Accessibility Tools


jolita skablauskaitejolita skablauskaiteBuvo geltonas, labai šiltas rudens vakaras, tokio šilto rudens žmonės dar neregėjo... Medžių lapai žioravo jau geltoni, o dosni, nesiliaujanti šiluma liejosi ir liejosi iš dangaus. Geltona saulė kabėjo virš laukų. Žmonės vežė buroklapius, rinko daržoves, o Sabina plaukė, lėtai sruvo su vandeniu, kuris buvo tirštas ir geltonas lyg saulėgrąžų aliejus, pro šalį slinko pievos, vienišos sodybos, susilenkę žmonės, mūkiančios karvės. Upė buvo siaura – tiesiog vargana upeliūkštė. Jos pakrantėse neaugo nei švendrės, nei jokie krūmokšniai. Nuo saulės į visas puses sklido auksiniai ratilai. Žmonės nekreipė jokio dėmesio į Sabiną, vienas pasiraitojęs kelnes vyriškis braidė palei krantą, prie pat vyšninio burokėlių lauko, jis net nepažvelgė į ją, tarsi būtų ne žmogus, o koks nors medžio kamienas besisupantis ant bangų. Saulė jau grimzdo žemyn, o Sabina norėjo plaukti ir plaukti šita upeliūkšte šiltą rudens vakarą laukais, sakytum tiesiai į dangų. Karta su ja plaukė ir geltoni medžių lapai, kuriuos vėjas buvo atnešęs iš tolimų sodybų.

Kai saulė dingo, ji išlipo iš vandens. Vilkėjo ne maudymosi kostiumėliu, o trumpute berankove suknele. Taip jos neišgręžusi, visa šlaputėlė nuėjo laukais. Keista. Buvo šilta sakytum vasaros vidurdienį.

Pravažiavo vežimas su žolėmis. Dar ilgai buvo girdėti botago plaukšėjimas.

Tamsoje liepsnojo gėlės. Sodai buvo juodi, rasoti. Perlipusi tvorą, nuo žemės pakėlė tris kriaušes. Atsikando ir saldžios sultys aptaškė veidą.

Takeliu nuėjo link verandos. Nesimatė anei vieno žiburio. Visi jau miegojo. Ir Sabina atsigulė į lovą. Pro pravirą langą plūdo kvapai iš sodo. Staiga kažkas ją apkabino...

Rytas išaušo šiltas, giedras. Visas sodas bangavo užlietas saulės spindulių. Prisiminusi vakarykštį plaukiojimą, Sabina nusijuokė.

Kažkas nusijuokė už jos nugaros. Tai buvo Tirikis.

Saulė kilo vis aukštyn ir aukštyn. Pats – pusryčių metas.

– Einam į valgomąjį, bet tyliai, kad Dominyka neišgirstų.

Jie atsisėdo prie stalo ir ėmė valgyti nepaprasto skanumo vaisius, imdami juos iš krištolinių taurių. Priešais ant sienos kabėjo didžiulis paveikslas, vaizduojantis po rojų vaikštinėjančius nuogus angelus. Buvo be galo gera, norėjosi juoktis, bet nederėjo rodyti savo jausmų. Paskui išgirdo Dominykos žingsnius. Sabina liepė Tirikiui pasislėpti. Jis tuoj pat ant savęs užtraukė užuolaidą.

Įėjo Dominyka apsivilkusi tamsiai mėlyna suknele. Ji atnešė baisiąją skrynutę ir padėjo ją ant stalo krašto, bet neatrakino.

– Joje uždaryta neregėta paslaptis, – pasakė, – bet geriau nereikia... Žinojimas brangiai kaštuoja.
– Brangiai?
– Nemigo naktis, smarkų širdies plakimą, vaizdinius, kurie tave persekios ir dieną, ir naktį.
– Bet aš noriu.
– Nereikia. Tegul tavo siela niekad nesusidrumsčia.

Šalia vaisių stovėjo gražiais raštais išmargintos vazos. Į jas pamerktos gėlės skleidė gaivų kvapą. Tarp jų žiedų ir šakelių spindėjo rausvas angelo užpakalis.

