ŠIANDIEN VĖL MAČIAU ŽALTĮ.

Jis buvo įsirangęs medinėje pavėsinėje, kurią nuo vėjo ir lietaus saugojo ąžuolų, eglių, lazdynų šakos ir dar kvepiantis šviežiu medžiu stogelis – o, pagalvojau, žengdama rąstų taku, o aplinkui liulėjo pelkės, mėlynavo miško gėlės, į paukščių inkilus skraidžiojo šikšnosparniai – o, pagalvojau, dar nematydama žalčio, kaip būtų nuostabu čia prisėsti tvankią artėjančios vasaros dieną ir rašyti tai, kas jau visus metus neduoda ramybės ir iš pasąmonės vaizdiniais, sapnais, simboliais ateina ir vėl išnyksta šaltuose prozektoriumuose, romantiškai, didvyriškai taršant pincetu formaline išmirkusius raumenis ar rausiantis po vidurius ir kiaušidžių spurgus, bandant surasti taukines, pasaitus ir priešines liaukas, tos mintys vis aplanko mėgintuvėliais ir tirpalais apkrautose laboratorijose ar mikroskopuojant stikleliais prispaustus audinių gabalėlius, o kartais ir vaikštant parkais lietui lyjant, ir tada džiaugsmingai šokteli širdis, tačiau mintis ateina ir išnyksta, o pasilieka ilgesys kažko, žodžiais, simboliais neišreiškiamo, klampaus, slidaus ir glitaus, žalio, siūruojančio, vėsaus, dvelkiančio purvu, drėgna žole, virpančio uodo peršviečiamais sparneliais – o, pagalvojau, čia mano mintys taptų skaidrios ir tokios pat permatomos kaip vandens lašas, įsitaisyčiau ant suoliuko su savo popieriumi ir rašikliais, apsisiausčiau kupranugario vilnos antklode... Žaltys slydo taku, lėtai vingiuodamas savo ilgą, glitų, žvynais apaugusį kūną, ir aš artyn jau eiti nedrįsau.

            Ir atėjo tas vėlus birželio vakaras, kada mintys mane nugalėjo. Po dvejų metų kantrios tylos vėl čiupau rašiklius, keisdama šerdeles ir skaičiuodama popieriaus lapus ruošiausi ilgam ir sunkiam darbui, tačiau buvau rami, užtikrinta, nesiblaškanti rožių romantizmo jūrose. Nes manasis romantizmas rūstus, lietuviškas, skausmingas. Ir istorija, kurią ketinau jums papasakoti, buvo neįtikėtinai panaši į žinomą lietuvių liaudies pasaką, tačiau ne dėl mano, rašančiosios, kaltės. Sutinku, galbūt mano plunksna ją šiek tiek pasuko mitologinio, mistiško, sudvasinto lygmens link, tačiau ar tik ne pačių žmonių nesąmoningas, archetipinis elgesys nulėmė tuos įvykius, kurių visuma ir buvo taip lengvai įsprausta į šios pasakos rėmus!

            Vienaip ar kitaip, pasakoju jums istoriją, kurios realumu, prasmingumu bei fantastiškumu šiandien neabejoju galvodama, kad kiekvienas įvykis gali būti racionaliai paaiškintas (o gal to net nereikia), ir tepadeda man bei jums, skaitantiesiems, visi pelkių žalčiai, raganos ir kaukai, na o aš, ilgai nedelsdama...

 
 

Prieš keletą metų mirė mano močiutės sesuo. Ta moteris buvusi vieniša, netekėjusi, kentėjusi nuo daugybės seniems žmonėms būdingų ligų, be to, – kaip senmergėms ir dera – šiek tiek kvaištelėjusi. Lankiausi pas ją užpraėjusią vasarą (o mirė ji rudens pradžioje) Lietuvos šiaurės vidurio lygumose, kuriose stovėjo medinis jos senelių dvaras. Dvarelis vietinių žmonių Žaliadvariu vadintas, mat seniau buvo dažytas žaliai, o dabar ant nusilupinėjusių sienojų augo vešlios samanos ir žalsvos kerpės. Atvykau pas seną moteriškę, kaip Dostojevskio kunigaikštis Myškinas yra pasakęs, jai būdama tokia artima giminė kaip devintas vanduo nuo kisieliaus (moteris buvusi netikra mano močiutės sesuo – prosenelis vedė antrą žmoną jau augindamas mažametę našlaitę dukterį), atvykau, vien iš vaikystės prisiminusi šį visų pamirštą ir nuo pasaulio atsiskyrusi žmogų, kad niekieno netrukdoma miestelio bibliotekoje galėčiau peržiūrėti istorikų rankraščius ir leidinius apie Vidurio Lietuvos dvarus ir dvarininkus, taip pat dėl to, kad Žaliadvaryje galėčiau tyliai ir ramiai parašyti savo pirmąjį romaną... Neretai su tėčiu važinėdama dviračiais ir fotoaparatu fiksuodama senų dvarų griuvėsius, parkų keliukus, pagalvodavau apie Žaliadvarį kaip apie civilizacijos nepaliestą tylos kampelį. Ir štai, neilgai trukus, vis dėlto išdrįsau išvykti šiaurės kryptimi, palikusi savo apstulbusius tėvus ir brolį sostinėje, veltui mėginusius mane atkalbėti nuo tokio akiplėšiško įsibrovimo į vargšės garbingos moters namus bei į jos sąmoningai pasirinktą vienatvę.

