Accessibility Tools

(Kirkenes – Nikelis, 2006-ųjų vasara)

„Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai,
tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius,
tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha,
šviesos, o kartu – ir tamsos metas...“
(Č. Dikensas)


Tie, kas nors kartą yra pabuvoję už poliarinio rato, žino, jog būdamas ten liepos naktį vargu ar užmigsi. Ypač jei nesugalvosi prisidengti akių tamsia skepeta.
Poliarinė diena – tai tarsi amžinas saulėlydis, kai saulė, užmiršusi, kur Rytai, o kur Vakarai, ridinėjasi horizonto pakraščiu tarytum į užnugarį nenorintis nuklysti futbolo kamuolys. Devinta valanda vakaro: šviesu it vidurdienį; dešimta, vienuolikta, dvylikta nakties – vis tas pats... Pirmą valandą imi nebepasitikėti savo pojūčiais, smaksai į dangų išpūtęs akis, svaigdamas nuo saulės artumo ne mažiau negu nuo degtinės, ir svarstai, kokio stiprumo turėtų būti jėga, draudžianti jai nusileisti. Po kelių valandų tokių svarstymų – nuovargiui imant viršų – penktą ryto žengi šviesos spindulių nutvieksta gatve į viešbutį, stebėdamasis: kaip keista turi būti žmogui eiti miegoti saulei dar nepavargus.
Veiksmo vieta – Kirkenes – miestelis, įsikūręs Barenco jūros pakrantėje, netoli Norvegijos ir Rusijos sienos. Senosios samių gentys, gyvenusios tarp keistų juodų uolų, nė neįtarė, kokie turtai gali slypėti po žemėmis. Ligi to laiko, kai 1906 metais čionai atklydę ateiviai pareiškė, jog iš juodųjų uolų galima gaminti geležinkelio bėgius, tiltus ir ginklus. Tada čia gyveno vos kelios šeimos, stovėjo kelios sukrypusios pirkios, o centre – nedidukai maldos namai, lėmę miestelio pavadinimą: „kirkes“ – „bažnyčia“, „nes“ – pusiasalis.
Pirmasis pasaulinis karas, o su juo išaugęs geležies poreikis atvijo į Kirkenes pirmuosius industrinės visuomenės naujakurius, kuriems teko prisitaikyti prie ilgų vasaros dienų ir žiemos naktų. Antrojo karo metu naciai atsiuntė čia 30 tūkst. kareivių, turėjusių pulti Murmanską – vienintelį neužšąlantį uostą Europinėje dalyje, kurį karo metu buvo išsaugojusi Rusija. Operacija nepavyko: per vieną parą Raudonoji armija tiesiog užsėjo miestuką bombomis – nesugriauti liko vos 20 namų. Generolo Marshallo planas padėjo atstatyti Kirkenes, nepaisant to, jog sovietai šį planą ir laikė kapitalistų klasta. Taigi dabar atsigavęs miestas jau keliasdešimt metų garsėja nagingais meistrais, mokančiais dirbti su geležimi.
