Telefonų knygaTarp senų popierių mėtosi ir telefonų knyga. Pageltusi, apiplyšusi, prieškarinė. LIETUVOS TELEFONO ABONENTŲ SĄRAŠAS 1940 METAMS. PAŠTO VALDYBOS LEIDINYS. Atsiverčiu puslapį, kur Kaunas, raidė V: Vaičiūnas, Viktoras, d–ras, nervų ir vidaus ligų gydytojas (15–18 vai.) Gedimino g–vė 42, bt. 4, 26821. Taip, tai mano tėvo pavardė, tai mūsų adresas, tai mūsų telefono numeris. Niekada jo neužmiršau. Nors buvau labai maža, kai telefoną per karą konfiskavo, lyg kurtūs širdies dūžiai tebeaidi – 26821. Tarytum kažkas suktų ciferblato skritulį, rinkdamas tą seną nebeegzistuojantį numerį, ir štai tuoj pasigirs šaižus telefono skambutis. Atsiliepti galiu tik aš. Nes visi kiti mirę. Atsiliepsiu – visais nervais, visa siela. O gal ir pati suku iš lėto skaičius ir skambinu į tamsą, į tuštumą. Atsiliepkit, atsišaukit! Kaip aš jūsų pasiilgau. Kaip aš jus myliu.
Tas namas tebestovi ir šiandien. Tik jo numeris kitas ir baltos emaliuotos metalinės lentelės prie paradinių durų, skelbiančios, kuriom valandom priima gydytojas, jau penkiasdešimt metų nebėra. Namas triaukštis, mūrinis, su erkeriu, su bokšteliu, gatvės, sukančios ir kylančios į kalną, kampe. Viena jo siena belangė, visa apaugusi milžinišku vijokliu, pilnu čiulbančių paukščių, daugiausia žvirblių. Tik balandžių nebuvo. Girdėjau, kad namą pasistatė viengungiai amerikonai – brolis ir sesuo. Visi šeši jo butai buvo nuomojami. Prieš karą keliuose butuose gyveno ir tragiško likimo žydų šeimos, bet aš apie tai jau nieko nežinau, o pasiklausti seniai nebėra kieno. O vietovė kalvota. Čia pat kyla didingi Žemaičių laiptai iš granito. Kiek aukščiau – statūs Dzūkų laiptai. Tuoj už gatvės posūkio atsiveria erdvūs, žaliomis kalvomis įrėminti irgi granitiniai Kauko laiptai, turbūt gražiausi gatvės laiptai pasauly. O jeigu pasuksi į kitą pusę – į Putvinskio gatvę, ten rasi medinius paslaptingus Aušros Tako laiptus, o dar toliau laiptus, virš kurių stūkso nebaigta statyti Prisikėlimo bažnyčia. Visi jie vedė aukštyn, tik aukštyn. Į dangaus begalybę, į pasaką kopė laiptais ir karalaitė dideliam Kazio Šimonio paveiksle, kabojusiame mūsų salone. Sykį žiemą važiavau pro tą vaikystės namą autobusiuku su kolegom rašytojais, atvykusiais į literatūrinį renginį Kaune, ir kai mašina, nusileidusi Žemaičių gatve, staiga pasuko, kažkas pasakė: „Kaip Gruzijoj“. O tada gatvėse mašinų būdavo labai mažai, ir mes leisdavomės apsnigta Žemaičių gatve rogutėmis, – daugybė vaikų, ilgiausia rogių vilkstinė.
Mūsų bute buvo keturi kambariai: baltas, kvepiantis vaistais tėvo kabinetas, laukiamasis, pilnas ligonių, saulės užlietas salonas su langais į erdvią žalią tylią gatvę, su erkeriu, su dvivėrėm, vėliau gedulingai atsivėrusiom į tėvo kabinetą durim, ir tamsus niūrokas miegamasis su langu į ankštą kaip kišenė dviaukštį betonuotą kiemą. Kiemas uždaras, į jį patenkama namo koridorium, mažytėj purvinoj jo terasoj šiukšliadėžė, sandėliukas su laipteliais, kuriame retkarčiais kas nors prisiglausdavo, ir visados užrakinti vartai. Dabar mačiau ten stovinčią išblizgintą mašiną. Kaip ir anksčiau – jokio žolyno, jokio krūmo, jokio medelio. Tik paukščių lesyklėlė ant virtuvės lango žvirbliams ir kokiai vienišai zylutei. Ir priešais stūksanti didžiulio namo belangė mūrinė siena.
