jolita skablauskaitejolita skablauskaiteNušovę keletą kiškių, eigulys su medžiotoju išlindo iš miško. Jie atsidūrė priešais nedidelį namelį, kažkada baltai dažytą, dabar papilkėjusi, užkaltais langais.
– Man jis baisiai įkyrėjo, – pasakė eigulys, pirštine apmauta ranka rodydamas į namelį. – Jau kelerius metus riogso niūrus, užkaltais langais.
– Tarytum kapas, – pridūrė medžiotojas.
– Tarytum kapas, – pakartojo jo žodžius eigulys. – Ir aš kartais taip pagalvoju. Vis noriu į jį patekti, bet nedrįstu. Gal pabandom. Dviese būtų smagiau.
Radę pašiūrėje geležinę dalbą, jie labai lengvai numušė spyną.
Viduje tvyrojo sunkus negyvenamos patalpos kvapas. Buvo tamsu, ant langų karojo sunkios, pajuodusios užuolaidos, kai kur skylėtos, nubrizgusia apačia.
Jas atitraukę, kampe pamatė seniai suirusį žmogaus lavoną.
– O Dieve! – sušuko medžiotojas.
Kampe gulintis skeletas, aptemptas pilka oda, dūlančiais drabužiais, neskleidė jokio kvapo. Visas šis namelis buvo smarkiai priplėkęs.
Siela jau seniai buvo palikusi savo apvalkalą.
– Taip ir maniau, – pasakė eigulys ir ėmė šniukštinėti aplinkui. – Nesuprasi, kas čia įvyko.
– Grindų plyšiuose jau auga žolės, – kalbėjo medžiotojas, – pelės iš čia išdūmė. Tvoskia dūlėsiais. Nėra kuo kvėpuot. Nieko iš jo neliko, tik griaučiai, aptraukti oda.
Senoviški baldai buvo padengti storiausiu dulkių sluoksniu. Prie lango stovėjo Jurgio III laikų masyvus rašomasis stalas. Ant jo buvo stalinė lempa, maža vazelė su rašymo reikmenimis ir prirašyti popieriaus lapeliai, prispausti akmeniu.
– Štai, – tarė medžiotojas. – Čia kažkas yra. Reikia perskaityti.
– Skaityk garsiai, – paprašė eigulys. – Apžiūrėjau visą namą nieko daugiau neradau.
– Jo raumeningos rankos guli ant apkloto. Atrodo, tuoj prasivers sunkūs vokai, ir aš pamatysiu padūmavusias akis. Žavesys, iš jo sklindąs, – skirtas visiems. Kerėtojas, jaunasis raganius... Sektum paskui jį į pragarą. Tobulybė. Jame nėra nieko keistina. Truputį papurtusios lyg vaiko lūpos. Ak, Egmondai, nieko bloga aš negalėsiu tau padaryti, – ėmė garsiai skaityti medžiotojas.
– Prisimenu, kada aš jį pirmąkart pamačiau. Po audros jis išėjo iš jūros. Tada mes ir susipažinome. Paplūdimy buvo tuščia ir žvarbu. Paskui aš Egmondą atsiviliojau į Vilnių.
Mėgau vieną kavinę Vilniuje. Čia grodavo išblyškę muzikantai, ir ilgaplaukės undinės lyg pamišusios rangydavosi tarp staliukų. Kartais čia ateidavo gražioji Ezelina, apsivilkusi senovišką, per liemenį įgnybtą švarką, kuris jai be galo tiko. Rožinėje žibinto šviesoje ant jos nugaros spindėjo plaukai. Ezelina buvo turtingo bankininko duktė, ir niekas negalėjo jai prilygti. Man patiko jai šokti, nes po mūsų pasirodymo Ezelinos akyse dar ilgai plazdėdavo paklaikusios liepsnelės. Ji į visas puses karališkai žarstė pinigus. Ezelinai patiko gražūs, apnuoginti kūnai, nes jos pačios kūnas buvo toks pat, kaip ir mūsų – grakštus, ištreniruotas. Mes jai labai pavydėjom.
Visada šokom atsakančiai.
Buvau blondinas, bet norėdamas atrodyti dar efektingiau, visai baltai dažiausi plaukus.
– Tu man panašus į marmurinį karšį, – vienąkart pasakė Egmondas.
Taip, kartais mes šokdavome, o mūsų drabužiai keistai žvangėdavo lyg žuvų žvynai. Atrodėme lyg pelkių dvasios, o iš tiesų esame (buvome) stiprūs it laukiniai žvėrys.
Buvau šiek tiek panašus į svajingą numirėlį – įkypomis, ne šio pasaulio akimis, baltu klouno veidu. Esu lyg iš akies trauktas – gyva motina.
Ant kaklo visada nešiojausi pasikabinęs gepardo dantį. Jis man suteikdavo stiprybės. Niekada nesiskyriau su savuoju amuletu, bet dabar jis jau negali manęs apsaugot. Netikiu juo.
