Skablauskaite_virselis       Ekspresyvūs J. Skablauskaitės prozos kūriniai, kuriuose drastiškas natūralizmas pinasi su poetiškom vizijom, dailiais vaizdais ir akiplėšiška ironija. Šalia gėrio, grožio klesti agresyvumas, bjaurumas, dvasios menkystė. Autorė vis labiau jaučia savo herojams gresiantį pa­vojų, piktųjų jėgų galią. Nuo šlykštumo, beprasmybės, banalybių J. Skablauskaitės personažai slepiasi savo viduje, tyroj gamtoj, svajonėse, o kartais mėgina grumtis už vietą nesvetingame pasaulyje.

 

 

       ĮKYRI MELODIJA

 

       Lange nejudėdamas rymo jos profilis, o toli laukuo­se geltonuoja saulėgrąžos, ir yra kažkoks ryšys tarp mo­ters profilio lange ir toliuose nokstančių saulėgrąžų.

       Moters vardas Deiva, ji — garsaus, anksti žuvusio dai­nininko duktė. Visuose kambariuose kabo didžiulės tėvo nuotraukos. Duktė niekada nesvajojo tapti dainininke, jai labiau patiko provincijos ramybė ir šie gražūs žali medžiai už lango. Bet ne taip lengva gyventi, kaip tu nori.

       Tik sutemus pasigirsta įkyri melodija, nuo kurios kaž­kodėl jai norisi verkti. Saulėlydis rausvina langus ir obe­lų lapus. Ir tada, išjungus televizorių, jie ateina, tie lauk­ti svečiai. Jie yra tėvo draugai arba jo mokiniai. Deiva painioja jų vardus, pavardes, jau seniai apsiprato su sve­čių keistumu, išties tai — dainuojantys sapno žmonės, ap­sisiautę įvairiaspalviais drabužiais.

       Po pietų ji visada ilgai geria arbatą. Aplinkui šiur­šena raudonlapės kanos ir siūbuoja tamsiai geltonos, be­veik bronzinės gėlės. Iš urvelių lenda pelės ir šmirinėja visokie vabaliukai. Švelnus vėjas ant baltos staltiesės su­pa augalų šešėlius. Šviečia tyli birželio popietė, tik gir­dėti, kaip dūzgia bitės. Deivai pasilenkus, ant pečių jai sujuda šiaudų spalvos skraistė. Deivos akys visada sva­jingos, aptrauktos neįžvelgiama migla. Ramybė, vien ra­mybė. Ir kodėl čia ateina jos tėvo svečiai it oro dvasios, ir jie tik vaidina žmones. Nėra nei linksmi, nei liūdni, bet juos girdėti visuomet malonu, ypač geriant popie­tinę arbatą. Neužmiršta, kažkas tavęs neužmiršta. Puiku. Dar visa vasara prieš akis. Mįslingos saulėgrąžos, stangrūs, tvirti jų kotai.. Kambaryje jos pamerktos į juodas rasotas vazas. Vakaro spinduliai jau glosto jų žiedlapius. Ne, tai ne saulėgrąžos, tai kitos gėlės. Vasara tik prasidėjo, bet Deiva vazose regi saulėgrąžas. Tuoj pasirodys tėvo draugai. Susileis juos bekūnius, bekvapius į savo kamba­rius, į savo sielą.

       Dangus papilkėjo. Deiva dabar nebegalvojo apie sa­vo tėvą, jį mąsto apie svečius, štai — jau girdi keistą įkyrią melodiją. Ir tuoj juos pamato — melsvais susikau­pusiais veidais jie artėja prie Deivos. Nuo pašiūrės kren­ta išgaubtas šešėlis. Jai atrodo, kad tėvo draugai jos nie­kada nepaliks. Jų drabužiai pasiūti iš auksinio aksomo. Prašmatniai jie apsirengę.

       Deiva išgėrė dar vieną puodelį arbatos. Dvi dienas smarkiai lijo. Ji snūduriavo nuo ryto iki vakaro. Už lan­gų siūbavo raudonlapės kanos. Dabar — vėl giedra. „Ne­galiu atsisakyti nuodų,— šnibžda Deiva svečiams, beveik nepraverdama-lūpų. Jai patamsėja akys.-—Niekuo nebe­galiu tikėti — kalba jiems,— gal po kelių metų visi mano žodžiai bus juokingi. Jūs nežinot, kaip man sunku."

       Išblėsta jos plaukų žėris. Žalsvas oras paglosto skruos­tus. „Jūs manim netikit, o gal jūs manęs net nemylit?" — papriekaištauja tėvo svečiams.

       Virš klevų staiga nušvinta raudonų čerpių stogas. Dei­va atsidūsta.

       Kaip ir kiekvieną vakarą, svečiai ima negirdimai vai­kštinėti po kambarius. Kažkur dingo ilgai ją kankinęs nerimas. Už visų langų sumirga labai skaidrus oras. Ak, kaip klaikiai žydi tos geltonos nuodingos gėlės ar dar­žovės — kažkur...