Štai tame name šviesią dar prieškario vasaros dieną parnešta iš ligoninės ir pradėjau savo gyvenimo kelionę. Gimiau labai maža, ilgais juodais plaukais. „Tikra Judita“, – pasakė pirmąkart mane pamatęs tėvas, o vardą jau buvo išrinkęs Petras
Vaičiūnas. Neaiškiai prisimenu save, gulinčią baltai dažytoj geležinėj pintoj lovelėj, mėlyną apmušalo gėlytę, kurią krapštinėjau, kol pradraskiau. Pasilenkę tėvų veidai ir dvimetė susijaudinus sesutė su šviesiais lygiais kirpčiukais, didelėm mėlynom įsisiurbusiom akim, audringai, su tokia meile mane sutikusi. Nuo tos akimirkos manęs nebepaleido apglėbusi karšta jos rankutė – namie, gatvėj, mokykloj. Niekad nebuvau viena – visad apginta, globojama, išbučiuota. Kaip aš didžiavausi savo seserim! Praleidau ten pirmuosius septyniolika savo gyvenimo metų. Viskas ten tebėra kaip buvę – ta pati koridoriaus grindų mozaika, tas pats durų stiklas bute. Dar taip neseniai sesuo pasakė: „Kaip keista – visa išliko, o žmonių nebėra.“ Dabar nebėra jau ir sesers. Tame bute gyvena žila graži inteligentiška ponia Sofija su auksiniu stačiatikių kryželiu ant kaklo, Gudijoj kažkada dvarus pralošusio grafo Malkevičiaus anūkė. Tame bute ji ištekėjo, išaugino du vaikus, sulaukė anūkų, slaugė mirštantį vyrą. Atsitiktinai užklydusi po keturiasdešimties metų radau išsaugotus išsikraustant užmirštus savo vaikystės eilėraščius.
Tokius vaizdus ir jausmus man kelia atversta apdulkėjus telefonų knyga. Telefono numeris – 26821. Tokia nyki spengianti tyla.
Vaičiūnaitė, Judita. Vaikystės veidrody. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Sūpynės
Aukštyn. Žemyn. Vėl aukštyn. Kabančios sūpynės Kulautuvoj. Mane įsupa didelis, beveik suaugęs berniukas. Tiek daug vaikų, o jis iš viso būrio išsirenka mane. Aš laiminga ir išdidi. 1944 metų liepa. Tuoj matysim bėgančią vokiečių kariuomenę. Šiandien iš Kauno garlaiviu „Rambynas“ atplaukė tėvas. Taip arti, o plaukė jis tris dienas. Garlaivy sutiko studentę Valytę, bėgančią iš Kauno į Tilžę ir toliau. Tėvas visas purvinas, nesiskutęs, nepanašus į save. Vaikiškam mano vežimėly jis atvežė siuvimo mašiną „Singer“, mamos brangenybę. Gerai prisimenu tą dieną – kaip tik iš baltųjų dobiliukų pirmąkart pavyko nusipinti vainiką. Sėdžiu žolėj balta mėlynai taškuota „krepžoržeto“ suknyte, plaukuose kūpso kaspinas lyg milžiniška peteliškė. Tėvas žiūri į mane ir sako mamai: „Jeigu ją užmuš bomba, tokią ir prisiminsiu.“ Bet bomba manęs neužmuša. Nuo jos dabar mes kiekvieną naktį slepiamės mūsų pačių, vasarotojų, šviežiai iškastoj duobėj sode. Sulenda ir tūno susigūžę poilsiautojai, kažkas tą duobę pridengia išluptom durim. Namie, Kaune, mes irgi slepiamės nuo bombų – vos tik išgirstam oro pavojaus sireną, rengiamės ir bėgam į slėptuvę po gretimu dideliu namu, kur sutelpa gal visos gatvės gyventojai. Ten kampe net pastatyta balta geležinė mūsų lovytė, kur mus su Dalia paguldo, kai kartu karščiuojam. Ta proga mes matom žvaigždėtą arba bežvaigždį nakties dangų. Man jis labai gražus. Bomba nepataiko nei į namą su slėptuve, nei į mūsų mažesnį namą šalia. Bomba naktį krinta į mūsų mokyklos kiemą, ir skeveldros apgadina pastatą. Laikinai mokomės universiteto Didžiuosiuose rūmuose Gedimino gatvėj. Ant koridoriaus sienų stendai –po stiklu milžiniški žydri atogrąžų