ŠKAC, MIRTIE, ŠKAC

 

Tą dieną, kai gaisras nušvietė padanges, man sprogo užpūliavęs apendiksas ir užlie­jo visą pilvą. Mane paguldė ant stalo po didele lempa ir paklausė:

– Andriau Šatai, ar jūs mokat skaičiuot?

– Jeigu labai reikia, galiu suskaičiuot iki dešimt, – pasakiau ir ėmiau stropiai skai­čiuot, bet susipainiojau ir vėl pradėjau iš naujo.

O tuo tarpu Kaminskų tvartas jau lieps­nojo ir ugnis laižė dangų. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo nei gaisrininkas, nei ugnies inspektorius, tačiau jis pirmas pasistatė švarko apykaklę ir šoko į liepsnos nasrus. Tą dieną aš įkvėpiau chloroformo ir nė nemirktelėjau, kai man išpjovė apendik­są ir ėmė valyti pilvą. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo gaisrininkas, tačiau jis išgelbėjo nuo mirties vieną iš penkių paršiukų. Jam apsmilko švarkas ir nudegė anta­kiai, ir jis droviai, lyg teisindamasis ir gėdydamasis savo išsišokimo prieš visą mies­telį, apgulusį tvoras, pasakė:

– Kai vagis vagia – nors sienos lieka, bet kai ugnis – ničnieko nelieka.

Ir tikrai, kai aš grįžau namo be apendikso, iš Kaminsko tvarto bebuvo likę vien prisiminimas ir pamatai. Bet vakare, tą pačią die­ną, kai tebesmilko degėsiai, mano tėvo bro­lis Boleslovas nedrąsiai pasibeldė į Kaminsko namo duris. Jis tik norėjo paklausti, ar neatsirado jo akiniai, kuriuos jis pametė per gaisrą, nes be akinių kaip be rankų. Tačiau nepaklausė, nes visa Kaminskų šeima – Ka­minskas, jo žmona Kaminskienė, gražiausia ir tyliausia miestelio moteris, ir jų vaikai Liuką ir Peliūkštis – sėdėjo už stalo ir išprakaitavę valgė Boleslovo išgelbėtą paršiu­ką. Kaminskas nepakvietė Boleslovo prie sta­lo, tik įpylė degtinės ir paliepė Liukai:

– Nunešk, Liucina, tam žmogui!

Ir Boleslovas išgėrė degtinę ant slenksčio.

– Paduok, Liucina, tam žmogui kaulą už­sikąst, – tada įsakė Kaminskas.

Liuką prunkštelėjo ir vėl nutapeno prie slenksčio.

– Vaikeli, negi aš toks juokingas be aki­nių? – paklausė Boleslovas.

– Nežinau, – pasakė Liuką.

Mano tėvo brolis nepaėmė kaulo, tik pa­glostė Liukos galvą ir pažiūrėjo savo liūd­nom be antakių akim į Kaminską:

– O aš maniau, kad tamsta žmogus.

– Aš irgi maniau, – nusijuokė išprakaita­vęs Kaminskas. – Aš gi ir neprašiau nė vie­no šokt į ugnį.

Ir užtrenkė duris prieš Boleslovo nosį.

Kai grįžau iš ligoninės, gaisro pelenai se­niai jau buvo atšalę ir vėjo išpustyti, ir man buvo labai skaudu, kad negalėjau matyt de­gančio tvarto, kuriame kažkada pastipo ma­no senelio Kaminskams parduota karvė.

Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors pas­kui tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginus su ta vienintele. O kodėl – velniai žino. Kaip šiandien prisi­menu ryškią ir saulėtą dieną, riebų ir nuste­busį katiną, slystantį įkaitusiu skardiniu stogu, stiklinę ant palangės su juodais barz­dos šeriais ir muiluotu vandeniu, panašiu į vakarykščią baltintą kavą. Aš gulėjau hama­ke tarp dviejų klevų, apmuturiuotas žiemi­niu paltu ir vilnoniu šaliku, ir jaučiausi atli­kęs kažkokį labai svarbų darbą, nes visi man kartojo, kad esu plėšte išplėštas iš šaltų mirties nagų. Mano tėvo brolis Boleslovas ta proga buvo apsivilkęs baltais be apykak­lės marškiniais su dryželiais. Tą dieną at­rodė, jog visas pasaulis šypsosi man ir džiūgauja, ir tėvo brolis Boleslovas užka­bino man ant žieminio palto tris savo me­dalius ir ordiną. Jis sūpavo hamaką ir grojo lūpine armonikėle, o katinas tuo tarpu slydo miauksėdamas įkaitusia skarda, pas­kui išsigandęs pažiūrėjo į mus, ir aš ėmiau juoktis visa gerkle. Mano tėvas su motina išėjo pasižiūrėt į prieangį, kaip aš juo­kiuos. Jie pagalvojo, kad mane pagaliau sugebėjo prajuokint tiktai Boleslovas, ir, ska­tindami jį, sulinksėjo galvom.

– Boleslovai, – pasakiau, – jeigu aš už­mirščiau šitą dieną, tu man visados primink.

– Iš tikrųjų graži diena, – pasakė tada Boleslovas, žiūrėdamas į saule tvieskiantį skardinį stogą, ištraukė iš kišenės kažkokį nosine apsuktą daiktą ir padavė man.

– Aš nenoriu valgyt, – pasakiau. Boleslovas papūtė lūpinę armonikėlę ir liūdnai nusišypsojo:

– Kai tu gulėjai ligoninėj, aš pasakiau: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato – juk jis dar nevalgė riešutų duonos. Škac, mirtie.“

– Škac! – mostelėjau ranka, ir katinas nuslydo nuo skardinio stogo.

Aš atsikandau traškančios tarp dantų, tru­putį lipnios ir keistos duonos, ir mano burna buvo pilna riešutų kvapo. Boleslovas užgro­jo lūpine armonikėle ir viena ranka įsiūbavo hamaką.

– Škac, škac, – uždainavau, supdamasis aukštai virš žemės.

Medaliai žvangčiojo ant žieminio palto, ir lengvas, gaivus riešutų duonos kvapas iš mano burnos užpildė visą padangę virš me­džių, gaudžiančių telefono stulpų, ratais iš­važinėto kooperatyvo kiemo, Finkelšteino kirpyklos ir žibalo krautuvės – ir visų akys nuo to kvapo iš šaltai mėlynų pasidarė švie­siai rudos su dviem šiltom auksinėm kibirkš­tėlėm.

 

UGNIS, KURI SUDEGINO BOLESLOVĄ

 

„Lietuviais esame mes gimę!“ – dainuoja kas rytą skusdamasis Antanas Šatas, mano tėvas, ir niekada nesusimąsto, kad jo tikras tėvas, mano senelis, buvo buožė, tačiau mu­du su Boleslovu visada auklėjom jį, kiek leido mūsų jėgos. Kai senelis pardavė Ka­minskams savo karvę, pavadintą gražiu lie­tuvišku vardu, ir ta rytojaus dieną padvėsė, jis tik kreivai šyptelėjo:

– Ką padarysi, šlėktos ne ūkininkai, o vagys!

Nes kažkada jaunystėj lenkai skustuvu jam buvo su visa mėsa ir pinigais išpjovę kišenę, ir mano senelis pranašiškai tada pareiškė: šiandien jie dar kišenes, o rytoj ir Vilnių pasivogs!

Kai Boleslovas susipažino su mano moti­na, jis tiesiai paklausė:

– Aš būčiau labai laimingas, brangioji, ar nenueitum su manim į kiną?

– Kodėl ne, – atsakė mano motina.

Ir taip jie vaikščiojo į kiną po du, o pas­kui ir tris kartus savaitėje. Bet įsikišo sene­lis ir klastingai paklausė:

– Boleslovai, tai tu, girdėjau, nori būt mano mylimo anūko Andriaus Šato tėvu?

– Labai norėčiau, – pasakė Boleslovas, atlaikęs jo žvilgsnį.

– Boleslovai, betgi tu velnių priėdęs?

– Nepriėdęs,– atsikirto paniuręs Boles­lovas.

– Priėdęs, nesiginčyk su savo tėvu, ir pats laikas man pasiruošt širdies smūgiui, nes tu dar nežinia ką iškrėsi...

Ir senelis nesuklydo, ruošdamasis širdies smūgiui, nes Boleslovas paskutinį kartą nu­ėjo į kiną ir, palikęs saugot mano tėvui An­tanui mano motiną Elytę, išdūmė į Ispaniją. O ispanai baisiausiai apsidžiaugė, matydami jį savo tarpe. Pavyzdžiui, sako jam: traukia­mės, Boleslovai, girdi, taip ir taip, kraujas akis užpylė. O Boleslovas nusišluosto akis ir papurto galvą: aš, supraskit, ne bėgikas, mano plaučiai silpni. Ir, nors užmušk jį, valgo riešutų duoną, tratina fašistukus iš kulkosvaidžio. O tie šaukia: pasiduok! Lie­tuviškai, ir tai ne visada su Boleslovu susi­kalbėsi, o ispaniškai – NO PASARAN! – ir jokių kalbų. Tačiau Boleslovas skaudžiai apsiriko, palikęs mano tėvui saugot mano motiną, nes tas sugebėjo ją išsaugot nuo sa­vęs tik dvejus metus.

Boleslovas sirgo tuberkulioze, kaip ir ma­no tėvas, ir lygiai taip pat, kaip ir mano tė­vui, jo silpniems plaučiams reikėjo penicili­no ar dar kažko. Mano senelis laiku padovanojo tarybų valdžiai savo žemę, par­davė namą ir už tuos pinigus nupirko dešimt gramų penicilino. Jis ilgai svarstė, kuriam iš jų atiduot vaistus, nes dešimt gramų abiejų sūnų plaučiams – tai lašas ant įkaitusio akmens. Ir tada Boleslovas varžydamasis pasakė, kad jo plaučiams ne taip jau baisiai reikalingas tas stebuklingas penicilinas. Ma­no tėvas supratingai tylėjo neprieštarauda­mas, ir jo plaučiai sugėrė peniciliną kaip suskeldėjusi žemė gaivią debesų liūtį. Gal būt, iš tikrųjų Boleslovui nebereikėjo jokių vaistų, nes, kai vieną gražią dieną miestely pasirodė cirkas, su kuriuo pabėgo Kaminskie­nė, jis priėjo prie mano motinos ir, giliai alsuodamas, paklausė:

– Aš bučiau labai laimingas paskutinį kartą, jeigu nueitumėt su manim į cirką.

– Gerai, Boleslovai, – liūdnai atsakė ma­no motina, stovėdama tarp puodų, – kai su­tems, aš pabandysiu išeit.

Tačiau kai sutemo, ji turėjo adyt pradilu­sias mano tėvo kelnes, o paskui jau buvo ir visai per vėlu.

Ir Boleslovas vienas cirke žiūrėjo, kaip žmogus paprastais, ne plieniniais, žandikau­liais kramtė vinis lyg riešutus ir spjaudė ugnimi. O tuo tarpu Kaminskas vijo iš vir­velių botagą, nes jo žmona Kaminskienė negalėjo atitraukt akių nuo žmogaus papras­tais, ne plieniniais, žandikauliais, ir ji su Liuką ir Peliūkščiu sėdėdavo vos ne kiekvie­nam vaidinime.

Kai Kaminskas pagaliau nusivijo botagą ir riaumodamas ėmė varyt Kaminskienę iš cirko – čia tvartas, čia tvartu kvepia! – Boleslovas sulaikė jo ranką.

– Tamsta pats iš tvarto! – tai buvo pa­skutiniai Boleslovo žodžiai, neskaitant kai kurių ispaniškų, nes smilkiniuose išsišovė gyslos, ir ugnis, kuri, kaip sakoma, degte degė, o ne smilko visą gyvenimą jo krūtinėj, išsiveržė lauk...

 

AČIŪ DIEVUI, DABAR NE VIDURAMŽIAI

 

Kaulai pasirodo ir vėl pradingsta, nes ru­denį ardami juos išverčia į paviršių, o pava­sarį vėl užverčia. Kaulai buvo vienintelis pajamų šaltinis ir viltis septintą kartą iš ei­lės pamatyt Tarzaną, ištrūkusį iš geležinio narvo į laisvų laukinių džiunglių platybes. Šešis kartus tėvas dar davė kinui pinigų, ta­čiau septintąjį užsispyrė, ir nors tu jam ką: užteks, girdi, nes ir taip jau klykauju nakti­mis ir neleidžiu jam ramiai išsimiegot. Pagal­vokit, ponas atsirado! Nori būti nepriklau­somas – sukis kaip išmanai. Tai ir einu daržais ir rankioju kaulus. Pakenčiamai pri­mėtyta kauliukų, nors galėtų būt ir daugiau. Už pašto jau Kaminskų teritorija. Tik pasi­rodai už pašto, žiūrėk, išlenda ta ragana Liuką ir ima kabinėtis. Taip ir šiandien lyg iš po žemių išdygo net trys Kaminskai – Liuką ir Peliūkštis su savo vyriausiu broliu Kūjagalviu, vėliau atsisėdusiu į kalėjimą už savo tikros tetos apdraskymą ir dar už kai ką, ir jie liepė man išpilt visus kaulus ant žemės. Kūjagalvis, šlykštus tipas plokščia galva – gal todėl, kad Kaminskas, lyg iš anksto gailėdamas tetos, mušė jį dar įsčios vaisių, – paėmė į rankas stambiausią kaulą su keliais dantimis, apžiūrėjo ir susiraukė:

– Ar žinai, kieno kaulus renki?

– Čia ne jūsų daržas, – pasakiau ir ėmiau krautis kaulus atgal į kibirą.

– Čia, aiškiai matyt, žmogaus žandikau­lis! – nusprendė Kūjagalvis.

– Karvės – ne žmogaus, – atkirtau.

– Aha! – suklykė Peliūkštis. – Jis mums pardavinėja pastipusias karves, o paskui ateina dar kaulų!