Didžioji dalis iš keturių tūkstančių Kirkenes gyventojų šiuo metu į baltąsias naktis, ko gero, jau nebekreipia jokio dėmesio. Juoba, kad kiekviena iš jų užslenka nepastebėta. Tiesiog atėjus tam tikram metui, apmiršta paukščiai, liaujasi skraidę uodai, gatvių pakraščiuose susnūsta automobiliai, žmonės sulenda į šiltas gūžtas ir laukia tos valandos, kai žadintuvas praneš, jog metas kibti į darbus. Gyvi šlaistosi nebent rusų jūreiviai, kurių skirtingu laiku čia reziduoja iki pusantro tūkstančio. Nieko nuostabaus: viena iš svarbiausių Kirkenes pramonės šakų – laivų remontas. Išlipti į svetimą uostą ir neišlenkti taurelės jūreiviui tolygu nuodėmei. Dėl to ir bastosi jie kamuojami egzistencinio nerimo: Tėvynė vos už kelių kilometrų, o degtinė brangesnė bent dešimt kartų.
Vietiniai gyventojas pasakoja, jog Kirkenes kriminogeninė kreivė tiesiogiai priklauso nuo algadienių rusų laivuose. Kaip tik dėl jų miestelėnai pastaraisiais metais ieško vis tvirtesnių spynų. Jei kokio seno žvejybinio katerio remontas užtrunka, dviračio gatvėje nebepaliksi – nugvelbs. Visa laimė, jog nusikaltimai palyginti menki. Vietinių teigimu, paskutinė žmogžudystė čia įvyko 2000-aisiais. Panašios legendos turbūt sklando kiekviename mažesniame pasaulio miestelyje: vyras grįžo iš komandiruotės per anksti, aptiko žmoną su meilužiu... Et, kam nepasitaiko.
Antrasis didžiausias miestelio pajamų šaltinis – turizmas. Per metus turistų čia apsilanko bemaž pusantro šimto tūkstančių. Žinoma, tai ne mūsų Palanga, ją tokio dydžio minia nusiaubia per vieną Joninių savaitgalį. Visgi, negali nesutikti, jog Kirkenes biudžetui turizmas rimta parama. O ir pramogos turistams kaip dera miestui, gimusiam prie šiaurinių jūrų, – jūrinės. Lašišų žvejyba, jūros krabo medžioklė su pikniku (all inclusive), ekskursija pasižvalgyti po fiordus ar – pikantiškumo vardan – į Rusijos sieną. Ji juk visai čia pat.
Todėl nereikia stebėtis, kad visi gatvių pavadinimai Kirkenes rašomi norvegų ir rusų kalbomis – santykiai Rusija yra gana glaudūs. Kirkenes gimęs ir augęs rašytojas Morten Strøksnes atvirumo valandėlę pasiguodžia, jog jaučiasi esąs „šaltojo karo kūdikis“ – nesunku jį suprasti. Pasakoja, kad savo vaikystę praleido iš pasalų žvalgydamasis į karinių automobilių konvojus, jausdamas bejėgiškumą ir pyktį. „Karas“ po karo iš žmonių atėmė tiek, kad sunku ir įsivaizduoti. Jo draugas, pavyzdžiui, sprogdindamas nuo pokario laikų užsilikusią miną nusitraukė abi kojas. Iki kirkšnių. Skaudu. O jis pats, nuklydęs į mišką, tarsi Herakleitas žvelgdavo į upę ir kitoje pusėje esančią vielomis apraizgytą Rusiją klausdamas savęs: „kas gi tie žmonės, kurie tenai gyvena?“ Petras Pirmasis ir Stalinas? Leninas ir Gagarinas? Keista... Juk Norvegijoje tokiuose aptvaruose laikomi tiktai elniai.