drugiai. Dabar jie Zoologijos muziejuj. Negaliu nuo jų atplėšti akių. Namie su mama karpom juostelėm popierių ir klijais iš miltų ir vandens klijuojam jas kryžmai ant langų stiklo. Vakarais nėra elektros. Radiatoriai sutrūko, ant grindų išbėgęs vanduo suledėjo, mes, apvilktos vienodais žalsvais žieminiais paltukais, su kailinėm kepuraitėm, džiugiai čiuožinėjam miegamajame. Nušąla palmė. Kambariuos atsiranda negražios geležinės karo krosnelės buržuikos. Nėra vandens, ir mes su tėvu einam į Donelaičio gatvę, kur stovi siurblys, o prie jo nutįsusi ilga tyli eilė su kibirais. Tolokai nešam vandenį namo, juk vandentiekis susprogdintas. Tėvo visados laukia ligoniai, laukiamasis pilnas, kartą mane labai išgąsdino atvežto bepročio klyksmas. Jau vėliau Vilniuj guliu ant išlikusios odinės kabineto kanapos ir bemiegėm naktim galvoju, kiek nelaimingųjų čia buvo apžiūrėta. Kabinetas nekūrenamas, tėvas šąla prie knygų, iš pilkų vilnonių siūlų mama jam numezga antpirščius kiaurais galais. Dar ilgai, kai tėvo jau nebebus, imsiu juos į rankas, kad pajusčiau paskutinę jo pirštų šilumą. Kartą matau tėvą verkiantį. Jis skaito telegramą iš Debeikių. Iš jos sužino, kad mirė ponas Mikučionis. Juozas Mikučionis, geriausias tėvo draugas dar iš Petrapilio laikų. Ponas Mikučionis ne gydytojas, jis teisininkas, vienišas keistuolis, globodavęs kalinius, paleistus iš kalėjimo priglausdavo juos pas save. Savo tėviškėje jis slaugo dėmėtąja šiltine sergančius rusų belaisvius. Užsikrečia ir miršta. Kai tėvo jau nebebus, dažnai žvelgsiu į gražų taurų pono Mikučionio veidą nuotraukoj, kur jis šalia tėvo, ir galvosiu – kaip pasielgčiau, jeigu būčiau ponas Mikučionis? Ar eičiau į baraką prie sergančių dėmėtąja šiltine karo belaisvių? Bet karas jau baigėsi. Į duris beldžiasi elgetaujantys vokiečių vaikai. Vėlyvą rudenį į mūsų klasę iš Fredos ateina basa mergytė. Klasės draugės suneša jai šiltų megztukų, spalvotų kaspinų, padėvėtus batukus, stropiai suadytas kojines. Bet aprengta ir apauta mergytė greitai dingsta iš klasės – sužinom, kad jai kaulų džiova, turės gulėti gipse, gali likti kupriuke. Negaliu užmigti – taip skaudu dėl tos mergytės. Per pertrauką žiūrim pro mokyklos Miškų gatvėj langą į Kauno kapines, kur dabar parkas. Suvežą ir užkasa anksčiau kitur palaidotus žuvusius rusų karius.
Aš bijau mirties, mane krečia šiurpas. Mokytoja tylėdama priėjusi uždaro langą. Tas kapines aš gerai pažįstu – užsimerkusi rasčiau jų koplyčias prie tako, marmurinius angelus tujų tankmėj, lakūnų alėją, nuo apendicito mirusių vaikų kapus. Vėlinių žvakės, eglių ir lajaus kvapas, ovalinės mirusiųjų nuotraukos ant porceliano, jų žvelgiančios akys, gyvi veidai, chrizantemų sniegas. Elgetos palei taką, minios giedojimas, drėgna šalta tamsa, didžiulės baltos uogos ant krūmų. Mama susitinka pažįstamą, jos kažką kuždasi, virpa apvalūs jų fetrinių skrybėlaičių šešėliai. Priešais straksi garbanota mažytė Lialia jau žieminiu paltuku, jos baltos kojinaitės boluoja kapų alėjos tamsoj. Kai pareinam namo, mama žiūri į mane, o paskui nusuka akis ir sako, kad berniukas, kuris supo mane sūpynėmis Kulautuvoj, mirė. Meningitu. Ten, kapinėse, mes sutikom jo mamą ir sesutę. Aš neverkiu. Man tik svaigsta galva. Aš vėl sūpuosi. Aukštyn ir aukštyn. Ir vėl žemyn.
