Ladies and gentlemen, we are now ready for take off, – žvaliai pranešė piloto balsas.

Persėsti į didesnį lainerį reikėjo Kopenhagoj. Aš jau buvau ganėtinai girtas, nes dar Vilniuj, paskutinę akimirką prieš lipdamas į lėktuvą, oro uosto parduotuvėj už paskutinius neiškeistus litus nusipirkau litrinį butelį degtinės ir gėriau lietuviškame lėktuve. Ir niekas jo iš manęs neatėmė. Man patiko tas paskutinis pirkinys prieš paskutinį šuolį. Šešiasdešimt kišenėj užsilikusių nušiurusių litų, jau bereikšmių ir nebepanaudojamų, taip elegantiškai investuotų į svaigulį paskutinę akimirką. Bet dabar Kopenhagoj supainiojau terminalus, paskui vartus ir turbūt nespėsiu į boingą. Prakaitas tekėjo nugara, plaukai irgi buvo sudrėkę ir susiraitę ant mano surauktos, bandančios įtemptai mąstyti kaktos. Tai, kas slėpėsi po ja, kuriam laikui nusmuko iki paviano IQ lygio. Paviano oro uoste, ne paviano savanoje. Ten jie orientuojasi puikiai. Degtinę aš gėriau gryną ir nemažais gurkšniais, bet skirsti vis dėlto norėjau. Oro uosto gaudesys liejosi ausyse, kaip ir reisų laikas, destinacijos ir numeriai ekranuose. Jie liejosi mano akyse. Pamažu artėjo apatija. Pochui, galvojau, bus kitas reisas, tikiuosi, bilietas vis tiek galios. Galų gale tokia jau mano predestinacija…

Aš klaidžiojau kažkur netoli tikslo, teisingam terminale, bet laikas jau lyg ir baigėsi, ir aš nebenorėjau niekur eiti. Pamačiau, kaip prie vienų, jau tuščių vartų man moja mergina stiuardesės uniforma. Norėjau nusisukti, bet mergina tokia simpatiška ir moja kažkaip primygtinai. Aš priėjau, ji pačiupo mano bilietą, pažvelgė į jį ir beveik stumte įstūmė mane į trapo tunelį, vedantį į lėktuvą. Kaip ji atspėjo, kad aš priklausau jiems? Juk net nežiūrėjau į tų vartų pusę. Aš žiūrėjau į lubas. Kiekvienas tunelis yra mirties tunelis. Niekada nebijojau skraidyti lėktuvais. Tiesiog kiekvienas tunelis yra mirties tunelis. Toks malonus, šaltas ir apšviestas. Dvelkiantis vėsa. Eidamas juo ir artėdamas prie lainerio durų, atsisukau pasižiūrėti, ar ji niršta ant manęs. Ji ėjo man už nugaros. Ne, nė kiek nepyko. Profesionalai. Kita stiuardesė stovėjo tarpduryje.

– Welcome on board, – pasakė ji ir nusišypsojo.

Mano nuotaika tuoj pat pasitaisė, girtumo ir apatijos paroksizmas praėjo ir šioms dviem žavioms šviesiaplaukėms būtybėms mėlynomis uniformomis akimirksniu pajutau labai teigiamas emocijas.

Juk jos išgelbėjo mane, areštavo skęstantį ir vėl saugiai pasodino į laivą. Aš juk norėjau skristi. Nenorėjau pasilikti plaukioti beprasmėj oro uosto dykvietėj.

Viena iš stiuardesių palydėjo mane į mano vietą, nors tuščių vietų buvo daug. Dabar jau prižiūrės mane, pamąsčiau su malonumu ir su apmaudu. Paskirs globą. Butelį atims ir šiaip drinkų neduos. Bausmė dar tik laukia. Bet gal ir ne. Juk čia aš jau niekur nebegaliu nuklysti iki pat Niujorko. Tai gal nieks ir nesikiš į mano asmeninį savęs naikinimo kursą ir neterorizuos. Taip ir bus, nusprendžiau aš užsimerkdamas ir atsilošdamas kėdėje. Lėktuvas tuoj pat pajudėjo. Visos įžanginės kalbos ir beprasmės instrukcijos apie liemenes, deguonies kaukes ir avarinius išėjimus jau buvo praėjusios. Lėktuve pasirodžiau pačią paskutinę akimirką. Viskas gerai. Aš skridau į Ameriką, visiškai nežinodamas, ką ten veiksiu. Taip ir turi būti.