 

Šaltojo karo broliai

Keista. Nes čia pat prisimenu, jog panašią tvorą esu regėjęs ir aš. Savo vaikystės mieste – smagiausiame Vakarų Lietuvos kurorte – Palangoje.
Po mano miegamojo langais buvo įsikūręs pasieniečių garnizonas. Taigi su nykia sovietovščinos buitimi susipažinau nuo pačios mažumės. Matydavau, kaip kareiviai mankštinasi pagal Mičiurino dvasią: šeria kiaules ir vištas „lokaliame“ tvartelyje, treniruoja šunis. Buvo be galo smalsu žiūrėti į vyrukus, susėdusius pailsėti atokaitoje su automatu vienoje, o papirosu – kitoje rankoje. Buvo be galo įdomu vogčiomis iš balkono stebėti, kaip tie salagos blizgina savo AK–47, įdomu tol, kol nekėpšteldavo visai nevaikiška mintis: „o kas būtų, jei tie automatai iššautų?“ Kaip geroje pjesėje. Kur šaudo visi šautuvai.
Vargu ar Sovietų Sąjunga galėjo didžiuotis tokia tvarka ar tuo, jog piliečiai joje jaučiasi saugūs. Susikryžiuoti pjautuvas ir kūjis – tai dar ne tikras kryžius. „Saugumo nejaučiau“, – tą prisipažįstu ir Mortenui. Jis linksi galvą, matyt, supranta, ką aš noriu pasakyti. „Bet ar reikia kalbėti apie blogiausius laikus?“ – perleidžiu jam klausimą. Nesvarbu gi, kokie jie buvo...
Dėl pastarojo sakinio jis įsižeidžia – lūpos „angliškai šaltai“ susispaudžia. Asmeninės reminiscencijos yra pernelyg intymios, kad taip lengvai jas užmirštumėme. Nereikia užmiršti, kad jis dar ir sudirgęs – šiąnakt nuoširdžiai triūsė prie savo „didžiojo darbo“, o ir dabar, ilgam vakarui einant į pabaigą, Mortenas išgėręs tris skardines alaus... Tik nesuprantu, kodėl, kai jis pasakoja apie savo gimtąjį miestą, balse girdisi neapykanta. Skaudulys jau seniai turėjo pratrūkti, nes iš Kirkenes Mortenas emigravo daugiau nei prieš dvidešimtmetį. Ir aš šiurpstu. Nuo minties, kaip žmogus net ir po šitiek laiko dar gali turėti nesuvestų sąskaitų su savo miestu.
Visa tai trunka akimirką – mus sutaiko elniai. Nedidelis jų būrelis kaip tik nusileidžia nuo netoliese esančios kalvos ir ima rupšnoti žolės kupstus prie geležinkelio bėgių, esančių vos keliolika metrų nuo mūsų. Reikia pastebėti, jog stebuklinga Kirkenes savybė – nuolat apdovanoti tokiomis nuostabiomis fenomenologinėmis įžvalgomis, prieš kurias bet koks pyktis bejėgis. Miestas pribloškia savo žaluma, miškais ir krūmynais, fantastiškomis įlankomis, aidu klykiančių žuvėdrų – jas, atrodo, galėtum pasiekti ranka, skrenda tokios išskėtusios sparnus, rubuilės, pasiruošusios net ir šalčiausiai žiemai... Arba, kad ir štai: penkios poros šakotų ragų kinkuoja priešais mane, nors miestelio centras visai čia pat! Net švilpteliu. Į mane atsisuka penkios poros rudų, gėriu spindinčių akių – jos kviečia taikytis.
Ištiesiu ranką norvegui, jis paspaudžia ją su rimtimi veide. Juk mes tokie panašūs – šaltojo karo broliai. Na ir kas, kad mūsų vasara kone tris kartus ilgesnė, nesiliaujame skųstis, jog mums ji – per šalta. Neimdami domėn net to, kad turime tris mėnesius gražiausio pavasario ir tris – spalvočiausio rudens. Ten, Šiaurėje, sniegas iškrenta spalio pradžioje ir laikosi iki pat gegužės. O kai užeina poliarinė naktis, saulė kelis mėnesius nė nekyšteli nosies iš po tamsos skraistės.
„Tai buvo vilties pavasaris ir nevilties žiema, viskas buvo prieš mūsų akis, nieko nebuvo priešais mūsų akis“, – taip norisi ir toliau cituoti Čarlzą Dikensą. Lenkiu galvą prieš šį XIX amžiaus romantiką, sugebėjusį įžvelgti praeities esmę. Susižvalgome su Mortenu: mudviejų ir jo praeitys panašios. Mano vaikystės miestas ir miestas, iš kurio jis yra kilęs, išgyveno panašią istoriją. Nors skiria juos keli tūkstančiai kilometrų.

