Vilius Dinstmanas (g.1985) – dar (ne) poetas. Gimė Smolenske, mokėsi Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje, 2008 metais baigė technologijų ir dailės studijas VPU. Kūryba spausdinta internete, literatūriniuose savaitraščiuose „Nemunas“ ir „Šiaurės Atėnai“, žurnale „Naujoji Romuva“. Publikavosi jaunųjų kūrėjų poezijos almanache. V. Dinstmano poezijai itin būdingas ritmikos akcentavimas, todėl ją geriau klausyti, o ne skaityti. Ypač išraiškingai savo poeziją skaito pats autorius. „ Laikas nuo aštuonių iki išmestas / iki nesuskaldomų į meilę laikrodžių / užmušiau savo tėvą kiemsargį / užtepiau savo sesę kūrinį / pykit už mane ir už lūpas / neparduotas benamiui į inkilą“ (Vilius Dinstmanas).



Čia gražu

 

pasižiūri čia nieko nėra nes nebuvo kam būti
ir nebuvo kam stotis prie sienos ant scenos sulipo
čia spaudimas nulinis tik šąla bet nedreba lūpos
nes bijo iškeisti pavydą bet rankos nekyla
čia ne upės skandina mes lytiškai skęstame patys
čia ne karas-taika o be galo laimingos derybos
uždaryti langai ir vaikų tyliai išplėštos sagtys
kad išmoktų daugiau negu mokė mėlynė tėvynė
čia gerai kaip šamanas pasakė nors blet kartais bloga
kartais trūksta pasų ir vienos cigaretės be vėžio
mano saulė graži narkologė ateina į lovą
su rytiniais spygliais švelniai priliečia vėl atsisėda
čia gražu metaliniai strypai rojaus soduose kyšo
ir atleidžia šventieji ir atšvenčia potvyniais liūtį
dingo vėl be žalos pora tūkstančių prieširdžių plyšo
pasižiūri tavęs jau nėra nes nebuvo kur būti

 

Vilniaus valsas
 

Ant stulpų nusidažę voratinkliai
medžių šonai paraudo į vakarą
pėdos traukė į tolimą ateitį
į galerijas kvepiančias prakaitu
per statybų pavargusius akmenis
prostitučių išmėtytas skrybėles
paskutinio vagono belaukiančios
paskutinio kliento sugrįžtančio
storas ledas pamiršęs pavasarį
sraunios mintys vynu išsiliejusios
dvi bažnyčios žvakėje gęstančios
dvi alėjos tavimi susipynusios
mūsų valsas sulėtintu pagreičiu
ima baigtis slenkant link patalo
apsiklojęs namais ir arbatžiedžiais
šaltas Vilnius parduodantis kvepalus



Prarviomsia

  

Laikas nuo aštuonių iki išmestas
iki nesuskaldomų į meilę laikrodžių
užmušiau savo tėvą kiemsargį
užtepiau savo sesę kūrinį
pykit už mane ir už lūpas
neparduotas benamiui į inkilą
pasakykit kur reikia gultis
pakartokit kai reikia imti
imkit mano pirmąjį sūnų
nesuspėjusį gimti iš inksto
nesuradusį kulkų tarp kūno
tarp septynių nušaltų pirštų
tarp devynių apmyžtų marių
ir keturių pamirštų Ievų
aš paskutinis iš kamikadzių būrio
ir pats mažiausias iš vaikų kiemo
gerkit mano springstantį kraują
išgertų piligrimų gertuvių
ištryptų dykumų iš naujo
nesugrįšiu laivais į veną

 



Sugrįšiu nes galiu pasikarti

  

Pirksiu arba išsinuomosiu būtą jaukiame šiukšlyno rajone
kai vaikai susirinks ginklus ir pasidės po pagalve
vaikščios mergaitės per šventę kurioms pasistoja
ir sudegę pirmadienio naktį prisiglaus ant eglutės
sveikinu jus sugrįžus iš komos į nesveiką protą
į sveiką snieguolę infekuotą Kalėdų maišeliais
į nuostabų arabą plastidu išvertusį miestą iš koto
ačiū mama mano laikas baigėsi tave vėl uždaro
koks didelis šiandien tikėjimas į žiurkių paradą
ir nieks nenuskendo laive kai paprašė nuskęsti
ir visi šiandien žvalūs su šypsena ėda mėnulį
kaip skanu užsigerkit degtine nes beprotiškai gęsta
labas vakaras gaila nespėjote likote priedurnis
šiandien vandenys teka iš šiaurės į vėjo malūną
o nevandenys sako sugrįšiu ir eikit jūs gydytis
jūsų laikas pasibaigė toliau nusirengę stovėkit ant ledo
ačiū angele saugai mane tu žvėris ypač naktį
daug daug sesių ir brolių padariusių šou zoo parke
susidėjau vinis ir klaidas užsakiau Vilniaus banke
kad pasaugotų saugiai mane nes galiu pasikarti




Vilniaus valsas II


Mano gatvėje kartais šaudo
iš kuprinių išbėga smėlis
ant šalikelės miesto balto
kad neslystų praeiviai vėlūs
nepasaldintų skonio oras
ant dviejų padalintas vienas
uždusimo takais iš lovos
ima nykti kai trūksta miego
kai ant dugno žetonus renka
žalio tilto keli kareiviai
neužtenka jaunimui parkų
pasiklysti ant laisvo bėgio
kai vilkai tarp statybų tyli
ir koplytstulpiais krenta bokštai
pasikviesiu tave į kiną
kad pastotum iš metro aukščio
kad atleistum gimimo dieną
pasakytum kad aš nekaltas
tarp medinių prospekto sienų
mano gatvėje kartais šalta

2006-2008