jolita skablauskaiteAnt Genovaitės galvos siūbuoja rausva skrybėlaitė su mėlynomis dirbtinėmis gėlėmis. Iš po jos kyšo šviesūs šiurkštūs plaukai. Karštas vidurdienis. Ryškiai geltoname smėlio fone moters paakiai nusidažo sūdria salotine spalva. Jis pradeda šokti apsvaigintas šio susitikimo. Po kojomis rūksta vieškelis, į viršų kyla rausvos dulkės, ir Eugenijui atrodo, kad regi ją jauną kaip anksčiau – švelnią, paprastą, o dabartinis atšiaurus pavargęs veidas iš lėto auga, plečiasi geltonoje pakrantėje, ir tirpsta it dūmas, it karšto oro banga; tik masyvus, balta suknele aptemptas biustas yra realus, bet šaltas, panašus į apsnigtą kalną. Eugenijus šoka, jo akinių stikluose blykčioja rausva skrybėlaitė, didžiulis raudonas jos šešėlis sklando po žvilgančią, varpučiu apaugusią pievą. „Man linksma, galbūt aš dabar panašus į nerangų vėžlį, tas liumpsintis pilvas... ir marškiniai nelabai švarūs. Neprisimenu, kiek praėjo metų... sunku, trūksta oro, ir, žinoma, aš jai atrodau juokingas...“
Pro šalį prašvilpia jauni kumeliukai ir pradingsta už tylaus Genovaitės veido, ant išmindžiotos žolės lieka tik truputis gelsvo smėlio.
– Na, užteks. Tu gausi infarktą, – pasako, paima jį už rankos ir nusiveda prie upės.
Nuo vandens plaukia tamsiai mėlyna šviesa. Jie atsisėda tarp ilgų susivijusių žolių. Tankumyne kažkas sušlama, visai netoli savęs pamato kiškį. Jis ramiai sau kramsnoja palinkusius stiebelius, ir Eugenijui pasirodo, kad žvėriūkštis šypteli į ūsą.
Genovaitė panardina į vandenį rankas ir staiga jos keistai pamėlynuoja, tarytum būtų pamerktos į rašalą, gali įžiūrėti tik rausvus nagus; pasilenkia arčiau – prieš akis subanguoja raukšlės, delnų grioveliai, ir mėlyni mėlyni pirštai srovena tolyn... Padvelkia vėjas, nuskrenda plonas laumžirgis, o ten, kur jis buvo nutūpęs, atsiveria skaidri gelmė: žibančios žuvys, tokios nepanašios viena į kitą, klajoja tėkmėje. Tai vyriškos ir moteriškos žuvys, virpa pažįstami ir visai svetimi veidai, kyla į viršų arba lėtai čiuožia žemyn, arba sūkuriuoja būriais aplink tamsžales augalų driekenas, už jų kai kur atsiskleidžia be galo geltonos, violetu skambančios prarajos, ir Eugenijaus akys paklusniai grimzta į jas, o paskui ilgėliau sustoja prie vieno ar kito pavidalo: dugne, tarp verpetuojančių žolių, pasiklojęs guolį savo šešėlyje, pasikišęs liaunus čiuptuvėlius po galva, guli geltonodis padaras, žalsvai mėlyna šviesa kilsteri jį į viršų, pasūpuoja, išryškina aukštyn iškeltas kojas, plonus aštrius sąnarių kauliukus ir vėl nuleidžia į truputį tamsesnį jojo paties šešėlį. Pro šalį praslenka bedantė dryžuota žuvis, panaši į nuspurusį grindų patiesalą. Prasiskverbę po vandeniu, saulės atšvaitai išryškina į šaukštą panašų nuskendusio daikto siluetą, ajerų šaknys tampa raudonos, gličios; tyliai pliaukštelėjusios žuvys apsiverčia ir nuplaukia į priešingas puses.
– Gal užsnūdai? – Genovaitė papurto jį už pečių. Jie atsistoja. Nukratę nuo savęs šapus, nueina vieškeliu tolyn.
Pasidaro tvanku. Saulė žybsi tarsi pro dūmus, o paskui ir visai pradingsta.