 

Stalkerio pėdomis

Kai būdamas Kirkenes girdėdavau apie egzotiškąją Rusiją, patyliukais šypsojausi: yra tekę būti joje ir anksčiau. Pats kažkada saliutavau vėliavai pionierių stovykloje, čiupinėjau purviną rublį, springau degtinės „Stolichnaya“ gurkšniu. Todėl buvau įsitikinęs, jog medine matrioškų egzotika manęs nenupirksi. Rusijos siena, pasieniečiai, pasikabinę ant pečių „kalašnikovus“, atidžiai po keletą kartų skaičiuojantys autobusu keliaujančius turistus – visa tai man taip pat pažįstama. Pats su tokiais žaisdavau futbolą Palangoje; tada, kai jie, nusprendę šiek tiek prasiblaškyti, perlipdavo per kareivinių tvorą ir pasiūlydavo sužaisti vyresniems mūsų kiemo bernams iš pakelio cigarečių.
Žvelgiant pro autobuso, riedančio į Rusiją, langą – akys raibsta nuo žalumos. Per tą trumpą laiką, kol šilta, medžiai iš visų jėgų stengiasi skleisti lapus ir leisti naujas šakas. Muitinės postas, pavadintas Boriso ir Glebo – dviejų šventųjų, pravoslaviškos Rusijos puoselėtojų – vardu, ir štai mes toje kitoje valstybėje, kur net laikrodžiams privalu rodyti Maskvos laiką.
Mūsų maršruto tikslas – Nikelis, Pečengos rajono administracinis centras, esantis maždaug 210 kilometrų nuo Murmansko. Kuo jis ypatingas? Tuo, jog čia veikia dar 1940 metais pastatyta nikelio perdirbimo gamykla, dovanojanti darbo vietą kone kiekvienam čia gyvenančiam darbingam vyrui. Kasmet netoliese esančiose kasyklose iškasama apie 7,5 mln. tonų vario–nikelio rūdos. Visa ji apdirbama čia, gamykloje, į kurią atgabenama ir nemaža dalis pasaulinio verslo konglomerato „Norilsko Nikelis“ sukauptos rūdos. Išgautas metalas daugiausiai naudojamas karinėje pramonėje, todėl į gamyklos vidų taip paprastai neįeisi. Kita vertus, apžiūrėti gali iš išorės – viskas geriausiai matyti važiuojant į kalną, Nikelį paliekant šiek tiek šone. Mūsų kairėje nusidriekia slėnis, kuriame įsikūręs gamyklos korpusas su trim stačiais kaminų falais, iš kurių besiveržiantys dūmai tamsiu rūku leidžiasi ant šalia stovinčio miesto...
Vaizdas sukrečia, atrodo, kaip vienui vienintelei gamyklai pavyko žaliuojantį slėnį paversti nykia dykuma? Garsiojo Andrejaus Tarkovskio stalkeris tikriausiai nė neįsivaizdavo, kad po saule dar gali būti kažkas, kas yra baisiau už Zoną: „rūgštaus“ lietaus išnuodyta žolė, pavieniui styrantis apgailėtini medžių stagarai – siaubas suima regint, jog išdegusi plynė tęsiasi iki pat horizonto. Giliau įkvėpęs, jauti, kaip juodos nikelio dulkės dirgina nosies gleivinę, burnoje ilgainiui imi justi kažką salsvo ir bjauros. Jei mirtis turi kvapą ir skonį, greičiausiai jis yra kaip tik toks.
Gidė pasakoja, jog Norvegijos vyriausybė „spaudžia“ Rusiją, jog būtų imamasi veiksmų sprendžiant Nikelio ekologinę situaciją. Skaičiuojama, kad artimiausiame „švariame mieste“ kūdikių apsigimimų skaičius yra kone du kartus mažesnis nei Nikelyje. „O žmonės? – klausiu gidės. – Kaip jie čia gyvena?“ „Taip ir gyvena“, – nelinkusi daugžodžiauti ji. Tokia jos „aikštės“ gynyba. Matyt, laiko mane kvailu užsieniečiu, įkyriai kišančiu nosį į ne savo reikalus. „Turbūt serga... Dažnai? Piktybinių atvejų nedažnėja?“ – užskirsdamas klausiu. „Ne tik serga, bet ir miršta“, – atrėžia ji nusisukdama. Klausydamas, kaip ji toliau pasakoja mūsų grupei kažką apie šio regiono istoriją, dar kartą pagaunu dar vieną jos žvilgsnį – jame nepasitikėjimas.
Nejau mano klausimai išties tokie naivūs? Iš savo motinos pribuvėjos Sokratas išmoko klausinėti žmonių įvairiausių dalykų – taip gimė sokratiškasis dialogas. Klausimais apibertos gimdyvės užmiršdavo gimdymo skausmu, tuo tarpu neišmanėliu apsimetęs graikų filosofas šį metodą naudodavo norėdamas „ištraukti“ iš pašnekovų tikrąją esmę. Man gi šiuo atveju dar blogiau, nes esmę turiu suprasti pats. Kas, jei Nikelis – ne kas kita kaip reprodukcinė gyvenvietė, kurios paskirtis tiekti stiprius ir pajėgius dirbti homo sapiens šiai pragaro mašinai?