Su juo ir Liuką aš, žinoma, būčiau lengvai susitvarkęs, bet Kūjagalvis sugriebė mane už ausies ir pareiškė iškilmingai:

– Pjausim ausį. Palaikykit jį, išsitrauksiu peilį.

Dabar tokių peilių ir su žiburiu nerasi... Kūjagalvis atlenkė peilį, išbandė nykščiu aštrumą ir, reikšmingai žvilgčiodamas į ma­ne, ėmė galąst, paspjaudydamas, geležtę į kaulą. Peliūkštis įrėmė koją į mano šoną ir patempė ausį į save.

– O gal... nepjaukim ausies... Tik pagąs­dinkim? – Liuką ėmė kramtyt lūpą.

Kai atsimerkiau, paliečiau galvą kairėj pu­sėj, – ten buvo tuščia ir šalta. Kūjagalvis laikė delne ausį, ir man pasirodė, kad ji dar juda kaip gyva. Liuką pasistiepusi ir baimin­damasi norėjo irgi pažiūrėti į ausį, tačiau Kūjagalvis atstūmė ją ir įsidėjo ausį į kiše­nę. Ir jie švilpaudami nukulniavo, ačiū die­vui, pamiršę kaulus. Aš greit juos sukroviau

į kibirą ir nubėgau namo, ir visa mūsų šei­ma metė šaukštus ir pašoko nuo stalo:

– Kas tau atsitiko? Primušė?

– Ne, šiandien jie nemušė, – pasakiau kūkčiodamas. – Tik norėjo nupjaut ausį.

Mano tėvas krenkštelėjo, pasakė, kad nu­siraminčiau ir sėsčiau už stalo, nes, ačiū dievui, dabar ne viduramžiai, į kuriuos, be abejo, norėtų mus sugrąžint visokio plauko Kaminskai ir į juos panašūs. Ačiū dievui!

 

ŽIURKĖS

 

Kadaise net mano tėvas mokėsi ne dabar­tinėj dviejų aukštų mokykloj, o senojoj me­dinėj, priešais kleboniją. Nebloga buvo mo­kykla, tik žiurkės baigė ją sugraužt. Gyvenime nemačiau ir, turbūt, neteks matyti tokio žiurkių lizdo. Šmižinėdavo jos per per­traukas koridoriais, ir nieko joms negalėjai padaryt, o per pamokas tupėdavo ant kros­nies nuleidusios uodegas ir žiūrėdavo į nu­garą Skorpikienei. Nebloga buvo mokytoja, nekenksminga, apykurtė. Kažkada Peterbur­ge baigė moterų kursus; jos vyrą dar caro laikais suėdė vilkai, o ją pačią visą gyvenimą persekiojo vienas vilkas baltais ausų galiu­kais. Bet, ačiū dievui, ji nešėsi rašomuosius darbus, sėdėjo medyje ir mėtė degančius sąsiuvinius vilkui į nasrus. Gal todėl ji, sa­kau, ir nekreipdavo dėmesio į žiurkes. Skor­pikienė mokė mane tik vieną žiemą, nes paskui turėjo susikraut lagaminus ir išva­žiuot į senelių bei invalidų namus.

Kai Liuką įkišo į mano portfelį pastipusią žiurkę ir aš nuo to pusę metų šlapinausi į lovą, mano senelis atėjo į mokyklą ir bai­siausiai išplūdo Skorpikienę, išvadino ją pasileidusią moterim. Skorpikienė klausėsi baisiausiai nustebus – atrodo, ji tik iš sene­lio sužinojo, kad tai ne mokykla, o žiurkių lizdas.

O Liuką klausėsi susidomėjus ir nė akim nemirktelėjo. Liuką bjauriausia iš visų mo­terų, kurias man teko matyt. Liuką muša pagaliu mūsų vištas ir spjaudo į šulinį, nes ji pati prisipažįsta, jog yra ragana ir todėl jos seilės nuodingos. Ir, kaip kartais įpykęs sako Kaminskas, Liuką yra kekšės vaikas, tačiau aš ją kada nors pagausiu, apipilsiu žibalu ir sudeginsiu, – nors, atvirai šnekant, liūdnoka būtų gyvent be tos raganos.

– Ponia, – pasakė senelis Skorpikienei.– Mano anūkas Andrius Šatas nekels daugiau mokyklon kojos, jeigu čia bus nors viena žiurkė!

Ir, lazda numušęs žiurkę nuo krosnies, pririšo jai prie uodegos špagatą ir ėmė svilinti popieriais. Žiurkė klykė tarsi pats ne­laimingiausias ir kankinamas žmogus. Žino ma, ir kitos žiurkės girdėjo tą klyksmą. Mano senelis neapsiramino, išginė žiurkę į korido­rių, aplakstė visas klases, aukštą, rūsį, moky­tojų kambarį ir net išvietę. Visa mokykla stovėjo prie langų ir žiūrėjo, kaip vaiko žiurkę po kiemą mano šaunus senelis. Paskui jis nusišluostė prakaitą, sulaikė įsibėgėjusią žiurkę, įsuko ją virš galvos ir sviedė į orą. Žiurkė perskrido tris namus, paštą ir pro langą tėškėsi ant Kaminskų stalo – žinoma, į kopūstų sriubą. Cha cha!.. Menkas juokas, tačiau žiurkės nuo tada išėjo visam laikui, ir gali būt šaltas – niekados tu jų nebepri­sišauksi.

 

NESIKEISKIT, PINIGAI

 

Pavasarį mano senelis atsigulė į lovą ir nieku būdu nenorėjo keltis. Aš įtariau jį simuliacija, nes dabar turėjau už jį kapot ža­bus ir pjaut vištas. Bjaurus reikalas pjaut vištas. Užsimerki ir brūžini peiliu vištai per kaklą.

– Ne ta puse pjauni,– šlykštėdamasis sako tėvas.

– Tai pjauk pats, – šaukiu, mesdamas že­mėn vištą ir peilį.

Bet mano tėvas idealistas ir bjaurisi krau­ju, o senelis nesikelia iš lovos, ir aš vienin­telis vyras šeimoje. Jau pusė metų, kaip aš paslapčiom pro durų plyšį įtariai stebiu se­nelį, nes man jau seniai įgriso tupinėt apie jo lovą ir kas rytą išnešt naktinį puodą. Aš stengiuos perauklėt jį politiškai ir kasdien atnešu naują laikraštį. Jis bjauriai krenkščia ir kosti ir nė nemano nieko skaityt, tik atsi­plėšia nuo laikraščio keturkampę skiautę po­pieriaus, išspjauna į ją savo kosulį, gražiai sulanksto ir numeta po lova.

Tačiau senelis labai mėgsta, kai aš sėdžiu ant lovos ir aiškinu jam, kad gyvenimas kas dieną gerėja, palyginus su jo tamsiais bur­žuaziniais laikais. Tada jis nemaloniai kri­zena ir rodo į skrynią, kur guli naftalinu apibarstytas jo juodas angliškos vilnos kos­tiumas.

– Che che, – sako mano senelis. – Tris­dešimt metų nešioju ir niekaip negaliu sunešiot. Ir į grabą su angliška vilna atsigul­siu.

– Visko gali būt, – sakau žiovaudamas. – O aš ne buožė, savo kelnes per mėnesį su­nešioju.

Aš žinojau, kad jis myli mane, o ir man, atvirai šnekant, irgi pakenčiamas, nieko sau atrodė senis. Ir jis ištvermingai simuliavo iki tos dienos, kai pasikeitė pinigai. Kaip šiandien pamenu, buvo žvėriškas šaltis ir vėjas, nutraukė elektros laidus. Laiškanešys atnešė laišką ir išėjo, ir vėjas trenkė duris į sieną ir sudrebino namą iki pamatų. Mano gimdytojas savo ir mamos vardu iš tobuli­nimosi kursų teiravosi, ar aš nepamirštu su­rinkt kiaušinių iš vištų gūžtų ir ar neskriau­džiu jo tėvo.

Tada keitėsi pinigai, ir aš buvau susirūpi­nęs įvairiausiais miestelyje sklindančiais gandais. Bet aš pasitikėjau valstybe, ir vals­tybė iš tiesų neapsuko manęs. Tą dieną vė­jas nutraukė elektros laidus, ir aš skaičiavau savo pinigus, užsidegęs žibalinę lempą, kai staiga vienais marškiniais įslinko į virtuvę mano senelis. Aš piktai pažiūrėjau į jį, su­pyliau pinigus atgal į virdulį ir uždengiau dangteliu.

– Marš į lovą! – pasakiau ir supratau, kad mano senelis dabar jau tikrai nesimu­liuoja. Ir jis pats tai, matyt, gerai suprato, prasižiojo, ėmė grabinėt mane rankom ir išsitiesė ant grindų.

Nuvilkau už pažastų senelį į jo kambarį ir įverčiau į lovą. Žinoma, man pasidarė ne­labai jauku. Jis ėmė gaudyt burna orą ir kartot:

– Pinigai, pinigai... virtuvėj, po grindim!

– Nesijaudink, – pasakiau, – pakeisim ir ta­vo pinigus...

Bet pamačiau, kad jis ištiesė ranką ir iš stalčiaus išsitraukė žvakę. Velniai griebtų, ne paprastą, o tokią geltoną, iš vaško, kokias pardavinėja kunigai bažnyčioj.

– Škac, škac! – kartojau, kalendamas dantim, kol suradau virtuvėj degtukus ir uždegiau jam tą žvakę.

Senelis žiūrėjo į mane keistai, lyg prie­kaištaudamas, lyg niekaip negalėdamas su­prast, kas aš per sutvėrimas, paskui tris kar­tus, lyg prieš nerdamas, įtraukė oro, trūktelėjo aukštielninkas, lyg atsispirdamas kojom, ir nuplaukė...

Aš atatupstas išslinkau į lauką, buvo tam­su, nors akin durk, ir, bėgdamas į paštą, lyg įskilusi plokštelė kartojau:

– Škac, škac...

Parašiau tėvui telegramą ir tada susigrie­biau, kad kišenėj teturiu trisdešimt kapeikų, bet paštininkė paėmė jas ir pasakė, kad aš neskolingas, lyg tai būtų buvę nauji ir jau pasikeitę, žymiai vertingesni pinigai.

Kai grįžau bėgte namo, iš tolo pajutau dūmų kvapą ir tada kvailai pagalvojau, kad senelis anų laikų žmogus ir, gal būt, taip išeina pro atlapas duris jo vargšė siela.

Žvakė buvo iškritusi iš senelio rankų, ir nuo durų trinktelėjimo lovoje pliūptelėjo liepsna. Senelis žiurėjo įbedęs akis į viršų, sau už galvos, į tą pusę, kur jis atsispyręs nuplaukė, tačiau perkreiptos lūpos keistai šypsojosi, ir atrodė, kad jis tuoj ims nema­loniai krizent ir su liepsnojančiom marškinių rankovėm sieks laikraščio savo įstrigusiam kosuliui išspjaut.

Aš numušiau ir uždusinau ugnį, bet iki išauštant sėdėjau su kibiru vandens prie lo­vos ir stropiai saugojau, kad nepradėtų se­nelis vėl iš naujo smilkt.

Rytojaus dieną atvažiavo perkaręs tėvas su motina. Vėjas tebesiautė. Monteriai su­taisė laidus, ir visam name sužibo lemputės.

Mano vargšas senelis nesuklydo. Jį iš tik­rųjų įspraudė į angliškos vilnos kostiumą ir užvožė karsto dangčiu. Ir aš pirmąkart sužinojau, jog turiu tiek daug giminaičių. Prie kapo duobės sulėkė dvi tėvo pusseserės, neištekėjusios mokytojos, vienas kooperaty­vo vedėjas, vienas vaikų namų ūkvedys, ra­joninio laikraščio fotografas, visi su žmo­nom ir vaikais, ir net vienas notaras su keistais, nosy pridygusiais plaukais, tolimas senelio giminaitis, bet artimas tėvo gimna­zijos laikų draugas. Jis visą kelią nuo namų iki iškastos duobės nepaliovė piktintis karsto kokybe ir išdažymu. Suprantama, gal karsto spalva buvo kiek per šviesi ir per linksma, nes aš pats padėjau staliui išmaišyt dažus ir dažyt, tačiau notaras mane stačiai siutino. Nors per mano senelio laidotuves tie plau­kai nekyšotų iš nosies! O šiaip viskas ėjo kuo puikiausiai: senelį švelniai nuleido ant virvių į duobę, pradėjo pilt žemes, ir visi giminaičiai vieningai pravirko.

Ir aš apsižliumbiau, nes tas žemių dundė­jimas į karsto dangtį nėr labai malonus rei­kalas. Notaras išsitraukė nosinę ir padavė ją tėvui. Mano tėvas nusišluostė akis ir apsi­dairė, kam perduot nosinę, tačiau visi iš anksto buvo jomis apsirūpinę, ir jis tik mos­telėjo ranka su nosine kultūros namų pu­čiamųjų orkestrui, kuriam iki šiol sąžiningai vadovavo. Paskui visi sunkiu žingsniu grį­žom namo, notaras paglostė mano galvą ir pasakė:

– Laikykis, mano berniuk, laikykis.

Namuose visi stropiai plovėsi rankas, lyg bijodami kažkuo užsikrėst, ir susėdo už sta­lo. Jie, žinoma, nenorėjo nė pagalvot apie valgį, tačiau šiems liūdniems pietums išėjo visa mano tėvo alga. Ir kiekvieno sielvartas neginčijamai buvo didesnis už kito.

O tuo tarpu mano senelis gulėjo po že­mėm savo juodu išeiginiu, prieš trisdešimt metų siūtu kostiumu, ir aš nė kiek neabejo­jau, kad ta buržuazinė vilna nei pus, nei degs, nei rūdys. Aš išgėriau stikliuką, išrau– dau ir atsisagsčiau marškinius, paskui ėmiau gręžiotis ir garsiai kosėt. Notaras apkabino mane per pečius, ir aš turėjau vėl iš naujo pasakot, kaip mano senelis įkvėpė oro, nu­plaukė, trūktelėjęs kojom, ir paliko save de­gantį. Notaras niekaip negalėjo suprast ir patikėt, jog senelis be jokio testamento ir raštų paliko man visus savo pinigus. Giliai širdy jie visi buvo mirtinai įžeisti.