            Ilgai nevarginsiu skaitytojų visomis keistomis ir žaviomis detalėmis bei mažyčiais nuotykiais, kuriuos teko patirti senmergės tetos valdomame Žaliadvaryje. Ilgais vasaros vakarais ir drėgnomis šiltomis naktimis buvo parašyta mano knyga, už kurią labiausiai esu dėkinga tai moteriai. Rugpjūčio pabaigoje, susikrovusi pustuštį lagaminą, it brangiausią lobį įdėjusi ranka prirašytų lapų aplanką, paskutinįsyk perėjau užžėlusiu Žaliadvario parku, jausdama šalia einančią kilmingą, bet gyvenimo vargų ir Sibiro baisumų iškamuotą moterį, kuri per tą laiką man tapo be galo brangi. Būdama garsių, bet laikui bėgant nuskurdusių bajorų paskutinė palikuonė, ji žvelgė į mane kaip į viltį teikiantį žmogų, kuris savo plunksna įamžins praėjusius ir jau niekada nebegrįšiančius laikus. Atsisveikindama ji tarė, kad kiekvieną vasarą būsiu laukiama Žaliadvaryje, pažadėjo, kad po jos mirties man visados atsirasiąs nors ir mažytis kambariukas su rašomuoju stalu, lova ir židiniu. Moteris gudriai primerkė akį, aš padėkojau ir, vos sulaikydama ašaras, įlipau į seną autobusą. Namuose turėjau redaguoti ir perrašyti savo kūrinį, kurį tuomet ketinau pateikti vienam jaunųjų rašytojų konkursui, be to, rudenį laukė mokslai. Tačiau tąkart nebūčiau pagalvojusi, kad į Žaliadvarį teks grįžti nepraėjus nė mėnesiui ir palydėti vienišą dvarininkę į paskutinę jos kelionę. Taip pat nebūčiau pagalvojusi ir apie daiktą, kurį ji man paliks atminčiai...

            Net ir dabar virpu iš džiugesio ir laimės, prisimindama tą akimirką, kai testamento vykdytojas man įteikė pelėsiais kvepiantį, pelių apgraužtą, aptrupėjusį ir pageltusį, mėlynu rašalu primargintą seną sąsiuvinį. Tuomet pamaniau, kad tai būsiąs dvarininkės dienoraštis, tačiau, staiga po laidotuvių užgriūta mokslų bei reikalų, padėjau sąsiuvinį į atokų stalčiaus kampą iki geresnių laikų, kai su didele pagarba ir susikaupimu galėsiu jį visą perskaityti.

Po metų, kitą vasarą, su nerimu sekusi Žaliadvario reikalus, iš močiutės išgirdau, kad jis parduodamas. Nusprendusi nesikišti į man svetimu žmonių rūpesčius, vėl dviračiu keliavau po Šiaurės Lietuvą. Dvare dabar gyveno kelios šeimos, senasis parkas buvo beveik iškirstas, namas perdažytas geltonai... Grįžusi tuoj pat prisiminiau paslėptąjį sąsiuvinį ir, per naktį perskaičiusi, griuvau lovon pavargusiom akim, virpančiom iš įtampos rankom, tačiau užmigti jau nebegalėjau... Lietuvių kalba parašyti smulkaus ir sunkiai įskaitomo braižo moters, įterpdavusios tai lenkiškas, tai lotyniškas frazes, be abejo, autentiški, tačiau nutrūkstantys, iki galo neaiškūs, migloti, labiau kupini juose išreikštų jausmų nei įvykių eigos ar konkretesnės fabulos – tai nebuvo dvarininkės prisiminimai, tai buvo devynioliktajame amžiuje gyvenusios Žalčių karalienės dienoraštis!..

 
2005 m. vasara, Vilnius
 
 
I. EGLĖ DUODA ŽODĮ

Jauna moteris, gal dvidešimt penkerių ar šešerių metų, prilaikydama tamsią skrybėlaitę ir greitais judesiais taisydamasi vėjo blaškomą juodą vualį, lėtai lipo iš traukinio, atvykusio į Pelkyno miestelį. Viena jos ranka, balta it dramblio kaulas, šviečianti iš tamsių nėrinių rankogalių, laikėsi geležinio turėklo, o liaunas, gležnas jos kūnas lėtai ir be garso leidosi laipteliais, skęsdamas ilguose tamsaus atlaso sijonuose, kurių apačioje lipant vis išsikišdavo juodi mažyčių kojų bateliai. Moteris prisimerkė prieš skaisčius saulės spindulius ir žaliose jos akyse, gaubiamose tankių ilgų blakstienų, pasirodė nustebimas. Moters perbalusias lūpas iškreipė lengva šypsena, o skruostai staiga nuraudo. Ji atsistojo ant paskutinio laiptelio ir, apžvelgdama mažo miestelio siaurą peroną, pasiekė žemę.

            Be moters, niekas daugiau neišlipo. Mažaūgis nešikas nuleido paskutinį lagaminą, vagono durys užsidarė, traukinys, suūkęs ir išpūtęs baltus dūmus, lėtai nubildėjo tolyn, paskandindamas atvykėlius neįžvelgiamoje migloje. Iš netoli stovėjusio mažo geležinkelininkų namelio išėjo uniformuotas vyriškis ir susilenkęs, prisimerkęs, ranka sklaidydamas dūmus, patraukė dviejų vos matomų žmonių link.

            Drėgnoje žolėje tyliai čirpė žiogai.

