Antanas Jasmantas. Eilėraščiai iš rinkinio „KLAJŪNAS“ (2001)

jasmantas_klajunas Trečioji Antano Jasmanto (Antano Maceinos) poezijos knyga sudaryta daugiausia iš niekur neskelbtų eilėraščių, parašytų 1942–1985 metais, įrėminančių du labai prasmingus poezijos rinkinius „Gruodas“ (1965) ir „Ir niekad ne namolei“ (1980). Pirmoje dalyje spausdinami 1942–1945 m. eilėraščiai, surinkti iš M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriaus fondų, antroje – maždaug 1958–1970 m. eilėraščiai, publikuoti užsienio lietuvių spaudoje, trečia – paskutinio dešimtmečio eilėraščiai, dalis jų pasirodę spaudoje, kiti – iš A. Maceinos laiškų. Ši poezijos knyga – tai A. Jasmanto kūrybinio palikimo paviešinimas. Palikimo, kurį „galima priskirti praėjusio amžiaus pirmos pusės klasiškai išgryninto, dabar jau chrestomatinio eilėraščio tipui, deja, dėl laiko trukdžių šiek tiek pavėlavusiam“ (M. Martinaitis).

VALSAS

Klydę paklydę –

Dylančių metų kely pasiklydę,

Braidžiojam, klumpam, klausom ...gal šaukia...

Skaudantį žvilgį aukštyn pakėlę,

Gūsčiojam, dunksom ilgu šešėliu

Kaimo palaukėj.

Vijomės vijom –

Skambančio džiaugsmo nepasivijom

Ir nežinojom: krinta ar kelias,

Dindi ar nyksta, grįžta namolei

Trumpas jo juokas spindinčiam toly

Rogių varpeliais.

Likom palikom –

Merdinčią būtį mudu palikom,

Tarsi pašautą laukinę antį

Spurdančią pelkėj tarp aštrių meldų,

Tarsi pagraužtą akmens skeveldrą

Jūros pakrantėj.

Miršom pamiršom –

sprogstančią žemę mudu pamiršom:

Saulės juk niekas mums nežadėjo...

Sutemos siaubia svyrančią pirkią,

Buvusios dienos kalčių primirkę

Skrenda paveju.

Klydę paklydę –

Dylančių metų kely paklydę,

Gūsčiojam, klausom: nieks nebešaukia...

Gęstantį žvilgį aukštyn pakėlę,

Dunksome, temdom ilgu šešėliu

Kaimo palaukę.

1942 03 25

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

PAUKŠČIŲ SONETAS

Per tylią erdvę paukščiai skrieja,

Kaip lapai nuo obels, laisvi ir sunkūs.

O mes, į Tavo namą atsišlieję,

Vis klausomės, kaip prisisunkus

Aistros ir ilgesio širdis suspurda;

Ir žiūrime, ties Tavo kojomis sustoję,

Kaip skrieja jie padangėmis į mielą skurdą,

Į laukiantį, kaip mylima, žūties pavojų.

Paleisk ir mus! Tavy mes taip neramūs!

Tiek rūpestingos meilės prisikentę.

Su aidesiu, su giesmėmis, su gaudeamus

Gražu mums bus išeiti nuo Tavęs.

Mus kviečiasi Ruduo. Jis tuoj jau švęs

Tą paskutinio savo vaisiaus šventę.

1942 09 30

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

SOBORO SONETAS

Sidabro mėlynu šešėliu

tamsoj ištirpo soboro viršūnė.

Naktis kaip kirmėlė, slidi ir ilgakūnė,

iš savo guolio pasikėlė

ir miestą dundantį aprangė

lyg šilto Nemuno užsnūdus juosta.

Sunkiam sapne iš lėto juosta

išblyškus vasaros padangė.

O aš kaip juodas bokšto kryžius,

juoda naktim pasviręs ir palūžęs,

iš seno vieškelio vėlai sugrįžęs

deduosi daiktus į kelionę naują

ir kaip paklydęs varpo dūžis

iš nežinios į nežinią keliauju.