– Matot, – varžydamasis pasakė tėvas, – senelis labai jį mylėjo. Gal net per daug, kiek liguistai, sakyčiau. Bet tokia jo valia.

– Turtingą sūnų turėsit, – dirbtinai nusi­juokė notaras.

Tėvas baisiausiai sumišo, žvilgtelėjo į mo­tiną, sėdinčią kamputy su lėkšte ant siuva­mos mašinos, – jai, kaip visada, neatsirado vietos už stalo, – ir kankindamasis numykė:

– Kad aš dar iš tikrųjų ir neskaičiavau, nes, matot...

Aš padėjau ant stalo tarp butelių ir duo­nos iš po grindų ištrauktus, į sutrūnijusius skudurus įvyniotus senelio pinigus, prisipy­liau degtinės ir atsistojęs pasakiau:

– Išgerkim už mylimą senelį...

Notaras iškėlė dviem pirštais pajuodusį, pelėsių visiškai išėstą senelio pinigą, pažiū­rėjo į jį prieš šviesą ir išraudęs atsargiai pa­dėjo atgal ant skuduro.

Aš išgėriau, paėmiau dviem pirštais, kaip notaras, senelio pinigą, iškėlęs prieš akis, žiurėjau į jį lyg į aprūkusi stiklą per saulės užtemimą ir vėl, kaip per laidotuves, ėmiau cypdamas žliumbti.

 

KAI NEBEAUGS NET ŽOLĖ

 

Aliukas Šovinis mano pionieriškam ir as­meniniam gyvenime švystelėjo kaip kometa, tačiau ir ją kai kas pasistengė prigesint. Jau pačią pirmą dieną, kai jis atsikraustė į mūsų padangę su rašomąja mašinėle, – jau pačią pirmą dieną jam pavogė autobuse odines pirštines, vienintelį jo turtą ir pasididžiavi­mą. Aliukas Šovinis dirbo pieninėj, nuomojo aprūkusį mano senelio kambarį ir sloguoda­mas rašė knygą DIENA, KAI BAIGIASI VAIKYSTĖ, tačiau vietoj šitos išspausdino jo kitą: ZARASAI – VANDENS IR SAU­LĖS KRAŠTAS. Jis gyveno vienui vienas kaip pirštas ir neturėjo nė vieno draugo, iš­skyrus mane ir mano motiną. Augino svogū­nus ant palangės ir, kaip sakoma, buvo juokingas – net kelnes maudavosi užsilipęs ant taburetės. Ir tik vienam mano tėvui ne­buvo aišku, kodėl jis augino svogūnus ir lai­piojo ant taburetės – Šovinis troško bent iš tolo retkarčiais matyt prancūzų kalbos moky­toją Ireną Meškutę, kuri kalbėjo švelniu vaikišku balseliu ir visiems miglotai šypsojosi. O jai Aliukas Šovinis tebuvo vien šaligatvio plyta, kurią pastebi tik užkliuvęs už jos koja ir prasiskėlęs nosį. Kai po miestus ir toli­miausius kaimus nuaidėjo kvietimas pagy­vinti pionierių organizacijos darbą, Aliukas Šovinis vienintelis atsiliepė į šį šūkį. Jis atėjo į mokytojų kambarį melsvom nuo šal­čio rankom ir, žiūrėdamas ne į direktorę, o į visados drėgnas ir šiltas Irenos Meškutės akis, pasakė:

– Aš girdėjau... Aš labai prašau... Aš sva­joju dirbti su pionieriais.

Ir tada Meškutė lyg pirmąkart pakėlė į Šo­vinį akis, apžiūrėjo jo prakiurusius batus, sugrubusias nuo šalčio ir įtempto rašymo mašinėle rankas ir neištvėrusi nusijuokė lyg varpelis.

– Jis užkrės sloga vaikus. Argi nematot? Direktorė susimąstė, kovodama su savim,

ir tada Šovinis, nuleidęs galvą, pasakė:

– Bet aš turiu nosinę.

Ir išsitraukė iš švarko kišenės prie širdies baltą siuvinėtą nosinę su purpuriniais ini­cialais: I. M. Tai buvo Meškutės seniai, dar studentavimo laikais, pamesta nosinė, brangi Aliukui Šoviniui kaip pats gyvenimas.

Taip Aliukas Šovinis tapo pirmuoju rajo­ne mūsų būrio pionierių vadovu brūkšnys gamybininku. Jis vienas surinko keturias tonas metalo laužo ir makulatūros, suruošė tris vaidinimus ir vieną montažą Puškino ar Lermontovo, dabar gerai nepamenu kurio, žvėriškai nužudyto, atminimui. Peliūkštis, pats smulkus niekšelis, vaidino tą niekšą, kuris turėjo šūviu į širdį nutraukt mano gy­venimą pačiame jėgų žydėjime. Mes abu pa­sidarėm pistoletus, ne šiaip sau, o kaip rei­kiant, užtaisomus degtukų galvutėm, ir raudona, tragiška šviesa nutviekstoje sce­noje taikėme vienas į kitą juodus pistoletų vamzdžius ir vienu metu nuspaudėm gaidu­kus. Nuaidėjo pasiutęs trenksmas, ir aš par­kritau, tarsi pačiūža skeltas į galvą, ir nuo pirštų mirties tyloj lašėjo mano nuosavas kraujas. Aš iki šiol įtariu ir įtarsiu, kad gy­vatė Peliūkštis tyčia bus prigrūdęs į pisto­letą šratų, nors ir kiek jis man išbalęs tei­sintųsi ir įrodinėtų, esą vamzdžiai iš lovos rėmų visada sprogsta. Salėje sėdėjo visi kaip sėdėję, matyt, svarstydami, kokį skystį aš išpyliau: ar raudoną tušą, ar akvarelinius dažus? Ir tiktai vienintelė Liuką, kekšės vai­kas, ta paskutinė ragana, įšoko į sceną ir pa­kėlė mane už pažastų. Bet paskui, kad kažin ko neišsigalvočiau, ji man pasakė, jog tą akimirką buvo susirūpinus tik literatūriniu brūkšnys dramatiniu montažu. Ačiū ir už tai! Po šito įvykio, žinoma, mums uždraudė statyt vaidinimus ir visokius montažus ir pradėjo kastis po Aliuku Šoviniu; butų gal visai išėdę iš mokyklos, tačiau mes ėmėm švilpt ir trypt kojom ir per literatūros pa­moką, pasirinkę laisvą temą „Ką aš labiau­siai myliu“, parašėm, jog labiausiai mylim Aliuką Šovinį. Suprantama, atsirado ir išda­vikų, ir veidmainių, kurie nuobodžiai ir ilgai aprašinėjo, kaip jie karštai myli savo gimdy­tojus. Tačiau pavasarį, kai pradėjo parda­vinėti ledus ir buvo galima gulėt ant žemės, Aliukas Šovinis atsisveikino su mokykla vi­sam laikui. Tada kaip tik mokykloje vyko slaptas ir uždaras mokytojų išgėrimas, ir is­torikas Ragaišis, galvodamas apie provincijoj slenkančius savo plaukus, santūriai kritikavo už anarchizmą Aliuką Šovinį, girdė išraudusią Ireną Meškutę ir, pakišęs ranką po stalu, santūriai pliaukšėjo gumomis, prie ku­rių buvo pritvirtintos jos šilkinės kojinės. O ji, kaip visada, miglotai šypsojosi ir laukė, kuo tas pliaukšėjimas baigsis. Tą vėlyvą va­karą, kai Ragaišis lydėjo Ireną Meškutę, bet suklaidino ją ir nuvedė į pievą ant Žydų kelio, aš rinkau vaistažoles, ir man akys iš­šoko ant kaktos, kai jie ėmė trypti mano vertingas žoles. Šiurpus reikalas, kai tavo brangūs mokytojai eina imtynių. Tada pri­sirinkau akmenų ir apmėčiau juos, ir jie iš karto aprimo. O Aliukas Šovinis tuo metu užbaigė savo knygos trečią skyrių, pasišaukė mane ir pasakė:

– Jeigu tave domina, tai aš paskaitysiu tau iš savo knygos, kuri vadinasi DIENA, KAI BAIGIASI VAIKYSTĖ.

– Skaitykit, vadove, – nuraminau jį. – Galit man visas savo knygas skaityt.

Jis dėkingai pažiūrėjo į mane, pagriebė savo knygą, ir mes nuėjom už miesto ir su­sėdom ant akmens prie Žydų kelio. Čia buvo visiškai tylu, ir mano pionierių vadovui bu­vo svarbu, kad, garsiai skaitant knygą, ypač tokią, kaip DIENA, KAI BAIGIASI VAIKYSTĖ, aš aiškiai girdėčiau kiekvieną žodį. Aš linksėjau į taktą galva, ir man nepaprastai patiko šitas skyrius, kur buvau aprašytas aš, griūnantis scenoje su ištaškytom smegenim. Viskas buvo aprašyta teisingai, ir Liuką kaip reikiant pakritikuota, ir jos brolis Peliūkštis gavo prideramą vietą, tik, deja, pistoletus jis pavaizdavo tokius, kurie niekada gyvenime nebūtų galėję iššauti, bet žmonėms, neuos­čiusiems parako, tai atleistina. Oras atvėso, saulė paraudo. Jis pažiūrėjo į mane ir staiga užsičiaupė, nebaigęs sakinio. O aš tuo metu, kaip tyčia, galvojau apie tai, kaip einama imtynių; jis, velnias, iš karto tai pajuto ir įsižeidęs nutilo. Man pasidarė jo labai gaila, ir jeigu vėl iš naujo butų uždavę rašinį lais­va tema ,,Ką aš labiausiai myliu“, mano darbas būtų buvęs įtrauktas į geriausių mo­kyklos rašinių aukso fondą.

– Vadove, – staiga sušukau, – aš užmu­šiu ją!

Jis užvertė knygą, atsistojo ir žiūrėjo į mane, nieko nesuprasdamas. Tada aš pa­ėmiau jį už rankos, beveik bėgte nuvedžiau ant 2ydų kelio, prie ištryptų mano vertingų žolių, ir sumurmėjau:

– Argi jūs, vadove, nežinot, kad ji yra gyvatė, kurią šildo kiti savo užanty... Kiti, vadove... o jūs nieko nežinot.

Žinoma, mano vargšas pionierių vadovas ir dabar nenorėjo žinoti, kad jis yra tik šali­gatvio plyta ir kad jis niekados nešildys Ire­nos Meškutės savo užantyje. Tai kiekvienam vaikui kaip dukart du aišku. Mano vadovas žiūrėjo į žolę užsispyręs kaip ožys, krutindamas sučiauptas lūpas, lyg valgytų kažką, paskui atsiklaupė, įbedęs akis į dar neatsitiesusį ištryptą pievos gabalą, ir staiga, per­braukęs kumščiu akis, ėmė juokingai su visom žemėm raut žolę. Aš spoksojau, ir tiek, kaip jis plėšė velėną ir nurovė su vi­som mano vaistažolėm geroką gabalą pievos, daugiau negu reikėjo.

 

ENTUZIASTŲ MARŠAS

 

Keturioliktais mano gyvenimo metais ma­ne iškvietė į mokytojų kambarį, ir aš suži­nojau, jog esu entuziastas. Iš tiesų, per savo ilgą gyvenimą aš auginau triušius ir kuku­rūzus, rašiau eilėraščius, boksavausi, pie­šiau, Raudonojo kryžiaus ir raudonojo pus­mėnulio draugijoje bintavau sulaužytas ko­jas ir kaip užsidegusio nuo žvakės senelio prisiminimą nešiojau ant krūtinės savanorių gaisrininkų draugijos ženkliuką, ir visur ma­ne išrinkdavo į vadovus, nes visiems buvo aišku, jog aš – entuziastas.

Keturioliktais savo gyvenimo metais aš pasistengiau išaugt iš pionieriško amžiaus, nes nuobodu pasidarė be Aliuko Šovinio, ir greitai tapau ateistinio būrelio pirmininku. Tada ir prigriebiau iš karto, nesivaržydamas, Kaminskų jaunimą.

– Mano mielas, – pasakiau kartą, kai li­kau akis į akį su Peliūkščiu sporto salės rūbinėje. – Ar ne laikas atsikratyt religinių prietarų? Kiek tau teta moka už lai, kad eini į bažnyčią?

– Rublį, o ką? Tu daugiau gali mokėt? pasakė tada man Peliūkštis, šluostydamasis marškiniais prakaitą ir tarytum stengdamasis atspėt, kada aš jam duosiu į dantis.

Bet aš ne toks. Kaip ir mano tėvo brolis Boleslovas, prieš dviem galvom už save že­mesnį negalėčiau pakelti rankos, nors ret­karčiais ir niežėtų delnai. Aš įtariu, kad Peliūkštis, gal būt, nustojo augti nuo tų ne­pakartojamų dienų, kai jis su motina ir Liu­ką žiūrėjo cirką. Peliūkštis kliedėjo cirku, Peliūkštis tapo cirko entuziastu ir dažnai į klasę įžengdavo ne kaip visi normalūs žmo­nės – kojomis, bet ant rankų, o jo tėvui Kaminskui vien nuo cirko paminėjimo krau­jas mušdavo į galvą, ir jis pliekdavo Pe­liūkštį diržu, petnešom, elektros laidais, o sykį net puodo dangčiu, kartodamas:

– Aš tau išmušiu tą cirką!

Nieko nepadarysi, tamsus žmogelis tas Kaminskas, bet kam į tamsybes stumt savo vaikus?

– Pamąstyk, mano mielas, – pasakiau Peliūkščiui, – aš tavęs taip lengvai nepalei­siu, o jeigu šakosies, žiūrėk, ir susigriebsi.

– Nesusigriebsiu, – papurtė galvą Pe­liūkštis ir staiga visai draugiškai, gudriai prisimerkęs, šnibždom pasiūlė:

– Zinai, ką parodysiu: cha, tas pat, kaip su moterim, cirkas...

