Tavo veidrodžiuos laiko nėra.

        To, kurio apskritai nebėra ir niekad nebuvo, – mechaninio laiko.

        Yra tik sena sena tavo siela

        Apgaulingai jaunam tik tik bręsti pradėjusiam kūne mergaitės.

        Susyk pamatei, kaip ji išgąstingai sukluso ir dairos.

        Ir vis tiek, vis tiek sunku patikėt, kad išvys pro išdaužtą veidrodį

        kaip pro langą ar žaizdą į ją viltį silpnutę didingo šešėlio –

        gal Visatos bažnyčios, gal vienišo šventojo –

        žvelgia į ją, romią ir baikščią.

        O nuodėmingas rafinuotas tavo liūdesys,

        kaip ištuštėję pokylių salės,

        bibliotekos be knygų ir net be lentynų,

        svetainės ir priimamieji,

        miegamieji ir tarnų kambariai –

        kaip jie visi trokšta, kad surastumei,

        vienąkart grįžtumei jų ieškoti –

        drabužių, puodelių kavai ir servizų arbatai,

        taurelių, komodų, kuliamųjų ir visakeriopų virtuvinių rakandų,

        atviručių, laiškų, sąskaitų knygų

        ir sėklų kadais ant palangės augintų gėlių.

        Tad sugrįšk.

        Paskubėk ir pradėk nuo kapų, kur dar liko bent įrašas –

        kaip tvorelės pynučių likutis bažnytinėj knygoj, kur ilsisi ką tik gimę

        ir seniai nukeliavę į dangų, kaip žemę, gal dar atrasi

        keistoj jos eilučių minioj – juos, giedančius oratoriją,

        tolydžio vis blunkančio tembro melodiją,

        girdimą mūsų balsuos

        – tų, kurie dar gyvena.

        Tad sugrįšk – iš amerikos ir europos,

        iš indijos ir pakistano,

        iš tibeto kalnų ir iš skvero priešais dabartinius tavo namus

        – ten, kur tavo pradžia, gal pavyks prisiminti

        kaip pirmą komuniją – savo kraštą ir savo vardus.

        Gal pavyks atsimint baisų skonį draugystės

        su gyvenimu, kaip mirtimi,

        keistą žvilgsnį nuo sienos į židinį,

        kurio nebėra – tiktai karštį jauti širdimi.

      

        Tavo veidrodžiuos laiko nėra.

        To, kurio apskritai nebėra ir niekad nebuvo, – mechaninio laiko.

        Yra tik sena sena tavo siela

        Apgaulingai jaunam tik tik bręsti pradėjusiam kūne mergaitės.

        Susyk pamatei, kaip ji išgąstingai sukluso ir dairos.

        Ir vis tiek, vis tiek sunku patikėt, kad išvys pro išdaužtą veidrodį

        kaip pro langą ar žaizdą į ją viltį silpnutę didingo šešėlio –

        gal Visatos bažnyčios, gal vienišo šventojo –

        žvelgia į ją, romią ir baikščią.

        O nuodėmingas rafinuotas tavo liūdesys,

        kaip ištuštėję pokylių salės,

        bibliotekos be knygų ir net be lentynų,

        svetainės ir priimamieji,

        miegamieji ir tarnų kambariai –

        kaip jie visi trokšta, kad surastumei,

        vienąkart grįžtumei jų ieškoti –

        drabužių, puodelių kavai ir servizų arbatai,

        taurelių, komodų, kuliamųjų ir visakeriopų virtuvinių rakandų,

        atviručių, laiškų, sąskaitų knygų

        ir sėklų kadais ant palangės augintų gėlių.

        Tad sugrįšk.

        Paskubėk ir pradėk nuo kapų, kur dar liko bent įrašas –

        kaip tvorelės pynučių likutis bažnytinėj knygoj, kur ilsisi ką tik gimę

        ir seniai nukeliavę į dangų, kaip žemę, gal dar atrasi

        keistoj jos eilučių minioj – juos, giedančius oratoriją,

        tolydžio vis blunkančio tembro melodiją,

        girdimą mūsų balsuos

        – tų, kurie dar gyvena.

        Tad sugrįšk – iš amerikos ir europos,

        iš indijos ir pakistano,

        iš tibeto kalnų ir iš skvero priešais dabartinius tavo namus

        – ten, kur tavo pradžia, gal pavyks prisiminti

        kaip pirmą komuniją – savo kraštą ir savo vardus.

        Gal pavyks atsimint baisų skonį draugystės

        su gyvenimu, kaip mirtimi,

        keistą žvilgsnį nuo sienos į židinį,

        kurio nebėra – tiktai karštį jauti širdimi.

       

        Nuotraukos Vaidos Keleras