striogaite_lyja


mūsų


o tas vėjas atsimeni rijo raukšlėtus mūsų
vaikus
plėšė odą nuo mūsų mirties gyvo jauko
jaukiai rangėsi rankose karšto asfalto dangus
nuo tada aš to vėjo vis laukiu

Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.




aplink pasaulį

ir dienos tos be išraiškos ištįsta
į svetimo likimo tankią šviesą
kurioj švininis voro riksmas
pakibęs lieka

ir vargo šito skausmo mažučiukais
kanopų įspaudais keliauja trys paršiukai

Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.



***
kai sniegas vėl prabus skruzdžių prisėtas
ir vėjas netirpdys metalo vaško
pradės vėl lyti miegantiems ant kieto
lovos krašto

ir karštą lietų rys raudonas sniegas
kraujuotos skruzdėlės ropos iš vaško
erdvė mažės nors lovoje ir niekas
nepajudės iš A taško

Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.



***
įeinu į šitą vyksmą
o tenai tik tuščios griūtys
liūtys ir geltonos mirksi
rodos katino akutės

jei ne katino tai mano
lapės vilko žiburys
senis šaltis ten gyvena
muilina akim žiūrįs

Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.




Jur-geli meist-reli

prie mano lovos šypsosi lokys
beveik meškiukas dirbtiniu snukiu
guminėm pirštinėm migdo naktis
neužmiegu

nes limpa rankos liejas garsas šoka
basi lokiai prie plastmasinės irštvos
ir niekas kaip Jurgelis taip nemoka
meistrelis miršta

Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.



pjesė

         Don Žuanui

PIRMAS BALSAS: numiriau tuo pat metu
            kaip ir kitos tavo mylėtos moterys
            mus laidos rytoj
            tą pačią valandą
            skirtingose kapinėse –
            pas kurią slapčiomis ateisi?

ANTRAS BALSAS: numiriau tuo pat metu
            kaip ir kitos...

TREČIAS BALSAS: numiriau tuo pat metu...

CHORAS (skirtingais balsais): numiriau...

Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.