Žiemą vilkėjau ilgus, iki pat žemės karakulio kailinius. Jie priklausė dar mano seneliui. Egmondui jie labai patiko. Norėjau kailinius padovanoti, bet jis atsisakė.
Dažnai bendraudavome su manekenais ir manekenėmis – jos buvo didelėm, stiklinėm akim, atrodė lyg puikios iškamšos ir manęs nė trupučio nedomino. Jau buvau susitikęs su savuoju šokėju, ir žmonės, palyginus su juo, man buvo tiesiog nykūs, siaubingi.
Vienąkart čia grįžęs, radau savo motinos kambaryje daug storų juodų vikšrų. Vėjas, kvepiantis pelynais, klaidžiojo po visą namelį.
Motinos veido bruožai man jau seniai pavirto melsvu ledu.
Lyg pro vandenį regiu išeinančią motiną. Skamba švelni muzika.
Mano ir motinos veidas – lyg jaunas mėnulis, pakibęs virš miško.
Siaubas ir įtampa dingo. Tyliai, švelniai krenta į žemę sniegas. Snigs ir snigs, kai jau nieko nebebus, net drabužiai byrės sudūlėję...
Mūsų įmantrūs šokantys siluetai trumpam nušvinta ant durų, kurios veriasi į nežinią, į tolių tolius.
Kiek čia seniai, rodos, tik prieš kelias dienas, mes šokome rūke, apsivilkę baltais drabužiais, storai nusibaltinę veidus. Greitai, energingai judėjome erdvėje, apgaubti vos įžiūrimo švytėjimo. Buvo girdėt krištolinis skimbčiojimas. Ore sklandė grakštūs mūsų kūnai. Buvo tie mūsų ilgesingi šokiai pamiškėje, o paskui jau traukiausi, silpnėjau, viena mano kūno pusė pamažu nyko.
Ak, praeidavau aš kartu su savo karaliumi Vilniaus gatvėmis ir daug kas mums pavydėjo. Mano draugo veidas žėrėjo kaip jauno demono; iš žemės ar vandens gelmių iškilęs kūnas atrodė guminių kaulų vėrinys.
O likęs vienas, dar labiau norėdavau šokti. Mėgau gulbes, karštą saulę, brangius ledus ir skaudžiai žydrą dangų, o labiausiai man patikdavo šuoliai ore – revoltade, bet ne tokie įprasti, kaip klasikiniam balete, o beprotiški, tiesiog neįmanomi. Kartais mėgdavau stulbinti žmones kur nors gatvėje ar aikštėje – staiga pakildavau į orą ir ilgai skriedavau virs žmonių galvų.
Pavyzdžiui, eini gatve. Pasakiškai karšta. Atrodo, tuoj užsidegs plaukai ir visi namai susilydys iš karščio. Prie ledų vežimėlio stovi baltos laumės. Jų plaukuose vysta gėlės. Tada užeina pamišėliškas noras pakilt į orą. Ir visi netenka žado. Pagalvoja, kad regi kokį nors stebukladarį cirkininką, ir ima mėtyti man pinigus. Daug pinigų. Surinkęs juos, aš einu pas savo draugus.
Tai – puikūs jaunuoliai. Sėdim dirbtuvėje. Liūdna, svajinga nuotaika. Vieno draugo gimtadienis. Jis sėdi iki pusės nuogas prie ilgo stalo. Toks jausmas, kad už lango lyja. Geriame šampaną. Ateina dar viena šokėja ir viską sugadina. Prisiglaudžia prie mūsų gražuolio, o paskui prasimano vulgariausius šokius. Šlykštu į ją žiūrėti.
Ir aš dūlinu sau.
Taip aš gyvenau. Dienos lėkė. Nesukau dėl nieko sau galvos. Laukdavau tik vasaros. Tada grįždavau į savo namelį, apimtas keisto nerimo. Jau prieš išvažiuojant iš Vilniaus, imdavau sapnuoti vis tą patį sapną. Rugiuose gyvenanti pabaisa laižo mano brolius ir seseris. Jie rėkia iš siaubo plačiai išsižioję. Ir aš atsibundu nuo jų kraupaus riksmo, išprakaitavęs, spurdančia širdimi. Keliuosi gerti vaistų. Vis kamuoja ir kamuoja košmarai.
Dažnai regiu savo mirusią motiną.
Vienąkart mačiau ją einant per miglą tiesiai į mane. Paskui ji leidosi laiptais į rudens sodą. Atrodė nepaprastai trapi su balta suknele ir ilgu šydu. Šiltas vėjas lingavo ilgakotes gėles ir pleveno motinos šydą. Gerai mačiau – jis buvo visas apkibęs vorais. Ji sugrįžo iš sodo, praėjo pro pat mane ir įėjo į mūsų namą. Regėjau ją šmėžuojant siauruose languose. Gal norėjo ji mane perspėti. Gal ir aš buvau pasmerktas baisiam likimui.