Leidžiamės nuo kalno į miestą ir galime iš arčiau apžiūrėti šį „trifalį“ monstrą. Rūksta ir keliolika mažesnių kaminų–kaminėlių, tarsi Franco Kafkos vabalas, išdidintas gal kokį tūkstantį kartų, gamykla juda ir gaudžia, įleidžia ir išleidžia iš savo teritorijos automobilius, pūškuoja, atrodo, pamažėle netgi šiek tiek stumiasi Nikelio link. Tarsi pasityčiojimas visai pašonėje – kuklios kapinaitės. Kažkokia mistika – vidutinis žmonių, snaudžiančių po akmens antkapiais amžius, – vos 44-eri...
Įvažiuojame į Nikelį. Šis penkiolika tūkstančių gyventojų kūnų auginantis miestas nė iš tolo neprimena naudingomis iškasenomis turtingo ir klestinčio administracinio centro. Iš pradžių nusidriekia apgriuvusių lūšnų kvartalas, garažų pynė, už jų kyšteli suvargusi bažnytėlė (Boriso ir Glebo), kuri sovietmečiu, uždraudus žmonėms tikėti, buvo virtus į dom kultury. Kaipgi neprisiminsi Dantės: „čionai įėjęs viltį mesk į šalį...“? Pasiekiame miesto centrą, čia jau gyvenamieji penkiaaukščiai namai, o šalia – apgriuvusios lūšnos, kurių langai, išdužus stiklui, uždangstyti maišais, užkalinėti fanera, polietilenu ir t.t. Gastronomas, turgus, prikimštas pigių baltarusiškų ir kinietiškų prekių, parduotuvė „Raduga“, alaus baras „Tri bokala“, restoranas „Bielyje nočy“ –žinoma! – kaip gi be jų?
Sustojame daugiabučių kieme – automobiliai „Moskvič“, „Žiguli“, grupelė pensininkų pavėsyje ant suoliuko pliekiančių domino. Kiemo vidury – Nikelio istorijos muziejus, pastatas gal ir geresnis už daržinę, tačiau primena ne ką kita, o sovietinio stiliaus sandėlį, kuriame buvo laikomos „deficitas“: grotuoti langai, metalu kaustytos durys. Nors slėpti, tiesą sakant, čia netgi nėra ką. Viso labo vienas senoviškas samių lopšys su skudurine voo–doo lėlyte, kelios ikonos ir gausus socrealizmo epochos palikimas. Štai skulptūrinė kompozicija: „Proletaras, kūjis ir priekalas“, tapybos kičas – „Darbininkai lieja nikelį“, fotografijos menas – „Naujojo fabriko korpuso statybos, 1956-ieji“, po stiklu – „Proletaro darbas“ – vietinio poeto poema, prieš gerą pusamžį spausdinta pageltusiame vietiniame laikraštyje.
Visgi tikėti, jog tikėjimą gali įskiepyti propaganda, – kvaila. Turbūt tam prireikė ir žmonių aukų. Antroje muziejaus salėje visu grožiu spinduliuoja Sovietų Socialistinių Respublikų herbas, ekspoziciją puošia lengvasis kulkosvaidis, prieštankinis minosvaidis ir lauko virtuvė su skylėtu katilu. Istorija pasakoja, jog 1944-ųjų spalio 18-ąją Raudonoji armija išvadavo Nikelį iš vokiškųjų grobikų. Tuo tarpu Kirkenes tų pačių karių buvo išvaduota lygiai po savaitės, spalio 25-ąją. „Bažnyčios pusiasalis“ buvo pirmasis, kurį Rusijos kariai iš vokiečių atkovojo Norvegijoje. Pasirodo, kad Nikelis kartu ir yra miestas didvyris, jame pasižymėjo daug žymių karvedžių, kurių nuotraukomis nukabinėtos antrosios salės sienos: senstelėję vyrai, moterys, apkarstyti tokiu skaičiumi ordinų ir medalių, jog jų apdaras tampa panašus į grandinius senovės lietuvių šarvus. Ir visai greta guli milžiniškas žuvusiųjų per karines operacijas sąvadas, savotiška „Tibeto mirusių knyga“: vardai, pavardės, o po jomis prierašai: „negrįžo iš fronto“, „dingo be žinios“, „žuvo fronte“, „žuvo bombardavimo metu“.
Na, ir pagaliau trečioji salė – šventų šventoji – memorialinis Jurijaus Gagarino kambarys. Visą Rusiją didiems žygiams įkvėpęs kosmonautas net ir šiame užkampyje surado sau altorių: keletą gūdžių pokario metų jis treniravosi vos už kelių kilometrų buvusioje karinėje bazėje. Toks tėra jo ryšis su Nikeliu, tačiau kryptis į šviesų rytojų – jau nustatyta: vaikystės nuotraukos, biografijos puslapiai, diplomo kopija, mokyklos № 3 aštuntokų piešiniai tema „Aš ir kosmosas“ ir net degtukų dėžučių etikečių kolekcija – iš visų jų šypsosi tyras pusdieviu tapusio Gagarino veidas.