1942–1943 (?)

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

LAIDOTUVĖS

Kažkas ten priekyj groja –

tur būt tai vėjas tarp rugių stiebelių;

ir kažkieno pavargus koja

mūs dulkes miegančias kilnoja

nuo ilgo kelio.

Kažkur lyg karstas juda

po susirangiusią skara

į taktą trūkstantį, nerangų.

O gal tai juodas debesys

į nudažytą vakaro žara

įsmigo dangų?

Visi mes paskui slenkam,

ir žvalgomės aplink sustirusia akim..

Šiame kelyj visi mes išsitenkam

su ta didžiąja Nebūtim.

1945 (?)

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

O CARAMEL

O Caramel, trumputis girių garse,

paklydęs meilės kuždesy, argi ištarsi

tu mano nerimą? Ar išvyniosi

tu jį, kaip pumpurą kad išvynioja

pavasaris? – Prie mano kojų

ant skardžio statmenos ji

palinkusi, tyli... O vėjas drumsčia

senus lapus. Ateis lietus. Ne mums čia

išskleisti mirtį tarsi

mažutę palapinę,

o Caramel, trumputis garse!

Nürtingen, 1945 04 10

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

PRIEBLANDOJ

Tu taip tyliai, lyg pirmą kart keliautų

Bailus mėnulio piautuvėlis

Tarp begalinių skliautų –

Ak daug tyliau, ak daug tyliau Tu

Per krištolinę prieblandą eini.

O balzgani,

Prigesę mūs langai neatsidaro,

Ir užlaidos nesikilnoja.

Prie vartų seno dvaro

Skalikai miega, kaip miegoję.

Bet mano kambaryj sujunda

Kažkas giliai giliai įsiskaudėjęs.

Turbūt tai skundą,

Neišklausytą neša vėjas.

Ties mano langu jis sustoja

Ir tarp mus lydinčių vielų

Truputi suvaitoja

Ir vėl nubėga greitai greitai.

Paskui – aplink tylu.

Tik šlaitai

Prigesę, balzgani,

Pasvirę, tarsi gluosniai, klausos,

Kaip Tu, tarp mūs visų tyliausias,

Per krištolinę prieblandą eini.

1945 05 05

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

BIOGRAFIJA

Esu kaimietis iš Klebiškio,

Nuo kryžkelės penkių kelių.

Aušra rytuose dar netryško,

Aušra mažu ištryško žmogeliu.

Žiemos naktis, ta žibaskliautė,

Už lango poškino tvoras,

O jis, pamėlęs, lyg ir jautė,

Kad šilimos čia niekur jau neras.

Tik įsčia motinos jaunutė,

Širdies kaip šilko kuždesys

Jį pašaukė čia kiek pabūti,

Kol kitas Šauksmas jį parsiprašys.

Ant priebučio jis drožinėjo

Iš seno topolio žievės

Arkliuką, važį ir vežėją,

Kuris laidon saulutę pavėžės.

Čia vakarais kvepėjo mėtos,

Lelijos glaudė snapelius.

O mėnuo didelis, gruoblėtas

Bijojo, kad už jovarų užklius.

Rytais tarp pievų ašarotų,

Pursleliais aukso nusėtų,

Ragelis grojo, kad išgrotų

Atodūsius pavasario naktų.

Ir virto vagos tarsi metai,

Laukų paklydę platumoj.

Ir tilo krūmai – taip iš reto,

Lyg būtų išlydėję mus namo.

Esu ateivis iš arimų

Sulinkęs nuo sėjos naštų.

Dabar, kai sodai jau nurimo,

Nurimt ir aš į arimus grįžtu.

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

MIRTIES AUŠROS

I

Suodino dangaus aušroje

Miestas busdamas mauroja

Tarsi didelis žvėris.