Mano broliai ir seserys, sutikę tą baisų žvėrį rugiuose, nukeipo iš baimės. Ten, kur prisilietė tos pabaisos liežuvis, iškilo jie pūslės ir pradėjo mažėti ta kūno pusė, kurią jis buvo lyžtelėjęs. Juos išvežė į ligoninę, o vienas mirė ant motinos rankų. Bet ir ten gydytojai buvo bejėgiai. Mirties pažymėjimuose parašyta, kad jie mirė nuo hemiatrofijos.
Kvailystė. Iki šiol negaliu tuo patikėti. Ir motina tada man sakė, kad ją užpuolęs rugiuose kažkoks roplys.
Man visada patiko jos Edvardo laikų suknia su atspaustais nėriniais, kurią ji apsivilkdavo šventadieniais. Taip apsirengusią ją ir užpuolė tas pabaisa.
Kai čia atvažiavome, mano draugas vilkėjo purpurinės spalvos brokato švarku ir aptemptomis kelnėmis. Jo apranga aplinkiniams kėlė nuostabą ir pasišlykštėjimą. Mes, šokėjai, nešiojame savo drabužius lyg antrąją odą.
Pertraukiu savo rašymą. Vėl einu ten. Atidengiu nedegto molio puodelį. Jame guli sudėtos činčiberio žievės. Tai – labai stiprūs nuodai. Nežinau, iš kur motina juos buvo gavusi. Greit tas žieves užvirinsiu, paskui jas užpilsiu pašildytu raudonuoju vynu. Mes net nepajusime mirties, Egmondai. Užmigsime apsikabinę ir niekad neatsibusime. Uždangstysiu langus, užrakinsiu visas duris. Labai retai čia kas užklysta, gal po kelerių metų kas ir atras mūsų lavonus, tiksliau – skeletus. Paliksiu ant stalo šiuos lapelius. Juose surašysiu savo gyvenimo istoriją. Kas atras mus, tegul pasiskaito.
Sąnarius mes trindavome senovės egiptiečių tepalu. Jį už nežmoniškus pinigus buvo nupirkęs mano draugas. Tepalas padarydavo sąnarius nepaprastai lanksčius. Jis buvo pagamintas iš avies ir jaučio taukų, sezamo, riešutų, ricinos ir alyvų aliejaus. Dėl šio tepalo mes tapome pačiais geriausiais šokėjais. Lietuvoje mums jau buvo ankšta. Niekas čia neturėjo tiek pinigų, kiek buvo vertas mūsų menas.
Mano motinos vardas buvo Lavadija. Tai – vietovė Graikijoje, kur pilna krioklių ir gulbių. Mano motina iš ten kilusi. Dar nėščia būdama, senelė dėl nesuprantamų priežasčių turėjo palikti tą šalį ir savo gimtinės garbei taip pavadino dukterį. Lavadija mano svajonėse buvo pasakų šalis. Troškau ją aplankyti. Dabar, kai pasiekėme savo meistriškumo viršūnę, kai atsivėrė vartai į pasaulį, pirmiausiai norėjau savo menu pakerėti Lavadiją, o jau kitos šalys man ne taip rūpėjo. Visas pasaulis tilpo man ant delno. Paskutinį kartą troškau aplankyti savo vienkiemį, atsisveikinti su laukais ir medžiais; ten dar tebeklajoja mano motinos dvasia, norėjau pasimelsti ant jų kapo, paskutinį kartą išsimiegoti savo vaikystės lovoje. Prisimenu, kai čia ateidavo meilios mano seserys, nakčiai palaidais plaukais, juodai apsirengusios, uždaromis, kukliomis suknelėmis. Vargšės mano seserys, jos taip ir numirė nemačiusios gyvenimo, nieko nepatyrusios, nekaltos kaip angelai. Ir broliai – taip pat. Tamsūs žmonės, tikintys visokiomis legendomis ir padavimais. Daug kas gali mus išgąsdinti, gyvenime visko būna.
Mano draugas suirzo – kodėl pirmiausiai mes važiuojame į Lavadiįą, kam to reikia, jo manymu, tik Paryžius, tik jis buvo tinkamiausias mūsų uostas, o gal net namai.
– Nukeliausime į Lavadiją, o paskui bus ir Paryžius. Visas pasaulis bus mūsų. – Ilgai aš aiškinau, įtikinėjau, pakol jis nusileido. – O paskutinę vasarą Lietuvoje praleisim mano vienkiemyje. Paskui tai bus patys nuostabiausi mūsų prisiminimai. Niekur taip nekvepia baltosios akacijos, kaip vienkiemyje. Tu pamatysi mano namelį virš rugių. Ak, kaip skauda širdį, kai pagalvoju apie savo motiną, brolius ir seseris.
– O kas jiems atsitiko? – paklausė Egmondas.