Pilkažalė vasaros pabaiga.
Eugenijus atkelia vartelius ir įleidžia Genovaitę į kiemą. Ant virvės plasnoja padžiautas raudonas drabužis. Daržinės stogas tamsiai pilkas, ir akmenys kieme pilki.
– Prieš daugel daugel metų, pasistatęs prie namo vietoj kopėčių žaibo perskeltą obels kamieną, įlipau pro langą. Palėpėje ant lovos sėdėjo šviesiaplaukė moteris ir žiūrinėjo nuotraukas. Ji visai nenustebo išvydusi mane, ištiesė vieną fotografiją – jos brolis buvo toks panašus į ją: išblukę garbanos raitėsi ant pečių, ir akys buvo tokios pačios, žvelgė ilgesingai, be skausmo, be kančios – tik šviesus liūdesys...
– Jis žuvo.
– Taip,– atsakė Eugenijus, priglausdamas skruostą prie jos alkūnės, – tu pakilai nuo lovos, albumas nukrito, iš jo mirguliuodamos pabiro nuotraukos.
– Aš pasakiau „išeikite“.
– Aš vėl išlipau pro langą.
Jie atsisėda ant suoliuko prie šulinio. Vėjas darže siūbuoja laibas vyteles, apraizgytas geltonais žirnių stiebais. Eugenijus užsirūko pypkę. Raitosi mėlyni dūmai, kyla į apniukusį dangų. Genovaitė nusiima skrybėlaitę, pirštais pešioja mėlynas gėles, jos veidas vėl atšiaurus, pavargęs. ,,Svetima, svetima“, – sumurma jis sau.
– Aš galvoju apie aną, geltonplaukę, apie jos brolį.
– Gal neverta, – sako ji.
Kieme guli du išblukę, vaikų užmiršti sviedinukai. Kažkoks bespalvis žaisliukas sūpuojasi pakabintas ant svirno sienos. Viščiukai lesa kruopas. Smarkus vėjo gūsis neša per kiemą šiukšles. Jau krapnoja. Eugenijus užgesina pypkę.
– Eime į pavėsinę. Užvakar ant aukšto krėčiau aguonas, lietus taip nuostabiai barbeno į stogą – lyg kieno pirštai, paskui išgirdau smarkiai lojant šunį. Nulipau kopėčiomis žemyn. Priemenėje pamačiau savo tėvą. Tai buvo taip nelaukta, kad vos nenugriuvau jį išvydęs. Bet tau neįdomu...
– Kodėl? Pasakok.
– Pataisiau tėvui valgyti, o po pietų jis iškart užsinorėjo miego, nuvedžiau į motinos kamarą; po jos mirties ten niekada nebuvau įkėlęs kojos. Įsivaizduoji, jos lovoje pelės susisuko lizdus, o asloje visur mėtėsi mėlyni skutai – taip buvo sugraužusios mėgstamiausią vilnonę motino skarą. Man pasidarė negera, o tėvas lyg niekur nieko su visais drabužiais nugriuvo į suplėkusius patalus, suniurnėjo apie kažkokias antis ir tuoj pat užmigo. Baisiai sugedo nuotaika, kokio darbo stvėriausi, viskas krito iš rankų, o naktį sapnavau vien košmarus.
Jie įeina į vijokliais apraizgytą pavėsinę, susėda prie apvalaus stalo.
– Taigi. Nieko įdomaus. Norėčiau tave kuo nors pavaišinti. Pavyzdžiui, kmynų arbata ir sausainiais.
Netrukus jie geria arbatą. Pažeme nardo kregždės, o kiemas po lietaus žvilga it bala. Ūkauja vėjas.
Ar ilgai pas tave tėvas gyveno? – klausia visai nesidomėdama atsakymu.
– Kitą dieną išvažiavo.
Jie tyli. Jam suspaudžia širdį. Pirmykščio linksmumo kaip nebūta.
– Eisiu truputį pasivaikščioti. Reikia mieste šį tą nusipirkti.
– Viena?
– Taip.