Rūkuose tuščios krantinės

Kaukši kekšės paskutinės

Geležinėm kulnimis.

Tarsi žviglios barų damos

Spygauja laivai neramūs,

Kad nuo virvių pasileis.

Pro stulpų, vielų, signalų girią

Traukiniai žalčiais išnirę

Dunda tiltais iškiliais.

Nuo garų ir dūmų šlapias

Išsigandęs paukštis slepias

Užu iškabos senos

Ir pašiurpęs laukia, kol alėja

Kimūs pieno pardavėjai

Kimią dainą nudainuos.

Kauksi kekšės. Tramai žviegia.

Šmėsčioja veidai paliegę

Be vardų, vis be vardų.

Blykšta lempos išrikiuotos.

Dulkes taško skubios šluotos

Nuo nežinomų pėdų.

Ima fabrikai kvatotis.

Verias vartai tarsi žiotys:

Jos visus mus tuoj praris.

Suodino dangaus aušroje

Miestas bunda ir mauroja

Tarsi alkstantis žvėris.

II

Atsibuski! Kelias žaros.

Žemė šypsenos pilna.

Tavo lūpos prasidaro.

Ne, ne lūpos! Kelias žaros.

Žaros – tavo šypsena.

Pakraščiais šešėliai tūno

Su manim, vis su manim.

Grakštūs vingiai tavo kūno.

Ne, ne vingiai! Tai calūno

Raukšlės karsto ašmenim.

Atsibuski! Tuoj už balų

Klykus paukščiai uždainuos.

Tavo rankos taip išbalo.

Ne, ne rankos! Tai už balų

Blykšta žaros vandenuos.

Ar pabusi? Blykšta žaros.

Skleidžias ūkana vėsi.

Blyškios lūpos prasidaro.

Ne, ne lūpos! Ryto žaros

Blykšta mano liūdesyj.

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

ŽALCIŲ KARALIENĖ

Nuogutė iš bangų atbėgus,

Nerasi žalčio savo marškinėliuos.

Tik vėjas, naktį jūroj šėlęs,

Šiurens po šiurkščią kranto žolę.

Ir grįši vėl viena namolei,

Ir nieko nesakysi savo broliam:

Pustys dalgius jie šienapjūtei.

Tu dar jauna, tu dar labai jaunutė!

Žaltys dar tau nužkerėtas

Ir sidabrinės jo karietos

Langelių užlaidos dar nevelėtos.

Jei siųs tave motulė į Dunojų

Vandens parnešti liepos viedružėliais,

Būk atsargi! Jisai maurais apžėlęs.

Po jais pilis. Ten žalčio menės,

Ten, sako, jis ilgai gyvenęs,

Paskui, užburtas berneliu, iškilo

Ir, užsimetęs sermėgėlę milo,

Vis juodu laiveliu artėja

Ir gundo lipt vandens sėmėją.

Neduok jam žiedo nei vainiko:

Jo lūpos šaltos, rankos slidžios liko.

Tu dar jauna, tu dar tokia jaunutė!

Dalgius tepusto broliai – šienapjūtei.

Münster,1979

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

NEREGYS

„JE HAIS LA FEMME JOLIE“

P. VERLAINE

„Aš nekenčiu gražios moters“, poetas tarė.

Grožybė tau visad tik geradarė,

O tu jai – elgeta: ištiesęs saują,

Bent žvilgsnio jos, bent šypsenos maldauji.

Nukaukši ji kulniukais smailutėliais,

Ir tu, nuo gatvės kampo pasikėlęs,

Vedies šunelį iškaba ant kaklo:

„Pasigailėkit šio žmogelio aklo!“

Münster, 1983 03 18

Maceina, Antanas. Klajūnas: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

TYLA

Prisimeldžiau, o Viešpatie! Dabar tyliu

Ir tylinčio manęs Tu pasitikt ateisi

Balutėm blizgančiu pavasario keliu.

Münster, 1980