– Liga. Sakytum būtų mirę iš baimės. Viena jų kūno pusė vis traukėsi, mažėjo, pakol nieko nebeliko, – murmėjau neaiškiai, nes ir pats dorai nesupratau tikrosios nelaimės priežasties. – Manau, kad dėl to kaltas roplys, kuris gyvena rugiuose...
Ir draugas daugiau nebeklausinėjo.
Vėlyvą rudenį paliksim Lietuvą, o ten bus šilta, – dėsčiau jam savo planus.
– Labai pasiilgau jūros, kalbėjo jis. – Ne Paryžiaus ir ne tavosios Lavadijos, o jūros. Tu nieko neišmanai apie jos gyvenimą. Jūra – tai amžinasis rojus, šventoji ramybė. Iš gelmių sugrįžtu nepaprastai stiprus. Tu nepatikėsi, bet jūroje aš tampu manta. Šis ilgas, banguojantis apsiaustas yra iš ten.
Jis man parodė savo apsiaustą, padarytą iš keistų žvynų. Apsiaustas mane apstulbino.
– Tu mane įtikinai, – pasakiau. – Iš tiesų mėgsti dvilypį gyvenimą – Ir ten, ko gero, puikiau nei čia. Tavęs neįkalbinėsiu, jei nenori su manimi keliauti, grįžk į jūrą.
– Jūra visada manęs laukia. Bet aš spėsiu visur pabuvoti. Nesijaudink dėl mano sentimentų, – pasakė Egmondas. – Anksčiau užsidirbdavau duoną pardavinėdamas žuvis, visokius kiaukutus ir kitokias jūros brangenybes. Žinai, nenoriu apie tai pasakoti. Tai – mano paslaptis.
– Aš tavęs ir neprašau. Nesmalsauju, jei nenori.
– Žinai, – vyptelėjo Egmondas. – Aš turėjau ir ilgą botaginę uodegą, bet ją man vienas bičiulis nukirto. – Jis nusijuokė. – Tu tiki?
– Tikiu.
– Jos vietoje liko randas. Vanduo – tai krištolinis oras. Aš sklendžių juo kartu su žuvimis. Tai – mano sapnas. Kaip tavo baisusis roplys, tūnantis rugiuose.
– Nesiginčykim, – tariau jam. – Yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti.
– Ir nereikia, – atšovė Egmondas. – Važiuojame dabar į tavąjį vienkiemį. Galėsim ten šokti kur nors pievose, kojomis neliesdami žolės.
– Gal, – niauriai šyptelėjau aš. – Mes išgąsdinsim rugių dievą, ir jis paliks mus ramybėje. Aš tau aprodysiu savo valstietišką trobą su karaliaus Jurgio III laikų rašomuoju stalu.
Ir kodėl mes taip mėgome šokti, nesuprantu. Tie mūsų šokiai buvo ypatingi. Savo jausmus, savo nuotaiką išreikšdavome judesiais. Iškart atsirasdavo ritmas, tinkama melodija. Nesivaržydavome ir savo balsų.
Mano miegamajame kabėjo švytinčios sidabrinės kaukės su ilgais liežuviais. Pritvirtintos prie sienos, jos skleidė keistus garsus. Šios kaukės labiausiai ir patiko Egmondui.
– Iš kur tu jas gavai? – paklausė manęs.
– Gimtadienio proga jas man padovanojo vienas šokėjas.
– Tada jis pavadavo mane, – atsiduso Egmondas. – O paskui mes keliausim į tavąją Lavadiją. Norėčiau ten sutikti Tetidę. Gal leisi mane trumpam prie jūros? Padarysim vingį.
– Gerai, gerai, – pažadėjau.
Kai nepažinojau Egmondo, kai buvau dar visai nežinomas šokdavau su valkatomis aplink laužą, aplink jaučių kaukoles, pamautas ant baslių. Iš kažkur atsibastydavo čigonai. Per širdį smelkėsi nenumaldoma smuikelių melodija. Ir dabar ją kartais girdžiu. Prisišokę puldavome į kluoną. Ten mūsų laukė puota, bet ir pelių netrūko. Nusigėrus tuoj buvo galima išsitiest šiauduose.
– Žinai, jūros dugne guli karaliai su auksiniais šarvais, – kalbėjo Egmondas.
Bet aš jo nesiklausiau. Kai atvažiavom čia, padaviau jam savo dryžuotą pižamą ir egzotiškiausių raštų chalatą.
O vėliau jau visi mus pripažino. Vienąkart per mūsų pasirodymą jaunimas išsirengė – bekraštė jūra nuogalių. Užgriuvo tuomet audra. Ėmė žaibuoti. Maniau, išsikraustysiu iš galvos, bet likau keistai blaivus, net žinojau savo mirties dieną. Žinojau viską, ką tik įmanoma apie save žinot.