– Kaip? – bijodamas apsijuokt, atsargiai paklausiau, nes kai žmogus esi pasinėręs į vi­suomeninį gyvenimą, apie visokius cirkus neturi net žalio supratimo, – kaip tai tas pat?

– Ogi šitaip, – nusišaipė Peliūkštis tie­siai man į akis.

Aš apsidairiau, lyg ieškodamas pagalbos, tačiau rūbinė buvo tuščia, tik sporto salėje nuo kamuolio dunksėjo grindys. Tada neryž­tingai nusispjoviau, nes mano balsas kaip tik keitėsi į tenorą ar velniai žino į ką, ir Pe­liūkštis galėjo nesivaržydamas rodyt man, kas jam tik į galvą šauna.

Jis ramiai apsirengė, įsikando sportbačius į dantis ir, pasityčiojamai mojuodamas koja, išėjo iš rūbinės ant rankų.

Aš stovėjau kaip paskutinis idiotas ir stai­ga ėmiau raust, lyg gavęs šlapiu maišu per veidą, šnopuodamas išlėkiau iš rūbinės ir iš visų jėgų trenkiau koja jam į užpakalį.

O karvės, pastipusios karvės šmėkla skrai­dė virš miesto... Ir dar kaip skraidė ir skrai­dys, kaip sakoma, iki penktos kartos.

 

MIESČIONIŠKI ŽAIDIMAI

 

Aliukas Šovinis pragyveno pas mus metus ir šešis mėnesius ir išėjo parašęs tik penkias savo DIENOS dalis. Kas nori ir ką nori gali šnekėt, kad, girdi, jam neduodavo degint naktimis šviesos arba kad jis apsinuodijo žuvim ir visas kitokias nesąmones. Aliukas Šovinis ne iš tų, kurie lengvai apsinuodija paprasčiausia žuvim. Jis gyveno buvusiam senelio kambary ir miegojo buvusioj senelio lovoj, ir jam pačiam, ir jo svogūnams užtek­davo šviesos. Vakarais Aliukas Šovinis, mano motina ir aš lošdavom kortomis, žais­davom telefoną, laivų šaudymą, miestų, valstybių, augalų ir upių pavadinimus – ir visus kitus, kaip tėvas sakydavo, miesčioniš­kus ir tuščius žaidimus. O jis tuo tarpu bar­bendavo pirštais virtuvėj, žiovaudavo, ir su kiekvienu mėnesiu jo akyse vis didėjo ne­sveikas blizgesys. Ypač jį siutindavo mano išgalvotos arba velniai žino iš kur ištrauktos dainelės, kurias plėšdavom, žaisdami augalų, miestų ir valstybių pavadinimus. Antai, jei­gu užsimerkę išdurdavom Aliuko Šovinio rankraštyje raidę U, tai iš karto uždainuo­davom:

Uriukas žydi! Kaip puiku, Kai joji išaku...

Nes visados aš įrodinėdavau, kad uriukas yra slyvos, o slyvos, kaip žinia, vis tik auga­las. O jeigu sugalvodavom lošt kortom, tai iš anksto užtraukdavom kitą mano dainelę:

Jeigu tau gyvent beliko vienas šansas, neskubėk, žmogau, padės tau preferansas.

Ir tik Aliuko Šovinio dėka aš supratau, kad mano motina, Elytė Šatienė, yra ne vien tylus ir begarsis dulkių siurblys, kurio myg­tuką laiko savo rankose mano tėvas, ir ma­no tėvas suprato, kad Aliukas Šovinis tai kirminas, graužiantis sveikas šeimos šaknis, ir kad dabar jo sveikata, jo užkalkėję plau­čiai ir jo pulsas gali pasidaryti ne vieninte­liais Elytės Šatienės, mano tikros motinos ir jo žmonos, rūpesčiais, pergyvenimais ir džiaugsmais. Pavyzdžiui, grįžtu iš mokyklos, o tėvas, ištempęs ausis, susirietęs klausosi prie senelio kambario durų. Aš irgi tyliai prieinu ir klausausi, o ten Aliukas Šovinis su mano motina šnekučiuojasi sau šalčiau­siai apie gyvenimą, vaikų ligas ar šiaip viso­kius niekus. Žinoma, aš tik pasijuokiau, nes nežinojau, kad greitai tas mano juokas pavirs dantų griežimu. Nors ir kaip keista, paaiškė­jo, kad Elytė Šatienė irgi yra kažkada gimu­si, tegu ir labai seniai, ir turi net savo gimi­mo dieną. Ta proga mano tėvas, nieko blogo negalvodamas, nupirko jai naują šluotą vie­toj susidėvėjusios ir užrašė ant jos cheminiu pieštuku: MŪSŲ BRANGIAI IR MYLIMAI ELYTEI GIMIMO DIENOS PROGA. AN­TANAS... (ir net nepasiklausęs šalia išraitė mano vardą), kaip jis darydavo kiekvienais metais, pirkdamas tik praktiškas, namų ūkiui reikalingas dovanas. O Aliukas Šovinis nebuvo praktiškas – jis atnešė tris raudonas kaip ugnis rožes ir tris butelius šampano. Mano tėvas niekada negėrė ir nerūkė, tačiau šiandien jis nusižengė savo tvirtiems prin­cipams ir iki vakaro nusilakė kaip dūmas, ėmė gniaužyt ir kramtyt raudonas, ugnines rožes. Mano motina pažvelgė į Aliuką Šovinį ir nuleido akis, bet Aliukas Šovinis tiktai santūriai šyptelėjo ir pasakė:

– Nieko baisaus, rožės nors ir nevalgo­mos... tačiau nėra jos tokios neskanios.

Ir, šypsodamasis mano motinai, ėmė kram­tyt žiedlapį. Man pasidarė labai linksma, ir aš sušveičiau likusią trečią rožę.

– Telefunken! – sušukau tada ir įjun­giau dar senelio pirktą radiją, išslinkau iš už stalo ir išvedžiau savo tikrą motiną šokti.

Vienas malonumas, kaip sakoma, elegan­cija ir grakštumas – nei tau delnai išprakai­tuoja, nei tau ant kojų lipa. Teko, pavyz­džiui, per nelaimę su Liuką Kaminskaite šokti: perkaitom abudu ir virpėt kažko ėmėm, o čia dar Kaminskas sėdi ant suolo.

– Elyte, velniai griebtų, – sublioviau visa gerkle, – kokia tu šiandien graži!

Ji apkabino mane kaip tikra motina, suvė­lė plaukus ir pabučiavo į kaktą.

– Kas ir bus, – sukrizeno mano tėvas, taisydamasis akinius, – kai mano žmona per daug išgražės, nesusikalbėsiu, matau, ar ne taip, gerbiamasis?

Tačiau Aliukas Šovinis tik keistai pažiū­rėjo į mano tėvą, tankiai sumirksėjo, kažko nuliūdęs padėjo delną ant duonai pjaustyti lentelės ir lėtai ėmė badyti peiliu tarp iš­skėstų pirštų. Tėvas barbeno krumpliais į stalą, išjungė radiją.

– Kodėl?.. Kas tau yra, Antanai, nesveikuoji? – paklausė mano motina.

– Man atrodo, kad tu, Elyte, ir jūs, ger­biamasis, nesveikuojat,– susijuokė tėvas.

Aliukas Šovinis liūdnai pažiūrėjo į mane, į mano motiną ir, žemai nuleidęs galvą, stai­ga žaibiškai ėmė badyt peiliu tarp išskėstų pirštų.

– Telefunken! – riktelėjau įpykęs. – Ar­ba jūs, tėvai, eikit miegot, arba šokt, tik ne­gadinkit žmonėms kraujo!

Ir mano tėvas, kraipydamas galvą ir gūž­čiodamas pečiais, nušliaužė į miegamąjį.

Tačiau apie dvyliktą aš pamačiau jį vėl stovintį tamsoj tarpduryje ir šluostantį aki­nius į dryžuotą pižamą. Jis pamojo Aliukui Šoviniui paslaptingai, ir tas, prikandęs lūpą, nuėjo prie tėvo į tamsų kambarį, o po kelių minučių grįžo kaip pablūdęs, apžvelgė mane su motina lyg išprotėjęs, atbulas atsitraukė į savo kambarį ir uždarė paskui save duris.

Mudu su motina susižvalgėm, aš sugniau­žiau kumščius ir sugriežiau dantimis:

– Ach, telefunken!..

Tada mano motina pašoko ir įbėgo į tėvo kambarį, ir ten užsidegė šviesa. Aš girdėjau kažkokį neaiškų, nesuprantamą tėvo murmė­jimą, paskirus irzlius ir verksmingus žo­džius ir apstulbusios motinos šūktelėjimus:

– Šlykštynė... O viešpatie... koks tu šlykštynė... Ką jis prisigalvojo?!

Motina grįžo žliumbdama ir pradėjo lakstyt po virtuvę, laikydama ranką prie skruosto, lyg jai būtų užpūliavęs dantis. Iš paskos kaip vaiduoklis atslinko tėvas ir sudribo kėdėje. Aš paleidau radiją visu garsumu, tėvas žiū­rėjo į motiną, lyg pirmąkart ją matydamas, paėmė peilį ir užsigalvojęs ėmė raižyt juo duonos lentelę. Tada padėjo delną, išskėtė pirštus, nutaisė verksmingą miną ir kaip Aliukas Šovinis ėmė badyt peiliu tarp pirš­tų, bet staiga kažko susinervino ir, matyt, norėjo smarkiai įbest peilį į lentelę, bet pa­taikė sau į ranką. Švirkštelėjo kraujas, ir mano tėvas ėmė kūkčiot kaip vaikas, suspau­dęs sau už riešo. Taip ir baigėsi ta neuž­mirštama šventė. Aliukas Šovinis išbėgo šaukt greitosios pagalbos, o tuo tarpu mano motina aprišo binto gabalu tėvui ranką ir akmeniniu veidu laukė, kol atvažiuos greitoji. Aš sukiojau radiją, kol nulaužiau jun­giklį.

Ir liko keistai tylu mūsų namuose, ir Aliukas Šovinis pareidavo tiktai miegot, nu­slinkdavo į senelio kambarį kaip šešėlis vė­lai vakare, o anksti rytą skersas išeidavo iš namų, ir nepraėjo nė savaitė, kai jis pagaliau pratarė pirmą žodį ir pasakė, jog daugiau čia negyvensiąs. Tėvas ilgai mykė, lyg atsi­prašinėdamas, lyg teisindamasis, lyg ginda­masis ar puldamas, girdi, visko šeimoje pa­sitaiko, girdi, visko būna, ir jam labai nemalonu... ir jis labai atsiprašo, ir, žinoma, visiems yra nemalonu ir nesmagu, bet nerei­kia išnešt svetimo... svetimo...

– Svetimo mėšlo, – padėjau užbaigti tėvui.

– Gerai, – pasakė Aliukas Šovinis, – bū­kit ramūs, aš pasistengsiu išnešt tiktai ką atsinešiau, ateidamas prieš metus ir šešis mėnesius čia gyvent.

Iš tikrųjų, Aliukas Šovinis išsinešė tik ra­šomąją mašinėlę, svogūnus ir penkis čia, mūsų namuose, parašytus savo DIENOS skyrius, ir nė gramo daugiau, nes iš mėšlo, kaip sakoma, ne vien mėšlagrybiai prasikala, bet retkarčiais ir vunderkindai, koks aš, be abejo, ir esu...

 

LIUKA

 

Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusi­šaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirk­čioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.

Liuką nusikerpa kasas, tuos šlykščius vir­vagalius, jos tėvas Kaminskas už tai įkrečia jai į kailį taip, kad ji net atsisėst žmoniškai tris dienas negali, bet Liuką nė kiek nesi­jaudina, apsiauna išeiginius batukus, šlais­tosi koridoriais užvertus galvą ir giriasi vi­siems, kokia ji, atseit, žavinga. Žinoma, nieko sau atrodo mergaitė. Pakenčiama. Bet iš tikrųjų visos moterys į pavasarį išgražėja taip, kad su jomis net nesusišnekėsi. Sėdi Liuka per pertrauką ant palangės su Rimavičium – nemalonus tipelis, muilinas kaž­koks, su akiniais – ir skaito abu iš vienos knygutės. Prieinu švilpaudamas ir klausiu:

– Tai ką, mano mieli, skaitinėjat?

– Froidą, – teikėsi iš aukšto puse lūpos atsakyt Rimavičius.

– A, kažkada teko skaityt. Pasenęs rei­kalas, – nusižiovauju ir spjaunu jam tarp kojų.

Žinom mes tokius profesorius: nespėtum mostelėt, iš karto akiniai aprasotų.

Dar buvo galima pakęst tą jų Froidą, bet paskui Liuką susigalvojo išeit į kiemą ir pa­likt vieną batą purve. Stovi ant vienos ko­jos, nors juokais plyšk, o su kitu jos batu jau futbolą berniukai spardo. Aš futbolo ne­žaidžiau, garbės žodis, liudininkų yra. Paga­vau tą Liukos batuką ir nunešiau jai. Kvailas mano charakteris – pasigaili tokių raganų, o paskui krauju springsti.

– Pasiimk savo vyžą, – sakau. O Liuka žiūri, lyg aš jai būčiau skolingas, paskui grie­bia savo mylimiausiąjį batą ir kaip paskuti­nė gyvatė skelia lenkišku užkulniu man per nasrus.

– Ak šitaip! – išlupu iš jos nagų batą.

– O ko tu šaipaisi? – sucypia tada Liuką ir užsidengia veidą rankom.

Žinoma, galima būtų ir jai, raganai, išakėt nasrus, bet aš ne iš tų, kurie moteris muša. Nusišluostau nosine ištryškusias ašaras, at­sikrenkščiu ir išspjaunu pusę danties. O pu­blika stovi aplink balą ir nekantriai laukia, kada aš ją pamurkdysiu į purvą. Bet aš tik pasispjaudau ir ta pačia nosine iš lėto, iki blizgėjimo nušveičiu jos brangų batą ir le­diniu balsu kraujuotom lūpom sakau:

– O aš maniau, kad jūs – žmogus, mano miela.

