stankevicius algimantas julijonas       LEIDĖJO ŽODIS

       Algimantas Julijonas Stankevičius gimė 1933 metais liepos mėnesio 1 dieną Aukštakalnio kaime. Mokėsi Vilkijos vidurinėje mokykloje, Vilniaus dailės institute, tarnavo tarybinėje armijoje, vėl mėgino mokytis, tačiau greitai palikęs visus mokslus grįžo į tėvų namus ir dirbo įvairius ūkio darbus, tapė paveikslus, rašė eilėraščius, projektavo „kosminius laivus“, drožė iš medžio juodus katinus varnėnams baidyti.

       Tėvams mirus, sveikatai pašlijus, Algis „įkalinamas“ Duseikių internate, vėliau perkeliamas į Strūnos psichoneurologinį internatą, kur ir dabar tebegyvena.


       Vieną žiemos vakarą sugrįžęs į savo namus Pažaislyje radau sąsiuvinį, kurio viršelyje perskaičiau tokius žodžius: „Prisiminimui Ričardui, Birutei ir Jonukui nuo A. J. Stankevičiaus. Už tikrą ir amžiną draugystę“.

       Nuo to vakaro tie eilėraščiai jau gyveno savarankišką gyvenimą. Mano bičiuliai juos daugiau ar mažiau žinojo, tačiau reikėjo veik trijų dešimtmečių, kad jie išvystų šviesą knygelės pavidalu.

       Kalbų nuotrupos, išėjusiųjų Anapilin veidai, prisiminimai tamsūs ir šviesūs bunda mano galvoj, beskaitant spaustuvėje surinktą tekstą.

       Ne, ne, negalima skirstyti žmonių į gyvuosius ir mirusius, ten iškeliavę dar daug darbų gali žemėje nuveikti! Justinas Mikutis, Vincas Kisarauskas, Antanas Martinaitis, Kęstutis Paliokas, Antanas Cibulskis, – visi jie Algį gerai pažinojo, jo eilėraščius skaitė, jais žavėjosi ir be abejo dabar prisidėjo prie šios knygelės išleidimo.

       Taip, taip, – „Palytėtas To piršto“, tačiau turėjo ką pasakyti ir rado būdą, kaip pasakyti! Jo eilėraščių forma tapo turiniu, neįkyri didaktika negriauna jų estetinės vertės, poetinė kalba, vaizdai, sukurti ta kalba, prilygsta jo piešinių ir tapybos drobių grožiui.

       Esu dideliai dėkingas leidėjui Vaidotui Oškiniui, kuris nuoširdžiai triūsė ruošdamas šią kuklią knygelę ir kartu su aukštelėliau minėtų Anapiliečių pagalba ją gražiai išleido pasaulin.


       Ričardas Vaitekūnas     

       1992. X. 8
       Vilnius

 


       Algis Julijus Stankevičius. „EILĖRAŠČIAI“

       Spausdinamas autorinis tekstas. Netaisyta, neredaguota. Knygoje panaudoti rankraščio fragmentai.

 


BEVILTIŠKUMAS


Seniau, dabar ir visados
Nebepaliksiu aš savos tamsos, savos balos
Tegul sau angelai Danguj gieda
O mano kūnas patenkintas kai bulvių ir
                                        varškės priėda
                                        ir jam nuo to nei kiek negėda.


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.



***
Neapykanta man širdį glosto, tvirtina
Kūnas nori malonumų
Viskas mano jau seniai apskaičiuota ir
                                             nedirbtina
Nors dar lieka kai kurių neaiškumų.


1964 m. ruduo

Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.



NELAISVĖ


Miesto labirintai, kareivinės
Puošnios, gražios panelės
Butelis degtinės
Na ir kitos smulkmeniškos gyvenimo vilnelės (bangelės)
Visa tai nelaisve vadinu...


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.




UPĖ


Daug pasaulyje yra upių ir upelių
Daug ant svieto vaikšto bepročių – durnelių.

        Nemunas yra Lietuvos upių didžiausia
        O kokia nors ten Venta gal ir mažiausia.

Pavasarį, kai upe ledai plaukia
Dažnai koks nors šunelis gailiu balsu kaukia.

        Kas gražiai apie upes rašo
        Tas jau svetimų knygų skaityti neprašo.


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.




UGNIS


Ugnis degina velnius ir sielas prakeiktas
Kas gimė ugnyje
Tas yra gerokai keistas
Tarsi matąs visą gyvenimo prasmę žaltyje...

        Ugnis yra Saulėje ir žvaigždėse
        Vanduo yra žemėje ir Danguje
        Bepročių bei durnių daug Žiegzdriuose
        Kai eini pro šalį tai matai jų veidus
                                                    languose.