            Geležinkelininkas, išgirdęs lagaminų brūžinimą ir nešiko šnopavimą, sustojo ir, nedrįsdamas prieiti arčiau, įsižiūrėjo į vienintelę išlipusią keleivę: gaubiama paskutinių besisklaidančių dūmų, tyli, tiesi ir sustingusi it statula, ji stovėjo visai prie pat bėgių, mažas jos sijono gabalėlis, matyt, buvo prispaustas pravažiavusio traukinio (geležinkelininkas net susiraukė, tai pamatęs), o moteris, juoda nuo galvos iki kojų, lyg apmirusi žvelgė sau priešais, šiek tiek palenkusi galvą į šoną.

            Tarnautojas, vis dar sklaidydamas įsivaizduojamus dūmus, kelis kartus atsikrenkštė ir jau žiojosi kažką sakyti, tačiau jaunoji moteris staigiai pasuko galvą ir lėtai, išdidžiai it gulbė, visu kūnu atsisuko į sutrikusį tarnautoją bei žaviai nusišypsojo. Geležinkelininkas išsitiesė, nutaisęs orią miną, išpūtė savo liesą krūtinę, ant kurios kabojo keli vietinės reikšmės apdovanojimai.

            – Nedažnai sulaukiame svečių šiame Dievo... tai yra, šiame, nors ir mažame... Norėjau pasakyti, galbūt jums, ponia, galėčiau būti kuo nors naudingas? – seną vyro veidą išvagojo nuoširdaus rūpesčio raukšlelės.

            Moteris linktelėjo ir vėl nusisuko, žvelgdama į tolį, tačiau jau nebesišypsojo. Tyla tęsėsi kelias minutes, nešikas, tvarkingai sustatęs lagaminus, sėdėjo ant jų ir ilsėdamasis rūkė pypkę. Geležinkelininkas palingavo galvą ir jau ruošėsi pasitraukti, tačiau jį sustabdė švelnus moters balsas, užliejęs tarytum iš žemės gelmių, skaidrus, aiškus ir žemas.

            – Gal galėtumėte man padėti surasi Žalčio dvarą?

            Tarnautojas nustebo.

            – Aš... nesu apie tokį girdėjęs, ponia...

            Moteris, vis dar žiūrėdama į tolį, prakalbo:

            – Dabar jį žmonės gal ir kitaip vadina. Tačiau jaučiu, jis turi čia būti.

            – Atleiskite, tačiau be miestelio ir kelių šalia įsikūrusių kaimų, neįžengiamų miškų bei sunkiai įdirbamų pelkėtų laukų, jūs nerasite čia jokio dvaro, – geležinkelininkas kalbėjo lėtai, pasverdamas kiekvieną žodį, – joks šeimininkas nesiųstų kumečių į šias pelkes, ką jau kalbėti, jis tikrai nestatytų nė skurdaus dvarelio šiose žemėse. Mūsų miestelis atiduodamas Dievo gailestingumui: baigia išsikelti paskutiniai gyventojai, uždaryta mokykla, pirkliai nebeaplanko mūsų per didžiuosius turgus ir šventes, išvyko paskutinis gydytojas, palikęs seną aklą vaistininką, o kunigas veltui šaukiasi Dievo rūstybės ir pasigailėjimo savojoje bažnyčioje. Vandenys rudenį ir pavasarį semia mūsų gatves, namai grimzta žemėn, gimusieji serga nuo drėgmės ir puvėsių tvaiko, moterys keikia šias žemes ir vadina savo vyrus kinkyt arklius ir vežti jas su šeimynom kuo toliau, – geležinkelininko balsas lūžinėjo ir veide pasirodė gilus liūdesys. – Jauna moterie, laukite kito traukinio, jūs išties ne čia išlipote!

            Ji lėtai atsisuko. Kai vėl prakalbo, balse pasigirdo ryžtingas reikalavimas:

            – Pelkyno miestelyje ar už jo turi būti mažas dvarelis, anksčiau Žalčio vardu vadintas. Ilgą laiką jame niekas negyveno, tačiau vietiniai žmonės dar prisimena paskutinius jo šeimininkus, kurių sode buvo įsiveisę žalčiai. Tuos žalčius šeimininkai pelėm maitinę ir pienu lakdinę, kol šių prišliaužę tiek, jog patys turėję išsikelti.

            Geležinkelininkas atsiduso:

            – Taip, yra namas toks, jį buvau matęs dar mažas būdamas, bet nuo to laiko kojos ten nekėliau. Nejaugi jaunoji ponia norėtų įžengti į gyvatyną miško pelkių vidury, kur joks drąsuolis nenorėtų atsidurti?

            Moteris paraudo ir dėkingai linktelėjo.

            – Ačiū. Žinojau, kad jį surasiu. Dabar mums belieka pasišaukti dar vieną nešiką. Jūs parodysite man kelią?

            Geležinkelininkas dar labiau nuliūdo.

            – Ak, gražioji ponia, – dejuodamas tarė, – ko gi jums ten prireikė? Atleiskite už įžūlumą, tačiau turėtumėte vengti tos vietos! Tai nešventinti namai, pilni bjauriųjų šliužų; net tėvai draudžia savo vaikams bėgti miško link, ne vienas jų dar vaikystėje gyvačių sugeltas vadavosi mirtimi ar apsirgo nuomariu žalčių šnypštimo išgąsdintas...

            Moteris nuleido galvą. Jos tamsų vualį plaikstė vėjas. Tyliai sušlamėjo ilgi jos sijonai ir sugurgždėjo žvyras po kojomis. Moteris žengė keletą žingsnių miško link.

            – Aš esu Eglė. Žalčio dvaras yra vieninteliai namai, kuriuos turiu... Nuveskite mane ten.

