LEIDĖJO ŽODIS
Algimantas Julijonas Stankevičius gimė 1933 metais liepos mėnesio 1 dieną Aukštakalnio kaime. Mokėsi Vilkijos vidurinėje mokykloje, Vilniaus dailės institute, tarnavo tarybinėje armijoje, vėl mėgino mokytis, tačiau greitai palikęs visus mokslus grįžo į tėvų namus ir dirbo įvairius ūkio darbus, tapė paveikslus, rašė eilėraščius, projektavo „kosminius laivus“, drožė iš medžio juodus katinus varnėnams baidyti.
Tėvams mirus, sveikatai pašlijus, Algis „įkalinamas“ Duseikių internate, vėliau perkeliamas į Strūnos psichoneurologinį internatą, kur ir dabar tebegyvena.
Vieną žiemos vakarą sugrįžęs į savo namus Pažaislyje radau sąsiuvinį, kurio viršelyje perskaičiau tokius žodžius: „Prisiminimui Ričardui, Birutei ir Jonukui nuo A. J. Stankevičiaus. Už tikrą ir amžiną draugystę“.
Nuo to vakaro tie eilėraščiai jau gyveno savarankišką gyvenimą. Mano bičiuliai juos daugiau ar mažiau žinojo, tačiau reikėjo veik trijų dešimtmečių, kad jie išvystų šviesą knygelės pavidalu.
Kalbų nuotrupos, išėjusiųjų Anapilin veidai, prisiminimai tamsūs ir šviesūs bunda mano galvoj, beskaitant spaustuvėje surinktą tekstą.
Ne, ne, negalima skirstyti žmonių į gyvuosius ir mirusius, ten iškeliavę dar daug darbų gali žemėje nuveikti! Justinas Mikutis, Vincas Kisarauskas, Antanas Martinaitis, Kęstutis Paliokas, Antanas Cibulskis, – visi jie Algį gerai pažinojo, jo eilėraščius skaitė, jais žavėjosi ir be abejo dabar prisidėjo prie šios knygelės išleidimo.
Taip, taip, – „Palytėtas To piršto“, tačiau turėjo ką pasakyti ir rado būdą, kaip pasakyti! Jo eilėraščių forma tapo turiniu, neįkyri didaktika negriauna jų estetinės vertės, poetinė kalba, vaizdai, sukurti ta kalba, prilygsta jo piešinių ir tapybos drobių grožiui.
Esu dideliai dėkingas leidėjui Vaidotui Oškiniui, kuris nuoširdžiai triūsė ruošdamas šią kuklią knygelę ir kartu su aukštelėliau minėtų Anapiliečių pagalba ją gražiai išleido pasaulin.
Ričardas Vaitekūnas
1992. X. 8
Vilnius
Algis Julijus Stankevičius. „EILĖRAŠČIAI“
Spausdinamas autorinis tekstas. Netaisyta, neredaguota. Knygoje panaudoti rankraščio fragmentai.
BEVILTIŠKUMAS
Seniau, dabar ir visados
Nebepaliksiu aš savos tamsos, savos balos
Tegul sau angelai Danguj gieda
O mano kūnas patenkintas kai bulvių ir
varškės priėda
ir jam nuo to nei kiek negėda.
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
***
Neapykanta man širdį glosto, tvirtina
Kūnas nori malonumų
Viskas mano jau seniai apskaičiuota ir
nedirbtina
Nors dar lieka kai kurių neaiškumų.
1964 m. ruduo
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
NELAISVĖ
Miesto labirintai, kareivinės
Puošnios, gražios panelės
Butelis degtinės
Na ir kitos smulkmeniškos gyvenimo vilnelės (bangelės)
Visa tai nelaisve vadinu...
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
UPĖ
Daug pasaulyje yra upių ir upelių
Daug ant svieto vaikšto bepročių – durnelių.
Nemunas yra Lietuvos upių didžiausia
O kokia nors ten Venta gal ir mažiausia.
Pavasarį, kai upe ledai plaukia
Dažnai koks nors šunelis gailiu balsu kaukia.
Kas gražiai apie upes rašo
Tas jau svetimų knygų skaityti neprašo.
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
UGNIS
Ugnis degina velnius ir sielas prakeiktas
Kas gimė ugnyje
Tas yra gerokai keistas
Tarsi matąs visą gyvenimo prasmę žaltyje...
Ugnis yra Saulėje ir žvaigždėse
Vanduo yra žemėje ir Danguje
Bepročių bei durnių daug Žiegzdriuose
Kai eini pro šalį tai matai jų veidus
languose.