Žinojau, kad mano likimas yra to roplio letenose. Kokio roplio? Kaip gyvas, niekad jo nebuvau matęs. Prisimenu, kai buvau dar mažas, motina man kalbėjo apie roplį, kurį regėjo dar būdama šešiolikos metų. „Siaubingas reginys! – pasakojo motina. – Išvydau jį pamiškėje, netoli mūsų rugių. Tai šliaužė pabaisa, panaši į didelį roplį. Aplinkui stovėjo automobiliai. Iš jų lipo moterys, labai gražios, labai išsipuošusios. Moterys plūdo ir plūdo į tą miško aikštelę, kur jų laukė pabaisa. Kiekvieną moterį jis palaižydavo. Aidėjo keisti moterų riksmai. Sunku buvo suprasti, ar jos rėkė iš skausmo, ar iš pasitenkinimo. Naujai atėjusios stūmė į priekį kitas, ir taip visos žingsniavo į savo pražūtį. Tolumoje melsvame dangaus fone buvo matyti mūsų jaukus, baltas namelis, tarsi pakibęs virš rugių. Kodėl tos moterys nesibaigiančiu srautu plūdo į mišką, kodėl leidosi pabaisos laižomos – neaišku. Ir aš pajutau neapsakomą trauką, reikėjo sukaupt valią, kad atsispirčiau šiai masinei hipnozei. Užsimerkiau, rankomis apsivijau medžio kamieną. Ir taip išvengiau mirties. Nežinau, bet kartais atrodo, kad visa tai aš tik sapnavau.“
Labai gerai prisimenu motinos rankas. Visi pirštai buvo apmaustyti žiedais, išskyrus nykštį. Mes ją taip ir palaidojom – su visais žiedais. Kairioji ranka buvo nudžiūvusi, susitraukusi, nuo jos pirštų seniai buvo nukritę visi žiedai. Paguldę į karstą, sumovėme ant pirštų žiedus ir sunėrėme rankas. Ir kairiąją veido pusę teko pridengti vualiu.
Motina, kad ir kaip stengėsi, neišvengė roplio. Baisu. Tėvą buvom jau seniai palaidoję. Motina mylėjo tokį Jolvį, kuris tik keletą kartų buvo pas mus atvažiavęs iš Kauno. Tai buvo nebejaunas vyriškis, nuplikęs, apvaliu pilnaties veidu. O į motinos laidotuves jis neatvažiavo, atsiuntė tik telegramą. Jolvis, Jolvis... Nieko tas vyriškis mūsų šeimai nereiškė, tik motinai. Jis buvo dailininkas, ir daugiau aš jo niekad nebemačiau.
Ne... Tas roplys tai – baisi haliucinacija. Mano broliai ir seserys, įtikėję motinos pasakomis, tiesiog numirė iš baimės. Tada taip maniau. O dabar...
Jis mane su Egmondu užpuolė iš pasalų. Buvo tiršta prieblanda. Tesugebėjau įžvelgt žvilgančią, rauplėtą nugarą ir jo pražiotus nasrus. Liežuvis buvo šiurkštus. Jis palaižė man dešinįjį skruostą. Ir ant jo liko ilgas, raudonas ruožas, kuris pamažu plėtėsi, o vieną dieną visai pradingo. Tada dešinioji veido pusė ėmė mažėti, o paskui ir petys, ranka... Stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Stebėjau Egmondą. Jis šaipėsi iš mano būgštavimų. Nė viena jo kūno dalis nemažėjo ir nesitraukė, tik ant raumeningos krūtinės raudonavo ilgas, keistas dryžis. Kai mus užpuolė roplys, Egmondas buvo prasisagstęs marškinius.
– Manęs nepaveiks jo nuodai, – nerūpestingai pasakė.
– Tai gal esi nemirtingas? – pasiteiravau.
– Atėjau iš jūros, tai visai kitas dalykas, – paaiškino jis.
Iš tiesų dryžis ant jo krūtinės pamažu ėmė blankti.
– Jūsų legendos – man nė motais, – juokavo jis.
Aš labai myliu Egmondą. Labai, labai.
Išeidavome pasivaikščioti tarp medžių. Miškas už rugių lauko buvo skaistus, šilkinis. Ir skambėjo nuo paukščių balsų. Tai buvo mano vaikystės numylėtos vietos – baugios, slėpingos ir geidžiamos. Po jas dar klajojo baisūs mano motinos sapnai su jos pačios šmėkla.
Be Egmondo šiame pasaulyje nieko daugiau nebeturėjau. Raumeningas šokėjo kūnas, balti, blizgantys jo dantys, kupeta plaukų, ką nors gražesnio už jį sunku ir įsivaizduoti. Jo šuoliai ir kitokie akrobatiniai triukai gniaužė kvapą, nors aš pats visai neseniai sugebėjau taip daryti.
