***
Snieglaša avanscenoj
kiauras stogas virš nerealybės
artistai nebevaidina
stovi ir verkia
aukštumų katastrofoj
žuvo visi režisieriai
ir sudegė tekstai
bet ar visi? kažkas viliasi
žvelkite!
pro stogo skylę išlindęs
sukasi juodas skėtis ir
juodas pilkėjantis juokas
scenoje driekiasi
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Iš sugriauto sapno iš teatro
sudegusio šiukšlino
išeinu buvo gera
čia būti nebūti buvo gera
žiūrėti į veidrodį keistą
artisto paveikslą pakeistą –
nenusimesi
nenuvalysi pavidalo biografijos profiliai
liks už durų taip paprastai
lyg niekad nenusišovė Ivanovas
lyg nerėkė nešnabždėjo Kreditoriai
lyg nepakilo į orą Maiklas ir Džeinė
šitaip tuščia
plaikstos apdegusi uždanga
byra ir byra į salę
sudaužyto šviestuvo stikliukai
ko tu ieškai
buvimo ar teatro
nėra
nudardėjo negrįžtamai
raudonas iškleręs autobusas į Rokiškį
į tą parką tuos rūmus
meni
andai šviesą atvėrėme artimųjų veiduos
bet ji išretėjo
dramos konfliktas subliūško
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
Finalas
Hamleto duobkasiai
trenkė purvinus kastuvus žiūrovams prieš nosį
nusišnypštė paspyrė karališką kaukolę
ir nuėjo išgerti
kunigaikščių svetainėj
užsisakė dvi moteris
raudono gruziniško vyno
ir žemėtomis rankomis
ėmė plėšyt į gabalus
neseniai papjautą fazaną
salė trypė ir švilpė – finalo!
artistai
paskutinįsyk nusivilko
sidabrines apdriskusias drapanas
ir lėtai užvėrė duris
o ant jų jau ryškėjo
žemėtas lakoniškas aiškus –
– amžiną atilsį –
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Kiek daug buvo tavęs ir kiek liko
vėl po sapną įkyriai ir beprasmiškai gainiojuos
tamsų šešėlį
vėl begėdiškai laikina ir netvaru
laiptai
nuvaikščioti tūkstančio personažų
laisvė
būti kuo nori už uždangos
artimiausioj kitoje realybėj
grimo cecho garsai medinė galva sugarbanotas perukas
tekstų spinta koridoriuj kažkieno pamesti akiniai
naujametinis balius miręs direktorius
linksmina dar brangius ir dar artimus
estradoje jaunos artistės
atsisveikina su visais suvaidintais ir buvusiais metais
metų metais ir šimtmečiais
kiek daug buvo tavęs ir kiek liko
šaltas rytmetis sausio žvarba
bėgte skriste keliais šuoliais
į vienintelį
realesnį nei šiandiena
šviečiantį laivą žiemoj –
savo teatrą
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Praošia juodas vėjas ir nutyla
į tamsą merkia miestas savo veidą
ir snieglaša ant gatvių nusileidžia
ir mėnuo dyla
penktadienio naktis girta mergelė
dainuoja restorano vaidilutė
šitam mieste privalome išbūti
tamsa nors gelia
nors geria vyną – tavo rankos tuščios
o godulys gyventi nesumenko
įpilk dar lašą svaigulio kurs senka
paskui – apšvieski tuštumą
petardos prikelia alsiai pavargusius
virš miesto skrendantis adventas
praošia sniegu ir nutyla
memento...
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Nieko nėra jaukaus
nė vieno prisiminimo ar smulkmenos
nė vienos atvangios minutės
nesibaigiantis išsiskyrimo kartėlis
aitrus chrizantemų geltonis
kas rudenį užu stiklo
maudžianti ryto migla
taip noriu nurimt ir šypsotis
tavo karštas petys
paliečia sapno kontūrus
pataisyk man apsiaustą prašai
krenta krenta ir krenta
viskas ko prisiliečiam
o labiausiai širdis gal sakau
tai dėl tokio bedugnio tavo žiūrėjimo
o labiausiai – tai rankos
atsivėrusios glėbiui
ir apkabinančios tuštumą
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Diena keliauja jau link gegužės
juoda kamanė suka apie liepą
tikrai ramybės vien tik jos vilies
tą valandą – tarp visko ir tarp nieko
gyvybė plyšta pro visus kampus
šviesų verpetais vėjų gūsiais auga
naktis apgobia dužusius namus
o rytas surenka iš naujo
vieni paseno o kitų nėra
balandis ulbauja svaigiai kaip girtas
dienų grandinėje – tokia silpna
renki save po duženą, ne mirti
bijai sudužti be prasmės
juoda kamanė suka apie liepą
diena keliauja jau link gegužės
su tavimi – tarp visko ir tarp nieko
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Kas žvelgia į tavo akis vakare
kai nebedega lempos
viršūnėm
eini bet jau krisi širdis neišlaiko
kas žvelgia gilyn tartum liestų
efemeriška rūko ranka
ir spalis ir vėlei Milašius
tyliai ir neramiai duris namų varsto
tas kapas visai netoli už keleto varstų
prieisi nors rytmečių rytmečius
metų metus reikės dar nubusti ir keltis
dabar yra tik dabar
tas smeigiantis mėlis tas spalis
laiptais lipa draugai nesibijo pakilti
į šį kambarį
lempų šviesa jau paniekino dagtį
tas kurs žvelgia – jis žino viską jau žino
bet aš dar
jo nespėjau pažint ir netekti
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Nes tu
kurs brendi į šią valandą
per putotas jos keteras
šnabždėdamas: viskas
palaidotas –
(palaimintas?)
neskubėk grįžta ir grįžta
kirai į krantą
glosto ir tepa vasaros medumi
ranka ta pati
tavo pirštai
sambrėškio neviltį kaktą krūtinę pečius
paženklino?
prisiminė ties putota
kas mirksnį sudūžtančia
būvio banga?
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Meilė laimina tavo buvimą ir
kalba vienišą valandą –
žvelgia vaiskios nesuteptos akys
tavo vaikas tai meilė eina greta
per nurudusią žolę mažutėlyčiais žingsneliais
taip laukiu taip laukiu
neįmanoma? sakote neįmanoma
o jis eina greta ir kalba minkštas ir šiltas
delniukas laikos tvirtai mano rankos
sukišu nepaklusnius išsidraikiusius plaukus
išsidraikęs mano gyvenimas plaukia
o įsikūnyk ateik tavo balsas jau aidi
pažįstu jau tavo akis
dar nemačiau dar tik meilė
plakasi
mylimojo akyse ta gelmė tas graudus ilgesys
ta naktis be tavęs o išlaisvink
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Žaisime žaisime
pelenėm ir podukrom šoksi
slėpsiu
spektaklių senas programas
į spintų kampus kaišysiu
susuktas afišas
nemoki skaityti – o jeigu?
sekmadieniais
vesiuos bažnyčion
vaikų mišios žinai
mergytės baltom suknelėm ir nuometais
pamatysi kaip gražu ir kaip tikra
popiet kepsim pyragą
tu nežinosi ką reiškia
džiūstančia burna įkvėpti
atsivėrusią salės tamsą
į tavo švarius drabužius neįsimes
dūmų dulkių klijų
senų dekoracijų kvapas
tu gyvensi kitoj realybėj
tik čia
tiktai čia
tiktai šičia
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.