Vaičiūnaitė, Judita. Vaikystės veidrody. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Kortos
Mėgstu kortas. Bandžiau jas kolekcionuoti, bet vis nepavykdavo išsaugoti. Prisimenu senas lietuviškas vaikystės kortas – karalius, kunigaikščius su šalmais ir lokenom, būgnų damą, turbūt Birutę su gintaro karoliais, valetus su kuokom. Bet labiausiai įsiminė tūzų kortos. Kiekvienoje Lietuvos pilių –Vilniaus, Kauno, Trakų griuvėsiai. O kokia ketvirtoji? Gal ir suklydau, bet po daugelio metų ant snieguoto skardžio baltam žiemos fone išvydus Naugarduko pilies griuvėsius, iškart išniro pikų tūzas iš užmirštos vaikystės kortų kaladės. Kaip mėgau žaisti su kortom, jų žmonės man buvo lyg paslaptingo nesibaigiančio spektaklio veikėjai. Ak tie karaliai, damos, valetai, tas žavus jokeris. Jie šoko mano sapnuose, dalyvavo keistoj pantomimoj. Kaip traukė laimingas širdžių pasaulis, kaip gaudė ausyse raudoni būgnai, baugino kryžiai, primindami kapines, paslaptingai šlamėjo pikai, brandindami juodą vyną. Amžini laimės simboliai, kančios raštas, pikų dama, Karmen kontraltas. Toji tiksli kortų tvarka, simetrija, paslaptinga hierarchija. O mama burdavo – baisiausia korta pokary buvo „valdiški namai“. Dar girdžiu ją kuždant: „kas buvo?, kas bus?, prie ko paliksi?, su kuo nusiraminsi?, kas tave nustebins?, kas tau širdį nuramins?, kas tavo laimei?, kas tau ant širdies?“
„Kas buvo?“ Šiandien po pamokų vėl lydėjau drauges į Žaliakalnį. Funikulierius neveikia, atrodo, tarsi būtų įšalęs snieguos, o mes ropščiamės į apledėjusio skardžio viršų. Taip noriu kuprinės, bet po pažastimi vos pavelku didžiulį neseniai mirusio tėvo portfelį. Jau nutrūko rankena, oda apšiuro, bet dar yra metalinė įspausta daili tėvo monograma V.V. Tai ir mano ženklas, juk ant sąsiuvinių rašau pirmąjį savo vardą Viktorija, ir tėvas dažnai mane vadindavo Viktutė. Man patinka, kad mūsų vardų pirmosios raidės sutampa, juk tai dabar mano portfelis. Prie jo pririštas didelis skardinis puodelis – mokykloj į jį man, kaip ir visiems vaikams, įpila baltintos drumstos, nežinia iš ko išvirtos kavos. Vos tik pasiekiam viršūnę – skardinis puodelis nutrūksta ir skambėdamas ritasi žemyn. Ką beveiksi, aš irgi rituosi paskui jį, susirandu ir vėl suplukusi slydinėdama kopiu aukštyn. Draugės laukia viršuj. Dar nieko nesu girdėjusi apie Sizifą, bet netyčia imu jį mėgdžioti.
„Kas bus?“ Išskleidžiu kortas – šypsosi širdžių dama, grakščiai keldama prie lūpų raudoną rožę. Tarp senų rakandų randu dulkėtą lakuotą tuščios saldainių dėžutės dangtelį. Nupučiu dulkes. Jame dvi meiliai suglaustos galvos – moteris su sunkiu kaštoninių plaukų kuodu, blankiai žydra suknia, ir prie jos prigludus besijuokianti šviesiaplaukė garbanota mergytė su rožine kepuraite. Negaliu atitraukti akių – tokios jos man mielos. Iš kur aš galiu žinoti, kad turėsiu vienturtę panašią dukrelę ir viena ją auginsiu. Bet kortos žino.
„Prie ko paliksi?“ Turbūt prie savo eilėraščių sąsiuvinio – albumo kietu rudu viršeliu. Temsta ir sninga, imu suteptus, pribraukytus, iš languoto sąsiuvinio išplėštus lapelius ir perrašau eilėraščius į albumą. Perrašytus jų pavadinimus apipiešiu raudonų ir mėlynų gėlyčių vainiku. Atrodo lyg vinjetė. Tai didžiausias mano džiaugsmas.