Tačiau, kaip visados, atsiranda skundikų, be kurių kiekviena padori mokykla būtų ne

mokykla, o angelų darželis. Dar neprasideda pamoka, ir jau atskrenda direktorė, visa at­jaunėjusi po vėlyvų vedybų su gaisrinės vir­šininku, o jos aitriai geltona, skrandį gadi­nanti suknelė įkirpta viršuj ir apačioj.

– Parodykit savo dantis, – pražiodo ma­ne direktorė, o Liuką nei gyva, nei mirusi.

Aš išsišiepiu, direktorė pasistiebia, ištiesia ranką, užsimerkiu, ir man atrodo, kad ji tuoj prakiš savo gelsvą nuo papirosų „Kazbekas“, bet mielą pirščiuką pro juodą, lyg pragaro vartai, mano dantų tarpą, pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Direktorė mįslingai šypsosi, o Liuką dar labiau pabąla.

– Jūs, Šatai, dainuojat chore? – klausia direktorė.

– Deja, taip.

– Ar ne jūs, Šatai, esate dailiojo skaity­mo čempionas, tai yra laureatas?

– Taip, pernai buvau, – kukliai sakau.

– Ar jūs šiemet nešvepluosit? – gudriai klausia direktorė, ir aš suprantu, kad dabar ji pradės dorot Liuką, po gabalėlį išmėsinės.

Kiekviena atjaunėjusi direktorė negali pa­kęst šiek tiek gražesnių mergaičių. Ką pada­rysi, reikia suprast žmogų.

– Aš seniai jus stebiu, Kaminskaite... Penkiolika metų dirbu pedagoginį darbą, bet tokio įžūlumo neteko matyt...

Aš atsidustu, o Liuką Kaminskaitė gailiai lemena:

– Aš daugiau taip nedarysiu...

– Matot, tamsta direktore, – šaltai nusi­šypsau ištinusiom lūpom, – man visai ne­skauda... Ir aš pats paprašiau Kaminskaitės, kad išmuštų dantį.

– Jūs pats? Paprašėt? – net žiopteli di­rektorė.

– Deja, taip, – atsidustu, – nes sugedęs dantis gali užkrėsti sveikus.

Cha, neblogai pasakiau! O direktorė ėmė raudonuot nežmoniškai ir kartot kaip užsukta:

– Na ką gi... Na ką gi...

O man kas, šypsausi tėviškai, Liuką spok­so į mane visa įsitempusi, ir nesuprasi – gal vėl trenkt į dantis ruošiasi.

– Eikit, Šatai, namo ir susitvarkykit,– vos girdimai ištaria direktorė.

Ir aš išeinu su portfeliuku ir geriu prie girdyklos iš aliuminio puoduko, grandine prirakinto, dezinfekuotą vandenį. Korido­rium į klasę nubėga vėluodamas Ragaišis su žurnalu po pažastim ir ima turtint jaunimo žinių bagažą. Išgeriu antrą puodelį. Mokyk­linis vanduo sveikas, naikina bacilas ir gydo anginą – bet žiūriu, išlekia iš klasės Liuką, o iš jos nosies kaip iš fontano švirkščia kraujas.

Liuką užsipila šalto vandens ir žiopso išvertus akis ir atlošus galvą. O man kas, negaila, tegul žiopso.

– Aš pati... Aš pati išsidraskiau nosį...– pagaliau neištveria Liuka ledinės tylos, – kad galėčiau išeit iš klasės.

Aš pagargaliuoju ir iššvirkščiu vandenį pro dantų plyšį į kibirą. Kitas manim dėtas ją, raganą, seniai būtų apipylęs žibalu ir su­deginęs.

– Nori, – staiga prabyla Liuka liūdnai, vos ne priešmirtiniu balsu, – aš suvalgysiu tą batą?

– Valgyk, jei patinka.

O ji žiūri gailiai į mane, nusiauna savo mylimą batuką ir ima kramtyti jį, net van­deniu neužgeria.

– O žinai, kas tu esi, atvirai šnekant? – pradedu sakyt ramiai, bet, vien pagalvojęs apie tai, kas ji galėtų būt, visiškai įtūžtu. – Man pats Rimavičius pasakojo... Penktoj klasėj tu jam už šimtą gramų saldainių galė­jai nusimaut kelnaites.

Liuką sudreba visa, batukas iškrenta iš nasrų, ji prisileidžia į puodelį mokyklinio vandens, bet neišgeria nė lašo, nes žliumbia taip, kad net vanduo į šonus taškosi. Šiurpus reikalas.

– Aš ne tokia... Aš ne tokia, – kartoja Liuką.

Bet ir mano nervai ne geležiniai. Imu ra­mint Liuką, išsitraukiu nosinę, o ji nuo batų valymo juoda, tada pasirausiu portfelyje, surandu sąsiuviny melsvą spaustuką ir apsidairęs nusausinu jos ašaras.

– Pasižadėk, kad daugiau taip nešnekė­si, – rimtai, nemirksėdama sako Liuka.

Aš linkteliu galva.

– O dabar pabučiuok mane! – tyliai sa­ko Liuką.

Tik spėjam, nuleidę galvas, užeiti už kori­doriaus kampo ir, lyg kas būtų iš padangų išleidęs orą, palinkstam viens į kitą ir gra­žiai apsikabinam.

Toks jau yra gyvenimas, ir nieko čia gudriau neišgalvosi.

 

RATU IR VISADOS APLINK

 

Kai Elytė Šatienė persikraustė gyvent į se­nelio kambarį, Antanas Šatas, mano tikras tėvas, paskelbė motinai ekonominę blokadą, ir tada Elytė Šatienė pirmąkart gyvenime pradėjo dirbti ne vien šeimai, bet ir visuo­menei naudingą darbą – kooperatyvo rūsy ėmė pardavinėti kreidą, kalkes, langų stik­lus bei kitas ūkiškas ir statybines medžiagas.

Dabar mes gyvenom kiekvienas sau, taip sakant, viengungiškai, mus jungė bendras skardinis stogas ir bendri virtuvės puodai. Aš, kaip išaiškėjo, kainavau savo tėvui, įskaitant maitinimą, trisdešimt rublių per mėnesį, iš viso – tris šimtus šešiasdešimt rublių grynais per metus. Ko daugiau norėt iš Antano Šato, kuris, pergyvenęs visus gy­venimo sukrėtimus, išsaugojo neblėstantį savo jaunystės idealizmą ir romantiką. Mū­sų viengungiško gyvenimo pradžioje, kai užsiliepsnodavo ginčai ir plyksteldavo šven­ta šeimyninės nesantaikos ugnis, aš buvau tampomas už kojų ir rankų į visas puses, ir tada aš sakydavau Elytei ir Antanui Šatams:

– Patys... patys, mano mieli... Aš dar, ačiū dievui, esu nepilnametis...

Ir kas dieną virdavau sau ir jiems pietus, daugiausia makaronus ar pienišką makaronų sriubą, o kartais, kai įsitikindavau, jog gy­venimas vis dėlto yra gražus ir saulėtas, iškepdavau kažką panašaus į pyragus ar me­duolius ir įbesdavau į kepinį nudrožtą pagaliuką, lyg laivo stiebą su popierinėm burėm, kur būdavo parašytas mano paties sugalvotas kulinarinis pavadinimas, pavyz­džiui: MEDAUS PYRAGAS ANDALŪZI­JOS KALVOS, SKIRTAS BOLESLOVO ŠATO ATMINIMUI, o sugrįžusios iš kli­nikų mano motinos laukia sausainiai su vyšnių uogiene – IR BLOGI LAIKAI TAPS GERI, KAI VĖL TAVE PAMATYSIU.

Elytė Šatienė sugrįžta iš klinikų visa skersai ir išilgai peršviesta ir apšviesta, pa­verkia man, kaip tikram sūnui, ant peties – aš jai populiariai išaiškinu, kad bet koks auglys yra tas pat, kaip sugedęs dantis, iš­muši laiku ir vaikštai laimingas. Žodžiu, pa­džiovinu ašaras, apsiraminam abudu, Elytė eina į savo rūsį, šildosi rankas prieš elektri­nę plytelę. Ir staiga nedrąsiai įslenka jos mylimo vaiko tėvas ir taip pat kiša rankas pasišildyt prie plytelės lyg prie šeimos židi­nio ir bando, kaip visados, užmegzt gražius ir nepabaigiamus pokalbius moralinėm te­mom.

– Tai ką pirksi, Antanai, kalkių, o gal stiklo? – klausia rentgenais peršviesta Elytė.

– Stiklo, – liūdnai sako tėvas ir atitrau­kia rankas nuo plytelės, sumoka pinigus, pa­sikiša po pažastim stiklo gabalą ir nueina tik iki kooperatyvo kampo. Ten stovi, mindžio­damas atsirišusius apatinių kelnių raištelius, lyg sveikindamasis su kažkuo, kilsteli skry­bėlę ir apsidairęs trenkia stiklą į pamatą.

Sugrįžta atgal Šatas Antanas į rūsį, Elytė Šatienė pakelia galvą ir vėl, lyg jie būtų vienas nuo kito už šimto kilometrų ir kal­bėtųsi tarpmiestiniu telefonu, sako:

– Ką dar pirksi, Antanai... vėl stiklo?

– Stiklo... iškrito, ir sudaužiau netyčia, – atsidūsta mano tėvas ir velkasi namo su nau­ju stiklo gabalu, apsuka ratą miestelio gat­vėm, vėl sugrįžta prie kooperatyvo ir apsi­ašarojęs, verksmingu veidu paleidžia stiklą iš rankų.

– Man ne stiklo, – Antanas Šatas lyg iš­tikimas šuo žiūri į savo žmoną, – man tavo meilės, Elyte, reikia...

– Nėra, nėra, Antanai... Iš kurgi dabar jos paimsi? – švelniai šypsosi Elytė Šatienė.

– Ak Elyte, aš jau – skleroziniai griuvė­siai... aš gi viską pamiršau, – Antanas Šatas nusikelia skrybėlę, riebaluotą nuo prisigėru­sio prakaito, ir jos bryliais šluostosi akis, – aš vėl įsimylėjęs lyg jaunystėj, prieš dvide­šimt su viršum metų...

Elytė Šatienė pataiso susivijusį mano tė­vo kaklaraištį ir marškinius, kuriuos pane­šiojęs Šatas dabar visados išverčia ir toliau nešioja.

Mano tėvas laiko Elytės šiltus nuo elektri­nės plytelės pirštus, o ji ramiai šypsosi jam:

– Tai kur tu, Antanai, tiek metų buvai?.. Kur tavo akys?.. Kur tavo širdis buvo?.. Ėjai kažkur, ėjai, ir vis, sakytumei, ratu, ir visa­dos aplink...

 

BŪK LAIMINGAS, ALIUKAI ŠOVINI, O TAIP PAT IR JŪS, IRENA MEŠKUTE

 

Žydi ir žaliuoja ant palangės, tik, deja, ne mūsų namuose, Aliuko Šovinio svogūnai, tačiau jis pats jau pakąstas šalnų, neberašo net apie Zarasus – puikųjį saulės ir vande­nų kraštą, geria užsidaręs šeštadieniais ir sekmadieniais, o kartais ir vidury savaitės, ir motociklas geriausias jo draugas. Žodžiu, smunka žmogus, kaip pas mus sakoma, visa­pusiškai ir netenka visuomenės pasitikėji­mo – tik griovius belieka jam kasti. Mano tikra motina tuo tarpu ligoninėj tebeaugina neaiškios kilmės auglį, o mano tėvas, iš nau­jo įsimylėjęs Elytę Šatienę, pasiaukojamai slaugo ją. Tai ir mosuoju su Aliuku Šovi­niu kastuvais dumblinoj pievoj, kiek iška­sam – tiek ir gaunam. Atrodytų, tik dėkis pinigus į kišenę ramia sąžine ir savo geleži­niais raumenimis ir prakaitu kurk savo tikrai motinai finansinę nepriklausomybę. Ir ten, kur praeinam su Aliuku Šoviniu, po metų kitų šalčiausiai galės sau banguoti javai. Ta­čiau nusispjaut man į tuos javus, kai šalia žūsta ne bet kas, o Aliukas Šovinis, laksto kaip pasiutęs motociklu, lenda po mašinom, ieško mirties. Ir susiras, gali būt ramus, šito gero ilgai ieškot netenka. Nes Irena Meš­kutė, kaip sakoma, prisižaidę ir atsuko vi­durnakty dujas, nes Irena Meškutė augina savo pilve vaiką ir nejaučia jokio gyvenimo skonio. Žiūriu, sekmadienį eina Irena Meš­kutė į krautuvę kokio nors kramtomo daikto nusipirkti visa balta kaip kreida ir dar dė­mėm išpilta – ir vis tiek graži, nieko sau. Žinoma, toli jai iki Liukos, nesulyginsi, bet tai jos asmeninis reikalas. Vadinasi, eina Irena Meškutė į krautuvę, o aš stoviu už žibalinės kampo ir labas jai sakau. Šlykšti šita žibalinė krautuvėlė – žibalu trenkia, ir pardavėjas nei šioks, nei toks: dainuoja, tė­vo diriguojamas, mišriam chore ir visados, mane pamatęs, turi paklaust: Kaip tėvelio sveikata, kaip?.. Puikiausia, sakau, žydi ir žaliuoja... O paties?.. Dar puikesnė, sakau, su lazda į kapus nenuvarysi... Tai gal žibaliuko reikia? Cha, lyg aš būčiau ne žmogus, o žibalinė lempa.