Sabina ir Dominyka valgė keptą antį ir gėrė balintą kavą, o Tirikis tūnojo už užuolaidos. Dėžutė stovėjo ant stalo krašto, prieš pat akis. Sabina drebėjo, kad ji neatsidarytų pati, geriau jos nebūtų visai.

Be galo norėjo įsimylėti Tirikį. Be galo. Dar labiau, negu pažvelgti į skrynutės vidų; kas viduje – puikiai įsivaizdavo, ten tūnojo pats didžiausias pasaulyje siaubas, o Tirikis turėjo tapti Sabinos svajone. Tačiau žvelgė į jį tarytum į brangią porcelianinę statulėlę. Sabina buvo visiškai jam abejinga. O gal Tirikis jos nemylėjo? Sunku suprasti. Dievaži, jis – lyg skaidriausia statulėlė, žiežirbuojanti ant stalo krašto, o gal – drugelis, gal peliukas. Ir kaip tokį mylėti? Todėl jos akyse viskas susiliejo į vieną nuostabų reginį: ir paveikslas ant sienos, ir gėlės vazoje, vaisiai, Tirikis – už tankiausios užuolaidos, ir pagaliau – skrynutė, padėta ant pačio stalo krašto, tiesa, ji kėlė vien siaubą, ir Sabina žinojo, kas yra jos viduje; ten gulėjo dokumentas, įrodantis, kad vieną žmogų reikia išbraukti iš gyvųjų tarpo.

Ir kam ji atsibudo šį nuostabų rytmetį?!

Tuo metu Dominyka išėjo iš kambario. Ji išnešė tuščius indus.

– Tiriki, Tiriki, – sukuždėjo Sabina, atitraukdama nuo jo užuolaidą, – prašau mane palikti.
– Kodėl? – paklausė Tirikis. Jis nustebęs pakėlė savo violetines akis.
– Todėl, kad tave myli kitos moterys.
– Tu kažką prasimanai, – pasakė jis ir užšoko ant palangės. Paskutinį kartą Tirikis liūdnai pažvelgė į Sabiną.

Tuo metu grįžo Dominyka.

Šviesus siluetas šastelėjo pro langą ir pasislėpė medžių tankmėse. Sabina garsiai nusijuokė.

– Kas ten?! – suriko sesuo, žiūrėdama pro langą į sodą. – Ko tu juokiesi? Ten kažkas buvo?

Ji truktelėjo pečiais.

– Gal man tik pasirodė? – sesers veidas ištįso, visai susiraukšlėjo, – ar matei?
– Nieko nemačiau.
– Neįtikėtina. Bet kieno čia paliktas ant stalo puodukas? Kas prakando ir numetė persiką?
– Nežinau.

Ir Tirikis dingo. Kai jo jau nebeliko, Sabina vėl pasijuto savimi, tarp savo įprastų daiktų, su kvapą gniaužančia skrynute, kurią anksčiau ar vėliau teks atidaryti.

Taip Sabina išvijo savo svajonę it kokį lengvą drugelį, o gal peliuką išvarė į laukus. Ir nežino, ar kada nors jis besugrįš. Liūdna? Nežino.

Pavalgiusi pusryčius, apsivilko ta pačia trumpute suknele. Pasiėmė rankšluostį ir chalatą, nes ryte buvo daug vėsiau negu dieną ar vakare.

Atsigulė ant vandens, net krūptelėjo, dabar jis buvo šaltas. Bet greit priprato ir jautė vien gaivinančią vėsą.

Sabina plaukė labai ilgai, kol už kuplių liepų išvydo raudonus čerpių stogus. Ten gyveno Joana Vadakojytė, jauna, graži moteris. Sabina galėjo ranką prie širdies pridėjusi prisiekti, kad Tirikis dabar jau pusryčiauja su Joana. Staiga Sabinai pasidarė labai šalta. Pro šalį plaukė raudoni ir geltoni medžių lapai. Ji išlipo iš vandens ir kalendama dantimis grįžo namo.


Skablauskaitė, Jolita. Liūnsargių moteris: Apysaka, apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.