 
 

Gilaus didžiulio ežero, supamo neįžengiamų eglynų ir kemsynų, pakrantės buvo nusėtos mažomis salelėmis, kuriose augo vienas kitas medis ir reta žolė. Ežero vidury žaliavo plati sala, skalaujama juodų vandenų, vagojama sraunių upeliūkščių, užsodinta ąžuolais, beržais, uosiais, drebulėm ir retomis sulaukėjusių vaismedžių giraitėmis. Tankių medžių alėjos vedė tiesiai į Undens dvarą, kurio šviesų mūrą supo aukšti ir tankūs riešutmedžiai, o storomis kolonomis raizgėsi sulaukėję vijokliai. Įskilusios namo sienos, nešienauta žolė, apsamanoję laiptai rodė, jog dvaras senas ir, deja, neprižiūrėtas; prašalaitis, sustojęs pasigėrėti didingu, bet apleistu namu, tikriausiai pagalvotų, jog šeimininkai seniai svetur išvykę.

            Tačiau tai būtų netiesa. Vietiniai žemdirbiai, gyvulių augintojai, jų žmonos ir vaikai, samdiniai ir senoliai pirm būtų sulaikę tokį drąsuolį nuo panašaus žygio. Vieni paslaptingai galvom linguodami stengtus sugraudinti ir prigąsdinti nelauktą svečią, kiti, drūtai nusispjovę, paniekinamai numotų ranka, treti, slėpdami pyktį bei nuoskaudą, išbartų drąsųjį svečią ir pasiųstų savų namų link.

            Lankos kaimo žmonės jau seniai nebežvejojo didžiajame ežere, manydami, kad jo žuvys užburtos, nebegirdydavo gyvulių ežero vandeniu, galvodami, jog jis užnuodytas. Mergos Joninių naktimis nebeplukdydavo margų vainikų bijodamos, jog juos suris slibinai, užkerės laumės ar įtrauks vandens gyvatės, pačioms atimdamos vaisingumą, veido skaistį ar numarindamos pasipiršusį jaunikį. Dar senais laikais, – pasakoję vyriausi Lankos gyventojai, – žvejai, užliūliuoti ežero bangų, nuskęsdavę giliuose vandenyse, o tas, kas nuplaukdavo į salą, daugiau krantan nebesugrįždavo. Ne viena graži mergelė, gręždama kasas puikiąsias ir taškydamasi sekliose dumblėtose pakrantėse, buvusi pačiupta už kojos ir įtraukta, ne viena galudienė moteris, įkvėpusi vėjo nuo ežero pusės, pagimdžiusi negyvą vaiką. Kartais, po didelių pavasario liūčių, ežeras išsiliedavęs iš krantų, dumblu ir vandenžolėm užnešdamas eglynus, skurdžias kaimo pievas ir nederlingus arimus. Tą vasarą nedygdavo joks grūdas, neaugdavo jokia žolė ir moterys raudodavo kruvinom ašarom atsiklaupusios užnuodytuose laukuose, aukodamos aukas Žemynai, jų vyrai sugrįždavo namo pikti ir pavargę, jų vaikai buvo alkani ir sulysę, o kūdikiai mirdavo įsčiose.

            Teisėtai Dievo, Marijos ir Perkūno rūstybės šaukėsi nelaimingi žmonės, kas metai salos link plaustais plukdydami aukso, sidabro monetų, vyno, grūdų, vilnos ir ploniausių audeklų ponui, kurio vardo piktuoju minėt nedrįso, tačiau su siaubu pasakodavo vaikams baisiausias istorijas apie salos Žaltį, sidabro žvynais apaugusį, su aukso karūna ant galvos, drauge su undinėm, laumėm ir velniais vandens pilyje gyvenanti, o į krantą išlipantį aukšto, poniškai apsitaisiusio vyro pavidalu su gyvatės smailumo liežuviu, raupsuota oda ir varno plunksnos spalvos plaukais.

            Taip ir gyveno nuo senų laikų gerieji Lankos žmonės, pikto ir žiauraus pono valdomi, ir nesitikėjo būt išlaisvinti nuo vargų, bado ir nelaimių. 

 
 

Už pusės dienos kelio arkliu nuo Undens dvaro, lygių pievų ir neaukštų kalvų vidury, stovėjo Rugio dvaras, supamas malūnų, kalvių, kepyklų, arklidžių, klėčių bei senųjų šeimininkų kapinaičių, o jame gyveno senelis ir senutė su devyniais sūnais ir trim dukrom. Kaip Undens sala skendo vandenų apsupty ir medžių pavėsy, taip Rugio dvaras buvo atviras kiekvienam saulės spinduliui ir vėjo gūsiui, atnešdavusiam javų, avižų, linų kvapus iš dirbamų sausų ir derlingų laukų, čia neaugo joks aukštesnis medis ir vijokliai nesipynė apie namo sienas, sode kerojo žemaūgės slyvos, vyšnios, kriaušės ir obelys, o rožynus kasdien prižiūrėdavo moterų pulkelis. Kaip Undens dvaras kaustė svečią savo šaltų mūrų drėgme ir pelėsiais, taip Rugio namas migdydavo jį vakarais aitriai kvepėdamas mediena, maloniai įšilusia dienos kaitroj. Dvarelis, nors ir nedidutis, buvo sumaniai suręstas. Dviejų aukštų namas glaudė nemažą šeimyną, o virtuvės su tarnų kambariais buvo įkurtos šalia stovinčiame kumetyne. Už sodų didžiulius sparnus suko vėjo malūnas, šalia jo glaudėsi ūkiniai pastatai ir vingiavo žvyruoti keliai į lygius laukus, kuriuose dirbo sukaitę, bet laimingi kumečiai.