Pajutau, kaip kažkas maloniai liečia mano pilvą ties juosmeniu ir žemiau. Prasimerkęs pamačiau, kaip viena iš stiuardesių pasilenkusi užsega man saugos diržą. Jos šviesūs plaukai brūkštelėjo man per skruostą. Taip… jos globoja mane. Aš tyliai šyptelėjau. Idiotai, alkoholikai ir pamišėliai čia toleruojami. Kitas dalykas –­ teroristai. Bet aš ne teroristas. Nebent sau pačiam. Sau vienam. Antiteroristas. Intrateroristas. Jie nepavojingi.

Iš karto paprašiau drinko. Nenorėjau traukti galingojo butelio. Ir nebenorėjau gerti šiltos degtinės. Beveik tikėjausi šalto „You’ve had enough, sir“ ar ko nors panašaus. Bet ne. Nusišypsojo ir nuėjo.

Gal po dvidešimties minučių, kai laineris pakilo į reikiamą aukštį, ji atnešė mano skočą su ledu, nors niekam gėrimų dar nedalijo, t. y. nevežiojo su vežimėliais. Visa tai geri ženklai, ir angelai rūpinasi manimi.

Abidvi kėdės šalia manęs buvo tuščios. Manęs nevaržė niekieno artumas. Persėdau prie lango ir įsispoksojau į akinančių debesų jūrą po skausmingai mėlynu dangumi.

Norėčiau išlipti ir nuplaukti tolyn. Gyventi ant šitų debesų virš amžinai mėlyno dangaus. Visiškoje tyloje.

Užsidėjau ausines ir įjungiau muziką.

– – – – – – – – – – –

Iki kelionės pabaigos buvo likę apie dvi valandas. Ėjo gal penktoji skrydžio valanda, kai nepakenčiamas noras rūkyti jau visu pajėgumu pjovė mane. Tai tas laikas, kai abstinencijos žavesio nebenumaldo nei drinkai, nei meditacijos ir lieka tik kentėti, ignoruojant viliojančias slapto dūmo tualete pagundas. Ten, po velnių, jie prikišę daviklių. Supakuos ir, ko gero, turėsiu mokėti baudą. Tiek to. Dvi valandos. Laiką apgauti galima tik geru neskiestu gurkšniu. Metas pasirodyti didžiajam buteliui. Pasilenkiau ir ištraukiau jį iš kelionmaišio tarp kojų.

Pažvelgiau į erzinančią baltų debesų ir saulės monotoniją. Supistai geras oras virš Atlanto! Išjungiau kvailą filmą, kurį žiūrėjau per mažą teliką, įtaisytą priešais kiekvieną kėdę. Nusiėmiau ausines. Atsukau butelį ir patraukiau kelis galingus gurkšnius. Nuo šiltos degtinės užkaito ausys. Užsigėriau kokakola, pasidėjau butelį šalia ir vėl pažvelgiau pro langą. Debesys kurį laiką buvo raudonai violetiniai, paskui vėl balti. Užsimerkiau ir netikėdamas pabandžiau įtikinti save užsnūsti. Kad ir kaip keista, bet iš tiesų užsnūdau. Mane pažadino stiuardesė. Ji stovėjo šalia ir atsargiai purtė mano petį. Keista, juk prieš užmigdamas sėdėjau prie lango, o dabar kitoj pusėj, prie krašto... Pažvelgiau į laikrodį, miegojau tik keletą minučių...

Stiuardesė pasilenkė, jos šviesūs plaukai švelniai kuteno man skruostą. Ji angliškai sušnabždėjo man į ausį:

– Lėktuvą užgrobė teroristai. Tik nesiblaškyk. Niekuo niekam neišsiduok. Panika – siaubingas dalykas…

Aš pažvelgiau į ją ir tyliai parodžiau, kad dabar ji pasuktų ausį prie mano lūpų.

– Kodėl aš? Jeigu niekas nežino...

– Tu vienintelis protingas žmogus. Čia... Tik tyliai... Panika gali...

– Aišku. Aš supratau...

Ji atsitiesė, spustelėjo man petį ir nuėjo.

