jolita skablauskaitejolita skablauskaiteUžuolaidos margos ir linksmos; jas kabindama mergaitė įsidūrė pirštą. Ištryško kraujo lašas, pasilenkė, lyžtelėjo jį.

Valandėlę susimąstė, paskui paėmusi nuo stalo žirkles pažvelgė į šaltą jų blizgesį ir lėtai nukirpo vieną savo garbaną, kitą... kirpo tol, kol grindys aplink ją pasidengė plaukais. Atsilošusi papurtė galvą ir pajuto, kad lengva ir vėsu. Pažvelgė į veidrodį ir nustebusi pamatė jame didžiaakį berniūkštį.

,,Ir gerai, – pamanė, – dabar niekas nesakys, kad vaikštau amžinai susivėlusi“. Paėmė šepetį ir sušlavė išsidraikiusius kuokštus. „Plaukų negalima išmesti, reikia sudeginti“, – prisiminė senelės žodžius ir sužėrė plaukus į krosnį.

„Noriu valgyti, – pamanė, – važiuosiu į valgyklą prie turgaus“.

Ten ji dažnai pietaudavo ir mėgdavo stebėti juokingus kaimiečius; pardavę vaisius, daržoves, čia jie ateidavo su tuščiomis pintinėmis.

Lauke švietė saulė, švilpė padūkęs vėjas. Mergaitė įlipo į troleibusą. Šalimais rūpestingo veido tėvas pasodino du nežmoniškai storus vaikus. Jie buvo kvailos išvaizdos, riestanosiai. „Tikri rausvi paršeliai“, – ir prisiminė mėgstamiausios knygos vietą, kur kunigaikštienės kūdikis ištrūko Alisai iš glėbio, pavirto paršiuku ir patenkintas nurisnojo miškan. Vienas storulis irzliai knirkė, nes mažesnysis užsispyręs jam baksnojo pirštu į skruostą.

Kitame sustojime tėvas su „paršeliais“ išlipo.

Valgykloje buvo didelė eilė. Priešais mergaitę stovėjo du vyriškiai išteptais darbiniais drabužiais. Iš pradžių ji matė tik jų pakaušius, o paskui jie atsigręžė. Pati to nejausdama, mergaitė įbesdavo į žmones savo apvalių akių žvilgsnį. Dažniausiai jie to nė nepastebėdavo, tik kartą per pamoką mokytoja sušuko: „Ko užsispoksojai! Spręsk uždavinį“.

Vyriškis, kurį ji stebėjo, iškart pajuto: jis neramiai sukrutėjo eilėje ir stumtelėjo savo draugą; ji aiškiai matė, kad tam nepažįstamajam pasidarė įdomu, kodėl mergaitė į jį žiūri.

Dabar jau stebėjo ne vien iš smalsumo, pati negalėjo suprasti, kas ją patraukė: ar liesas, siauras jo veidas, trumpi žilstelėję plaukai, ar mažas ūgis. „Mažas, liesas ir nebejaunas, – pagalvojo, – jam tikriausiai keturiasdešimt penkeri“.

Nepažįstamasis juokėsi nepraverdamas lūpų; tai buvo labiau panašu į gudrią grimasą negu į šypseną, ir mergaitė negalėjo atitraukti akių. „Elgiasi lyg būtų kokios mažos šalies, visai mažo žemės plotelio persirengęs valdovas, – pagalvojo jinai. – Net nesivaržo savo nešvarių drabužių“.

Vyriškis kažką išdidžiai aiškino draugui apie savo darbą ir nepastebimai per petį vis žvilgčiojo į mergaitę. Nesimpatinga, su taukų dėme ant krūtinės moteris pilstė sriubą.

– Duokit man su žarnelėmis, – paprašė jis.

– Tokių pas mus nėra, – atkirto ši baisiai įsižeidusi.

– Kaip nėra?! – pirštu parodė į toliau stovinčią lėkštę.

– Čia šiupininė. Ar akių neturite?

– Jeigu šiupininė, tai joje visko yra, net ir žarnelių, – pertarė draugas.

– Nesikabinėkite!

Mergaitė šyptelėjo, ir vyras apsidžiaugė. Ji šito nesitikėjo: manė, kad nepažįstamasis kaip nors nubaus nemandagią moterį, bent jau griausmingai ant jos užriks, ir dabar suabejojo vyriškio galia, bet dėl to jis pasidarė dar mielesnis. Ji spoksojo, kaip jis neša valgiais apkrautą padėklą. Vyras, ir net jo draugas pastebėjo, kad jinai vėl žiūri, bet prisiartinusi indų plovėja trumpam uždengė juos savo plačia nugara.

