PERSPĖJIMAI
– užkalbinti debesį?
– verks tavo siela per naktį
karčiom lyg pelynas ašarom...
– prašnekinti grumstą?
– pati su savim susigrumsi,
ir niekas tavęs neguos...
– medžiui šnekėti
apie tai, kas ramybę drumsčia?
– o medis paklaus:
kokia kalba yra už kalbos?
kokia kalba yra už kalbos?
už visų nutilusių prokalbių?
saulė šoka ant medžio galvos
rokenrolą kaip nebylio pokalbį
su pasauliu, kuris gražiai
ir kalbėti, ir juoktis moka –
slepias žodžiai žolėj kaip ežiai,
burnoje tampa švelniai kartoka.
– užkalbinti upę?
– ?!
– prašnekinti paukštį?
– ?!
tik upė – į tolį,
o paukštis – į aukštį,
kur debesys lekia,
kur saulė,
kur medžio viršūnė plati
groja saulei vakaro pradžią
lėtuoju adagio.
Šoblinskaitė, Violeta. Šaknų žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
***
Kai aš panorau išeiti į žmones,
buvo ankstyvas rytas.
Tėvas, vienais apatiniais,
sėdėjo ant lovos
ir klausės žinių.
Tada aš ir pasakiau,
kad man namuose jau per ankšta.
Šiandien pranešė lietų, –
atsiliepė tėvas, –
pasiimk mano didįjį lietsargį –
gal pravers.
Šoblinskaitė, Violeta. Šaknų žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
TERRA INCOGNITA
Akių kampučiuose ošia
čiurlioniški kiparisai.
Miego arterijos pulsas
jau lėtina greitį –
už posūkio šviečia stotis.
Ant pirštų galelių
nelyg ant baltų akmenėlių
taikos nutūpti paukštis:
violetinis mano vardas,
pasislėpė manyje.
Šoblinskaitė, Violeta. Šaknų žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
MINIATIŪRA
tavo balsas žalias
kai jo klausausi
nebežinau kuo būsiu
rytoj ir anapus ribos
tavo balsas žalias
po jį
žydraplunksniai paukščiai
tartum po pievas
vaikšto
Šoblinskaitė, Violeta. Šaknų žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
***
,,Den ich liebe
hat zwei schlanke
schone Füße
groß“.
G . Š t e i n e k e r t
Mano mylimojo
ilgos negražios kojos.
Visos gatvės mergiotės
bėgo nuo jo kažkada
ir šaipėsi iš jo kojų –
lyg jos būtų kuo nors nepadorios.
Tik įsileisk pro duris tokį, sakė,
neturėsi kur dingti.
Aš ne šito bijojau.
Ne šito bijau ir dabar.
Tik kartais man būna liūdna,
ir aš sakau savo mylimajam:
nepavark per greitai gyventi.
Tavo tokios didelės kojos –
nė nepajusi,
ką sumindei
ar praėjai –
Šoblinskaitė, Violeta. Šaknų žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
DOKUMENTINIS FILMAS
Buvo karšta:
lekavo pusgyviai šunys,
iškorę rausvus liežuvius,
erzėjo vaikas lovelėje,
sukandžiotas priemiesčio musių,
prakaitavo aikščių paminklai
ir dvokė svilėsiais asfaltas,
aplimpantis kojų padus.
Kol virš ežero daužėsi kirai,
kol pakrantėje girtas vyriškis
savo moterį šaukė –
tvinko atominis grybas
žemės karštuos viduriuos.
Paskui pasipylė lietus,
ir ekranas užgeso.
Šoblinskaitė, Violeta. Šaknų žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
ŠAKNŲ ŽIEDAI
Elenai ir Jonui, kurie, dar visai jauni,
žuvo vienas tūkstantis devyni šimtai
keturiasdešimt antraisiais
I
Kai prasimerkiu, tematau tik mirtį.
Jinai many – ant peršautos širdies.
Aš ją laikau delne – tarytum gėlę
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Mirties gėlė – kaip kraujo krešulys,
teprasiskleidžiantis tik ten – kur skauda.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Bijau savęs. Iš baimės užsimerkiu...
Vėl žemė ant akių. Ir verkia – verkia –
akiduobės. Visa – vienų randų –
taip sunkiai tamsoje save randu.
II
Atgaunu pamažu vyzdžius ir klausą...
