alvydas valenta


TURGAVIETĖ


Prekystaliai, seni neveikiantys garsiakalbiai,
stiklinėse putoja prarūgęs limonadas,
dulkėse kapstosi balandžiai,
sueina moterys, šnekasi ir pardavinėja
dideles sultingas uogas
ir kvepiančius laukų žolynus,
tada ateina vakaras,
leidžiasi saulė,
stiklinės miestelio langų akys
liūdnai žvelgia į tolumas...
Paskui prasideda viskas iš naujo:
moterys neša į turgų
rasotas ryto uogas,
dangumi sliuogia ugninis kamuolys,
dulkėse ligi vakaro kapstosi balandžiai,
per patį vidudienį,
kai labai karšta ir labai tvanku
ir kai gali pradėti vaidentis,
ant įkaitusio turgavietės grindinio
prasimuša skaisčiai raudonas kraujas
ir tampa matomos žmogaus kūno linijos,
pakyla išgąsdinti balandžiai,
paslaptingai šnibždasi moterys,
skaisčiai žydi raudonas kraujas,
gal ne kraujas,
gal tik netyčia sudaužytas pigaus vyno butelis,
gal ne žmogaus, gal vien negyvo rąsto,
pamesto rinkoje, per žiemą ten gulėta,
leidžiasi aptingę balandžiai,
moterys pardavinėja likusias uogas,
aš irgi noriu manyti,
kad viskas tik pasivaideno.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.



DIONIZIŠKASIS

Šiandien į apkuistą,
dulkėtą mūsų miestą
ateis gražus ir jaunas vyno dievas,
apsikaišęs sunkiomis vynuogių kekėmis,
šokdamas ir juokdamasis,
dalindamas linksmybę ir svaigulį...
Jis eis nuo namo prie namo,
kviesdamas mūsų vyrus
ir viliodamas mūsų moteris.
Lydimas apgirtusių ir bliaunančių satyrų būrio,
pradės didžiąją lėbavimo šventę,
kurioje vyrai pameta galvas –
pešasi, kvatojasi ir verkia,
o moterys svaigsta nuo puslaukinių glamonių
ir pradeda po širdimi nešioti jų vaikus.
Šitaip ateina vidunaktis,
skliaute įsižiebia žvaigždės,
abejingos ir nepasiekiamos žmogui,
stipriausi vyrai jau miega,
o likusieji – liūdni ir pavargę,
aistra persisotinusios moterys
ir priekvailiai satyrai...
Rytoj apsikuopsime,
apsivalysime dar daugiau prišnerkštą miestą,
atiduosime šunims praėjusios nakties liekanas,
rytoj, saulei leidžiantis, neliks nė ženklo –
vėl maudysimės dulkėse
ir salsvoje kasdienybėje.
Vien pavargusios moterų akys
ilgesingai žvelgs į tolumas,
bene ir vėl ateina
gražus ir jaunas vyno dievas,
bene atneša išsilaisvinimą,
trapią ir apgaulingą
tarsi niekados neišsipildanti svajonė
viltį.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.



KELIONĖ

Paskui prisirišome prie stiebų,
kad nešoktume į vandenį
ir staugdami neplauktume į nykstantį krantą,
į tą žemę,
kurioje neužteko mums vietos
ir kurią patys savo noru palikome.
Daugelis ją matėme paskutinį kartą,
daugelį mūsų ji irgi greitai pamirš,
gal net šį vakarą,
nusileidus saulei, smuklėje,
prie baugiai besiblaškančio žiburio
ir pigiu vynu aplaistyto stalo,
šitaip pamiršdavome patys,
todėl žinome, kaip viskas vyksta.
Tolimų žemių beprotybė
baisia liepsna degina mūsų sielas,
vis gena ir gena į priekį,
ir niekas nežino, kiek laiko dar tęsis.
Rytais, saulei tekant,
giedame „Ave Marija“,
o naktimis, malšindami per dieną susikaupusį geidulį,
laistome ugninę savo sėklą
ant kietų kajutės gultų,
burnodami Dievą ir velnią,
ir visas pasaulio moteris,
sūrus vandenyno vėjas
nudžiovina nuo veido prakaitą
ir vėl keliame
pavargusius žvilgsnius į žvaigždes.
Šita driskių gauja
jau seniai prarado protą:
geria, spjaudosi, lošia kortomis
ir žada savo sėkla užtvindyti vandenyną,
o paskui visiems,
kas nemoka burnoti ir keiktis,
perpjauti gerkles ir išmesti į jūrą.
Tačiau baisiausia, kad šitie valkatos –
visai tokie kaip mes,
tik nemoka savo menkystės
pridengti dailiomis manieromis.
...Dabar jau tikrai žinau,
kad ryt ar poryt priplauksime žemę,
praeitą naktį sapnavau pranašingą sapną,
mylimoji, tu vėl buvai taip arti kaip anuomet,
universiteto bibliotekoje, katedros laikrodžiui
lygiai ir vienodai
mušant praeinančias valandas,
mudu stovėjome palinkę prie senų žemėlapių
bandydami perskaityti būsimo gyvenimo kelią,
paskui lipome į aukščiausią bibliotekos bokštą
ir tylėdami žiūrėjome į žvaigždes,
ir dar kartą mėginome įspėti
neįspėjamą savo pačių paslaptį.
Ačiū už tai, kad buvai ir kad tylėjai,
kad ligi šiolei esi
ir ateini sunkiausią valandą,
tu pasirinkai ramesnį gyvenimą,
tebūna jisai iš tiesų tau ramus –
bastūnai neturi namų
ir niekas jiems neiškasa kapo...
Ryt ar poryt jau ir mes priplauksime žemę,
pienu ir medumi plūstantį krantą,
o jeigu pasirodys, kad tas krantas –
nyki ir akmenuota dykynė,
leisk ir vėl susapnuoti tave, –
tylinčią ir tokią gražią
lyg niekada neišsipildanti,
bet visada gyva svajonė.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.



