vaiciunaite_jauna***
Per naktį ieškotų šaknų ir sėklų kartybę pajautus,
suprasiu,
ką tamsūs ir tankūs pelkių švendrynai švagždės...
Išlydo laiką šviesa Šienpjovių laukinės žvaigždės.
Išaušta.
Ir sentėvių kalviai iškala žalvario pjautuvus...
Vėl verdu šukėj žoles.
Minko šaltą molžemį puodžiai.
Vėl padvelkia kraujo kvapu ir degėsiais,
ir gūdžiai raižiu
mekenimu
derliaus dievams paaukotų avių ir ožių...
Rugpjūtis.
Karčia ir žalia jo drėgme lyg anuomet kvėpuočiau.
Vaičiūnaitė, Judita. Po šiaurės herbais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.
PO ŠIAURĖS HERBAIS
1. Miesto vartai
Apyaušris. Aštrėja kaminai ir varpinės.
Nušvinta miesto vartai.
Šaudyklų angos susitraukia.
Tirpsta mūšių triukšmas ir šešėliai...
Veltui tu trokštum būti rūkas ir lietus –
vis tiek tu šiaurės saulėj atsivertum...
Gaisrų laukiniame apšvietime,
koplyčių žvakėms ir žvaigždynams varvant,
viršum kalvų,
virš kylančių ir krintančių stogų
suskambus varpui,
tiek daug erdvės ir polėkio...
Suskilęs grindinys pakluso laiko valdai...
Bučiuoju tavo plytą,
tavo herbą,
tavo vilnijantį švelnų vardą
ir pakeliu rūdijančius raktus...
Apyaušris. Nušvinta miesto vartai.
2. Tilto gatvė
Nutols turgaviečių ir balaganų triukšmas,
muitininkų ir sargų alsavimas.
Lyg upėj ratilai sutirps
nublankęs užmirštas nežinomų miestiečių balsas...
Bet miesto upė plauks ir plauks,
ir jos tekėjimas – skaidrus ir drumzlinas, ir savitas,
ir skersgatvio akmuo tarytum vieškely –
nuo rūko, pelenų ir dulkių balsvas...
Tvirti ir gilūs gatvės poliai.
Pro kampuotus stogus, krintančius į laiko tėkmę, –
nenykstantis vandens blizgėjimas,
apgriuvę kontraforsai, vartuose vaivorykštės...
Ir senos tvoros – lyg turėklai...
Bet pavasario šviesa čia grindinį aptėkšime –
per XX amžių nukaukšės
iš po juodų skarelių žvelgiančios barboros...
3. Šešėliai
ICI
REPOSE
MAXIMILIEN
TRUZZI
(Directeur de cirąue)
Né à Guardia Ferrarese
(Italia) 1833
Decedé le 16 avril 1899
Rasų kapinės
Nuo juokdario šokančių pirštų
juodi ir juokingi šešėliai,
šešėliai –
ant kryžių, skulptūrų, koplyčių aplyto marmuro.
Šešėlių kaita
kapinių aptrupėjusią sieną išmargino.
Ir topoliai kyla kaip klyksmas –
laukiniai, ilgi, įsišėlę.
Po šiaurės pilkybe, po varnų sparnais
ūžia užmirštas cirkas.
Ir žvengia rūdijanti žirgo galva ant nerimto kapo.
Ir liūtis pilna
apelsinų žievės oranžinio kvapo.
Ir kaukės suyra,
ir tikra – tik molis, gaubly tau paskirtas
– – – – – – – – – – – – – – – melskis už mus arba plok
4. Žuvėdros
... pro susispraudusius namus
prasiveržia į skersgatvius žuvėdros
ir daužos tarp žibintų
ir tarp apšviestų ankštų palėpių,
tarp filmiškų senamiesčio stogų,
tarp rotušių, tarp vėtrungių,
ir dūmai, klodais gulantys ant grindinių,
nesugeba paslėpt jų,
nes lieka klyksmas,
nes visur jo pilna (ausyse jis nesutilptų),
nes vėjas veria vėl balsu iš tolo, pratisu ir laibu,
nes jų be skaičiaus –
ant balkonų, ant senų galerijų ir tiltų,
ant kryžių varpinėse,
ant pastolių ir ant gatvės laiptų...
5. Senų daiktų turgus
Ikonos. Knygos. Veidrodžiai.
Vaikų batukai.
Kiaurai šviečias
iš saulės krematoriumų karštis.
traukitės katrą
Grūstynės. Kūdikis grubiom vilnonėm kojinėm. Kaitra.