Taigi, labas, sakau Irenai Meškutei, o ji tik pasižiūri stiklinėm akim ir nieko nesako. Visiškai užėdė žmogų, šiaip sau, laisvalaikiu, iš neturėjimo ką veikti. Aš asmeniškai, pavyzdžiui, nei Irenai Meškutei, nei kitiems į panages nelindau ir neturėjau potraukio skaičiuot kitų paklydimus. Kokia ten gali būt aritmetika, kai žmogus vienąkart ima ir paleidžia dujas. Nueina Irena Meškutė į krautuvę ir perkasi sau šimtą gramų sviesto ir tris šimtus gramų slyvų, o slyvos žalios ir kietos, graudulys vienas, ne slyvos. O krautuvėj visi pažįstami, kas perka sviestą kilogramais, kas nieko neperka, o kas, kaip, pavyzdžiui, Kaminskas mėlynu kombinezo­nu, ką tik nulipęs nuo surūdijusio bažnyčios stogo, stačiom geria alų – ir visi lyg išba­dėję ryja Ireną Meškutę akimis ir savo drumzlinose smegeninėse vadina ją viso­kiais maloniais žodeliais. O čia dar praplyš­ta popierinis krepšelis, ir visos Irenos Meš­kutės slyvos pabyra po krautuvę. Irena Meškutė bando susilenkt ir negali, o visi šypsos laimingi. Man užverda kraujas, iš­raustu ligi ausų ir keturpėsčias šoku rinkti Irenos Meškutės slyvų.

– Pasitraukit, – sakau užviręs Kamins­kui, – argi nematot, kad slyvas trypiat!..

Kaminskas nusišluosto lūpas, gurkšteli stačiom iš butelio ir vėl šluostosi.

– Jūs ne arklys, – pakartoju, – tai ir ne­trypkit slyvų.

Kaminskas pastato tuščią butelį ant pre­kystalio ir, užuot sutrypęs mane kartu su Meškutės slyvom, ramiausiai išeina iš krau­tuvės.

Ir kai aš žingsniuoju su Irena Meškute gatve, Kaminskas jau spokso į mus nuo su­rūdijusio bažnyčios stogo.

– Ačiū tau, Šatai, – sako Irena Meškutė.

– Nėr už ką, – sakau atsidusdamas, – toks jau mano charakteris.

Prieinam mokytojų butus, tą buvusį žiur­kių lizdą. Suremontuotas, išdažytas, nieko nepasakysi, rūpinamasi jaunimo auklėtojais, gal net daugiau, negu pačiu jaunimu, – ko daugiau norėt, ir kanalizacija, ir visi pato­gumai, ir dujos, propan-butan, taip sakant, neribotais kiekiais.

– Ačiū tau, Šatai, – prie savo durų pa­kartoja Irena Meškutė ir net pabando nusi­šypsoti.

Aš tik gūžteliu pečiais, numoju ranka ir, įkvėpęs oro, ryžtingai sakau;

– Kaip sau norit, bet aš turiu šį bei tą jums pasakyti. Galėsit sau pykti, bet toks jau mano charakteris.

– Tai užeik, Šatai, užeik, – ir atrakina duris.

Įeinu ir apžiūrinėju Paryžiaus ir nepary­žiaus vaizdus ant sienos. Visokiausių čia fotografijų prikabinėta.

– Kaip sau norit, – atsidustu, – bet da­bar ne rugsėjo pirmoji, ir čia ne mokytojų kambarys... Ir aplamai man nusispjaut!

Irena Meškutė žiūri į mane, nieko nesu­prasdama, o aš vis labiau imu nervintis, net išdžiūva burna.

– Užteks vaizduot, – vėl pradedu, bet abejingai numoju ranka, nes Irena Meškutė spokso į mane, lyg jai dar teberūktų iš šner­vių dujos.

– Užteks vaizduot! – įsikarščiuoju. – Aliuką Šovinį norit pribaigti! Nesijaudinkit, ieško mirties ir suras. Galit juoktis, galit kvatotis, bet jis visur jus... dieną naktį, net danguj mato.

Irena Meškutė tyli, ir liūdna pašėlusiai lieka, apsisuku ir prie durų karčiai nusi­juokiu:

– Ką jūs išmanot apie meilę... Ir gyven­kit sau, rykit į sveikatą dujas... Ir tas jūsų Aliukas Šovinis tegul sau teškiasi į medį... Aš kaip žmogus, o man... Viso geriausio, galėsit direktorei pasiskųsti.

Ir noriu jau jau šaut pro duris, bet ji su­siraukia, lyg ruošdamasi pravirkt, pagauna mane už rankos:

– Palaukit... palaukit...

– O ko čia laukt? Lietaus?

– Tai ką man daryti? – Irena Meškutė visai jau sutrikusi.

– Apsivilkit, ir važiuojam, – šluostausi prakaitą, – galit pasipuošti, ir važiuojam... Karolius, šį bei tą... daug nereikia.

– Kur aš turiu važiuoti?

– Pas Aliuką Šovinį, kur daugiau... Šven­tę ant žolės suruošim.

– Ant žolės? – klausia Irena Meškutė, lyg vaikas būtų.

– Ant žolės... ant žolės, – pamėgdžioju,– neatitempsiu gi čia Aliuko Šovinio... Jeigu jis tiek metų į akis jums nelindo, galvojat, ims ir paprasčiausiai atvažiuos?

– Tai tu mane kvieti?..

– Labanakt! – net suploju delnais. – O kas gi daugiau gali kviest? Tai važiuosit ar nevažiuosit?

– Bet aš negaliu, – krato galvą susikrim­tusi Irena Meškutė. – Nes... aš...

Nusišypsau tiktai ir palinguoju jai:

– Ką jūs išmanot apie Aliuką Šovinį... Šituo neišgąsdinsit jo... Jūs tokia jam dar gražesnė.

Aš šypsausi ir žiūriu, velniai griebtų, Ire­na Meškutė prikanda lūpą, irgi šypsosi su­drėkusiom akim.

– Argi tai svarbu, mano miela, – sakau, – kai Aliukas Šovinis jus mato danguj...

Ir tą patį sekmadienį po pietų prasidėjo ta šventė ant žolės, gražiausia, kokią yra man tekę matyt gyvenime. Aliukas Šovinis vos negavo širdies smūgio, kai sužinojo, kad atvažiuos Irena Meškutė, tačiau greitai atsi­peikėjo, susipjaustydamas smakrą, spėjo nusigremžt barzdą, užsivilkti baltus kaip ledas marškinius su krakmolyta apykakle ir net pasirišti melsvą, baltais žirneliais išmargin­tą kaklaraištį.

Lengvas vėjelis judino žolę, saulė blyk­čiojo ir švietė motociklo veidrodėliuose ir mūsų supjaustytuose po skutimosi, spindu­liuojančiuose snukiuose – teisingiau pasa­kius, ne mano, o Aliuko Šovinio.

Irena Meškutė atėjo nuo plento per žolę lengva languota paskrudintų riešutų spalvos suknele, susidėjusi rankas ant pilvo. Aliukas Šovinis nedrąsiai pakilo pasitikdamas, Irena Meškutė sunerimusi atitraukė ranką nuo pilvo, ir abu, sulaikę kvėpavimą, pasisveiki­no. O paskui dar vienas stebuklas – atvažia­vo Liuką nei iš šio, nei iš to, pusę vasaros nematyta, nuo tetos pabėgusi, ir aš susijau­dinau ne mažiau už patį Aliuką Šovinį. Ta­da susėdom žolėj prie mūsų šventės stalo. Liuką ilgai negalėjo suprast, iš kur šita šventė, tačiau mano Liuką, kaip ir aš, nelin­do niekam į panages, o atvirkščiai.

– Vadove, – pasakė Liuka,– o dabar pa­rodykit, kaip jūs badot peiliu tarp pirštų.

Ir Aliukas Šovinis, droviai žvilgtelėjęs į Ireną Meškutę, padėjo ant žolės savo delną ir žaibiškai ėmė badyti peiliu į tarpus tarp pirštų.

– Matot, – pasakė Liuka Irenai Mešku­tei, – ir nė lašelio kraujo.

– O dabar, vadove, – sušukau, – parody­kit, kaip šokinėjat į aukštį!.. Dėmesio! Dėmesio!

Liuką ir Irena Meškutė ištempė virvutę, mes su Aliuku Šoviniu nusiavėm batus ir pa­siraitojom kelnes. Irena Meškutė ėmė juok­tis, kai aš paslydau žolėj ir išsitiesiau prie Liukos kojų. Liuką pakėlė mane ir pasispjau­džiusi nuvalė žalią žolės dėmę ant alkūnės, o man net šilta pasidarė, kai pagalvojau, jog dar yra pasauly žmonių, kurie taip rūpi­nasi manimi.

Tada įsibėgėjo Aliukas Šovinis ir skriejo aukštai virš galvų. Jo melsvas su baltais žirneliais kaklaraištis suplazdėjo, suplevėsavo saulėtoj padangėj. Irena Meškutė šypsojosi ir gėrė jį vien akimis, o vaikas jos pilve krykštavo ir šokinėjo, lyg mėgdžiodamas Aliuką Šovinį.

Paskui vėl visi susėdom ant žolės ir išgė­rėm po truputį, tiek, kiek turėjom, raudono vyno.

– O dabar, vadove, – sušukau, – parody­kit, kaip šokinėjat per griovius su motociklu! Dėmesio! Dėmesio!

Aliukas Šovinis neryžtingai pažiūrėjo į Ireną Meškutę, bet ji prikando lūpą ir iš­sigandusi papurtė galvą:

– Ne, nereikia, tai labai pavojinga! Ir sumišusi nudelbė akis.

– Tada jūs, vadove, pasėdėkit, o mes su Liuka apsuksim ratą.

Liuką net sucypė iš džiaugsmo:

– Vadove, mums mirtinai norisi pasiva­žinėt, mes tikrai, tikrai mokam važiuot...

– Koks aš jums vadovas, – sumurmėjo Aliukas Šovinis.

Mes šokom ant motociklo ir nudūmėm laukais palei rugius. Liuką apkabino mane, ir aš nugara jaučiau du šiltus taškus, patys galit suprast, kas tai per taškai. Ir po šiai dienai mūsų sukeltos iki padangių dulkės tebesėda mano atminty. Taip, mano mieli! Šitaip reikia griebt gyvenimą, spaust už vairo ragų ir žvigdyt, kad net drebėtų!

Prašvilpėm pro kažkokią kiaulių fermą, paršai net nespėjo mirktelt ir pasiliko su savo smarve praeity, įlėkėm į kolūkinį sta­dioną, apsukom ratą ir plojomės ties posū­kiu.

Tu dar vaikas, Liuką, nežliumbk, Liuką, toks jau gyvenimas, atsikeli, išspjauni krau­ją su smėliu ar mėšlu ir sakai:

– Būk laimingas, velniai griebtų, Aliu­kai Šovini, o taip pat ir jūs, Irena Meškute!

 

TEN, PO MANO DELNU

 

Salta ir tamsu žvėriškai, kaime šunys plė­šosi, o tu išeini ant kelio su juodu senelio dviračiu ir Liuką – lyg jaunas, pradedantis žmogžudys.

– Tai važiuojam, – sakau atsidusdamas, ir garas kyla lig mėnulio.

– O mūsų niekas nepamatys? – Liuką stovi pasikreipus, negalėdama žmoniškai atsitiest. Matyt, gerai trinktelėjo į akmenį.

– Be panikos, – sakau, pasiraitodamas kelnes. – Tu, Liuka, klausyk visados tiktai manęs, ir viskas bus gerai. Blogais keliais aš tavęs nenuvesiu.

– Gerai, aš tik tavęs klausysiu, – sako vos girdimai Liuką, ir taip graudu pasidaro, lyg peilis būtų po širdim.

Tokios, kaip Liuką, vienąkart per šimtą metų gimsta.

Užkeliu ją ant kartelės, apžergiu dviratį, ir važiuojam. Mano senelio dviratis sėda po truputį ant ratlankių, braška, džeržgia, bet aš nelabai girdžiu. Minu įsiklausęs į de­šinę savo koją, kuri nenori lankstytis ir girgžda, nes kaulai tikriausiai čia iššoka iš savo vietų, čia vėl atsitaiso. Įvažiuojam į mišką, o ten kaip žarnoj tamsu. Kelias vi­sur – į kairę, į dešinę, ir, žinoma, verčia­mės į griovį. Guliu, ir toks nuobodulys užeina nuo tų avarijų, kad ir keltis nesinori. Bet kažkas šalia tankiai alsuoja ir atsargiai liečia pirštais, lyg kokie paukščiukai vaikš­tinėtų po širdį. Suprask, žiūri Liuką, ar aš dar gyvas.

– Viskas bus gerai, – tada sakau, – mes teisingai važiuojam.

Ačiū dievui, miestelis tuščias kaip iššluo­tas, čia visi anksti gula ir anksti keliasi. Pagaliau nutrenkiu dviratį į bulves, atraki­nu duris ir įvedu Liuką:

– Jauskis kaip namie... Mano tėvo na­mai – tavo namai. Be panikos.

Ir kažko, velniai griebtų, kai tavo namai tušti, suspaudžia širdį, ir pats nežinai, ko­dėl jautiesi, lyg būtum šlykštus, piktybinis auglys. Virtuvėj nedegu šviesos, kad nesi­matytų užmerktų puodų ir lėkščių, ir nuve­du Liuką stačiai į savo viengungišką kam­barį.

– Tai tu čia gyveni? – Liuką susijaudi­nusi apžiūrinėja mano urvą.

– Tenka gyvent, – atsakau ir nupučiu dulkes nuo stalo.

Žodžiu, aptvarkau viską, sustumdau į vie­tas, išpurtau patalą, bet susigėstu ir nuei­nu ieškot naujų paklodžių į savo motinos kambarį. Kai žmogus dirbi, ne visada už­tenka laiko kojoms nusiplaut. Pervelku patalynę ir sumišęs pasakau:

– Tai gal tu gulkis, Liuką? O ji man staiga sako:

– Ne, aš visiškai nenoriu miego.

– O mane – atvirkščiai – po avarijos visada miegas pjauna.

Įjungiu stalinę lempą ir nusuku į sieną:

– Negaliu tamsoj miegot, kažkaip du­sina.

– Aš irgi, – Liuka nedrąsiai atsikelia nuo kėdės, – pabandysiu, gal ir pasiseks užmigt.