SMUKLĖ


Girti prikimę balsai,
vynas, dūmai.
Ant ugnies kepa šerno kumpis,
o gretimuose namuose,
palinkę virš burbuliuojančių kolbų,
viduramžių alchemikai
bando įspėti gyvybės paslaptį
ir geležį paversti auksu.
Veltui, viskas daug paprasčiau:
štai prasiveria akmeninė siena
ir raitas ant statinės
įjoja pats nelabasis,
jis gali viską:
garbę, moteris, pinigus,
ilgą ir sotų gyvenimą,
mainais už vienintelį kraujo lašą,
ne, už dar mažiau –
už nematomą,
nesveriančią nė tūkstantosios
kepamo kumpio dalies sielą,
viskas mainais už nieką!
Ir veltui viduramžių alchemikai
leidžia bemieges naktis
prie savo kolbų ir nuodingais garais
burbuliuojančių retortų,
ar mirksint vienintelei,
baigiančiai degti žvakei,
nykiose ir apleistose miestų lavoninėse
skrodžia negyvus kūnus
mėgindami įspėti švenčiausią gyvybės paslaptį.
Veltui! Jis žino ir gali viską:
geležį paversti auksu,
sutaisyti meilės gėrimą –
mylima, bet nemylinti moteris,
kitam atiduodanti savo balsą
ir savo kūno šilumą,
kitam gimdanti kūdikius,
jauna ir besijuokianti...
Jis gali viską,
viską mainais už nieką –
už nematomą
ir nesveriančią nė tūkstantosios
kepamo kumpio dalies sielą!
Dar viena taurė seno
stipraus vyno
arba netyčia ištryškęs kraujo lašas
jau seniai nieko nekeičia,
gyvenimas – seniai pralaimėtas
ir nerūpi jis nei Viešpačiui,
nei nelabajam, nei smuklininkui.
Ir viskas kartojasi:
kas vakarą ir kas naktį
ta pati smuklė
ir tie patys dūmai,
aplaistytas stalas, tuščia statinė –
vynas išgertas dar ligi vidurnakčio,
ant ugnies kepamas kumpis,
prasiverianti akmeninė siena,
slogus ir liūdnas,
tarytum daugelį mėnesių apsiausto
miesto prasibudimas.
Skamba rytmetiniai varpai –
viskas buvo vien sapnas,
tik priešais guli popieriaus lapas,
baltas ir švarus
tarytum ką tik gimusio kūdikio siela,
skamba rytmetiniai varpai.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.



***

    Šitaip ir baigias pasaulis
    Šitaip ir baigias pasaulis
    Šitaip ir baigias pasaulis
    Ne sprogimu, o klyksmu.

    T. S. Eliotas

Šitaip ir baigiasi debesys,
šitaip ir baigiasi debesys, –
ne lietumi, o sausra,
šitaip ir baigiasi vasara,
šitaip ir baigiasi vasara, –
ne rudenio brandumu,
o sunykimu,
šitaip ir baigiasi paukštis,
šitaip ir baigiasi paukštis, –
ne išlėkimu,
o negrįžimu,
šitaip ir baigiasi gyvenimas,
šitaip ir baigiasi gyvenimas, –
ne kapais,
o neviltimi.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.



***
Kraujuojantis susinaikinimo ritualas,
atliekamas budistų vienuolio,
verkia ir draskosi
plėšomas į gabalus manasis ego:
„Niekas, buvai ir esi niekas,
atėjęs į šį pasaulį per klaidą,
per klaidą tapęs tuo, kuo esi,
todėl stovėk dabar sau tyliai ir stebėk,
kaip kiti žaidžia ir juokiasi
ir nesiek užgintojo vaisiaus,
nes jis skirtas ne tau!
Niekas esi, niekas,
vienas iš daugelio atėjusių per klaidą,
nerangus ir juokingas,
mintantis svetimos išminties trupiniais...“
Lyg išmėsinėtas meitėlis
guli manasis ego
ant cinkuoto vivisekcinio stalo,
vadinamo pasauliu,
jo dalys jau niekada nesusijungs į visumą,
apgaulingą pirmapradę ramybę,
o budistų vienuolis jau šoka naują šokį,
iš lakaus smėlio pildamas tobulą mandalą,
trapią visuotinybės iliuziją –
manojo ego ir pasaulio susitaikymą.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.