Girta čigonė. Senės po nublukusiais gėlėtais skėčiais.
Jis buvo toks gražus
tas mėlynas
užmirškite
madam
Užmirškite. Senienų žavesys. Anų dienų mada.
Vaikystės butų kvapas.
Balsas iš kapų, triukšme įaustas.
Graudus kaip svetimi apšiurę baltiniai –
brolybės jausmas.
6. Antikvariatai
Ledėjanti plytinė siena...
Geltonos archyvinės chrizantemos
įšąla stikle.
Ir gatvės – graviūros.
Naktis – iš senovinių tekstų.
Ir šiltas tik veidas nuo pabučiavimų...
Sniegas, tik sniegas sutemus
plaks herbus virš antikvariatų,
ir laikas nuneigs, kad tavęs neteksiu.
Tik apsnigtas bokštas pajuos kada nors –
paskutinę kovo savaitę.
Tik upė putos po ledu
ir arkadom siaurų aprūdijusių tiltų.
...Begarsis filmas plytų fone,
išsisprendęs kažkaip savaime,
kad šviečiantis šlapias veidas
kaip gatvės žibintas ryte nesutirptų...
7. Kiemas su arkadom
Paskui bus vėl pavasaris.
Ir sniegas vėl sutirps kaip klavesino garsas,
Ir purvinas kiemų galerijas
pripildys rūkas – mėlynas ir salsvas,
ir nudažys padžiautas paklodes...
Tas vienas vakaras. Tas vienas kartas.
Paskui nubluks kaip rašalo dėmė ant paliktų stalų,
kaip renesansas...
Ir vėl kitaip pasikartos
šiaurietiškos, lengvu ledu aptrauktos arkos...
Ir bus itališkas pajuodęs kiemas
panašus į mažą tuščią salę.
Ir prievartėj girdėsi tuos, kurių seniai nėra, –
tuos kiemsargius ir arklius.
Kažkur arbatą gers...
Arkados prieblandoj nubrėš simetriją ir saulę...
Vaičiūnaitė, Judita. Po šiaurės herbais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.
Užrašas po naujamečiu piešiniu
Trys mažos eglutės. Juokingos lyg šungrybiai
Arlekinukas – linksmas ir liūdnas.
Skamba pro miegą citros ir liutnios,
triskart užsidega žvaigždės viršūnėj.
Paskui ilgesys neprašytas atglūdins
aikštėm – per pusnį, purviną, purią...
Paliks po eglutėm smailią kepurę
arlekinukas – linksmas ir liūdnas.
Vaičiūnaitė, Judita. Po šiaurės herbais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.
LIETUS
1.
Nors telefonai tyli ir tylės, nors visa taip juokingai – prieš,
nors nieko ir nebuvo, ir nebus –
nei kavinukių, nei laukimo...
Kasnakt iš nuovargio mašinų šviesos
sienoje žvaigždėlapius nupieš.
pripildys gyslas gatvės triukšmo – liūdno ir laukinio...
Ant tavo palytėjimo – kiti delnai.
Iš lėto vėl tave nutrins.
Tik tarp kitų dienų tos kelios keistos naktys išsiryškins.
Lošimas su šešėliais. Kažkodėl mums tenka būti trims.
Bet melas – mano seseriškas jausmas...
Grįžkim.
2.
... pro statomą tuščią cirką, pro seną bažnyčią,
pro pilką prieblandą
einu į užplūdusį augantį ilgesį
(tavo delnai – lyg prieglauda) –
visi popieriniai laivai iš latakų ir saulės
grįžta į prieplauką,
einu į užplūdusį augantį ilgesį
(imtum nors cirkišką priesaiką,
senų balaganų naiviam žavesy
tegu suvaidintumėm priekaištus)...
Kas nušvietė šitaip namą, laiptus
ir tą nerealų priebutį,
šešėliškas mūsų galvas,
radijo skalės nutviekstą priegalvį?..
3.
... Pernykščio pavasario saulė,
pustuštis kinas („Šerburo lietsargiai“),
nerišlūs šilti sakiniai,
apdraskytos afišos (su kaupu atlyginta),
prakeikta moteriška atmintis,
atklydusi frazė (noriu, kad lytų)...
Ir kiaurai permerkia liūtys,
ir dugnas toks kietas – iš seno šaligatvio plytų...
Vaičiūnaitė, Judita. Po šiaurės herbais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.
Vasara
Krinta karšti kriokliai
ant mano nuogų pečių.
Išneriu ties pačiu
griausmo lūžiu.
Aklai
muša vanduo, žalsvų
vasarų ūžesiu slinkdamas.
Krinta kriokliai.