„Su kuo nusiraminsi?“ Su skaidriu Clementi etiudu žiemos rytą – į mokyklą einu popiet. Jeigu būtų šilta, jeigu prasivertų mūsų buto langai, išgirsčiau dainavimo pratimus – vokalizes, atliekamas tyro soprano. Tai garsai iš mūsų kaimynų buto, kur gyvena kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus našlė, pianisto Jurgio Karnavičiaus motina Nina Markovna – dainavimo pedagogė. Tai iš jos kambario sklinda lyg paukščio čiulbesys, vos girdimas, nes langai uždaryti.
„Kas tave nustebins?“ Šiąnakt sapnavau keistą sapną. Lipau ir lipau laiptais aukštyn – lyg ir šventykla, pačioj jos viršūnėj stebuklinga dėžutė. Kas jos viduj? Niekad nesužinosiu, nes nubundu. Dar nieko nežinau apie zikuratus, apie Mesopotamijos civilizacijas. Visa mano egzotika – apleista nyki totorių mečetė Kauno vidury. Saulėtą rudenį prie tos mečetės vykdavo mūsų kūno kultūros pamokos – uždususi bėgdavau aplink ją privalomus ratus, apsivilkusi nublukusiu treningu, pačiu negražiausiu pasaulyje drabužiu. Pasilypėjusi kišau nosį pro išdaužtą mečetės langą, bet viduj buvo tuščia – tik nykus šaltis, šiukšlės, stiklo duženos, voratinkliai.
„Kas tau širdį nuramins?“ Kai bus liūdna, spintos gelmėje susirasiu žydrą mamos balinę suknelę, ir kai būsiu viena namie, užsivilksiu ir apmirsiu iš susižavėjimo priešais veidrodį. Negi čia aš? Paskui ateis sesuo ir padarys tą patį. O suknelė taip ir sudils – nepersiūta, nepanaudota, ir mama dūsaus pagailėdama: vargšės mergaitės, niekados nebuvote baliuj. Taip ir praeis gyvenimas, tik sapne šoksiu su ta suknele ir žinosiu, kad esu jos verta.
„Kas tavo laimei?“ Aš dar nežinau, kad mano laimei ir liks tas eilėraščių albumas. Man taip patinka dėlioti žodžius, žaisti jais kaip kortomis. Arba kaip Nemuno sraigėmis – turiu jų prisirinkusi. Turiu ir spalvotų stiklo šukių iš šiukšlynų pokario kiemuose. Mėgstu pro jas žiūrėti į saulę, jeigu jos perregimos. Visa tai lyg kaleidoskopas – gražiausias, jau sudužęs žaislas.
„Kas tau ant širdies?“ Ant širdies man slegiantis tirštas žiemos rūkas. Pro jį prasimuša Velykų varpai – gausmas iš dar neuždarytos Įgulos bažnyčios, Kauno Soboro. Ant širdies nežinia ir šviesi viltis. Jaučiu keistą virpulį – taip sprogstą pumpuras, taip iš lėliukės išsirita plaštakė, taip nedrąsiai, bet atkakliai prasikala sparnai. Girdžiu mamos atodūsį prieblandos kambary ir nerimastingą jos kuždesį: „Viešpatie! Kas buvo? Kas bus?“
Vaičiūnaitė, Judita. Vaikystės veidrody. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Džiuljetos amžius
Man sukanka trylika. Vasarą pirmąkart pamatau jūrą, o rudenį įsimyliu. Mirtinai. Berniukas penkiolikos, pianistas, romantiškas, labai gražus, didžiulėm juodom akim, ilgom šešėliuotom blakstienom. Užsirašau jo vardą – Eugenijus – ant popieriaus lapelio, apipiešiu egzotiškų gėlių vainiku ir nešioju prie širdies. Tatuiruotės tada nebuvo madingos. Deja, berniukas į mane visai nežiūrėjo. Man jis atrodė nežemiška būtybė. Norėdama prie jo priartėti ne gyvenimo, o kažkokioj debesų erdvėj, pagerinau savo tingų skambinimą pianinu ir peršokau vieną klasę muzikos mokykloj. Vis tiek buvau nuo jo beviltiškai toli – ir gyvenime, ir toj pačioj muzikos mokykloj, kur mokiausi žemesnėj klasėj, negu man priklausė. Nebuvo nei dramos, nei tragedijos, tik