– Išgerk dar arbatos.
– Ačiū, nebenoriu. Grįšiu vakare. Gal nebelis.
Užsideda skrybėlaitę ir išeina pro atkeltus vartelius. Dar subaltuoja gatvėje jos figūra ir pradingsta tarp medžių. Eugenijus lieka vienas. Vėl atsisėda prie šulinio, vėl rūko pypkę ir dūmuose regi labai gražius anos šviesiaplaukės moters ir jos brolio veidus. Žalia musė nutupia ant didesniojo sviedinio, akmenukai palei tvorą atrodo visai balti. Paskui žiūri, kaip geltonose skiedrose kapstosi gaidys. Tolumoje pamėlsta uosis. Turbūt vėl lis. Oras labai šiltas, ir malonu šitaip svajoti apie šviesiaplaukius. Rytoj penktadienis. Kaip gaila, kad vasara jau baigiasi. Kaip gaila... Jis labai bijo šalčio. „Gal reikėtų užlipti ant aukšto ir baigti krėsti aguonas, – galvoja, – bet tingiu“. Ore, dabar panašiame į drumstą vandenį, skrenda trys usnies pūkai. Jie primena žvaigždes. „Gera buvo prie upės, bet ir čia – ramu ir gera, net miegas ima. Tai pasidariau snaudalius, – galvoja, – norėčiau, kad dabar užeitų audra ir griaustinis trenktų į tą kerėplą kaštoną. Kaip nekenčiu jo, jis užstoja saulę, o laukinės rožytės apraizgė visas tvoras, bjaurybės. Kodėl ji nenorėjo kartu su manim eiti į miestą? Atšiauri, labai labai atšiauri... man ir nesvarbu, aš mėgstu vienatvę, argi besugrįš ana moteris ir jos brolis? Jie buvo tokie gležnučiai, tokie nepaprasti, sakytum elfai. .. dievaži, koks pasidariau sentimentalus, ar ne geriau būtų mesti rūkius ir imtis kokio darbo, pavyzdžiui, sugrėbstyti skiedras, tikras šiukšlynas kieme“. Bet sėdi ir rūko.
Vakare pareina Genovaitė, pasikišusi po pažastimi kartoninę dėžę.
– Nusipirkau batukus, – sako kabindama į spintą skrybėlaitę, o dėžutę, net neatidariusi jos, neparodžiusi pirkinio, pakiša po komoda.
Už lango – pilkžalis vakaras. Jie geria pieną, valgo duoną ir žiūri vienas į kitą: pilkažalsvėse rainelėse staiga šasteli pulkas plėšrių žuvelių ir nusiveja į tamsą jo akis; o paskui Genovaitė baltais apatiniais drabužiais, šiurkščiais, dabar jau matiniais plaukais (geltonis išdilo, metai nublukino ir antakius, blakstienas), ilgai klaidžioja viena po tamsią trobą. Eugenijus sunerimęs prisiglaudžia prie pagalvės: niekas nesikeičia, už lango kaštonas – kaip uola, už jo kaimynų maži namai, ir jis mažytis lovoje su sidabriniais bumbulais, ir Genovaitė... bet nėra čia jokios šviesiaplaukės – viskas kitaip ir viskas savo vietoje. Jis mena birželio mėnesį, mena liepos pradžią, jis labai daug ką prisimena, tik ne tai, apie ką dabar reikėtų galvoti. Tiek laiko praėjo... „Na ir kas? Nieko nieko, – ramina save, – be to, koks skirtumas – ar čia ji, ar kita moteris“. Viena lango pusė kažkodėl aprasoja, jis girdi, kaip už sienos po motinos kamarą laksto žiurkės, atsikelia iš lovos, atidaro langą. Dvelkteli vėjas, lauke sujuda oras tarytum vanduo, kaštono lapo šešėlis, savo forma primenantis žuvies peleką, nuplaukia į dar juodesnį kamieno šešėlį, viskas tik susiūbuoja, sumarguoja prieš akis, jis rankomis persibraukia per veidą ir pajunta, kaip pamažu tolsta bauginanti tuštuma.