judita vaiciunaite 1965BALANDIS
Užšvilpsiu kryžgatvy po saule – tik nekaltink...
Geriau užkimšk ausis, geriau užmiršk –
ramybės dėlei...
Nutols baltais punktyrais obelys, dažytos
kalkėm.
Namai pavirs spalvingom vaikų kaladėlėm.
Delnais tau išplosiu, atlošus suveltą galvą,
Balandžio griaustinių ritmą...
Saulės bus pilnos lėkštės...
Atgis akyse cementinio šaligatvio spalvos,
Žalzganais purslais iš upės krioklių aptėkštos.
Vėl imsiu ir juoktis, ir verkti, vėl imsiu
dainuoti šiaip sau...
Ir bus pats laikas palikti namelį iš kortų...
Trys obelys luš erdvėje, kai atodrėkio saulėj
išeisiu,
Kad niekas skaidriam jo lange manęs neieškotų.
Vaičiūnaitė, Judita. Per saulėtą gaublį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1964.
***
Ateis sekmadienis. Ant duonos tepsim bučinius
ir sviestą.
Ir cirko afišas skaitysim padrikai.
Ir klaidžiosim po margaspalvį, saulėtą,
triukšmingą miestą
kaip du neklaužados vaikai.
Ir – tarsi dulkes tarp dantų – dienovidį pajutę,
pripilsim bokalus oranžinio alaus,
ir baro dūmuose – toj laivo perkimštoj
kajutėj –
prie broliško peties nedrįsim prisiglaust.
Ir plauks pro šalį kupolai, kolonos, tiltai,
už lango laikas plauks, ir mes užmiršime, kad
jis yra...
Ateis sekmadienis. Ir septyni žibintai duš
į miltus.
Spalvotais konfeti ištrykš aušra.
Vaičiūnaitė, Judita. Per saulėtą gaublį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1964.
BALTASIS SKERSGATVIS
Žiūriu į tą baltą arklį,
šiaudų prikrautą vežimą,
šviesiaplaukės mergytės vėjuotą raudoną
suknią...
Kalkėtam senamiesčio skersgatvy jie nežino,
pro kokį judėjimo ženklą
tolyn pasukti...
Einu valandom kaip lieptu...
Keista ir linksma –
suplyšusių saulių marškas pakrantėj džiaustau...
...Kažkur prie birželio žolės,
prie upių pradžios palinksta
fosforinis laimės arklys...
Ir balsas užkimsta iš džiaugsmo...
Vaičiūnaitė, Judita. Per saulėtą gaublį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1964.
ŠILŲ KARČIAMA
Oi šinkorka, šinkorka...
Liaudies daina
Per pūgą suskamba kaip kanklės – malkos
molio krosny.
Kažkur toli, prie kryžmo vieškelio,
vaidenas karčiama,
kur žalią vyną geria medkirčiai,
kur prietema karšta,
kur peilio blizgesys per dūmus gali kiaurai
skrosti...
Tarp nešvarių stalų ir tarp girtų mergaitė
vaikšto.
Jos žalios akys gal nuo ašarų, o gal nuo šypsnio
ūkanotos...
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Nutolsta trys husarai į dainas.
Kapoja šimtmečius kanopos.
Ir karčiamos langai lyg pelkių ugnys vieniši
ir vaiskūs.
Vaičiūnaitė, Judita. Per saulėtą gaublį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1964.
GRĮŽGATVIS
Gal būt, akimirką tik, patikliai prigludęs,
tau mažas veidas švies
tarp didelių delnų.
Gal būt, langai apšals prieš rytą –
saulėti ir gludūs.
Ir jūra stings.
Ir lytys susilydys iš delčių.
Gal neišplaukę šturmanai sėdės ir gers.
Gal nieko,
kad nejučiom kažkas paskui paišys
aklam kieme ant suodino dulkėto sniego
mažyčius vaikiškus laivus,
kresnas kreivas pušis.
Gal būt, raudonas vermutas varvės ir aitrins
uoslę.
Gal būt, stogai nublanks po sniegdraba rupia...
Gal būt, sugrįš kažkas į gotišką šiaurinį uostą,
iš tolo girgždantį kranais rūke.
Klaipėda
Vaičiūnaitė, Judita. Per saulėtą gaublį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1964.
LIETAUS TRIPTIKAS
***
...Ir laiką, gatvės laiptuos glūdintį,
lašais matuoja liūtys.
Liuminescenciją, lūkesį, liūdesį
tau praveria drėgnos lūpos.
...Ir kaip dangaus pajuodęs kupolas
pradaromo skėčio tūris,
lietaus ir begalybės kupinas,
savy pasaulį turi.
...Ir grindiniai minkšti kaip lūšenos,
nueisiu jais kaip lieptais
į naktį pro žvaigždynų lūženas,
kol plaka šviesūs lietūs...
Vaičiūnaitė, Judita. Per saulėtą gaublį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1964.
***
Lietaus sklidini mano miestai, išmėtyti šiaurėj,
lietus neišsakomą šviesą įliejo į mano plaukus...
Į didelius sąsiuvinius – eilėraščiais išrašiau jį,
į tolimus grindinius – skambančius ir nuplautus.
Dabar bus labai nelengva užmiršti mane –
tau mano balsu virpės lietaus vienatonės
gamos...
Dabar tau vaidensis pačiam troposferų dugne
tarytum paskendęs laivas – tas liūčių
skalaujamas namas...
Vaičiūnaitė, Judita. Per saulėtą gaublį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1964.
***
...Lig apyaušrio miegančių šiltas alsavimas
gaubs mus
toj gatvelėj, kurios nė vienam plane
nesuradom...
Šitą naktį prašvis,
ir visas neišverktas skausmas
nuo stogų ir balkonų
lūžta lietaus kaskadom.
Šitą naktį prašvis,
ir kaip ledas – debesys trūko,
ir suoleliai kaip žodžiai kartojasi nuolat ir
nuolat...
Aš supuosi į lietpaltį, į nerealų rūką,
kur nugludinti bokštai kyšo lyg balzganos uolos.
Ir tuomet iškilmingai, iš pačio skersgatvių
dugno,
pro užtvindytų gatvių ir aikščių atoslūgį lėtą
čia įsidega saulė ir plūsteli plieskiančią ugnį –
kaip raudono vyno taurė, virš stogų pakylėta...
Vaičiūnaitė, Judita. Per saulėtą gaublį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1964.
DŽORDANAS BRUNO
Taip. Aš būsiu sudegintas.
Plyksteli laužas.
Ir gieda vienuoliai.
Ir milijonai renkasi aikštėse.
Šimtmečių aukštą kaskadą
kerta ugnies atspindžiai...
Aš būsiu deginamas kas kartą,
kai nuosprendį skelbs inkvizicija,
kai laikrodžiai muš vienuolika...
...O dvyliktą žvėrys prišliauš ir laižys man
rankas.
Apie gėdos stulpą
suksis žvaigždynai – tie saulės miestai,
kur aš nesuspėjau pabūti,
skries mano rankom paleisti laivai,
ir didžiuliai pasauliai pabudę
žvelgs į muziejinę mažą planetą,
kurios skruzdėlynai apstulbino...
Skausmas smaugia man gerklę.
Groja grandinių ir grotų maršus.
Plyksteli laužas.
Sprogimų užnuodytos žuvys virpina
pelekus...
Švinta bekraštis dangus.
Milijonai surenka mano pelenus.
Dūmai užtemdo vienuolių kryžius
ir raudonus budelio marškinius.
Vaičiūnaitė, Judita. Per saulėtą gaublį: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1964.