            Gerai gyveno sau skirtą dalią senieji tėveliai, išleidę sūnus į kunigus, daktarus, kareivėlius ir sąžiningus pirklius, vyriausias dukras ištekinę už turtingų ir darbščių dvarininkų. Nutekėjo, nubyrėjo iš šilto ir saulėto Rugio dvaro vaikai. Ir jaunesnieji netruko išsibėgioti po platųjį pasaulį laimės ir nuotakų ieškoti, liko tiktai mažiausioji ir mylimiausioji jų dukra, Eglė vardu.

            Laimingai bėgo Eglės dienos žaidžiant su kumečių vaikais, lakstant laukais ir klausant senųjų pasakų; mergytė augo sveika, žvali ir vikri, geriau ir grakščiau nei kuris kitas ji mokėjo joti žirgu, burti ir užkalbėti lietų bei gyvulius; vyresnė nesibaidžiusi darbų, ji kartu su mergom ausdavo, verpdavo, kuldavo grūdus, kepdavo ragaišius, virdavo uogienes ir kartu su kumečių bernais skersdavo gyvulius. Tėvai, bijodami, kad jų jaunėlė visai nepavirstų į laukinę žebenkštį, iš miesto atvežė jai mokytoją, seną ir pusiau aklą nusigyvenusį profesorių, tačiau ir jo mokslu Eglė likusi sužavėta: per keletą metų perpratusi logikos ir lotynų kalbos vingrybes, perskaičiusi visas knygas senoje tėvų bibliotekoje, išmokusi grojimo subtilybių, ji padėdavo senajam bažnyčios vargonininkui, dažnai susirgusį ar išgėrusį pakeisdama.

            Ir išaugo, išsistiebė ji aukšta kaip liepa, liekna kaip nendrė ir grakšti kaip stirna, senųjų tėvų jauna duktė žemės spalvos plaukais, pieno baltumo oda, tamsių, nenusakomai žalių akių, ir braukydavo ji ilgus savo sijonus po sodą, rinkdama obuolius ir genėdama rožes, jodavo raita derlingais tėvų laukais, stebėdama kumečių triūsą, supdavosi dvaro šešėlyje su siuviniu ar knyga rankose, kartais brolių ir seserų aplankoma.

            Ir štai atėjo metas rudens vakarais atlinguoti karietaitėms, vežančioms ragaišius, midų ir piršlius suktuosius pasmailintais liežuviais! Pirmoji nelaukta karietaitė atidarda dviem obuolmušiais kinkyta, skambalėliais apkarstyta, gėlėmis apkaišyta, du piršlius ir jaunikaitį veždama, įsuka į Rugio dvarą, pas jaunosios Eglės tėvelius. Verkia Eglė, liūdi, už jaunikio eit nenori, josios tėvas, linguodamas žilą galvą, išlydi svečius, kaimynus bajorus, melsdamas neminėt jų piktuoju, dukros jis neatiduosiąs prieš josios valią ir skaudančią širdelę. Neilgai trukus atbilda ir kunigaikščio vežimaitis, įsuka į Rugio dvarelius. Pyksta Eglė, raukosi – senas kunigaikštis, kad ir tinkamas jaunikis, jai tai ne pora! Ir pasklinda gandas po žemes plačiausias, kad graži mergelė pieno baltumo oda tekėt nenori ir laukianti savo išsvajotojo bernelio. Daugybė jaunikių plūdo į bažnyčią ir akis išvertę žvelgė, tik ne į altoriaus pusę, pyko kunigas, juk ne vargonų triūbose švenčiausias užslapstytas, o Eglė – ne Šventa Marija, nors ir dailiai groja! Nežinojo sengalvėliai Rugio dvaro šeimininkai, ką su dukra daryti, ir kalbėjo, įkalbinėjo, prašė ir grasino, o ji šalta it ledas liko, stiklinėm akim, paskendusi savo mintyse.

Nes pažįstu meilę,
iš kurios juokiasi mano protas.
O turiu taip stipriai pajusti,
kad sudrebėčiau nuo jos.
Laukti jos, galingosios, kuri...
išplėštų mane iš manęs pačios.
 
 

Ir vėl, kaip kiekvieną vasarą, dega Joninių laužai. Maudosi mergaitės upėse, ežeruose, plukdo vainikus su degančiom žvakėm, buria iš žolynų, tvoras sijonais apglėbusios matuoja, kepa ir valgo springdamos ir raukydamosi druskos bandeles, kad ateisiantįjį ir vandens atnešiantįjį susapnuotų...

            Eglė irgi tarp jų, kartu šokinėja per laužus, buria, skaičiuoja ir pina. Ženklai apgaulingi, netikslūs, meluoja, Eglė meta žoles ir žvakes, burtus barbariškų pagonių, kurie vien sielą ramią drumsčia, ir puola vandenin, nusviedusi drabužius prie kvepiančio riešutmedžio, kartu su mergaitėm plauko, taškosi ir juokias. Ežeras gilus, vanduo vėsus, šilkinės bangos vilnija nugara, glamonėja kūną, mėnulis juda vandeny, laužai šviečia it drakono akys naktyje ir šlama ąžuolų šakos, klykteli nakties paukštis, ir mergaitėms baisu. Viena po kitos lipa į krantą, vis dar juokdamosi, o Eglė plauko nepailsdama, visu kūnu geria vandens vėsą ir traukia kvepiantį nakties orą, raibuliai judina nendres, meldus ir baltas lelijas. Staiga krante mergaičių klyksmas –

            Egle! Tavo rūbuose žaltys!