Sėdėjau su keistu vypsniu lūpose. Mąsčiau apie stiuardesę, jos akis ir figūrą, o ne apie košmarišką situaciją ir jos baisųjį fatalizmą. Tą pačią akimirką pamačiau ją vėl grįžtančią. Ji padavė man kažkokį stačiakampį daiktą.

– Kol kas pasėdėk. Paskaityk. Tik nesiblaškyk, – sušnabždėjo stiuardesė. Jos šiltos lūpos prigludo prie mano ausies.

Aš pažvelgiau į ant kelių gulinčią knygą, greitai atverčiau ir vėl užverčiau.

– Negaliu skaityti arabiškai, – pasakiau apstulbęs, bet be galo tyliai.

Šiltas oras iš jos lūpų vėl pūstelėjo man į ausį.

– Išverstas Koranas – ne Koranas, – sušnabždėjo jinai ir nuėjo.

Nežinau, kiek laiko prasėdėjau drėgnais delnais gniauždamas Šventąją Knygą. Keleiviai sėdėjo kaip sėdėję. Niekas nepasikeitė. Kažkas praėjo pro šalį. Gal į tualetą. Paskui juokdamiesi prabėgo vaikai, kurie ir anksčiau čia išdykavo. Aš padėjau didžiąją Knygą ant tuščios kėdės, atsukau didįjį savo Butelį ir patraukiau gurkšnį. Užsigėriau kokakola ir vėl pažvelgiau į tuščią kėdę. Ne tuščią. Knyga ant jos juodavo kaip kažkokių įkapių simbolis, juodas stačiakampis, konkreti ir aiški mirties abstrakcija. Ilgiau įsižiūrėjęs pajutau nemalonų, net atgrasų jausmą ir nusukau akis į šalį.

Fanatizmas ir nuožmi beprasmybė –­ tai man nesuvokiama ir intuityviai nepakenčiama. Aš už švelnią beprasmybę. Aš už gyvenimą... su stiuardese.

Baisi debesų nykuma, baisus akinantis ir erzinantis dangaus spindesys. Pasilenkiau ir užsklendžiau lango dangtį.

Staiga vėl pamačiau stiuardesę, stovinčią šalia. Ji pakvietė mane. Čiupau butelį, bet tuoj vėl jį padėjau ir nusekiau paskui ją. Boingas pasirodė man be galo ilgas. Tai buvo kelionė į niekur. Atrodė, kad einu kažkokiu slaptingu miško taku. Stengiausi neatsilikti nuo mėlynos figūros priekyje, bet dairiausi ir į šalis. Keleivių nebemačiau. Šakos braižė man veidą, nuo jų mažais lašeliais byrėjo vanduo. Jaučiau drėgną samanų, medžio sakų ir žemės kvapą. Girdėjau tolimą gegutės kukavimą ir kitų paukščių čiulbesį.

Velnias... Juk gyvenimas visai neblogas dalykas... Yra gamta, moterys, yra nedidelės laimės ar bent jau malonumo akimirkos, yra paslaptys, tegul ir ne sukrečiamai paslaptingos, yra subtilios nuojautos, romantiškos būsenos, sapnai, tegul ir ne dieviški, bet turintys kažką savyje, dėl ko gyvenimas gali tapti pakenčiamas. O dabar... viskas, ko gero, baigsis. Tai groteskiška ir bjauru. Aš norėjau išnykti lėtai, mėgaudamasis gyvenimu ir ignoruodamas mirtį. Bet kažkas įvedė savo taisykles. Beasmenes ir absurdiškas. Tai drastiško idiotizmo triumfas. Dabar aš – tik miško taku slenkantis šešėlis…

– – – – – – – – – – – – –

Pilotų kabinoje, kuri man pasirodė neįtikėtinai didelė, teroristų nebuvo. Antrojo piloto kėdė tuščia. Jis dulkinosi su kita stiuardese. Nors gražūs ir simpatingi žmonės nedarė nieko bloga, pasijutau nejaukiai. Gal todėl, kad niekad nesu buvęs lainerio kabinoje, ir seksas čia man atrodė kažkaip futuristiškai, jeigu galima taip kvailai apibūdinti. Aišku, lėktuvas skrido autopiloto režimu ir jo nuolat valdyti nereikėjo. Pirmasis pilotas, lainerio kapitonas, sėdėjo savo kėdėje su cigaru vienoje rankoje ir viskio taure kitoje. Jis atrodė susimąstęs.