Egmondas visad buvo linksmas. Atrodė, kad nieko gyvenime jam nėra svarbiau už tuos šuolius. Man su juo buvo gera, tuoj atsipalaiduodavau, užmiršdavau artėjančią mirtį. Egmondas nieko neišmanė nei apie knygas, nei apie paveikslus. Na ir kas. Jis labiau mėgo šokti gamtoje, nei uždaroje patalpoje. Dažnai eidavome į motiejukų, ramunių lauką, už jo buvo tinkama jo akrobatiniams pratimams aikštelė. Prie Egmondo aš nebeprisidėdavau, keistas silpnumas jau buvo apėmęs mano sąnarius.
Tik per lietų mes užsidarydavome baltajame namelyje. Vasara negalėjo tęstis visą amžinybę. Stengiausi negalvoti apie mirtį.
Egmondui reikėjo treniruotis. Kažkada jis buvo cirko artistas. Todėl jo pratimai buvo itin sudėtingi. Prisirišęs prie tilto apačios lyną ir pasikabinęs ant jo, lyg plaštakė skraidydavo virš vandens. Vaikigaliams tos jo treniruotės tapdavo tikra švente.
– Nenoriu prarast formos, – aiškino man. – Tai būtų tikra tragedija.
Ore ir vandenyje Egmondas buvo neprilygstamas. O mano jėgos ėjo vis silpnyn ir silpnyn. Apie Lavadiją jau nebesvajojau. Mąsčiau tik apie činčiberio žieves nedegto molio puodelyje. Prisipažįstu, norėjau numirti kartu su Egmondu.
Pakol Egmondas treniruodavosi, gulėjau žolėje.
Mačiau, kaip skaidrūs, ilgakojai šunys nubėgo už kapinių tvoros. Laumžirgiai tūpė man ant veido. Mano akys buvo tuščios kaip tikros pamėklės.
O naktį jutau, kaip motinos dvasia vaikšto palei langus, žvelgia vidun, stengdamasi mane pamatyti. O aš guliu lovoje ir negaliu net pajudėti. Kažkur tolybėse liūdnai amsi šuo. Klausausi Egmondo alsavimo. Jis man toks brangus, toks brangus...
Praėjo gyvenimas. O taip norisi dar šokti, klausytis plojimų, pasisveikinti su žmonėmis, smagiai juoktis.
Gulėjau kartu su Egmondu ankštame motinos kambaryje, prikrautame senoviškų baldų. Mėnulio spinduliai skverbėsi pro dulkes. Mane apėmė nerimas. Vėl jaučiau motinos sielą čia pat. Jai labai nepatiko Egmondas. Todėl ir pasiryžau – jis gers kartu su manimi činčiberio nuodus, taip lengviau bus man pasitraukti iš šio pasaulio. Vėl kankinamai ilgai mąsčiau apie tas žieves, paskui atsikėliau, uždegiau stalinę lempą ir ėmiau raustis motinos rašomojo stalo stalčiuose. Kaip ji mėgo šį Jurgio III laikų baldą, kuris nesiderino prie aplinkos. Įdomu, ką ji rašė sėdėdama prie šio griozdo?
Deja, radau tik keletą jos rašysena primargintų lapelių. Kiti stalčiai buvo prikimšti drabužių iškarpų, madų žurnalų, jos draugių laiškų, atvirukų nuo Jolvio. Neradau nė vieno Jolvio laiško, tik atvirukus. Jis turbūt tingėjo rašyti mano motinai ilgus, kerinčius meilės laiškus. Jis nenorėjo to daryti. Jis buvo baisiai vyriškas ir užsidaręs žmogus. Radau ir savo tėvo nuotrauką, daugiau nieko.
Egmondas alsavo lygiai, jis neatsibudo, kai uždegiau stalinę lempą. Paėmiau į rankas tuos lapelius. Pradėjau skaityti.
„Per mūsų mišką teka upelis. Ėjau jo pakrante gerai nusiteikusi, vis nepaliaudama galvoti apie Jolvį, apie tai, kad greit susitiksime ir kad aš jam pasakysiu vieną labai svarbų dalyką.
Staiga prie pat vandens pamačiau drybsant ilgas, raudonas pabaisas. Jos buvo riebios, rauplėtos, su mažomis galvomis ir labai žvilgėjo. Iš siaubo mane tarytum suparalyžiavo. Pabaisos šildėsi prieš rudenėjančią saulę, o kitos, daug mažesnės, turbūt jų atžalos, maudėsi. Vanduo čiurleno skaidrus, nekaltas. Pabaisos turėjo nedideles, stačias ausis. Aišku, jos buvo to baisiojo roplio palikuonės. Įsidrąsinusi jas įdėmiau apžiūrėjau. Žinojau, jei kam nors papasakosiu, niekas nepatikės.