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.




VANDA


Tai mano mylimos mergytės vardas
Nieko jis nesako tam kas jos nevertas

         Kas gerbia save, savo draugę – sielą
         Tam viskas, visur meilu ir gera
         O kas vidurkelyje lieka
         To jau greitai ir niekur nėra.

Vandą myli Algis
Algis gerbia Vandą
Tankiai jis ima dalgį
Ir jį galąstuvu galanda.

         Menkas tas žmogelis
         Ir neturi geros Dvasios
         Kuris bijosi kiekvienos miglelės
         Ir nesitiki, jog savo Vandą rasiąs.

Dega miško medžiai
Eina Algis grybauti
Jį seka paskui šuo pavydžiai
Lyg velnias eidamas lėbauti.

         Vanda laukia pavasario
         Žydi gėlės
         Ji jų laukė jau nuo vasario
         Anksti rytais kėlės.


Štai jau ir mirė kažkas
Tai mirė Vanda ir Algis.


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.




KAIMAS


Esu iš kaimo aš jaunuolis
Kur daug šunų
Esu nepartinis, ne pionierius ir ne komjaunuolis
Neklausau svetimo lojimo.

         Kaimo trobos
         Sodai ir daržai bei laukai
         Senos bobos
         Puodynės, šaukštai, kirviai ir kiaulės bei jų taukai.

Klevai, ąžuolai ir gėlių darželiai
Seni vyrai, jaunos mergytės
Jaunų vaikinų linksmi būreliai
Vaikai, karveliai ir svajos jaunystės.

         Pilna kaime karvių, arklių
         Teka upeliai
         Atvyksta iš miesto daug gerų, blogų pirklių
         Tokie mūsų Lietuvos kaimeliai.


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.




BEPROTIS


Beprotis tas kas daro nepadaroma
Kas bando viską suskaičiuoti
Žinot, kaip pavasarį gyvuliai laukan išvaroma
Tai juk nereikia jų visų ir rokuoti...

         Vyras, moteris, mergina ar vaikas
         Žino kada mirti laikas
         Bet tankiai jie mirtį apgauna
         Ir tada bepročio – durniaus vardą įgauna...

Mylėk brolau tu normalumą
Atlikdamas visą žemės gyvenimo formalumą
Jeigu beprotį – durnių sutiksi
Tai ir pats toks liksi...

         Beprotis žino, jog kas berybiška
         Tas yra ir kūrybiška
         Durnius mąsto, jog jis viską žino
         Dėl to jį visi taip ir vadina.

Kam mums skaičiuoti visus daiktus
Jei galime patys pasigaminti mašinos sraigtus
Kur daug žmonių, gyvulių, mašinų
Ten niekas jų viso skaičiaus ir nežino.


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.




PIRMOJI MEILĖ


Susitiko gyvenimo kelyje
Jaunas berniukas ir jauna mergaitė
Tai buvo Lietuvoje, o ne Delyje
Pamilo vaikutis angelo meile gražutę.

         Ir dieną ir naktį tamsiąją
         Apie Ją galvojo
         Savęs – savo sielos ir kūno niekam netausojo
         Vis apie Ją svajojo.

Bėgo laikas
Mokėsi abu vienoje klasėje
Geras buvo vaikas
Tokio gal nerasi visoje baltųjų rasėje

         Tačiau gėda juos saugojo
         Nuo žemiškų kvailysčių
         Berniukas kartą net visą savaitę nemiegojo
         Nes jau galėjo Jos daugiau niekad neišvysti.

Širdis iš gailesčio jaunuoliui vos neplyšo
Juk jei dabar jų sielos nesupras viena antros,
(O visur klasta juk kyšo)
Daugiau jie niekur nesusitiks niekados.


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.




ŽĄSYS

Žąsys, žąsys
Baltos, juodos
Kas jas visas suskaitys
Pasiduodu.


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.




ŽVIRBLIS


Valio vaikai
Žvirblį matau belesiantį
Valio taikai
Kareivį matau besitaikantį.


Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.




KELEIVIS


Užgeso paskutiniai saulės spinduliai
Keleivis juodas žemėn užklydo
Tai robotai, ne žmonės tai ne rieduliai
Mano mintys Danguje paklydo

         Juk jeigu jie tokie kaip aš
         O aš ne toks kaip jie
         Tai jau netinka ir formulė OH
         Kas jie tie pasaulio galingieji

Marsiečiai, venerikai, saturnikai
Ne
Skundžiuosi savo fortūnai
O amžinoji ugnie.

         Juodas keleivis iš tamsos
         Saugokis jo
         Tai velnias, nekenčia jis nieko
         Kaip jis atsirado čia.


1965 m. vasara

Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.