Instinktas
iš paukščių ir iš žuvų
plaukti šviesoj, kai kažkur
potvyny tolsta būstas,
plentas ir autobusas,
ir žemė –
tampa tašku.
Vaičiūnaitė, Judita. Po šiaurės herbais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.
***
Mes gūžiamės pūgoj prie cerkvės.
Griaunamam name
tu atlapoto palto kailiu pridengi mane,
aptraukiam sienų kalkes trūkinėjančiu alsavimu.
Neblunka žavesys tų žiemiškų apsakymų,
kur apsnigtos benzino kolonėlės,
metai lyg akvariumai,
kur kvepia čechoviškom ūkanom, pušim, avarijom,
kur daugiaplanės nuodėmės,
kur trykšta draustas džiaugsmas,
kur apkabinimas erdvėj ir skersvėjy saldžiausias...
Vaičiūnaitė, Judita. Po šiaurės herbais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.
PANTOMIMA
1. Būgnų karalius
Mano būgnų karalius, rastas ant pilko grindinio,
mano būgnų karalius (kaip laukiau jo grįžtančio
iš senų nujautimų, iš sapno protarpių),
mano būgnų karalius – beprotnamy.
Nerašytų šiaurietiškų pjesių rūkuos užgimęs,
nuo bemiegių naktų, alkoholio garų užkimęs,
mano būgnų karalius, viso pasaulio išduotas,
toks tikras ir geras – lyg būtų iš duonos.
Šviesiaplaukis karalius, šviesiaplaukis karalius –
jo plaukai kaip rugiai ir kaip saulė realūs...
Mano būgnų karalius nuėjo nuo scenos –
jis tyli palatoj prie baltintos sienos.
2. Balandžio autobusas
Veidas pro rūką, veidas, kurio nėra,
veidas pro rūką nesamam autobuse...
Prisiminimai – lyg vėjai, skardom šnarą.
Balsas pro rūką, balsas, kurio nėra.
Vėl pravažiuojam kontrasto šviesia puse,
saule užlietos gležniausios žolės puse.
Plėšo marsietiška meilė tave ir mane
nesamam autobuse – pastoviausiam name...
Lemtas ir išplėštas tryliktas mėnuo bus,
užmirštos neliestos lūpos rūką nupūs.
Kūnais vėl tapsim sapnų tuštumoj tvankioj...
Oro ekranas ar tik ežerų vanduo,
tas iš kontrasto – šviesus ir svaigus vanduo?..
3. Išsipildymas
Kambarys su palmėm –
užmiesčio rūkuos iš karštligiško sapno...
Kambarys su psalmėm,
su spragsėjimu nematomų žvakidžių,
prisnigtas ligi lubų, ligi skliautų,
kur akinančiai
dega gruodžio delčios.
Tebūnie.
Ant lapų ir ant plaštakų
tekrinta sniego svoris.
Amžinajai atminčiai
teauga gruodžio pelenai piliakalniu,
nykiu ir plastišku...
4. Užkulisiai
Kavinė kordebaletui.
Nuo saulės, karčios ir slaptos,
šviesa ant sienos – arbatinių rožių spalvos.
Namukai lange – išbraižyti ruda kreida,
užuolaida – riebaluota, ryški, kreiva.
Geltono ir šviečiančio oro pilna vėl kiemų ląsta.
Ir priebučiuos sėdi seniai, grakščiai pasirėmę lazda.
Vėdina daiktus.
Išdėtos kėdės, pagalviai, matracai.
Nueik. Tarp beformių, senų daiktų manęs neatrasi.
Gatvelės – kaip užkulisiai.
O tai, ką manim vadini,
sugniuždė rauda padūmavusių veidrodžių vandeny.
5. Marijos
Joms taip erdvu – lyg slaptą nuoskaudą nurijus.
Vos girdimo bejėgio verksmo saulėj šitaip trūko –
jį girdi rusvaplaukės priemiesčių marijos
pro gatvių žiburius, pro sūrų šaltą rūką...
Kiek daug žalsvumo būta – kad pro sienas skverbtųs,
kad šimtmečiams bangų šviesa jų akyse sustingtų...
Jos liūdi troleibusuose, kavinėse ir skveruose,
įstrigusios į ūkanotų gatvių tinklą,
kol rytas auš, į spindesį jas panarinęs,
kol jas šviesa iš šimtamečio lūkesio išgelbės...
... Ir šypsos rusvaplaukės priemiesčių marijos –
senovinius jų veidus ugdo gatvių gelmės.
Vaičiūnaitė, Judita. Po šiaurės herbais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.