Miškas švelniai gelto. Saulė nebekepino, o tik maloniai šildė. Iš kur čia atsirado tos kraupiosios roplės? Gal iš žemės išlindo? Atrėpliojo iš mūsų rugių lauko? Net vandenyje nuo jų virpėjo raudoni atšvaitai. O jeigu jos mane pamatys? Reikia kuo greičiausiai iš čia bėgti. Mano veidas turbūt tapo perregimas it stiklas. Jutau, kaip smilkiniuose tvinkčioja gyslos. Jokiais žodžiais neįmanoma apsakyt savo baimės.
Pasileidau bėgti.
Be kvapo įlėkiau į mūsų namelį. Kaip čia buvo gera ir ramu. Bufetuose jaukiai žiburiavo krištoliniai indai. Ant palangės stovėjo krištolinė vaza su pamerktu į ją tamsiai žaliu augalu. Jis skleidė stiprų, labai malonų kvapą. O štai – ir mano sofa, apversta margaspalvėmis pagalvėlėmis, ant sienų – širdį džiuginantys paveikslai, tapyti Jolvio, knygų lentynoje – daug, daug įdomių knygų. O štai – ir mano šešėlis, nutysęs ant margu kartūnu apmuštos sienos. Taip ramu ir gera, lyg pasaulyje nebūtų jokių roplių.
Vidun pro langą plūdo ryški šviesa. Kambaryje nebuvo nė vienos dulkelės, tuo aš visada didžiavausi...
O... Girdžiu savo vaikų balsus. Jie eina pas mane.“
Paėmiau beveik tuščią lapelį. Jame buvo parašyti tik keli sakiniai:
„Mes kalbėjome apie meilę – ilgai ir nuobodžiai. Aš buvau apsivilkusi ilgą, tamsią suknelę, Jolvis – išeiginį kostiumą. Jo veido bruožai buvo labai sugriežtėję, akių žvilgsnis pasidaręs aštrus, valdingas. Ir aš pasidaviau.“
Pakėliau prie akių kitą lapelį.
„Buvo šiltas rugpjūčio vakaras. Mano sūnus merdėjo. Jo galvą laikiau savo rankose. Ją sakytum supo auksinė aureolė. Per pirštus almėjo kraujas, tarsi ugnis degtų, bet tai buvo tik raudonųjų roplių atšvaitai ant mano vaiko kūno.
Medžiai už langų ant žemės metė minkštus, plačius šešėlius. Iš ganyklų grįžo gyvuliai.
Žvelgiau į sūnaus akis. Jose mačiau savo ir tolimą, baugią šviesą, greit artėjančią. Mirštančiojo paskutinis žodis buvo „mama“. Jis išnyko kartu su alsavimu. Tai buvo gan švelni mirtis.
Vakaro vandenyje į šalis pasklido ribuliai. Roplys tūnojo ramiai kažkur, už plačialapio krūmo. Mėlynas paukštis perskrido dangų. Vis tirštesnės miglos apgaubė pasaulį.
Jis mirė.
Ir pasaulis sustingo keistose pozose. Vanduo susidrumstė nuo kažkieno sunkaus, negero žvilgsnio.
Šaukiau, šaukiau, bet niekas manęs negirdėjo.“
Kiti mano broliai ir seserys mirė ligoninėje, tik šis – ant motinos rankų.
O ją pačią aš radau miške, prie upelio.
Žiema buvo nešalta, tik labai sniegina. Neužšalęs upelis gurgėjo pro tą ramų, melancholišką žiemos peizažą, suteikdamas jam gyvumo. Praskrido varnos. Tolumoje žalsvavo pušynai. Išvydęs motiną, keistai apsidžiaugiau. Maniau, kad jau niekad jos nebepamatysiu.
Ji gulėjo čia pat, po mano kojomis, baltesnė už pusnį, išsitaršiusiais ilgais plaukais. Jos akys jau buvo negyvos, bet tokios juodos, tarsi dvi anglys, numestos ant sniego. Motina dar kvėpavo. Pasilenkęs į ausį sušnibždėjau jai keletą žodžių. Staiga jos akys iš pykčio susitraukė, o palei nosį įsibrėžė rūsti raukšlė.
Motina supyko, kad sutrukdžiau jai čia numirti.
Staiga ji atsisėdo sniege tiesi it žvakė. Kairioji veido pusė buvo visai susitraukusi. Šviesus žiemos peizažas buvo tinkamas fonas jos persikreipusiam, ligos subjaurotam veidui paryškinti. Plonyte, nudžiūvusia it rykštelė kairiąja ranka ji mane peržegnojo ir krito aukštielninka į sniegą.
Kai priėjau ir paliečiau, buvo jau mirusi, o upelis gurgėjo sau.
Motiną palaidojom mūsų bendrajam kape, kartu su visais.
Po laidotuvių atslinko labai mėlyni vakarai, o naktys pasidarė ilgesnes negu anksčiau. Liko tik verksmas ir neviltis. Tik meilė ir neviltis.
Ilgai negrįžau į Vilnių. Gulėdamas lovoje klausydavausi, kaip šuoliuoja laukais arkliai. Viskas buvo beviltiška.