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
VANDA
Tai mano mylimos mergytės vardas
Nieko jis nesako tam kas jos nevertas
Kas gerbia save, savo draugę – sielą
Tam viskas, visur meilu ir gera
O kas vidurkelyje lieka
To jau greitai ir niekur nėra.
Vandą myli Algis
Algis gerbia Vandą
Tankiai jis ima dalgį
Ir jį galąstuvu galanda.
Menkas tas žmogelis
Ir neturi geros Dvasios
Kuris bijosi kiekvienos miglelės
Ir nesitiki, jog savo Vandą rasiąs.
Dega miško medžiai
Eina Algis grybauti
Jį seka paskui šuo pavydžiai
Lyg velnias eidamas lėbauti.
Vanda laukia pavasario
Žydi gėlės
Ji jų laukė jau nuo vasario
Anksti rytais kėlės.
Štai jau ir mirė kažkas
Tai mirė Vanda ir Algis.
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
KAIMAS
Esu iš kaimo aš jaunuolis
Kur daug šunų
Esu nepartinis, ne pionierius ir ne komjaunuolis
Neklausau svetimo lojimo.
Kaimo trobos
Sodai ir daržai bei laukai
Senos bobos
Puodynės, šaukštai, kirviai ir kiaulės bei jų taukai.
Klevai, ąžuolai ir gėlių darželiai
Seni vyrai, jaunos mergytės
Jaunų vaikinų linksmi būreliai
Vaikai, karveliai ir svajos jaunystės.
Pilna kaime karvių, arklių
Teka upeliai
Atvyksta iš miesto daug gerų, blogų pirklių
Tokie mūsų Lietuvos kaimeliai.
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
BEPROTIS
Beprotis tas kas daro nepadaroma
Kas bando viską suskaičiuoti
Žinot, kaip pavasarį gyvuliai laukan išvaroma
Tai juk nereikia jų visų ir rokuoti...
Vyras, moteris, mergina ar vaikas
Žino kada mirti laikas
Bet tankiai jie mirtį apgauna
Ir tada bepročio – durniaus vardą įgauna...
Mylėk brolau tu normalumą
Atlikdamas visą žemės gyvenimo formalumą
Jeigu beprotį – durnių sutiksi
Tai ir pats toks liksi...
Beprotis žino, jog kas berybiška
Tas yra ir kūrybiška
Durnius mąsto, jog jis viską žino
Dėl to jį visi taip ir vadina.
Kam mums skaičiuoti visus daiktus
Jei galime patys pasigaminti mašinos sraigtus
Kur daug žmonių, gyvulių, mašinų
Ten niekas jų viso skaičiaus ir nežino.
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
PIRMOJI MEILĖ
Susitiko gyvenimo kelyje
Jaunas berniukas ir jauna mergaitė
Tai buvo Lietuvoje, o ne Delyje
Pamilo vaikutis angelo meile gražutę.
Ir dieną ir naktį tamsiąją
Apie Ją galvojo
Savęs – savo sielos ir kūno niekam netausojo
Vis apie Ją svajojo.
Bėgo laikas
Mokėsi abu vienoje klasėje
Geras buvo vaikas
Tokio gal nerasi visoje baltųjų rasėje
Tačiau gėda juos saugojo
Nuo žemiškų kvailysčių
Berniukas kartą net visą savaitę nemiegojo
Nes jau galėjo Jos daugiau niekad neišvysti.
Širdis iš gailesčio jaunuoliui vos neplyšo
Juk jei dabar jų sielos nesupras viena antros,
(O visur klasta juk kyšo)
Daugiau jie niekur nesusitiks niekados.
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
ŽĄSYS
Žąsys, žąsys
Baltos, juodos
Kas jas visas suskaitys
Pasiduodu.
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
ŽVIRBLIS
Valio vaikai
Žvirblį matau belesiantį
Valio taikai
Kareivį matau besitaikantį.
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.
KELEIVIS
Užgeso paskutiniai saulės spinduliai
Keleivis juodas žemėn užklydo
Tai robotai, ne žmonės tai ne rieduliai
Mano mintys Danguje paklydo
Juk jeigu jie tokie kaip aš
O aš ne toks kaip jie
Tai jau netinka ir formulė OH
Kas jie tie pasaulio galingieji
Marsiečiai, venerikai, saturnikai
Ne
Skundžiuosi savo fortūnai
O amžinoji ugnie.
Juodas keleivis iš tamsos
Saugokis jo
Tai velnias, nekenčia jis nieko
Kaip jis atsirado čia.
1965 m. vasara
Stankevičius, Algis Julijus. Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1992.