mano svajonių spalvoti dūmai, audringi sapnai, kurie išsiliejo banaliai rimuotais, prastai kaunietiškai kirčiuotais paauglės eilėraščiais. Kadangi jo vardas buvo Eugenijus, o mums dėstoma rusų literatūra ir dar pamatyta Čaikovskio opera, aš pakartojau Puškino Tatjanos veiksmą – rašiau jam eiliuotus laiškus. Juk nesispausdinau, nedalyvavau moksleivių kūrybos seminaruose, buvo Stalino metai. Sykį salėj per koncertą jis netyčia atsisėdo man už nugaros ir padėjo rankas ant kėdės atkaltės, o aš netyčia atsilošus prie jų prisiliečiau, – pasaulis ėmė suktis ratu. Jau vėliau, kai buvau šešiolikos, sesuo iš meilės man patvarkė, kad jis ateitų kaip mano draugas į klasės šimtadienį – mokiausi mergaičių mokykloj. Sesuo mokėsi su juo Vilniuj, Konservatorijoj, fortepijono klasėj. Jis atėjo, ilgai sėdėjo pas mane namie, buvo labai geras, švelnus, o aš atsimenu tokią mokyklos šokių nykumą, juodos uniforminės prijuostės ledinį šiugždesį, mūsų ėjimą tamsiom speiguotom gatvėm ir tylą – praradau amą, žadą, kalbos dovaną. Buvau kurčnebylė. Kodėl ji taip? – jis nesuprato. Nelabai supratau ir aš. Tragedijos nebuvo – liko tik lengvas šiltas prisiminimas – iš tolo jis man atrodo lyg giminė. Bet tragedija buvo. Jo broliui, tokiam pat nežemiškam, žaviam, lyg ne šio pasaulio. Gal nedaug kas prisimena dar visai jauną aktorių ir muziką Virgilijų Ignatonį, daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų savo noru apleidusį šį pasaulį. Tokį šiltą pavasarį, žydint vyšnioms. Jis buvo lyg gimęs Ferdinandas Schillerio „Klastoj ir meilėj“. Pjesės pavadinimas – jo tragedijos esmė. Sako, prieš mirtį jis pasitraukęs, jau Vilniuj, iš kitos repeticijos, vienas atsiskyręs salės prieblandoj skambino fortepijonu. Liko anam laike, ūkuose, visados toks jaunas, vos virš dvidešimties. Liko tik jo kapas Kaune, Petrašiūnuose. Aš jo visai nepažinojau. Aš nebuvau scenoj. Tik užkulisiuose iš už sunkios dulkėtos aksomo užuolaidos akies krašteliu mačiau svetimą tragediją. Ir su didžiule širdgėla ją išgyvenau.
Vaičiūnaitė, Judita. Vaikystės veidrody. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Leandras ir Hero
Man greit šešiolika. Šiandien pirmąkart gyvenime apsiaviau plonom šilkinėm kojinėm ir aukštakulniais juodais bateliais. Nebe sesers išaugtiniais. Lyg būčiau palypėjus vienu laipteliu – pasaulis erdvesnis, horizontas toliau. Šv. Velykų rytas. Širdis pilna varpų gausmo. Išėjau iš dar neuždarytos Įgulos bažnyčios. Stoviu laiptų viršuj, prieš akis Laisvės alėja – mano svajonių bulvaras, mano dviaukštis didmiestis, gražiausia gatvė pasauly. Skubu ligi Ugniagesių gatvės, kur lankau iš pradžių Vaikų, o vėliau Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. Skubu keleriais metais atsilikdama nuo Dalios, kartą mus sumaišo, esu dėl to širdy laiminga. Tai mūsų kino teatrų gatvė – pradžioj trofėjiniai vokiečių filmai, paskui rusų, o vėliau „Parmos vienuolynas“, dėl kurio išliejau tiek ašarų. O kartą, kai 1946-aisiais „Romuvoj“ žiūrėjom „Dramblį ir virvutę“, išėjus iš kino gatvę jau sėmė potvynio vanduo. Bėgom namo susikibusios rankom, o paskui klausėmės šiurpių kalbų apie paskendusius žmones, ledo lyčių nešamus trobesius, mūkiančias karves. Bet tai tik kartą. Nes tai koncertų ir teatrų gatvė. Ir kavinių, bet kavinės