Liuką atsisėda ant lovos krašto, pagal­voja, nusiauna savo jau sunešiotus, kadai­se kramtytus batukus.

Aš įjungiu Paryžių, švilpaudamas patai­sau pagalvę, įkeliu jos kojas į lovą ir tebe­švilpaudamas užkloju ją nenusirengusią. Liuka guli lyg pievoj, sudėjusi rankas už galvos, paskui apglėbia pagalvę ir džiugiai atsidūsta:

– O, tai tu čia visados miegi?

– Tenka miegot, – sakau tebešvilpauda­mas, – čia stumiu bemieges naktis.

Ir staiga suabejoju ir niekaip negaliu pri­simint, ar lauko durys užrakintos, ar, velniai trauktų, palikau jas atdaras. Liuką žiūri su­sirūpinus į mane ir, kai aš einu pažiūrėt durų, atsisėda lovoj:

– Kur tu? Išeini?

– Tuoj sugrįšiu, – sakau, – ir aplamai aš tavęs, Liuką, niekada nepaliksiu...

Nueinu į virtuvę, paklebenu lauko durų spyną ir sakau sau, kad Liuką irgi žmogus ir turi prieš guldama pavalgyt, ir užkaičiu arbatinį.

Kai grįžtu, man pasivaidena, kad Liuką dejuoja.

– Tau skauda? – klausiu susirūpinęs ir uždedu ranką jai ant kaktos, atseit, lyg matuodamas karštį.

– Skauda, – liūdnai sako Liuka, ir aš drąsindamas paglostau jos plaukus ir veidą. Ji atsidūsta ir pašnibždom sako:

– Man iš tikrųjų labai skauda, garbės žodis...

– Nieko, – raminu, – pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas be parašiuto...

Bet Liuką paima mano ranką ir prideda ją sau kažkur kairėj pusėj ant krūtinės.

– Čia kažkas atsitiko, – pašnibždom sa­ko Liuka.

Aš stengiuosi per antklodę savo delnu pajust tą baisų Liukos kažkas kažkas atsi­tiko, ir, žinoma, galvoj man maišosi girdėti įvairūs sniegenų sutrenkimai, apendicitai.

Bet tai, mano mieli, vaikų žaidimas, paly­ginus su tuo, kas yra ten... ten, po mano delnu.

 

TU NIEKADOS NEPATEKSI į DANGŲ

 

Pavakary, kai išėjau į miestą nusipirkt šio bei to Liukos vardo pyragui, susidūriau su Peliūkščiu ir jo tėvu vienodais mėlynais kombinezonais, ir Kaminskas viešai mane pakėlė už plaukų. Ir aš, kaip tikras Judas, dar nesugiedojus gaidžiui, išsigyniau savo Liukos.

Peliūkštis žiūrėjo žiūrėjo į šitą graudų vaizdelį, pasitempė savo mėlyno kombine­zono petnešas ir paniekinamai nusispjovė.

– Užteks, tėvai, – pasakė Peliūkštis, – manai, plaukuose Liuką pasislėpė. Verčiau eik miegot.

Kaminskas sustaugė, suriaumojo:

– Aš ją užmušiu!

Aš pačiupinėjau, ar dar vietoj mano de­gantis skalpas, ir, atvirai šnekant, tokia gy­vuliška baimė apėmė, jog negalėjau ištart nė žodžio.

– Eik namo, tėvai, ir nejuokink žmonių. Čia tau ne cirkas! – dabar jau supyko Pe­liūkštis ir padavė iškritusią man kabant ore ir trūkčiojant kojomis piniginę.

– Cirkas? – vėl suriaumojo Kaminskas, lyg gavęs kirviu į tarpuragį. – Aš jums, kekšės vaikams...

– Kam kekšė, o kam motina, – Peliūkš­tis šalčiausiai susikišo rankas į kombinezo­no kišenes ir pakartojo: – Kam kekšė, o kam ir motina...

Aš baisiausiai nustebau ir net palioviau čiupinėjęs savo skalpą, o Kaminskas šimtą­kart už mane labiau nustebo. Išpūtė degti­nės garų debesėlį ir palenkė sprandą, lyg ketindamas Peliūkštį gyvą pamaut ant ragų. O Peliūkštis, matyt, puikiai žinojo, ką da­ro. Abejingu veidu įkišo ranką į užantį ir ištraukė pajuodusį nuo prakaito voką:

– Kam kekšė, o kam motina, o kam ir laišką parašo... Į cirką kviečia atvažiuot.

Kaminskas išplėšė laišką Peliūkščiui iš rankų, prisikišęs permetė jį akim, apuostė, suplėšė, sudraskė ir dar kojom skutelius pa­trypė.

Peliūkštis pamankštino raumenis, pasirą­žė, stryktelėjo ir apsivertė ore:

– Gal dar vieną laišką duot tau suplė­šyt? Vis tiek išvažiuosiu. Užteks... Ir Liu­ką palik ramybėj. Ji tau ne žmona... O tu, – jis paniekinamai parodė į mane, – nešdin­kis, iš kur atėjai. Ir bučiuokis su mano se­serim, jeigu tau patinka! Bučiuokis į svei­katą. Man negaila...

Kaminskas pašoko į orą, tačiau neapsi­vertė, kadangi jis nemėgo cirko, aš puoliau į pašto, Peliūkštis – į bažnyčios pusę.

Kaminskas nusivijo Peliūkštį, retkarčiais sustojantį ir tyčia persiverčiantį ore. Man praėjo visa baimė, bet burnoj buvo šleikš­tu, lyg kažkieno pridergta, virpėjo kojos ir ugnim degė skalpas. Atsisėdau patvory ir žiūrėjau, kaip Peliūkštis jau vikriai ropojo bažnyčios stogu, o Kaminskas stovėjo apa­čioj ir šluostėsi prakaitą. Peliūkštis lipo vis aukštyn, ligi pat kryžiaus. Paskui sumosa­vo rankom, kažką rėkdamas Kaminskui (bei vėjas nunešė jo žodžius), užsirioglino ant kryžiaus ir atsistojo ant jo ne kaip visi žmonės, kojom, o ant rankų. Ir pasityčio­damas pamosavo Kaminskui viena koja.

Aš grįžau namo nei šioks, nei toks, šlykš­tesnis sau, nei rupūžė, ir neturėjau jokio noro kept pyragų ir rodytis vargšei Liukai. Susiradau vaistų nuo galvos skaudėjimo ir išgėriau iš karto keturias tabletes. Tada nu­ėjau į savo kambarį. Liuką ramiausiai mie­gojo, net nenujausdama, kad aš jos, kaip Judas, gaidžiui nesugiedojus, triskart išsi­žadėjau.

Sutemus Kaminskas slankiojo kaip dva­sia, kuriai kapinėse nepakako vietos, aplink mūsų, Šatų, namus, tačiau nedrįso nei šū­kaut, nei baladotis į duris.

– Tu žinai, koks jis, – pasakė Liuka, su­laikiusi kvapą, ir tyliai pravirko. – Toks jau mano likimas. Aš žinojau, kad jis mane kada nors vis tiek užmuš.

Mes tupėjom tamsoj lyg per bombarda­vimą, nedegdami šviesos iki pat vėlumos, kol Kaminskas, kažką niūriai ir grėsmingai murmėdamas, sunkiai nusivilko gatve.

Liuką sėdėjo sustingus, išplėtus akis ir nė karto nemirkteldama, lyg visai pamiršu­si, jog čia pat, už kelių metrų, dar šiek tiek gyvas sėdi ir Andrius Šatas ugnim alsuo­jančiais plaukais. Ir aš jaučiausi dar labiau pažemintas, niekam nereikalingas, ir sakiau sau tada, jog kiekvienam skirta tai, kas skirta, ir kiekvienas, kaip įmestas į balą šuniūkštis, turi pats kapstytis, ir dar galy­bę visokių niekų prigalvojau tą liūdną, nors pasikark, naktį. Bet Liuką staiga krus­telėjo, pažiūrėjo į mane ir atsiduso:

– Vis tiek galas... Vis tiek reiks grįžt. Ir susijuokė, matyt, kažką pagalvojusi apie galą ar grįžimą, ir pagaliau kaip žmo­gus ramiai pažiūrėjo i mane ir atsiduso:

– Vis tiek galas, ar ne? – lyg kažko dar abejodama, paklausė manęs, ir aš liūdnai linktelėjau galva.

Tada ji išrišo kaspiną iš plaukų ir padavė man:

– Jeigu jis mane užmuš, nors kaspinas 66 liks...

Aš laikiau kaspiną saujoj ir neatgniau­žiau pirštų, lyg jie būtų suparalyžiuoti, visą šitą ilgą naktį, kurią prisiminus man pa­šiurpsta oda ir aš žiūriu tik į kampą arba niekur nežiūriu. Liuką dar sykį pakartojo, kad vis tiek, vis tiek galas. Aš dar sykį liūdnai linktelėjau galva. Ir tik tada supra­tau, ką reikės daryt. Ir man iš karto užtirpo kojos.

Mes, nežiūrėdami vienas į kitą, rengėmės tamsoj, ir aš, pamenu, nesusiprotėdamas atsegt savo marškinių, liūdnai plėšiau ran­kovę. Kažkur tamsoj mojavo nuo kryžiaus koja Peliūkštis, ir man atrodė, kad aš te­besiūbuoju pakabintas ant plaukų...

Apsikabinkit, šaukė naktis, bet man buvo liūdna lyg prieš mirtį, ir aš ėjau užtirpu­siom kojom, užtirpusia galva link nuodėmės slenksčio ir niekaip negalėjau jo peržengt. Aš nemoku, sumurmėjau, bet Liuką tylėjo. Aš nemoku, dar beviltiškiau pakartojau, bet Liuką nė nekrustelėjo. Ir tada aš, pa­menu, pravirkau ir pasakiau sau, kad štai atsikelsiu, nueisiu į virtuvę ir susirasiu stalinį duonai pjaustyti peilį. Ir aš iš tikrų­jų atsikėliau, kai man atrodė, kad Liuką jau užmigo, ir ieškojau virtuvėj tarp puodų ir lėkščių to visai jau sudilusio, bet aštraus ilgo peilio. Prisiminiau savo tikrą tėvą, savo tikrą motiną ir pagalvojau, jog jiems tik palengvės, kai aš nebekainuosiu jau nė trisdešimties rublių. Juokai juokais, bet iš tikrųjų būčiau atgulęs šalia Boleslovo, jei ne Liuką. Ji priėjo tyliai, ištraukė peilį, įmetė jį atgal į puodą su vandeniu ir, lyg niekur nieko nebūtų atsitikę, nuvarė mane į lovą. Ir jau naktis nebešaukė apsikabinkit, ir Liuką sėdėjo galvūgaly, glostė mano įkaitusius plaukus.

– Liuką, ar tu dabar draugausi su ma­nim? – paklausiau, bijodamas pažiūrėt į ją.

– Jeigu jis neužmuš manęs...

Ir mes gulėjom įsitempę, ir Liuką paėmė mane už rankos, lyg mes būtumėm susiruo­šę pasivaikščiot, ir žiūrėjom į tamsą, ir kažkur čia pat... kažkur čia pat, lyg dulkė­toj lentynoj tarp rašaluotų dienoraščių, apmusijusių Boleslovo medalių, spalvotų akmenukų, kažkur čia pat pašėlusiai dau­žėsi ir spurdėjo dar gyva vaikystės širdis.

Ir tada mes išgirdom lėtus žingsnius per tėvo, motinos kambarius, paskui jie nutilo, atsargiai girgžtelėjo senelio kambario du­rys – žingsniai artėjo prie mūsų, ir aš suspaudžiau Liukos ranką.

Kaminskas lėtai pravėrė duris ir sustojo prie slenksčio su lauko durų spyna rankoje. Jis žiurėjo į mus paraudusiom nuo ne­migos, iškankintom akim ir alsavo pravirom lūpom, ir mes jautėm slogų, spaudžiantį prie žemės vyriško prakaito ir degtinės kvapą, įkvėpėm jį lyg tirštus ir slogius chloroformo garus, ir tada pajutom, jog atėjo galas,– nes mūsų kojos buvo netoli nuodėmės slenksčio, – ir suskilusios lūpos prasivėrė ir išleido iš burnos riešuty kvapą, bet, užuot sakiusios ŠKAC, ŠKAC, MIRTIE, ištarė AMEN...

– Aš nieko nesulaužiau, – pasakė Ka­minskas ir vėl nutilo, paskui padėjo spyną ant stalo, nusiėmė kepurę ir, įbedęs akis į Liuką, priėjo prie lovos, sugniaužė ant­klodės kampą ir iš lėto, atkakliai patraukė ją į save. Liuką susirietė į kamuoliuką, ir buvo girdėti tiktai dusulingas, chloroformu trenkiantis Kaminsko alsavimas. Kamins­kas sustingęs žiūrėjo į nuogus ir liesus mano pečius, suriestas Liukos kojas ir al­kūne braukė sau per plačią, prakaito laše­liais išpiltą kaktą. Jis apžiūrėjo visą kam­barį, lyg mane patį, beginklį ir nuogą, – sienas, lubas, grindis, knygas lentynoje, burinį laivą su margom, iš skiautelių pasiū­tom burėm, sutrukusio būgno rėmus ir azoto rūgšties butelį, užkimštą guminiu žinduku. Tada jis paėmė nuo kėdės Liukos suknelę, išvertė ją. Paskui užmovė Liukai ant kaklo, suieškojo jos rankas, prakišo pro suknelės rankoves ir pasodino ją kaip ne­gyvą, skudurų ir pjuvenų prikimštą lėlę ant lovos krašto.

– Aš nupirkau tau batukus, – pasakė Kaminskas ir nerangiai atsitūpė prie Liukos kojų, – pagalvojau, kad reikia naujus nupirkt, nes šituos visai sunešiojai.

Jis ištraukė iš kelnių kišenių po naują, laku ir varinėm grandinėlėm blizgantį ba­tuką ir užmovė Liukai ant kojų.

– Nespaudžia?