            Eglė neria vis gilyn, saujom semia kriaukles ir akmenukus, jos plaukai it vandenžolės siūruoja, laibas kūnas vingiuoja it žuvis, plonos, bet stiprios rankos praskina vandenį, irdamosi tolyn.

            Egle! Plauk į krantą ir vyk žaltį! Neisi gi namo nuoga!

            Eglė verčiasi ant nugaros ir lieka gulėti, supama vandens it lopšy, ir tamsios jos akys įbestos į mėnulį, liūdną dangų ir skaisčias žvaigždes.

            Egle! Nerūstinki dievų!

            Ji apsisuka, kelis kartus apsiverčia, vanduo tyliai sūkuriuoja, atplaukusi į krantą stojasi ir žiūri į drebančias mergaites. Vanduo teka blizgančiom srovėm nuo jos balto kūno, akys žybteli piktai.

            „Kvailos jūs, mergaitės!“
            „Bet žaltys juk veršio dydžio!“

            „Tai išvykit, jei taip šūkaujat, pats tikriausiai neiššliauš!“

            „O gal jis už tai prašys tavęs tekėt už jo?“

            „Puikiai žinot, jog verčiau už žalčio šio bjauraus išeisiu nei už vyro, seno pasipūtėlio gašlaus!“

            Sužaibavo dangūs, susiūbavo vandenys ir žemė, pravirko žolės ir paukščiai medžiuos suplasnojo. Mergaitės klykdamos pabėgo, Eglė pritūpė ir atsisėdo iš netikėtumo staigaus, žaltys šnypšdamas išsirangė iš baltų sijonų, peršliaužė linopalaidines ir, lėtai vingiuodamas tamsų žalią kūną, dingo ežero nendryne.

            Sėdi Eglė nuoga ant kranto, spaudžia rankose drabužius, dreba ir dejuoja.

            „Ne, aš nieko juk nepadariau!“

 
<...>
 
 
VI. KUR NAMUČIAI NAMAI

„... O žmogau, mano įsivaizduojamasis, tas, kuris tapsi didvyriu, guodėju ir dar kažkuo, kuris įsivaizduojamoje ateity mano sąmonėje iškilsi kaip Suprantantysis, perskaitysiantis šiuos lapus nuo pradžios iki galo, nepabijosiantis pamatyti tamsiausias ir žiauriausias, keisčiausias mano sielos puses, kuris vis tiek šifruosi kartais sunkiai beįskaitomus žodžius, versi storo popieriaus lapus, perklotus sausom gėlėm, prisigėrusius kvapų ir neužuodžiamos, bet taip stipriai juntamos esybės neapčiuopiamo, nesugaunamo padaro, kurio žemiškasis pavidalas sunyks ir liks tik žodžiai, tik simboliai neįsivaizduojamo, kadaise buvusio pasaulio.

            O žmogau, tu būsi visiškai kitoks nei aš.

            Ar tau virpės taip stipriai kažkur giliai, kai tu išgirsi velyknakčio Mišias, pertraukiamas gaudžiančių varpų, Auksaburnio liturgijų, pagonių sutartinių ir keistos, vien tik širdimi jaučiamos žemės muzikos? Ar tu kada nors norėsi pavirsti šaltu akmeniu, tyliai gulinčiu pilies kieme, statula, užkelta ant katedros frontono, ar norėsi tapti žolės stiebu, meldu, siūruojančiu tamsios upės vandenyse, ar nenorėsi mirti, ar tada nenorėsi mirti? ir tapti žvaigžde, skriejančia kažkur tamsioje begalybėje, gaudžiančia nuo visatos garsų ir nematomų stygų, ar nenorėsi pagaliau pavirsti į tą Nieką, supratusį akimirkos siaubą ir skausmą akinančios, gniuždančios laimės akivaizdoje...

            Ak žmogau, kuris būsi...
            „Pasakyk, kad tada mane suprasi...“
            Čia rankraštis nutrūksta.
 
 

Vieši Eglė jau aštuonias dienas Rugio dvare, broliai jos seniai su reikalais išsivažinėję, seserys su vaikais grįžusios į savus namus. Kaip šio dvaro šeimininkė, paskiria ji kumečių vyriausią žmogų prievaizdu ir ūkvedžiu dvarui prižiūrėti bei derliaus nuėmimui vadovauti.

            Devintos dienos rytą, kaip ir buvo su vyru sutarusi, susiruošusi ir kelionės drabužiais apsirengusi, laukia Eglė prie dvaro laiptų pažadėtosios karietos. Saulė jau aukštai, įdienoję, kumečiai veža laukuose išdžiūvusį šieną į kluoną, nerimauja moteris, alėja vaikščiodama ir arklių kanopų bildesio negirdėdama. Daužosi širdis ir nelaimės nuojauta užvaldo Eglę, ir šokteli moteris staiga, tekina nubėgusi į arklidę, tvirtomis rankomis pabalnojusi eikliausią žirgą, aštriais pentinais spūstelėjusi, išjoja iš dvaro nė neatsigręždama. Lekia ji kaip viesulas, susiliejusi su žirgu, tapusi lyg vienas kūnas, primerkusi akis negailestingai pliekia ji gražų, sveiką gyvulį, kraujo putos drimba jam iš švokščiančių nasrų. Ir nemato moteris nei laukų puikiųjų, nei arklių varovų, jai šaukiančių, nebegirdi piemenų dainos, – trumpina Eglė kelią, pametusi vieškelius plačiuosius, lekia pievom ir srauniais upokšniais pas Žilviną ir mažus vaikus.