       Deivos profilis gerai matomas iš gatvės. Žmonės jau priprato čia jį vakarais regėti. Keista, kad šiandien tarp svečių ji vėl išvydo savo jauną tėvą, iki pusės nuogą, apsitempusį juodomis odinėmis kelnėmis, užsidėjusį juo­dą domino, slepiantį pusę veido. Jo plaukai priekyje buvo nuskusti, galva švietė it kaukolė, o pakaušyje pa­liktas styrojo žibantis plaukų kuokštas. Tėvas atrodė nuos­tabiai. Jis bėgiojo po kambarius, paskui lakstė stalais ir šokinėjo pro visus langus. Deiva negalėjo atitraukti nuo jo savo susižavėjusių akių, bet jam, kaip savo tėvui, ne­jautė ypatingų sentimentų, nes jis buvo jaunas, amžinai jaunas, daug jaunesnis už dukterį (sulaukęs nepapras­tos šlovės, dvidešimt šešerių metų žuvo autoavarijoje).

       Tėvo judesiai buvo be galo profesionalūs. Jį visą gau­bė kerai.

       Taigi tėvas žuvo geltonųjų saulėgrąžų lauke. Nebe­valdoma mašina ten apsivertė ir užsiliepsnojo. Didelės saulėgrąžų galvos siūbuoja ir siūbuoja, barstydamos gel­tonus žiedlapius ten, kažkur Ukrainoje...

       Dabar tėvo judesiai vėl tapo švelnūs, vos pastebimi, toks besvoris jis sklandė prieš Deivos akis.

       Visą gyvenimą duktė žavėsis savo jaunu, labai gra­žiu tėvu, kuris buvo lengvabūdis, aistringas, turėjo dau­gybę meilužių, nors nė vienos rimtai nemylėjo, tik Dei­vos motiną gerbė ir gal kiek jos prisibijojo. Viską su­jaukė saulėgrąžų laukas Ukrainoje. Jis žuvo kartu su viena savo meiluže. Po tėvo mirties, motinai aptemo pro­tas. Deiva anksti liko viena.

       Saulėgrąžos... Saulei leidžiantis, jų pilni visi kamba­riai. Tėvo draugai tebeslankioja tarp ilgakočių augalų, dabar girdisi ta pati liūdna, įkyri melodija.

       Šiltas, nuostabus vakaras... Ant veido suvirpa šviesos pluoštai. Duktė — visai nepanaši į savo tėvą. Tėvo ko­jos čia pat siūbuoja — labai ilgos, aptemptos odinėmis kelnėmis... Kai kur ant tėvo kaktos sumirga ploniausios voratinklių gijos, o už lango tarp obelų lapų vis zuja ir zuja uodai. Linksmai tiksi laikrodis. Iš sodo trykšta žals­va šviesa.

       Deiva labai nori, kad tėvas tuoj nusiimtų domino, ir ji pamatytų jo jaunas, gyvas akis, bet tėvas šįkart nusi­teikęs juokauti.

       Ant staltiesės sujuda obelų šešėliai. Išnyksta aitrus saulėgrąžų geltonis. Svečiai kažką niūniuoja sau po no­simis, tarytum vandens būtų pribėgę į kambarius... Už me­džių baltuoja kaimynų langinės.

       Deiva mąsto, kad reikėtų jai aplankyti motiną ligo­ninėje, bet vienas iš svečių tuoj papurto galvą: tegul ir motina lieka amžinai jauna. Tegul...

       — Tegul,— garsiai pasako Deiva.

       Gatve nuėjo mergaitės, apsivilkusios pūstomis balto­mis suknelėmis. Amsi šuo. Viskas — prasminga ir kartu kvaila, visi žmonės orūs ir pikti, tad neverta su jais tu­rėti reikalų, visai kas kita — tėvo draugai.

       Iš tolo aukšti apyniai panašūs į kiparisus, ypač naktį, kai mėnuo apšviečia tolimiausius kampelius, net pasidab­ruoja visus metalinius daiktus jos kieme.

       Zuja ir zuja uodai. Ir tėvas tarytum uodas iššoka lauk pro langą ir dabar bėga medžių lapais aukštyn į šviesą, kresčiodamas labai ilgas kojas, aptemptas juodomis odi­nėmis kelnėmis. Deiva jo nesustabdo. Žibantys uodai suka ir suka ratus aplink eglių kamienus. Sujuda juodos šakos it smaugliai... Ir tėvas pamažu blanksta vakaro sau­lėje.

       Deiva netyčia apverčia puoduką. Pasilieja arbata, šil­ta, geltona lyg vakaro dangus.

       Visa mūro siena numarginta obelų šešėliais, ir už jos kažkur dingsta tėvas. Tačiau muzika tebeskamba. Tėvo draugai klaidžioja po kambarius, kumščiuose gniauždami paskutinius saulėgrąžų žiedlapius...

       Deiva nuleidžia vokus. Ji jaučia, kaip svečiai dabar liečia rankomis jos kojas. Skamba ir skamba ta pati įky­ri melodija.

       Deiva atsimerkia. Saulėlydyje žaižaruoja sodas. Stik­le nušvinta juodas subrendęs saulėgrąžos veidas piktomis akimis, o Deivos profilis lange tampa visai neberyškus. Praeiviai jo nebemato.

       Ak, atėjo liūdna vasara.

 

       Jolita Skablauskaitė. Liūnsargių moteris: apysaka, apsakymai. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993.

 

       Skablauskaite_virselis