zole po serksnu



       Keistas buvo vienas jo užsispyrimas – niekad nevartoti žodžių, kurie neturėtų ryšio su jo būtimi arba patirtim, kaip norite. Tai gana įdomus reiškinys, turint galvoje, kad vidurinė ir aukštoji mokykla su visu savo darniu suderintų veiksmų dėstytojų kolektyvu brukte bruko jam visokius nesuvokiamos prasmės ir skambesio žodžius. Pagalvotum, kad kažkada kažkas uždėjo jiems tabu, kad jis prisiekė savo mąstysenoj išsiversti be žodžių, kurių prasmės ir santykio su kokiu daiktu ar reiškiniu jis niekaip negalėjo apčiuopti. Tai ne toks paprastas dalykas, kai kurie, gal net daugelis nekvailų žmonių vis dažniau prieina išvadą, kad neteisingam santyky su sąvokom slypi visų mūsų aklaviečių priežastis. Kartais jie net taip pasako: „Mes patekome į žodžių kalėjimą“, o kitas, santūrus ir visuomet išlaikantis vidinę rimtį, užmiršta visą savo amžiaus patirties įkvėptą santūrumą ir net taip rikteli: „Mes beviltiškai pasimetėm žodžiuose. Mus neša nesuprastų žodžių lava. Mes gyvenam su jų sukurtom šmėklom!“ Kad ir kaip keista – jo balse girdisi net isteriškų gaidelių. „Mes galvojame apie tai, apie ką iš viso neįmanoma galvoti“,– sako jis.
       Tas mūsų herojus kaip tik ir stengėsi negalvoti apie neįmanoma.
       – Jeigu, – pasakė kartą jis vienam savo draugui, – jeigu, – lėtai po skiemenį skandavo jis, – nežinai, negali apčiuopti daikto, kurį pažymi žodžiu, jeigu negali jo apibūdinti – nevartok to žodžio. Turi būti taip – pirma daiktas, paskui žodis,– taip jis kartą pasakė savo draugui ir tęsė toliau: – Man dažnai atsitinka taip: girdi kokį nors posakį ar žodį, girdi šimtus kartų, galvoji, kad geriausiai supranti, nes jis tau jau nuo lopšio girdėtas, todėl ir galvoji, kad tą žodį ar posakį puikiausiai supranti ir drįsti laikyti teisingu ar neteisingu, arba visai į jį nekreipti dėmesio, kai staiga tas žodis blyksteli prieš tave, pasijunti, tarsi kas pašauktų tave vardu, pavarde, tėvavardžiu. Štai, – pasakė jis, iškeldamas pirštą, – šimtą kartų girdėjau tokį pasakymą: „Lenk medį, kol jaunas“, tačiau iš tiesų aš jį suvokiau tik tada, kai mano keturiolikmetis sūnus iškrėtė nemalonų, labai nemalonų pokštą. Dabar aš net įsivaizduoju, kad pirmąkart toks pasakymas išsprūdo iš kokio sodininko lūpų, kai jis atsidūrė panašioj situacijoj, kaip aš. Mes, – tęsė jis, persisverdamas per stalą ir prikišdamas prie draugo veidą, kadangi šis atsilošė, – mes, – jo žvilgsnis buvo įdėmus, – esame klaidingam kely. Mūsų mąstymas prasideda ne nuo daiktų, realių situacijų, o nuo sąvokų. Supranti tai? – paklausė draugą. – Tai pavojingas kelias, – pridūrė ir vos susilaikė neišsireiškęs dar beviltiškiau.
       Kartą jam šovė į galvą mintis parašyti recenzijėlę apie vieną jam patikusį novelių rinkinį. Kai užsukau pas jį, jis buvo ką tik grįžęs iš redakcijos ir, pasidėjęs ant staliuko redaktoriaus subraukytą straipsnį, sėdėjo. Įbedęs alkūnes į kelius, abiem rankom pasirėmęs smakrą, jis nė nekilstelėjo galvos, kai aš įėjau, ir taip sėdėjo, kaip koks Rodeno „Mąstytojas“, o kaktoje buvo net kelios raukšlės. „Ko gero, žmona pabėgo“, – pagalvojau, pamatęs jį tokioj pozoj, ir atsargiai paliečiau petį.