 

Septintoji mūza

Žvilgsnis iš aukščiau mano prisiminimuose prikelia tą pavakarę, kai penketas salagų iš garnizono perlipo per mūsų kiemo tvorą ir pasiūlė sulošti. „A vy labasy v futbol igrajietie?“ – paklausė juodaūsis seržantas, iš kišenės ištraukdamas neatplėšą pakelį „Kosmos“ cigarečių. Penki prieš penkis? Keturi kiemo draugai susižvalgė tarpusavyje: anų buvo daugiau, manęs, paties mažiausio, nė neskaičiavo. Ėjau tik į šeštą klasę, o jie visi – septyniolikos ir aštuoniolikos metų sulaukę eržilai. „A vot tot piatačiok?“ – prie tvoros stovintis siauraakis tingiai bakstelėjo tatuiruotu pirštu į mane. Dabar prisimenu, kad tikrai žaidėme, tačiau kas laimėjo – ne. Nors kuolu galvą tašyk.
Išėjęs iš muziejaus, veltui bandau atgaivinti „užsikirtusią“ atmintį. Į dangaus baudos aikštelę įsiveržusi saulė kepina pernelyg smarkiai, nepadeda net mineralinio vandens buteliukas. Gidė praneša, jog iki pietų mums skirtas „laisvas laikas“, taigi pats metas keliauti į miestelio „širdį“ ir užmesti akį į čia gyvenančius žmones. Centrinėje aikštėja tikrai tiršta: močiutės, pasikaišiusios savo sijonus, moterys, išsidažiusios „grubiu“ provincijos stiliumi, mergaitės trumpais spalvotais sijonėliais, ir visai šalia – svyrinėjantys, apgirtę vyriškiai. Gyvenimas tiesiog verda: nepilnamečiai pacanai, paišinais veidais, suka aplink ratus dviračiu, baidydami balandžius. Ant suolelių glaustosi jaunos porelės, šalia – dūksta mažyliai, visiškai nekalti dėl to, kad gimė šioje Dievo ir žmonių užmirštoje pasaulio vietoje.
Baisu net pagalvoti, kad vienintelė visų miesto gyventojų pramoga – išeiti štai tokią šiltą dieną kaip ši į centrinę miesto aikštę. Nikelyje nėra kino, teatro ar koncertų salių, nėra prekybos centrų, sporto aikštynų, be to, ir vasara šiame nuodų ir šalčio krašte ilgai neužsibūna. TV prognozės, jog oras gali sušilti iki +20°C, pasitvirtina vos keletą kartų per metus. O žiemą, kai užpučia Šiaurys ir temperatūra nukrenta iki –40°C, išėjęs į gatvę, negali sustoti. Nušalsi rankų kojų pirštus, ausis, o gal ir pačią nosį. Čia gyvenantys žmonės yra atkirsti nuo išorinio pasaulio, nes net laidotuvėms norintys atvykti giminaičiai turi pereiti per milžinišką leidimų, vaučerių ir pripyskų aparatą. Nikeliečiai yra pririšti prie savo miesto, nes niekada negalės į nieką išsikeisti savo turimo būsto – vargu ar atsiras bent vienas, trokštantis čia įsikurti. Ir pritapti prie tų, kurie negali palikti šio užnuodyto miesto dėl to, kad savo prakaitu priversti maitinti amžinai alkanas gamyklos krosnis.
„Tai štai kaip jie atrodo... gimtojo miesto įkaitai“, – sumurmu apžvelgdamas aikštę. Vienoje jos pusėje stovi automobilis „Niva“ su dviem patruliais, pro tamsintus stiklus prižiūrinčiais, ar šeštadieniniu pachmielu pradvisę darbininkai nesirengia aiškintis tarpusavio santykių. Tarsi atsvara – kitame paribyje garbės ir „Mūsų pirmūnai“ lentos. Vienintelis vietos kultūros paveldo centras, pavadintas kodiniu vardu „Voschod“, skirtu, matyt, naujo kosminio laivo garbei. Po šiuo pavadinimu šešių bronzinių moterų, galinčių būti tiek mūzomis, tiek kolūkietėmis, skulptūros –kurios rankose arfa, o kurios – surištas javų pėdas. Aikštės centre pagarbiai lyg aukso veršis stovi Vladimiro Iljičiaus Uljanovo, tam tikruose sluoksniuose geriau žinomo Lenino slapyvardžiu, stabas. Įsikišęs kairę ranką į lietpalčio kišenę, su kepure ant plikės, pranašo gestu ištiesęs į priekį dešinę – tarsi septintoji mūza. Tik kažin kurį vaidmenį prisiims: tragedijų įkvėpėjos Melpomenės ar šokio bei himnų mūzos Terpsihorės? „Nori nusifotografuoti šalia?