            Vakarėja, saulė jau auksinė skęsta debesuos sunkiuos, o jos žirgas, devynias girias perlėkęs, devynias upes perplaukęs purtosi ir žvengia, dreba iš nuovargio jo puikus kūnas ir dabar žingine traukia plačiojo ežero krantų link. Glosto gyvulio karčius Eglė, už vadelių laikydama, šalia eidama; sužybsi pro miško gojų ir tankius lapus ežero raudonos bangos...

            Lekia moteris, paleidusi žirgą, lekia prie vandens ir pamato ji ugnies galingą stulpą ežero vidury – juodi dūmai kyla dangun raitydamiesi, grįžta valtys raudonais vandenais plaukdamos, sunkios ir lėtos nuo jose sėdinčių vyrų, moterys krante išsigandusios jų laukia, rankomis vaikydamos ore skraidančius plėnis, dunksteli valtys smėly, su šakėmis, kirviais, peiliais ir kardais iššoka vyrai, veidai pajuodę, krauju aptaškyti rūbai plakasi vėjyje. Stovi ant kranto Eglė, jos žirgas kraujo vandenį ištroškęs geria, atpažįsta ji ir savo brolius tris, – pirklys sidabrinius dalija rūstiems kaimiečiams ir žvejų sūnums, juos plukdžiusiems, kunigas žegnojasi, rožančiais ir kryžiais švaistydamasis, gieda psalmes, bet jų niekas negirdi didžioj sumaišty, karvedys varo valdovo pulkus, šių žemių bajorui pagalbon atjojusius, ir šautuvo buože grasina jaunam būrio vadui. Eglė nebematoma, maža ir smulki, mirusio žmogaus siluetas rūkstančiuos dūmuos ir kylančiose miglose, ji – išsigandęs paukštelis, alpstantis vaikas raganos širdimi, plakančia it varinio varpo dūžiai, pragaro lūpom, šnabždančiom prakeikimus, ugnies akim, deginančiom gyvybę. It lengvas vasaros drugelis virpančiais sparnais, it boružė, it laukinė žebenkštis lekia ji pas žmones dusdama, tačiau niekas jos nemato ir negirdi, blaškosi ji minioje, vargiai sakinį beregzdama, stumdo ją raumeningosios žvejų krūtinės, vyrai tempia savo valtis ir irklus į trobas neša, bet štai mažas padarėlis šokteli į laisvą valtį, nutvėręs irklus atsispiria nuo seklaus dumblėto kranto. Ir tada pamato ją piktieji vyrai, rėkia drūtos kaimo moterys, brenda vandenin jai šaukdami broliai ir už valties čiumpa, bet užgauna Eglė irklais jų rankas gyslotas ir jie keikdamiesi mirksta dumbluose, sidabrus skandindami, maldaknyges pamesdami, ginklus šlapindami. Brenda vėlei jie į krantą juodi ir pikti, bet nedrįsta liept žvejams vėl ruošti valties vytis Eglės, patys bijodami gaisran plaukti, spjaudosi, grūmoja kumščiais, šaukia išsigandusiems kaimiečiams ponai, purvus valydamiesi, jų akyse baimė ir neviltis, matant brangią sesę vandenuos.

            Eglė plaukia į Undens salą, šviečiančią tirštose sutemose it fakelas skaisčiausias, žybteli žaibai iš rūstaus dangaus, subanguoja vandenys galingai ir prapliumpa lietūs. Moteris irkluoja, burtus ir užkeikimus šnabždėdama, jos šlapias spindintis veidas ir dvi neužsimerkiančios akys atgręžtos į verkiantį dangų ir dejuojančius griausmus. Ir artėja tolima sala, karščiu tvoskia ir degina įkaitęs oras drabužių nepridengtą odą, blaškosi valtis, aukštose bangose vartydamasi, šokteli krantan Eglė, rūbus šlapdama, lipa ant smėlėto kranto, lekia per šnypščiančius degėsius, garuojančias ir lietaus gesinamas žarijas. Žalčiai mirksta vandeny nukapotom galvom, pajuodusi žolė garuoja, raitosi sausi gėlių stiebeliai, smilksta riešutmedžių giraitės, medžiai griūva vienas ant kito traškėdami, įkaitę iki raudonumo, žvengia degančiose pievose žirgai, baubia užsiliepsnojusiuose tvartuose gyvuliai ar negyvi užtroškę guli, dvaro rūmas pajuodęs, spjaudosi neužgesinama liepsna, sproginėja langų stiklai ir rūsio parako statinės galingu smūgiu ardo pamatus, giliai žemėse prasmengančius. Išžudyti tarnai guli sukepusio kraujo balose, kiti užtroškę namo viduje, pilkus veidus iškišę pro langus – o lietus pliaupia, tankia vandens užuolaida dengdamas degančią salą ir aplinkinius kaimus.

            Įlekia Eglė dvaran, griūvantys sienojai svaido ugnies liežuvius, troškūs dūmai dusina ir degina gerklę, siūbuojančios grindys pokši ir plyšinėja, šnypšdamos nuo drėgnų moters batų. Liepsna čia viską sunaikinusi, vien prigesinti nuodėguliai juoduoja, skraidančios žiežirbos degina veidą, per vėlu, per vėlu, apsvilę tarnų kūnai sumesti kampuos, per vėlu, moters ašaros džiūva, nebeišriedėdamos iš žalių prigesusių akių ir ji liečia suanglėjusius, įgriuvusių lubų sutraiškytus vaikų kūnus.