Čia tyvuliavo manieji laukai, virš rugių plūduriavo baltas namelis, žalsvavo vienišos giraitės, mieli takeliai... Tada pirmąkart pervėrė kraupus nujautimas – manęs taip pat tyko mirtis, tokia pat, kaip ir motinos, kaip mano brolių ir seserų. Roplys slankiojo kažkur netoliese laukdamas manęs.
Paėmiau paskutinį motinos ranka prirašytą lapelį.
„Atsinešiau iš sodo nuostabią akmeninę statulėlę, kurią man padovanojo Jolvis gimtadienio proga. Tai buvo jo rankų kūrinys. Aš ją atsitempiau vidun. Ta moteris – be galo panaši į mane su karūna, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis...
Sode tarp kardažolių liko didelė duobė.
Stebėjau, kaip vakarais baisūs šešėliai aplimpa statulą. Neaišku, iš kur jie suslinkdavo į kambarį, jie turėjo ryškius roplio figūros kontūrus, o kartais aš net regėdavau baisius jų snukius lyg kokių sapno pabaisų.
Mielasis mano, kad žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau. Kodėl tu sukūrei šią statulėlę? Dabar nieko nėra. O po manęs liks tik ji. Galėsi pasiimti.
Vėl – rytas. Saulė žeme ridinėjasi. Sodas nuostabus. Žydi karklai. Jie mena man naktines Paryžiaus gatves, tuos lengvus šviesos karulius, pažirusius virš galvų, tik niekada ten mes jau nebebūsim ir Lavadijos niekad nebeišvysiu.
Ritasi vanduo, žirbėdamas saulėje tarsi džiaugsmo ašaros. Mes susitiksim, tik jau ne čia.“
Perrašęs motinos žodžius, padėjau tuos lapelius atgal į vieną stalčių ant madų žurnalų.
Egmondas alsavo lygiai, ramiai.
Susikaupiau. Vėl pergalvojau visą savo gyvenimą. Nieko ypatinga neįvyko. Nuo pat gimimo buvau prakeiktas, paaukotas šlykščiam ropliui, kaip ir mano motina, kaip broliai ir seserys.
Egmondas mirs kartu su manimi, nes aš to noriu, nes jį myliu. Kai baigsiu rašyt šį savo dienoraštį, sutaisysiu nuodus.
Atsikeliu nuo rašomojo stalo, prieinu prie lovos, ilgai žiūriu į dieviškai gražų savo draugo veidą. Gniaužia širdį jo veido bruožai, sušvelninti minkštos prieblandos, jo lengvas alsavimas.
Vėl grįžtu prie Jurgio III laikų rašomojo stalo. Niekad gyvenime nerašiau dienoraščio, o dabar prisiruošiau, nors laiko buvo likę taip mažai. Iki ryto apgraibomis viską išdėsčiau šiuose popieriaus lapeliuose.
Dabar užgesinu stalinę lempą, atitraukiu užuolaidas. Švinta. Einu atsinešt činčiberio žievių ir raudonojo vyno. Viską paruošęs, vėl užtrauksiu ant langų užuolaidas, pažadinsiu Egmondą, ir mes išgersim savo nuodų sklidinas taures.
Atradęs mūsų lavonus, kas nors perskaitys šį mano dienoraštį, gal ką nors supras. O jei nesupras, tiek to.
Sudie.
Mirštu susitaikęs su savo likimu.
Eugenijus Tarasevičius.

Baigęs skaityti, medžiotojas garsiai atsiduso.
– Reikia iškviest policiją, – pasakė eigulys.
– Ar jie patikės tuo, kas čia parašyta?
– Kažin.
– O antrojo lavono nėra. Kur dingo Egmondas? – Medžiotojas pabarbeno krumpliais į stalą.
– Gal paskutinę minutę Eugenijus persigalvojo ir vienas išgėrė nuodus? – suabejojo eigulys.
– O gal Egmondas išties buvo fantastiškas sutvėrimas, atėjęs iš jūros, ir jo negalėjo paveikti jokie nuodai, – svajingai pasakė medžiotojas.
– Durys buvo užrakintos iš lauko. Ant jų kabojo didžiausia spyna. Langai yra kryžmai užkalti lentomis. Matyt, čia pasidarbavo Egmondas.
– Jis skaitė šiuos užrašus, – tarė medžiotojas.
– O gal viskas buvo ne taip, kaip čia parašyta. Kviečiam policiją. Tu pasėdėk čia, o aš eisiu.
Eigulys užsimaukšlino kailinę kepurę ir išėjo. Medžiotojas pro angą matė, kaip jis nuklampojo per pusnis.
Giliai atsidusęs, medžiotojas vėl paėmė tuos smulkia rašysena primargintus lapus.


Skablauskaitė, Jolita. Trečiasis tūkstantmetis: Apysakos ir apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.