liko tolimoj vaikystėj, rūke, kai prie stalelio, apkrauto ledais ir pyragaičiais, šypsojosi tėvas. O teatrai liko. Nebe tie, kur sykį esam sėdėję net prezidento ložėj gal Petro Vaičiūno, o gal aktoriaus Stasio Pilkos parūpintais bilietais. Opera, baletas, drama, beveik visada bilietas stovėti, tokia galiorkos panelė. Sykį „Fausto“ klausiausi palubės balkone stovėdama su vokiečiais belaisviais. Džiugino ir operetė, – Johano Štrausso, Jacques'o Offenbacho, Franzo Leháro, Imres Kálmáno šviesias melodijas dainavo kauniečiai, nuo jų ir atšvaitai ant rožinės išleistuvių suknelės, kuriai medžiagos su mama važiavom į Šančius. O šiaip senoviška gimnazistės uniforma kaip ir visų klasėj, juk mokausi mergaičių mokykloj, kur švara, tvarka ir moteriška dvasia. Plaukus pinu į vieną kasą, kasvakar lyginu krakmolytą kaspiną – juodą arba žydrą. Gyvenu dviem vardais – vadinuosi Dita, o ant sąsiuvinio rašau Viktorija, taip mane vadina ir mokyklos direktorė. Bet ta mergaitė su kasa ir natom, visada užsisvajojus, liko Laisvės alėjoj.
Bet kodėl „Leandras ir Hero“? Vis dažniau rašau eilėraščius. Mane sujaudina išgirstas mitas, viduj visa liepsnoju, nors išorė nedrąsi, šalta:
Šypsodama ji skuba pastatyti
Prie jūros meilės žiburį nakčia,
Kad švyturį Leandras pamatytų,
Kad mylimas atplauktų paslapčia –
Jo tokios švelnios, tokios svaigios lūpos,
O Hero vien glamonėm sukurta...
Klasėj mes diskutuojam. Sykį per pertrauką sėdėdamos ant suolų susiginčijam, kaip dabar pasakytume, dėl bjaurumo estetikos. Ar galima parašyti eilėraštį apie varlę? Žinoma, parėjus namo parašau:
Aš myliu prūdą, seną, ramų,
Prie jo svajoju vakarais.
Tylu tylu, tik vėjas šlama
Sparneliais laumžirgių žydrais.
Nusvirę kuždasi žilvičiai,
Ta aksominė žaluma,
Išgąsdinu visai netyčia
Varlytę mažą eidama.
Tokia žalia žalia varlytė
Ir žolės – raganos plaukai.
Ateina vakaras, matyti –
Šešėliais klostosi laukai,
Net saulės spindulėlis žalias,
Kai atsispindi jis dugne.
Mauruos įsidega ugnelės
Žalsvai auksinės prieš mane.
Bandau rašyti trioletus, oktavas, tercinas. O kai skambinu, mėginu įsivaizduoti, ką sako garsai. Primityvus tas rašymas, bet man jis teikia džiaugsmo. Skambinant Edvardo Griego „Princesę“ prasiveržia:
Karalaite nuostabioji
Lyg pavasaris meili,
Apie ką tu vis svajoji
Tolimoj kalnų pily?
Ne viena tu, ne našlaitė.
Kai eini kalnų taku,
O švelnioji karalaite
Su žibuoklių vainiku.
O maža gėlių princese,
Kai klajoji po laukus,
Tavo akys tokios šviesios
Kaip pavasario dangus.
Baigiu mokyklą. Nusikerpu kasas, o paskui ilgai jas sapnuoju. Kaunas paliktas visam laikui. Įstoju į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos ir į J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą – fortepijono. Paskaitas vis sunkiau suderinti, ir mokslo metų gale palieku muzikos mokyklą. Tokia saulėta pavasario diena. Pareinu namo, namai tušti, užsikniaubusi raudu. Neprisimenu, kad būčiau taip verkusi. Išsiverkusi žinau, kad jau niekada nebeatsisėsiu prie pianino. Paskutinis nutils Rondo iš Ludwigo van Beethoveno sonatos nr. 8, op.13 (patetinės). Pirštai tebeatsimena tos dalies pirmuosius taktus. J Liks tik eilėraščiai. Tik baltas popieriaus lapas.
Vaičiūnaitė, Judita. Vaikystės veidrody. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.