– Ne, – vos girdimai atsakė Liuka.

– Tai galim eiti...

Kaminskas paėmė Liuką už rankos, pa­žiūrėjo į mane ir kita ranka užmetė ant­klodę:

– Aš nieko nesulaužiau... aš vėl įsuksiu spyną į duris...

Ir išėjo su Liuką ir spyna, palikęs tik ne­aiškų, lyg perdegusios degtinės, lyg vyriško prakaito kvapą, ir aš gulėjau suglebęs, ta­rytum negalėdamas atsigaut nuo narkozės, ir alsavau pravirom lūpom...

Kaminskas įstatė spyną į duris ir stropiai priveržė kiekvieną sraigtelį, o Liuką stovėjo lauke, už durų, su naujais blizgančiais batukais, kokių dar niekas neregėjo mūsų miestelyje.

– Tu esi... tu niekados... tu niekados už tai... – Liuka verkė be garso, tik trūkčiojo jos pečiai ir drebėjo lūpos, ir ji pašnibždom, visai praradusi balsą, rėkė Kaminskui į nu­garą: – Tu niekados nepateksi į dangų!

...Kapinėse varnos suka lizdus, kapinėse rūdija skardiniai vainikai ir vaikigaliai lu­pinėja nuo tvorelių švininius antgalius, kapinėse visi ilsis panašiai ir vienodai, tik Boleslovas kitoniškai, po raudona, alieji­niais dažais išvedžiota žvaigžde. Ir čia, kaip sakoma, Boleslovas žengia ne į koją su mies­telio visuomene. Boleslovo kapas užverstas lapais, šiukšlėm ir prislėgtas sunkia, nulū­žusią medžio šaka. Purškia lietus, varnos tupi pašiurpusios, tėvas grėbia lapus ir tempia šakas į patvorį, kol sušyla ir nusi­velka paltą ir padeda ant suoliuko skrybė­lę. „Štai imsiu ir parkrisiu... štai imsiu ir parkrisiu“, – kartoja mano tėvas. Jo švar­kas permirksta kiaurai, ir jis liūdnai matuo­ja savo pulsą.

Per kapines su kastuvu ant pečių eina žmogus, ir jo nepaprastai raudonas veidas iš tolo tėvui šviečia.

– Broliukai busit ar šiaip giminės? – klausia žmogus, rodydamas galva į Boles­lovo kapą.

Tėvas gailiai šypteli, apsivelka paltą, už­sideda skrybėlę, ima skubiai raustis švarko kišenėje ir ištraukia suglamžytą rublį:

– Neturiu sveikatos...

Žmogus raudonu veidu pavarto rublį ir įsikiša į kišenę.

– Aptvarkykit kapelį, išpurenkit...– tė­vas, žiūrėdamas kažkur virš kapinių medžių, pasistato apykaklę ir įtraukia galvą į pečius.

Aptvarkykit... išpurenkit, aptvarkykit, išpurenkit...

Kapinėse varnos suka lizdus, kapinėse rūdija skardiniai vainikai ir vaikigaliai lu­pinėja nuo tvorelių švininius antgalius, kapinėse visi ilsis panašiai ir vienodai...

 

ŽAISKIT, ŽAISKIT, MANO MIELI, ELEKTROS LEMPUTĖM

 

Čia pas mus pila ir pila nuo ryto iki va­karo šaltas toks, pakaruokliškas lietus, o ten, pietuose, kaip rašo man Aliukas Šovinis, „saulė nenueina nuo dangaus“ ir žydi magnolijos ir visokie kitokie gražus kvepiantys medžiai. Irena Meškutė pagimdė negyvą vaiką, bet ir ji nepamiršo pasiųst man šir­dingiausius linkėjimus ir nuotrauką – jų saulėto ir magnolijomis kvepiančio gyve­nimo akimirką. Aliukas Šovinis stovi akina­mai baltomis kelnėmis ir dryžuotais atla­pais marškinėliais ir, santūriai šypsoda­masis, vienoj rankoj laiko languotą la­gaminą, o kita ranka spaudžia Irenos Meškutės pirštus. Ji merkiasi nuo saulės, atrodo pritrenkta ryškios šviesos ir bega­linės jūros spindėjimo, tokia maža, smulkutė kaip žvirblis. Nieko nepadarysi, lai­mingi žmonės vaikšto su baltom kelnėm, o aš drybsau lovoje darbiniais, grioviams kasti tinkamais džinsais ir mąstau laisvalaikiu, kai miegu ir kai nemiegu, apie gyvenimą ir kitokius niekus. Ir jeigu nenustos lyt, reikės pasikart.

Rytą įlekia pro langą drėgnas lapas ir nu­sėda ant veido. Gatvėje burzgia sunkvežimis, aš pašoku iš lovos ir matau Liuką prie var­tų. Kaminskas sėdi kabinoje, o Peliūkštis viršuj, tarp spintų, veidrodžių ir puodų, įsi­taisęs ant sofos su dviem elektros lempu­tėm rankose.

Tėvas praveria kambario duris ir susijau­dinęs sako:

– Ten ji, Kaminskaitė, tavęs laukia.

– Žinau... – sumurmu. – Žinau ir be jū­sų... palikit mane ramybėje.

Kaminskas kabinoje sulanksto laikraštį, ir garsiau suburzgia motoras. Liuką prikanda lūpą, grįžteli į mašiną, aš basas kaip stoviu išlekiu į kiemą ir uždusęs šūkteliu:

– Liuka!.. Liuka, palauk!

Ji atsigrįžta, lyg norėdama pulti prie ma­nęs, bet sustoja, ir mes abu apsidairom ir nuleidžiam akis, nes Kaminskas, išlipęs iš kabinos, ir šoferis, ir Peliūkštis su dviem elektros lemputėm rankose, ir mano tikras tėvas, ir net mano išoperuota motina tarp­dury, ir mieli kaimynai už tvoros, ir šiaip malonūs pažįstami gatvėje spokso į mus ir laukia spektaklio.

Aš susikišu rankas į kišenes ir sakau, išstumdamas šypseną kaip sulytą ir pri­plaktą šunį:

– Tai išvažiuoji?

– Išvažiuoju, – šypteli Liuka ir skėste­li rankomis.

Liukos batai blizga laku ir varinėm gran­dinėlėm, ir aplamai ji visa žvėriškai graži ir šventiškai blizganti, ir jos akys taip pat blizgančios, lyg turėtų keturiasdešimt laips­nių temperatūros. Užaugs ir, kaip sakoma, dar labiau išsiskleis ir išgražės, nors mes visi tuo tarpu, gal būt, ir kapuose ilsėsi­mės.

– Laimingai! – sakau.

– Laimingai, – sako Liuka ir žiūri man į kojas, – nevaikščiok basas, žemė šalta.

– Nieko, – nusijuokiu, – aš užsigrū­dinęs.

Liuką sėda į kabiną, Kaminskas pasi­slenka, ir sunkvežimis pradingsta iš ma­no akių amžinai, ir paskutinį iš Kaminskų matau Peliūkštį, žongliruojantį su dviem elektros lemputėm.

Ir vėl, velniai griebtų, pradeda lyt.

 

NEGRĮŽK, LIUKA, NEGRĮŽK, MANO GYVENIME, NIEKADOS

 

Buvo tylu, ir begalinė, lyg išretinta erd­vė priešais, į šoną ir už nugaros spengė ausyse – jokio garso, negirdėti net vėjo, kuris nešė aštrias žemės dulkes ir lyg sku­tamaisiais peiliukais pjaustė akis.

– Aš baigiu apakt! – Liuką užsimerkusi skaičiavo šovinius ir valė nuo jų smėlį.

Jie artėjo tai pradingdami, tai vėl pasi­rodydami priekyje, šone ir už nugaros, aštrus ir mirgantys lyg dulkės, ir staiga išdy­go čia pat, ranka pasiekiami.

– NO PASARAN! – suklykiau, Liuka pakibo man ant kaklo, ir aš, nusimetęs ant­klodę ir atsimerkęs, pamačiau, jog baigiu praryt raudoną Liukos kaspiną.

Užsidegiau stalinę lempą, kaspinas buvo šlapias ir sudriskęs nuo kramtymo, o mano skrandį pradėjo traukyt skausmingos spazmos, lyg tuoj vemčiau. Atsikėliau iš lovos ir, lėtai grabinėdamasis sienų, lyg mano se­nelis, keičiantis pinigams, išslinkau iš kam­bario.

Virtuvėj degė šviesa, ir aš girdėjau vie­nodą taukšėjimą.

Mano tėvas dryžuota pižama ir aštriom kaip nupešto paukščio sparnai mentėm pa­linkęs skaldė plaktuku riešutus ir metė branduolius į stiklinę permatomą lėkštę. Jis atsistojo lyg mokinys, nusiėmė akinius, nu­šluostė į pižamą, vėl užsidėjo ir droviai pa­sakė:

– Šiandien tavo gimimo diena... Aš prisiminiau, kad tu visada mėgdavai rie­šutus...

– Tai tu iš tikrųjų prisiminei? – pa­klausiau nustebęs ir gerokai susijaudinęs.

– Pabandysiu iškept riešutų duonos. Gal ir pavyks... – šyptelėjo tėvas ir skėstelėjo rankom. – Tik riešutų mažoka, per vė­lai susigriebiau.

Paskui atsikėlė iš lovos mano motina ir pažiūrėjo, pravėrusi duris. Ji buvo basa, žemuogėm išmargintais ilgais naktiniais marškiniais ir šypsodamasi rodė žvilgsniu į mano tėvą. Tada uždarė duris, bet greit sugrįžo į virtuvę ir padovanojo man bal­tas kelnes, kokias nešioja tik žokėjai, bok­so teisėjai ir kai kurie laimingi žmonės.

– Tik nespėjau dar atsiūlėt...

Aš apsimoviau baltom kelnėm, buvau ge­rokai sulysęs, ir jos man buvo per plačios. Ir mano tėvas padėjo plaktuką į šalį ir įdė­miai nužvelgė mane nuo juosmens iki kojų.

– Gražios kelnės, tik gal kiek neprak­tiškos.

Gal būt, iš tikrųjų su tokiom kelnėm mūsų miestely vaikščiotum lyg balta varna ir tave greitai apdrabstytų purvais, nes ne­si nei bokso teisėjas, nei žokėjas, nei... nei...

Susėdom už stalo ir pradėjom švęst ma­no gimimo dieną, ir mano motina ilgai pa­sakojo, kaip gimdė mane ir kad aš galėjau gimt negyvas, kaip dujom apnuodytas Ire­nos Meškutės vaikas. O tėvas pasakojo, kaip jis penkis kartus lakstė nuo ligoninės iki namų, nuo namų iki ligoninės su ant­klode, vystyklais ir kad kareivis su šautu­vu palaikė jį miškinių ryšininku.

– Ačiū jums, tėvai, – pasakiau, – ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršot.

– Ką tu šneki, – susijaudino ir net pa­raudo mano tėvas. – Aš ne toks jau baisus sklerotikas, kad tave pamirščiau.

Elytė tik šypsojosi ir negalėjo juoktis, nes jai dar skaudėjo siūlė.

Buvo dvylikta valanda, kai aš apkabinau savo tikrą tėvą ir savo tikrą motiną per pečius ir pasakiau:

– Tegu man nudžius ranka, jeigu aš pa­mirščiau jus, tėvai, ir tave, Elyte.

Ir jie nuėjo miegot, gręžiodamiesi ir ne­galėdami atsižiūrėt į savo tikrą sūnų.

Sutvarkiau virtuvę, išploviau indus, su­šlaviau tuščius kevalus ir pasėmiau saują tėvo išgliaudytų riešutų: jie buvo pernykš­čiai, sudžiūvę, susitraukę ir kartūs – tai ne tie riešutai, tai ne ta riešutų duona, kurios, gal būt, niekados iš tikrųjų nebuvo ir nie­kada nebus.

Užgesinu virtuvėj šviesą ir, lėtai kramty­damas riešutus, sakau:

– Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyve­nime, niekados...

 

PASKUTINIS SKYRIUS

 

Finkelšteinas nuo pat vaikystės buvo žy­das ir nuo pat vaikystės kirpo plaukus. Fin­kelšteinas išskleidė naują paklodę, apgaubė mano rankas, kojas, pečius, palikdamas tik galvą, ir paklausė:

– Kaip?..

Aš pagalvojau ir liūdnai šyptelėjau:

– Plikai, varykit plikai...

Už krosnies džiūvo šlapios malkos ir iš sugadinto radijo taško stengėsi prasimušt tolima, lyg vasaros žiogų čirškimas, smuikų muzika.

Finkelšteinas suleido pirštus į mano plaukus, pakraipė galvą ir įjungė elektrinę kirpimo mašinėlę. Plaukai krito ir slydo iš­krakmolyta paklode žemyn, ant grindų. Fin­kelšteinas papūtė į mano pakaušį ir pasa­kė uždusęs:

– Auksas, ne plaukas.

O aš velniai žino kodėl staiga pasiutusiai susigraudinau, suspaudžiau saujoj kuokštą nuosavų gaurų ir begėdiškai prieš veidrodį, viešai ir įžūliai apsižliumbiau, visa laimė, kad dar tyliai, be garso, kaip ciuckis, batu smagiai užvažiuotas.

Finkelšteinas išjungė elektrinę kirpimo mašinėlę, nupurtė plaukus ir, žiūrėdamas nušluostė paklode mano pasakė Finkelšteinas tik į veidrodį, drėgną veidą.

– Dešimt kapeikų, ir išmušė kasoj kvitą.

Aš padaviau jam pinigus, apsivilkau pal­tu, Finkelšteinas atidarė duris, ir aš išmo­viau balta ir šąlančia galva, o iš dangaus suk­damasis krito pirmas šių metų sniegas...

Tegu sninga, ir aplamai... Ak, pasikarkit, pasikarkit su tuo savo sniegu...

 

Saulius Šaltenis. Riešutų duona: apysakos. V. Vaga, 1972.

 

Kadras iš kino filmo Riešutų duona, 1978 m.