       Jis tvojo kumščiu per savo perplyšusį kelnių kelį ir pasakė:
       – Velniai griebtų! – jis pakėlė nuo stalo redaktoriaus subraukytą straipsnį ir parodė man. – Atmetė. Bet aš pažįstu save, – tęsė jis, daužydamas išsišovusį nuogą kelį. – Mano kūrinių analizės metodas gerokai naujas ir vykęs! Tačiau kam, kaip tai įrodysi? Štai paskaityk, – ištiesė jis ant staliuko gulėjusį laikraštį. – Tai recenzija apie tą patį novelių rinkinį, ji pasirodė trim savaitėm vėliau, po to, kai atmetė manąją. Parašyta ji akyliausio ir gerbtino mūsų kritiko. Paskaityk ir... palygink, – brūkštelėjo ranka per laikraščio lapą.
       Aš įdėmiai perskaičiau. Visai tie patys pastebėjimai, tik ne taip aiškiai, paprastai, savitai jie buvo išdėstyti. Kritikas geriau operavo įprastiniais neapčiuopiamos prasmės žodžiais, mokėjo mintį apvilkti taip, kad jau sunku buvo ją nedviprasmiškai suvokti.
       – Velniai griebtų, – vėl nusikeikė jis. – Ką gi mums daryti, ką gi daryti, kai spauda tau iškelia būtina sąlyga paradoksalius reikalavimus. Juos visai nesunku suminėti. Galvok taip, kad niekas nejaustų, jog tai būtent tu galvoji, nenurodyk, kokiais sumetimais ar dėl kokių motyvų išplaukia vieni ar kiti tavo vertinimai, kalbėk neapčiuopiamo kaip šmėkla skaitytojo vardu, atstovauk kažkokių instancijų tiesų rinkiniui, dar apsimesk, kad turi objektyvius absoliučius ir, be to, moksliškai pagrįstus vertinimo kriterijus, atplėšk savo mąstymo objektą nuo savęs, operuok sąvokom, kurių neužpildo tavo paties būtis, kalbėk, ko tu pats nesupranti, pasimesk abstrakčiausių žodžių sraute, gink Dieve, neišsiskirk iš kitų nei žodeliu, nei vienu minties ar jausmo vingiu, – ir viskas bus gerai. Štai tau būtina sąlyga ir išeitis! Ir jeigu tu dar sugebi žmogiškai, konkrečiai ir apčiuopiamai galvoti ir galbūt stovi pagirtinam kely, tave užpjudys. Ir kai tu jau bersi žodžius kaip žirnius, kai tu jau būsi beviltiškai pasimetęs žodžiuose ir apstulbęs pats savęs klausi „Ką aš čia pasakiau?“, tada jau bus viskas gerai, ne, tada tave kažkas plūs, kels iš numirusių ir bus labai tavim nusivylęs.
       Kas per užburtas ratas, kur išeitis ir ką daryti su kiekviena tavo paties mintim? Ji kaip bereikalingas balastas, kaip grynas nesusipratimas, būtent kaip grynas nesusipratimas, tu mažas, oficialiai nepatvirtintas, neįpareigotas mąstytojau be pavedimų, be nurodymų ir įgaliojimų. Tu, mažas žmogeli, su visom savo gyvenimiškoj situacijoj, atrastom sąvokom ir tiesom, ką gi tau veikti, tau, bandančiam už save kalbėti? – pasakė jis, linguodamas galvą, ir aš neištvėriau neprunkštelėjęs, matydamas, kad jis vėl užsiima savo ankstyvesnę pozą.
       Jis kilstelėjo galvą ir pasakė:
       – Ech! Kam aš tau tai kalbu. Tu juk to nepatyrei. Tu kurčias šiems žodžiams! – ir abiem kumščiais parėmė smakrą.

 

       Radzevičius, Bronius. Žolė po šerkšnu: Apysaka. Novelės. – Kaunas: Varpas, 1994.