Po minutės netikėtai sugrįžo vyriškio draugas, ir mergaitė suprato, kad jis atėjo visai ne užmirštos šakutės paimti.

– Mes sėdim ten, prie galinio stalo, – pasakė, bet jos veidas nė nekrustelėjo, ji žiūrėjo tiesiai į murziną valgyklos sieną.

Ji atsisėdo ne prie jų, bet prie gretimo staliuko, kad jie per daug nesididžiuotų. Truputį nustebęs vyriškis kažką pasakė savo draugui. Valgydama ji vėl žvilgčiojo, bet dabar jau su pasitikėjimu, nesislėpdama.

Kai nusigręždavo, nepažįstamasis ją stebėdavo, ir jinai tai jautė.

,,Žino, kad man labai patinka, bet aš per jauna, tikriausiai mano, kad man ne daugiau kaip keturiolika, ir jam labai keista – nepažįstamos moterys niekada taip į jį nežiūri, o ypač tokios mergaitės – jos išvis dar į nieką nesidairo, todėl jis nedrįsta, dar abejoja...“ Ir staiga ji pasigailėjo, kad nusikirpo plaukus.

Valgė labai lėtai. Ir anie neskubėjo.

Valgykloje tvyrojo prieblanda, todėl už vienintelio lango vasara atrodė dar ryškesnė. Jie sėdėjo prie pat palangės, ir ji galėjo gėrėtis saulės apšviestu jo veidu, tokiu jai neįprastu, didingu kaip uola Japonų jūros pakrantėje; galėjo ramiai apžiūrėti raukšlelių voratinklį aplink akis, dailiai mėsą pjaustančias rankas, judančius žandikaulius...

Lėkštė ištuštėjo, bet ji tebesėdėjo nieko neveikdama, beprasmiškai pešiodama savo rausvą bliūzelę. Nepažįstamasis pasisuko, ir dešinioji jo veido pusė atsidūrė šešėlyje.

Mergaitė turėjo išeiti, ir tai buvo taip būtina kaip rudenį, žiemą ir pavasarį kas rytas skubėti į mokyklą; ją pradėjo erzinti sklindantis maisto kvapas, ir kaimiečiai, ypač moterys, staiga pasidarė panašūs į jų iš žemės iškastas bulves.

Pagaliau ji atsistojo. Vyriškis linksmai šypsojosi, atsisveikindamas pakilo nuo kėdės, mandagiai nulenkė galvą, jam buvo vieni juokai taip, nepraveriant lūpų, šypsotis, tarytum jo burna iš įpratimo visąlaik atliktų tokį paprastą judesį.

Jinai nuėjo prie durų tiesi, įsitempusi: žinojo, kad ją seka žvilgsniu; prisiminė ant sijono esantį lopą, uždygsniuotą juodais siūlais, ir susigėdo. Lauke stabtelėjo, susimąstė: vyriškis kažką jai priminė, tačiau ką, ji niekaip negalėjo suprasti. ,,Jo nebepamatysiu, o jei kada ir sutiksiu – akys neatpažins, nuslinks manimi it kokiu beverčiu daiktu, ir aš neprieisiu, nepasakysiu: sustokit, čia – aš, pažvelkit dar į mane!“

Gatvė švytėjo, vėjas sūkuriavo auksines dulkeles, pašėlusiai draikė moterų plaukus, čiuožė tamsiai žaliais medžių lapais. Ant šaligatvio blaškėsi dideli violetiniai šešėliai. Beveik visos sutiktos moterys buvo labai gražios, saulės ir vėjo atšvaitai blykčiojo jų primerktose akyse, plaikstėsi šviesios suknelės.

„Kai man sukaks šešiolika, ir aš taip apsirengsiu“.

Įėjus į kambarį mergaitei pasirodė, kad visos spalvos jame priblėso, liūdnai karojo užuolaidos, nejaukiai tiksėjo laikrodis. Ji nusirengė, nuoga atsisėdo ant lovos, nugara prisiglaudė prie šaltos sienos ir staiga nuo ją apėmusio keisto ir nesuvokiamo nerimo nenumaldomai pravirko...

Skablauskaitė, Jolita. Tik šviesūs paukščiai naktyje: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Vaga, 1986.