Saulius Šaltenis (g. 1945) – prozininkas, dramaturgas, scenaristas, ženkliai modernizavęs lietuvių prozą ir dramą. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją. Dirbo Lietuvos kino studijoje, redagavo kultūrinį savaitraštį „Šiaurės atėnai“, dienraštį „Lietuvos aidas“. Aktyviai įsijungė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą, yra Kovo 11-osios akto signataras, 1992–2000 m. buvo Seimo narys, 1996–1999 m. – Lietuvos kultūros ministras. Pirmoji plona knygutė – apsakymų ir apysakų rinkinys „Atostogos“ (1966). Svarbiausi jo kūriniai: apysaka „Riešutų duona“, jos draminis variantas „Škac, mirtie, visados škac!“ (1978) bei apysaka „Duokiškis“ (1977). Taip pat parašė scenarijų „Riešutų duonos“ ekranizacijai, filmams „Skrydis per Lietuvą“ bei „Herkus Mantas“. Kartu su su giminingos sielos prozininku L. Jacinevičiumi S. Šaltenis parašė pirmąjį lietuvišką miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“ (1976), su Sigitu Geda – miuziklą „Komunarų gatvė“ (1978). S. Šaltenio draminei kūrybai priklauso pjesės „Jasonas“ (1978), „Lituanica“ (1989), „Katė už durų“ ( su Grigorijumi Kanovičium, 1980). 1973 m. apdovanotas Valstybine premija už kino scenarijų „Herkus Mantas“, 1986 m. – J. Grušo premija už dramą „Lituanica“. Jau pirmajame prozos rinkinyje išryškėjo svarbi S. Šaltenio prozos tema – maksimalistinės asmenybės sandūra su idealus triuškinančia realybe. S. Šaltenio proza, paveikta kino specifikos, atsisakanti naracijos šablonų, kuria deromantizuotą, dinamišką, nostalgijos persmelktą pasaulį iš mikrovaizdų montažo, netikėtų palyginimų bei kontrastų, ryškių, dažnai komiškų, detalių ir emocinio dvibalsiškumo.  Į literatūrą autorius atėjo jau ne iš tradicinio kaimo, bet iš provincijos miestelio, kuriame susikryžiuoja miesto ir valstietiškoji kultūra. Šios aplinkos žmonėms būdinga stipri tautinė savimonė, išlikęs gyvas ryšys su gamta, tačiau joje labiau jaučiamas istorijos pulsas, yra daugiau apsišvietusios inteligentijos ir intelektualios veiklos galimybių. Iš jaunatviškos nuotaikos kilusi S. Šaltenio kūryba peržengė literatūros ribas – ji gaivino, išjudino ir nušvietė niūroką sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmo, įteisino naują pilietinio pasipriešinimo formą – žmogų išlaisvinantį juoką.