“ – girdžiu šalia klausimą. „Ne“, – purtau galvą. Skaičiau Šventąjį Raštą, žinau, kas nutiks tiems, kurie melsis svetimiems stabams. Be to, atvirai kalbant, su Volodia dar ir pats turiu nebaigtų reikalų.
Tai įvyko tą pačią dieną, kurios vakare mūsų kiemo vaikai susirungė su rusų kareiviais. Apie šį įvykį aš ir galvojau, stovėdamas vartuose ir stebėdamas, kaip mūsiškiai kitoje aikštės pusėję bando suregzti kažką panašaus į ataką. Per lietuvių kalbos pamoką su draugu išsisukome iš šratinukų šerdeles ir pasigaminome Amazonės čiabuvio vertą ginklą – vamzdelį. Tiktai jame gyvatės nuodais suvilgytas strėlikes pakeitėme sukramtytais popieriaus gumuliukais. Mūšis vyko tiesiog fantastiškai! Mano spjūviai vienas po kito kliudė taikinį – per du suolus į priekį sėdinčio draugo pakaušį. Jam gi sekėsi ne taip gerai: ištaikyti minutėlę, kol nepastebi mokytojas, atsisukti ir paleisti „šūvį“ į mane reikėjo ir tam tikro vikrumo. Futbolininkų žargonu tariant, žaisti prieš saulę – visuomet pavojingiau.
Juo labiau, jog mano priešininkas nepakankamai įvertino situaciją: sėdėjau paskutiniame suole, už mano nugaros tebuvo siena ir klasės stendas su tvarkaraščiu, flomasteriu perrašytas eilėraštis „Motinai“ ir iš balto popieriaus raidžių sudėliota Volodios citata apie švietimo reikšmę tarybiniam žmogui. Tuo tarpu mano „ugnies linijoje“ – klasiokų nugaros, lenta ir mokytojas, stovintis greta jos.
Po eilinio netaiklaus mano draugo „šūvio“ mokytojas staiga liovėsi aiškinęs apie neveikiamosios rūšies dalyvio kaitymo ypatybes, nebaigdamas pradėto sakinio. Nebuvau matęs, kad kieno nors veidas iš pykčio gali išraudonuoti kone iki tinimo. Mokytojas sparčiu žingsniu prižingsniavo prie mano kovos draugo suolo, stvėrė jį už peties ir ištempė į klasės vidurį. „Gyvuly! – suriko putodamas iš pykčio. – Kaip tu drįsti?!“ Pasirodo, ant homo sovieticus savimonę formuojančios citatos, kabančios virš mano galvos, tarsi musės buvo nutūpę trys mažyčiai dvylikamečio sukramtyti spaudžiamojo popieriaus gumuliukai.
„Tai įžeidimas! Provokacija!“ – esant mirtinai tylai, toliau griaudėjo mokytojo balsas. Papuolęs į plieninius gniaužtus klasės draugas Su bejėgiškumo ašaromis akyse klasės draugas bergždžiai muistėsi ir unkštė: ši dvikova buvo ne tarp Dovydo ir Galijoto, o tarp kalėjimo prižiūrėtojo ir paprasto šeštoko. Didelio ir mažo. Teisėjo ir kaltojo. Pirmasis tąsė antrąjį į kairę–dešinę tarsi vėjas aitvarą. Apspangęs iš skausmo ir nuoskaudos vaikas veltui dangstėsi veidą, stengdamasis pasislėpti galimų smūgių. „Marš pas direktorių, parše! Kam sakiau?!“ – nesusivaldęs taip stipriai bloškė klasės draugą į grindis ties durimis, kad jis, vargšelis, iš baimės net apsišlapino. Jei kam įdomu, tą nedidelę balutę vėliau su pasibjaurėjimu išvalė mūsų klasės mergaitės...

