Sileikos atvirlaiskiai       Kartais gali atrodyti, kad atvirlaiškių menas, kuris dažniausiai vadinamas pašto menu (angliškai mail art) šiandienos kultūroje sutinkamas kaip praeities kultūros rudimentas. Ričardas Šileika yra vienas iš tų, kuriam rūpi atrakcijos pobūdžio meno kūrimas. Kiekviename kasdieniame reiškinyje, nuolatinės ir paprastai banalios rutinos tėkmėje Ričardas sugeba įžvelgti žaidimo galimybes. Kaip ir FLUXUS kūryboje, taip ir menininko kasdienybėje viskas, kas sutinkama, gali būti eksponuojama kaip meno kūrinys, tad pati kasdienybė virsta gyvu ir atviru muziejumi. Nuo mums dažnai suvokiamo klasikinio muziejaus, kuriame negalima liesti eksponatų, kur turi būti išlaikoma tyla ir pagarba kūriniui bei kitam kūriniu besidominčiam asmeniui, atvirasis Ričardo muziejus skiriasi niekada nesibaigiančiomis muziejaus darbo valandomis, niekada iki galo nesukuriamais kūriniais ir begalinėmis galimybėmis juos interpretuoti.

 

       Viena esminių Ričardo kūrybos sričių yra pašto, šiuo atveju, atvirlaiškių menas. Tokios kūrybos atsiradimo ir egzistavimo ypatybės rodo glaudžius meno ir socialinės erdvės ryšius. Tiek kūrinio autorius, tiek jo žiūrovas netikėtai ir betarpiškai yra įtraukiami į atvirą iš pirmo žvilgsnio be griežtų išankstinių taisyklių evoliucionavusį žaidimą. Sukurtas atvirlaiškis ne tik dedikuojamas kitam – konkrečiam asmeniui, bet tuo pačiu ir nebegrąžinamas menininkui. Pagrindinis šio meno tikslas ir yra pagaminti negrąžinamą dovaną. Atvirlaiškis yra kuriamas ir rašomas galvojant apie konkretų asmenį, tad galima teigti, kad paštas legitimuoja menininko ir kūrinio adresato erdvėje bei laike išsitęsusį intymų ryšį.

 

       Atvirlaiškio siuntimo metu atsiskleidžia pagrindinis paradoksas. Terminas atvirlaiškis, aišku, nurodo į atviro laiško buvimo galimybę. Kadangi atvirą laišką gali skaityti kiekvienas prie jo prisilietęs asmuo, adresanto ir adresato intymus ryšys tampa atviras ir viešai prieinamas. Taigi intymumas, nuolat buvęs svarbia privačios erdvės sudedamąja dalimi, įgijęs atvirlaiškio formą virsta viešu reiškiniu. Pastebėtina, kad iš dalies pašto menininkai ir nuspėjo šiuolaikinių medijų tikslus ir veikimo principus.

 

       Koks šio žaidimo finalas? Kai atvirlaiškis pasiekia kelionės tikslą, intymus menininko ir adresato ryšys, priklausomas nuo kelionės, tampa įgyvendintas, įgyja prasmę. Vis dėlto ryšio nuotrupos išsibarsto tarpininkuose, atstovaujančiuose viešąją erdvę. Tarpininkai papildo kūrinį nauja informacija (tai pašto ženklai, atspaudai, o kartais ir siuntinio ištepimas ar suglamžymas), leisdami atsirasti ne tik nuotykiui, bet ir viešai intrigai. Tačiau priešingai nei galerijų menas ar masinėmis informavimo priemonėmis besinaudojantys projektai, pašto menai masiškai neišrėkia savo turinio viešumoje. Šie kūriniai pasiekia pasirinktuosius visuomenės atstovus taikiu būdu. Su jais susipažįstama ir apie juos mąstoma individualiai.

 

       Taigi atvirlaiškių medija save tikrai atskleidžia kaip niekada nebaigiamą individualios sociakultūrinės komunikacijos sąlygą.

 

       Remigijus Venckus


       

       Diena, kai sulauki Ričardo atvirlaiškio, panaši į tokią lyg būtum nusipirkęs gerą, tačiau labai mažą knygelę, kuri yra „dvipusio vartojimo“, tiksliau, vartaliojimo: verti vienaip – vieno paveikslo albumėlis, verti antraip – vieno minipuslapio poetinės prozos fragmentas. Būna, kad dar tą pačią dieną nejučiomis pradedi laukti kito atvirlaiškio, žinodamas, - kitas jau bus kitoks. Bėgli Ričardo fantazija suvaldo pačią įvairiausią medžiagą.

 

       Reklaminiai lapeliai, bilietai, bukletai, fotonegatyvai, etiketės, medicininės kortelės, kvitai, brūkšniniai prekių kodai, ekslibrisai, dokumentų, laikraščių ir dar dievažin kokių popierių popierėlių iškarpos ar „išplėšos“, seni ir nauji, tikri ir netikri pašto ženklai, metalinės sąsagos, ypač nuotraukos, jų fragmentai ir t. t. – visa performuojama, sukomponuojama, sinchronizuojama ir palydima rankraštiniu, rečiau spausdintu, mėlynu, rečiau kitų spalvų, lietuvišku, rečiau kitų kalbų tekstu. Toks lyg žaidimas kartono bei fotografinio popieriaus lakštelių plokštumomis ir plokštumose, atvirlaiškių nuotraukose bei koliažuose atspindimų daiktų paviršiais, natiurmortais, peizažais, žmonių veidais, figūromis ir… žodžiais. „Taigi: pergręžiau ir persvirbiau,“ – pradeda Ričardas vieną 2008 metų rudens atvirlaiškį, ir visas tas Ričardo lyg žaidimas pergręžia ir persvirbia kasdienybės plokštumas, paviršius, kiekvienąkart, kiekvienu laišku pranešdamas naują žinią apie seną tiesą: žiū – svarbiausi dalykai yra čia pat!

 

       Vigmantas Butkus

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_7

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_6

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_21

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_20

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_39

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_38

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_47

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_46

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_53

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_52

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_69

 

       Sileika_Atvirlaiskiai_68

       

       Ši knyga – pirmas leidyklos kitos knygos leidinys, apipavidalintas naudojant autorinę technologiją Čiabukai. Čiabukas – tai Tomo S. Butkaus vario burnų idėjų dirbtuvėse 2000 m. sukurta originali technologija, derinanti industrinės leidybos ir autorinės knygos principus.

 

       Ričardo Šileikos atvirlaiškiai, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ir tolimiems bendraminčiams. K. Kitos knygos, 2009