– Tai čia galima rūkyti? – paklausiau savo stiuardesės.

– Aišku, – atsakė ji.

Bematant užsirūkiau ir tuoj pat pasijutau penkis kartus geriau.

Įėjo jaunas stiuardas. Tuo metu aš kaip kvailys spoksojau į porelę kairėje kabinos pusėje. Kažkodėl jų meilėje man vaidenosi kažin kas fatališka. Žinoma, tai tik įtemptų mano nervų žaismas.

– Tu gėjus? – paklausė jaunasis stiuardas.

– Ne...

– Gaila, – pasakė jis ir padavė man drinką nuo padėklo, kurį laikė rankose.

Nukreipiau savo dėmesį į lainerio kapitoną. Jis atrodė visiškai paniręs į save, cigaras lėtai smilko nuleistoje rankoje.

– Kodėl jis toks?.. – paklausiau stiuardesės.

– Koks?

– Lyg prislėgtas...

– Ne. Tiesiog pavargęs.

Aš stovėjau gurkšnodamas drinką ir žiūrėjau pro priekinius lainerio langus. Didžiulis valdymo pultas, rodyklės ir mirksintys indikatoriai mane erzino. Be to, tarpusavy jie kalbėjo daniškai ir tik su manimi – angliškai. Man atrodė, kad būtent tuose trumpuose, nesuprantamuose pokalbiuose glūdi situacijos esmė. Todėl aš niršau, bet juk negalėjau jų reikalauti paaiškinimų. Jau vien tai, kad pasikvietė mane į kabiną, buvo neįtikėtina.

– Tarp jūsų net nėra nė vieno musulmono, – pasakiau.

– Ne, – atsakė kažkurio šyptelėjęs.

– Ir jūs niekuo netikit.

– Ne, – tarė kitas balsas jau visai ironiškai.

– Tai kam po velnių?..

– Šiaip.

– Kaip tai šiaip?

– O ką?

– Betgi tokiam veiksmui nėra jokio pagrindo. Jūs neturit jokios priežasties, kalbu apie tai, kad jūs niekaip negalit…

– Žinai, relax, – nutraukė mane stiuardesė ir lengvai spustelėjo ranka mano petį. –­ Nesuk galvos. Nekankink savęs.

– O žmonės? – paklausiau, atsisukęs į stiuardesę. – Jums jie nieko nereiškia?

Lėktuvo kapitonas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į mane. Aš neatitraukiau žvilgsnio, bet jis nukratė cigaro peleną ir lėtai nusisuko, man taip ir nespėjus nieko suvokti, aišku, jeigu buvo ką suvokti.

– Kiek liko laiko? – paklausiau.

– Valanda.

– Kur jūs smogsit Niujorke? Į kurią vietą?

– Dar nesugalvojom, – atsakė antrasis pilotas.

– Mąstėm apie Centrinį parką, – tarė kita stiuardesė. – Juk labai ankstus rytas, –­ ji klausiamai pažvelgė į antrąjį pilotą. –­ Žmonių visai nebus. Niekas nežus.

„Pagaliau jie bent jau pradėjo tarp savęs kalbėti angliškai“, – pamaniau prisidegdamas cigaretę.

– Niekas nežus? – pasakiau su perkreipta šypsena, tramdydamas įsiūtį ir totalinio absurdo jausmą. – O keleiviai?

– Taip. Aišku, keleiviai.

– Kapitonas nuspręs, – tarė antrasis pilotas. Jis užsirūkė, tada perdavė suktinę stiuardesei (o gal tai buvo pypkutė, neprisimenu) ir pažvelgė pro langą. Pajutau hašišo kvapą.

– Assassinai, – tariau.

Kažkuris jų liūdnai šyptelėjo.

– Leiskitės JFK, – pasakiau antrajam pilotui.

– Kaip leistis?

– Paprastai, ramiai ir tvarkingai.

– Čia irgi mintis. Kapitonas nuspręs.

Atsisukau į savo stiuardesę ir uždėjęs rankas jai ant pečių įsižiūrėjau į akis.

– Tik be patetikos, – tarė ji.