 

Sferų muzika

Taigi štai dabar: aš, dulkė, tupinti „apspjautojo“ genijaus pakojy, ant postamento, ir galvoju, ką jam, Tokiam, dar galėčiau pasakyti. Prieš išsiskiriant. Amžinai. Mano gimtojoje Palangoje jo paminklas taip pat kadaise stovėjo – lygiai tokioje pačioje centrinės aikštės vietoje. Už jo nugaros buvo alėja, banko pastatas, o pakojy – lysvė, apsodinta begonijomis ir našlaitėmis. Mes vaikai, svarstydavom, jog, matyt, čia kas nors palaidotas. Tačiau tai nemaišė laidyti kvailus juokelius apie tai, kaip sunku būti statula: „negali pasikasyti, nežinai, kas vyksta už tavo nugaros, o dar ir balandžiai nuolat šika tau ant galvos“.
Toje alėjoje buvo suoliukai, ant kurių jaunimas prieš šokius ne tik degtinės gurkšnį, kitą išlenkdavo, bet ir mergas pagrabinėdavo. Ant vieno iš tų suoliukų aš ir prisigėriau pirmą kartą... Iš nuoskaudos. Už tai, kad nepajėgiau pakviesti šokiui vienos man labai patikusios mergaitės klasės „žiburėlyje“. Gėrėme seną gruzinišką brendį „Bielyj aist“, užsikąsdami tradiciniu lietuvišku šakočiu. Mano sėbrams kažkodėl pasirodė neskanu, man – pats skonis, tad namo jau ne pats parėjau – parnešė. Tačiau netgi ne už tai, Vladimirai Iljičiau, aš tau norėčiau nurauti ausis nuo plikės. Tai buvo jau gerokai vėliau iki įvykstant pirmajam mūsų susidūrimui.
Juk būtent tada lemiamose rungtynėse tarp lietuvių ir rusų stovėdamas vartuose užsigalvojau apie tądien sumuštą klasės draugą ir pražiopsojau pačią svarbiausią rusų kareivių kontrataką. Mūsiškiai – gynėjas ir saugas – tik pakarpė ausims stebėdami, kaip kareivukai atkovojo iniciatyvą, mikliai susipasavo tarpusavyje ir kamuolys vėju perskriejo aikštės vidurį. Nespėjau nė atsitokėti, kaip prieš save išvydau iki pusės apsinuoginusį, raumeningą ir šniokščiantį lyg koridos bulių rusų kareivį. Įniršis ir aistra. Testosteronas ir adrenalinas. Pavojingas momentas! Smūgis į vartus!!!
Kietas futbolo kamuolys visu smarkumu žiebė man į kaktą. Atsitrenkęs į ją, šoko viršun, trinktelėjo į skersinį ir akimirksniu įsipainiojo vartų tinkle. Teisėjo švilpuko neišgirdau, tad nuošalės greičiausiai nebuvo. Neišgirdau, nes iškirstas iš kojų paslikas voliojausi dulkių debesyje paskendusioje pavartėje. Viskas man buvo priešais akis, nieko man priešais akis – tyčiodamasi į jas spigino nuraudusi vakaro saulė...
Negaliu toliau klaidžioti prisiminimais, nes iš milžiniškų megafonų, įtaisytų priešinguose Nikelio centrinės aikštės kampuose, pasigirsta ritminga muzika. Man trūksta žodžių jai apibūdinti. Tai ne liaudies, ne klasikinė ir netgi ne estradinė muzika, o šiurpą keliantis beat'as. Viskas, ko reikia pailsėti nusprendusiems žmonėms! Muzika baido mintis. Sėja baimę ir nerimą. Apokalipsinės keturios natos žudo fantaziją, boso ritmai „kala į klyną“, budindami pačias gašliausias žmogaus aistras. Sutikčiau išgerti vyne ištirpintus Pitagoro pelenus, jei kam pavyktų įrodyti, jog tai, ką girdžiu, yra „sferų muzika“. Ko gero, tai yra pragaras. Jei iš tiesų egzistuoja reinkarnacija, didžiausi nusidėjėliai turėtų prisikelti čia. Tebūnie toks mano prakeiksmas tiems, kurie mariną šį miestą ir dar verčia gyventojus klausytis jo priešmirtinės agonijos.
Apmetu akimis ant kalvelės „po mūzomis“ gurkšnojančius alų vyrus, jaunas merginas, gliaudančias siemečkes, susišiaušusį nuogalių, aprengtą aiškiai per trumpomis ir per purvinomis futbolo kelnaitėmis, bet vis tiek statantį žaliuzes į kooperatyvo parduotuvės langus. Kitoje pusėje zylioja trumpai kirptas, „išeiginiais treningais“ pasipuošęs jaunuolių būrelis... Dabar jie vos sulaukę pilnametystės, tačiau šiame nuodų mieste toks amžius – jau tinkamas poruotis. Gamykla kaip ir kalėjimas priima visus norinčius. Tik baugu suvokti, kad retas iš jų sulauks anūkų. Nejauku atremti jų pavydžius žvilgsnius, piktus ir netgi agresyvius dėbčiojimus. Tenka suprasti, kad ten, kur svarbu išlikti, kiekvienas Kitas tampa grobiu.
Prie autobuso nesibūriuojame – kur kas saugiau pirmaisiais įspūdžiais pasidalinti viduje. „Ačiū Dievui, kad niekada daugiau negrįšiu į šį miestą!“ – girdžiu emocingesnės norvegės komentarą. Į miestą, kuris neturi anūkų, ir aš nenoriu sugrįžti. Nors žinau, kad, jei Pats užmaus man sandalus ir įduos į rankas lazdą, teks keltis ir eiti. Taip, kelsiuos ir eisiu.

 

Epilogas

Tarp kitko, Jums turbūt dar būtų įdomu sužinoti, kaip pasibaigė futbolas? Pasakyti, deja, negaliu. Nuoširdžiai. Dėl gauto smegenų sutrenkimo beveik dvi savaites praleidau ligoninėje. Žinau, kad tada, vartydamasis lovoje, pirmą kartą ir perskaičiau Č. Dikenso „Pasakojimą apie du miestus“. O vėliau – pats nusprendžiau šį bei tą parašyti.

2006 m.