilkąją šviesą kuri ištirpdžiusi skirtumus
pakelia tavo kūną – nieko
negaliu atsakyti
ryškėja scena:
trys pagyvenę veikėjai
taurės nuodėmingos švytėjimas
klausimas stingsta ore veido drebučiai
blaškaus kaip kalė
įpilkit
drama pasibaigė užkulisiai ištuštėjo
atmintis nepaleis nes tik ten galima prasmė
moteris kraipo užpakalį ir nesupranta – kodėl
nepuoli kodėl neįkiši rankos pirmam susitaikymui
kodėl neišsikreipia lūpos dviprasmiškai ir tuščiai
juk vyras turėtų įkišti kad trečias galėtų patvirtint
turėtų
akys dar nesuduš
jos sugrįš kad užsimerkti galėčiau
kita praeitis
parėjusios meilės apžavas persmelkė erdvę
leidžias vokai tirpsta rankos stojas liežuvis
dvokianti ašara slysta dažytu skruostu
lūpos veriasi veriasi ir vis daugiau nevilties
megztukas lekia šalin – žiūrėkit ką gali senutė
kietos krūtys styro į šonus švarus pilvo balionas
nesubliūškęs – žiūrėkit
susenusi paauglė perdegę syvai
greitosios laimės išdeginta ertmė –
taurė išduoda ir paskubom nukrinta
keli rėžiai: knygą skaičiau
draugui kuris neišgelbėjo
tik po daugelio metų supranti kad mylėjai
kad buvo duota per daug
nesugebėjai
ir amžiams likai praeity o dabar vaidini
kaip žodžių lėlė...
filosofo mėgstamiausia knyga – Vulkano papėdėje
mirtinas gurkšnis šviesos: nakties citrina
gal akimirkai aš išnykau ir iš kitos atminties
išplaukė veidas ir girtą apstulbino moterį?
delnas ropoja pilvu aštrėja krūtys
ašara niekaip negali nubėgti žemyn
ir pasislėpt – įkyrioji
slenka skysti dažyti plaukai
slenka vakaras praslenka amžius – tuoj epilogas
tuoj sužioruos bekalbiai kalės viduriai
BUVO LABAI PROTINGAI KALBĖTA JOG
Kol kas nėra erotinės literatūros
trūksta meninės prievartos sekso
prozos merginos laimingai baigia jaunystę
išteka gimdo vaikus stengiasi neprisiminti
meilės istorijų laksto
ginekologinių rūpesčių vaikomos
tik jaunuoliai dažnai nelaimingi ir tie pagyvenę
kuriems lemta galvot kuriems nelemta įsimylėt
kalba estų poetas ulbauja kurtinys –
daug įvairiausių tabu
religinių lytinių ir politinių – kalba jis kalba
poetas
ne jis o vieta kuriai reikia kalbėti
poetas liko miške
kur prijaukintas šaltinis
imdavo rodyti jo gimtinės vaizdus
kur iš anapus
totorių žirgo kanopa
kartais akies paviršių sudauždavo
varna suklykdavo
krintančio lenkų kareivio šešėlio išgąsdinta
tada šokdavo liepsnos
šimtmečiai degė laumėms netrūko vaikinų
iš ten kibirkštis
jaukiai mirksi pirkios kampe:
„moteriai nesvarbu istorijos prasmės
ji klausosi senstančio vyro akių
ant krūtinės pražilusios padeda delną
krūpsi kartais sapne išsigandus mėnulio
ar ašmeningai švelnaus juodo katino
nakčiai ir ugniai nėra tabu –
mylėk
PERVERTAS
drugelis
ištrūkęs iš seno daoso sapno
blyškus ribuliuojantis
uolų papėdėj sustingus
visų fiordo liežuvių laižoma
nuoga –
atsidavusi saulės ir akmens malonei
drugelis ant tavo sėdmens –
bronzinis sąstingis
vaikystės nerimo aidas
neįžvelgiamais ratilais
leidžias žemyn kaip nekantrioji sekundė –
niekieno
iš nevilties
iš gyvenimo nutrintų metų – tamsyn
geismo neišsiųstas
lyžt
Vytautas Rubavičius. Verstas: eilėraščių rinktinė. K.: Kitos knygos, 2006.