Jaunasis stiuardas nusijuokė ir giliai užsitraukė dūmą.

– Įtikink juos, – pasakiau jai, sukaupęs visą neegzistuojančią įtaigą.

– Kalbėk su kapitonu, – pasakė ji. –­ Tik...

– Kas?

– Nieko.

– Jeigu pasikvietėt mane čia, vadinasi, aš esu svarbus, ir mano nuomonė šį tą reiškia.

– Kalbėk su kapitonu, – pakartojo ji.

– Gerai... kalbėsiu.

– Tu nesi svarbus.

Kad ir kaip slegiamai mane paveikė paskutiniai stiuardesės žodžiai, pasisukau ir žengiau žingsnį orlaivio vado link.

Kai turėjau pradėti kalbėti, jis vėl pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. Tą pačią akimirką pro priekinius lėktuvo langus man į veidą tvykstelėjo labai ryški šviesa. Ji skausmingai ir bjauriai pjovė akis. Turėjau markstytis ir prisidengti delnu, nes akinantys spinduliai visu spalvų spektru skverbėsi į tinklainę.

– Kas čia, po galais?! – sušukau plaukiodamas tarp baltai violetinių dėmių.

– Saulė.

– Saulė kitoj pusėj, šone! Čia negali būti saulė!

– Saulė virš vandenyno, – pasakė kažkuris. – Teroro saulė.

Išgirdau keleto balsų juoką.

– Jesus Christ! – apmaudžiai suvaitojo kitas balsas. – Nebėra kuo kvėpuoti! Gal praversit pagaliau langą?!

– Tu nepakenčiamas, – tarė stiuardesė. – Maniau, kad esi kitas. Be reikalo tave pasikviečiau.

– Bet aš privalau...

– Eik į savo vietą, – piktai ir trumpai pasakė ji.

Pramerkiau akis. Prakaitas upeliais žliaugė veidu, plaukai jau nebe poetiškai susiraitę, o nykiai prilipę prie kaktos. Aš pusiau gulėjau išsitiesęs ant dviejų sėdynių ir turbūt dejavau bei muisčiausi.

Apgraibomis siektelėjau išganingojo butelio, bet staiga pamačiau, kad stiuardesė stovi čia pat šalia manęs, t. y. virš manęs, nes aš gulėjau.

Rankoje ji laikė mano butelį.

– Sorry... What’s going on?..

– You’ve had enough, sir, – pasakė maloniu, bet dalykišku balsu. – We will be landing in a minute. Fasten your seatbelt. I’ll give it back to you later, – ir vos šyptelėjusi nuėjo su mano galinguoju buteliu.

Atsisėdau ir nusišluosčiau veidą jau atšalusia drėgna servetėle, palikta šalia. Pamažu užgulė ausis. Laineris lengvai smuktelėjo žemyn erdvėje, ir vėl, ir vėl. Jis pamažu leidosi. Per garsiakalbius sklindančio piloto balso aš nesiklausiau. Dabar man nelabai rūpėjo Niujorko laikas, oro temperatūra ir kita pranešama informacija. Praėjo dar dešimt minučių, kol susikaupęs pildžiau privalomą anketą. Visokių anketų negaliu pakęsti. Pagaliau baigiau. Jaučiausi išsekęs. Norėjau, kad nusileidus tvyrotų rytmečio migla, būtų ūkanota ir nešviestų saulė. Saulę mėgstu, bet bent kurį laiką nenorėjau apie ją galvoti.

Pakėliau lango dangtelį ir pažvelgiau pro jį. Apačioje pro lengvą debesų miglą jau pasirodė žemė.

Gal iš karto po įtemptų formalumų lįsti į subway ir varyti į Braitono pliažą nusimaudyti, paplaukioti ir gurkšnojant ledinį alų pagulėti ant megapolio smėlio. Tai tikrai atgaivins ir pakels nuotaiką. Niujorke manęs niekas nelaukė. Nei oro uoste, nei niekur kitur. Ir gerai. Taip turi būti. Tokia mano predestinacija. Pirmiausia pliažas, vandenynas, alus ir maudynės naftingam vandeny. Ką veiksiu paskui? Chui knows. Pažiūrėsim.

2008 m.

Tomas Šinkariukas. Šokis: novelės, dramos. – Kaunas: Kitos knygos, 2008.