Ar tavo balsą per grumstus girdžiu,
ar traškesį šaknų nuo vėjo sausą
pagauna ausys? Atsiliepk, meldžiu.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kalbėk! Kalbėk! Į tavo žodį tylų,
žole sruvenantį iš ten – iš netekties
atsiliepia širdis. Nubunda...
Virš nakties
prasiveria ir aidi: myliu.
III
Koks juodas tamsoje atrodo mano kūnas –
tartum besėklė suarta dirva.
Kaip suradai jį, miegantį ir šaltą,
naktim suvystytą, į kraują paguldytą?
Kaip supratai, kad ūkanoj letargo
tavęs ilgėjosi nutirpę sąnariai,
kol mano vardą po žeme tarei?
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Žiūrėk, tamsa kaip lelija pražydo,
sušildyta tavųjų bučinių...
O gal plakimą bundančių širdžių
nugirdo savyje jinai išdidų?
IV
Kažkas rupšnoja žolę virš krūtinės.
Avelę gal parišo?
Stirna gal baugi?
Girdi, kaip liežuviu per lapą braukia –
tyliai ir neskaudžiai...
O gal diena ten plyšauja linksma,
auksinės saulės spinduliuos paskendus,
ir boružėlė žaidžia su gėle?
V
Dar kartą, mielas, apkabink mane.
Paliesk krūtis vėsias ir šaltus plaukus.
Neišbučiuotų bučinių sulaukus,
tapau besote ir tavim šventa.
VI
Neturime nei vakar, nei ryloj –
išsaugojom tik vieną šviesų mirksni...
Ar jo užteks gyvybei prasidėti,
kuri mums šviesą lemia – man ir tau.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O viešpatie, kaip baisiai pavargau...
Ištark burtažodį – jisai mane paguos
ir leis užmiršti, kad vaikų veiduos
negyvenau, negyvenau, negyvenau...
VII
Labai norėčiau tuos žodžius prisijaukinti,
kurie lyg dykvietėj sužėlė manyje
iš tavo ilgesio, drąsos ir nuojautos.
Aš glostyčiau juos švelniai lyg vaikus,
dar neatradusius klastos ir apgavystės.
Kartok man: meilė, laimė, siela...
Nereikia paskutiniojo! Jisai spygliuotą vielą
man primena, kuria tave aptvėrė,
atskirdami – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
VIII
Paliesti
leisk mirties ir gėdos randus.
Aš juos nuplausiu širdgėla,
kuri tamsoj kaip ąžuolo inde
gyveno, brendo, buvo išlaikyta
ir tapo meilės svaiguliu raudonu.
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Jauti?
Saldus,
išnokęs
jau liejasi iš mūsų svaigulys,
ir pinas po mumis
dar nedrąsi šaknis?
Ji jauna atžala į šviesą stiebsis –
kol prasikals pro žemę virš žolės,
prižadintas išlaisvintų mūs kūnų
tik ką pražydusio jaukaus artumo,
jaunutis daigas lauko obelies.
IX
Tai ir yra gyvybė, dėl kurios
ieškojo tavo rankos mano rankų.
Kai obelis užaugs ir ves vaisius,
galėsim jos šakom padangę apkabinti
ir taip suprasti,
kas yra tąsa,
(Gal – laimė būti,
kai nėra tavęs?
Kai jau kitų yra mintis,
kuriai į rūsčią nežinią nunirti lemta?)
Mes negalėjome atsikartot vaikuos
ir atiduot jiems savo supratimą
apie gyvenimą, jo tiesą ir likimą –
privalom rinktis.
Šviesą aš renkuos.
X
Non omnis moriar?
Non omnis moriar...
Non omnis moriar!
XI
Koksai nakties švytėjimas ant mūsų kūnų!
Tartum seniai matytos pilnaties ąsotis
nuliejęs būtų odą sidabru.
– – – – – – – – – – – – – –
Girdi, aukštai dar verpetuoja meilės laukas,
išjudintas laiškais ir šaknimis?
Taip lengva man.
Taip gera.
Vos tik atsimerkiu –
tarytumei matau:
gimimo džiugesiu šakelės jaunos verkia...
Tos ašaros per sielą lai sruvens.
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Dabar kita esu.
Baltai pražydo
tamsoj sustingę mano sąnariai –
kiekvienas nori mirti nemariai.
Visi gyvi –
gyvenimu išdidūs.
Šoblinskaitė, Violeta. Šaknų žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.