***
Vakare, rudenį,
lietui lyjant
gimsta pasaulis,
gal ne pasaulis,
gal tik neono šviesa
virš miegančių vitrinų,
didžioji iliuzija,
kad visi skubantys – sugrįš,
o laukiantys būtinai sulauks,
kad tu pats – mylimas ir reikalingas.
Nakties karalienė – pelėda
griūvančiame name
pasilenkusi ties atšalusiu židiniu
bando ir bando jį įkurti –
prikelti besikvatojančią ugnį.
Didžioji iliuzija –
neono šviesa
liejasi ant šlapių šaligatvių
ligi ryto,
o trumpam prasiblaivęs dangus
tuojau po vidudienio
ir vėl apsiniaukia:
tampa sunkus ir juodas
tarytum pati neviltis.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.



IŠĖJIMO BALADĖ, ARBA
SENO NEREGIO LAIŠKAS JAUNAM


Ilgai mokysiesi tikrojo pažinimo meno,
nesurašyto jokiose knygose ir jokiose kronikose,
slaptųjų suvokimo būdų:
veidu pajusti nakties vėsą
ir svilinantį dienos karštį,
pagal vėjo dvelkimą ar vien jo kvapą
susirasti atvirų durų kiaurymę
ir niekieno nepastebėtam pro ją išeiti,
kūnu sugauti atsimušusį,
o paskui perspėti sugrįžusį aidą –
šitą nuostabiausią sargybinį šunį...
Skaityti kelio akmenis, vingius ir įdubimus,
iš menkiausio garso,
vos juntamo medžių šlamėjimo
pasitikrinti kryptį ir atstumą,
iš žingsnių aido atpažinti artimą žmogų,
iš prisilietimo – mylimą moterį,
iš balso skambėjimo ją dar labiau įsimylėti,
o paskui vieną kartą staiga netekti.
Ilgai mokysiesi slaptojo pažinimo meno,
kol perprasi visas jo paslaptis,
o tada išeisi
ir pasaulis išsities po tavo kojomis
tarytum nušautas leopardas,
ir neregio lazda tavo rankose
ims daryti stebuklus!
Ir tada išeisi,
nes būsi jau viską sužinojęs –
perpratęs didžiąją paslaptį,
kad pasaulis niekada neišsities po tavo kojomis
tarytum didelis laukinis leopardas,
kad visą gyvenimą teks keliauti tamsoje
ir mokytis slaptojo pažinimo meno,
kurio negalima išmokti,
bet tu vis tiek išeisi,
pamirši viską ko mokeisi
ir išeisi!

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.



TYLĖJIMAS

Skamba senamadiška muzika,
pro atviras balkono duris
srūva ir srūva birželio vakaras,
jūs šokate,
bučiuojatės,
tada vėl šokate
ir vėl bučiuojatės,
viskas vyksta tyloje –
begarsėje trečio dešimtmečio kino juostoje,
nes abu seniai jau nepasitikite žodžiais,
beprasmiais fonemų junginiais,
ženklinančiais seniai mirusias prasmes.
Geriate ir geriate jos lūpų vėsą,
jos plaukų šnaresį
ir jos kūno šilumą,
nuogo jos kūno tobulybę!
Girdite,
kaip pasiutusiai daužosi abiejų širdys
ir į smilkinius muša sukilęs kraujas –
jūs abu seniai nepasitikite žodžiais,
nes už žodžių jau seniai nebėra prasmių,
o jeigu yra,
jomis jau niekas netiki,
ir todėl vienintelė,
dar likusi galimybė išsigelbėti
tylėjimas – pasaulio
ir savo pačių akivaizdoje.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.



VIZIJA

Ir jo plunksna buvo lengva,
ir protas – skaidrus,
ir mintys liejosi laisvai
tarytum patvinusi kalnų upė,
ir jis rašė, rašė, rašė
lyg nusidėjėlis,
atgailaujantis už veltui praleistą jaunystę,
už buvusį ir dar būsimą
nenusisekusį gyvenimą,
už visas nelaimingai mylėtas moteris
ir už visą joms suteiktą skausmą,
o kai pakilo,
popieriaus lapas buvo baltas ir tuščias,
kaip anuomet,
kaip visada, kai nuo jo pakildavo,
žodžiai – sarginiai šunys
plėšėsi nuo grandinių,
žodžiai liko neparašyti,
jie toliau tebedegino.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.