            Šoka Eglė per apsvilusį langą dusdama, užsiliepsnojusius drabužius gesindama, rankas stiklų šukėmis susipjaustydama, eina per kiemą, merkiama šalto lietaus, kiekvieno tarno kūną atversdama, o ant laiptų guli jos anksčiau nepastebėtas ir žiauriausiai peiliais subadytas žmogus – klaupiasi ir užmerkia perštinčias akis, tiesdama rankas kraujuotais pirštais liečia jo veidą, plaukus ir krūtinę, čiuopia atšalusias rankas. Atpažįsta Eglė bruožus tuos, rūbų kvapą ir odos šiurkštumą, atpažįsta jo švelnias akis, tiek naktų bučiuotas, ir apglėbia paskutinį kartą Žalčio kruvinąjį kūną. Vėl atmerkia moteris akis ir pirmąkart pažvelgia į jo veidą – bet šis veidas ne žmogaus, o išniekinto pagonių dievo su nereginčiom akim ir rauplėta oda, švytinčia variniu žalčio žalumu.

            Eglė laiko Žilviną glėby, ir lietus gesina paskutinę ugnį, o vėliau pasipila kruša, skandindama ledus vandenyse, draskydama žemę.

            Eglė slepiasi užgesintoj pavėsinėj, visą naktį blaškydamasi ant suodinų grindų, o griausmai toliau drebina dangų, švokščiantys vandenys liejasi į krantus.

            Rytą dangus pabąla, leidžiasi į žemę sunkios snaigės, salą dengdamos baltu tirpstančiu kilimu. Keliasi moteris ir eina į dvarą, bet neras ji vyro kūno nei vaikelių pelenų, jie pradingę ir išnykę, tartum niekados ir nebuvę, vien tik baltas sniegas savo tyrumu apklojęs nebegyvą žemę.

            O lietūs nesiliaus, patvinęs ežeras skandins ledų suplūktus javų laukus, skęs gyvuliai ganyklose, žliugsinti žemė ardys trobesius ir klėtis, vanduo išplaus žvejų protėvius iš senų kapų. Skęs maži vaikai, sirgs peršalusios žmonos, ir trauksis iš užtvindytų kaimų valstiečiai, graudžias raudas giedodami, karčias ašaras liedami, be namų, šilumos, be maisto eidami žemės klajūnai į svetimus kaimus elgetauti, pastogės nakčiai ir duonos maldauti.

 
 

Tik temstant kitos dienos vakarui Eglė pagaliau suvokė, kad Aušrinė nebegrįš.

            Saulę prarijo tamsūs dangūs, šilumą sugėrė drėgnos pelkės ir eglynai rūgštūs. Eglė palydėjo dieną kaip nebesugrįšiantį svečią ir nusilenkė išeinantiems šviesos dievams.

            Naktis užklupo netikėtai, vėsus rudens vėjas siautė miškuos, medinės Žalčio dvaro sienos braškėdamos dejavo, grėsmingai ūkė pelėdos ir plėšrios varnos suko ratus tamsiame danguje. Nuo per dieną įšilusių pelkių kilo tiršti garai, kartu su vėju skandindami miškus migloje. Paskutiniai žalčiai lindo drėgnon samanon, apsnūdę vangiai raitydami savo glitų žalią kūną.

            Eglė sėdėjo prie atdaro lango, netoli baigė degti žvakigalis, jo liepsną blaškė silpni vėjo gūsiai, nešdami rudens nakties šaltį ir drėgmę. Moteris vėl vilkėjo juodą atlasinę suknelę, tačiau jos numirėliškai baltą odą buvo nusėjusios rausvos dėmės, iš kurių po truputį sunkėsi tirštas kraujas. Moters rūpestingai sušukuoti plaukai buvo išsitaršę, kakta nusėta šalto prakaito lašeliais, akyse it du maži skaidrūs ežerai žibėjo nenuriedančios ašaros.

 
 

Žilvinas ateis šią naktį, paskutinį kartą, tylus, nekalbantis, jo žalia oda stingdys šalčiu. Jo didelės tuščios akys nebežibės kaip visada, o šiurkšti oda it medžio žievė draskys ją liečiančius pirštus. Ir padės jis vėl rankas savąsias ant jos kraujuojančių, degančių nuogų pečių, ir pirštai tarytum pilkos medžių šakos įaugs į baltą odą nebe švelniai reikalaudami, ne ramindami, o liepdami. Ir jo gyslomis tekės ne žemiškasis šiltas ir aistringas vyro kraujas, o tamsūs ir dumblėti vandenys, bespalviai šliužo syvai ir tamsi riešutmedžių sula.

 
 

Ir pravirks Eglė paskutinį kartajam švelnius žodžius šnabždėdama, savo kūno šiluma gaivindama, kruvinom rankom liesdama jo veido bruožus, virpančiu, silpnu ir liaunu kūnu prisispausdama, slidūs šilkai ir tankūs nėriniai vėl apglėbs jo kojas, švelniai susiūbavę.

 
 

Ir pajus ji vėl dumblus po kojomis, drėgną purvą it švelniausią patalą, tamsūs vandenys srove tylia plauks ir atgaivins jos skaudantį ir degantį kūną, apie kojas besirangantys žalčiai ir rankas bučiuojančios žuvys kaip švelni glamonė ją vėl lies, tamsūs sijonai įmirks, savo sunkumu skandindami silpną kūną jos, o vandenžolės pinsis į palaidus plaukus, it maurai siūbuojančius vandeny. Ir tada užmerks jinai akis, kurių jau niekada nebenustos bučiuoti mylimojo šaltos lūpos.

 
Sakalauskaitė, Eglė. Žalčių karalienė. – Vilnius: Versus aureus, 2006.