VEIDRODIS
Paėmęs veidrodį, skandink į jūros dugną,
Lai šaltos bangos apkabina –
Jis vertas tos bausmės.
Tegul vanduo jam skruostus vilgo
Ir žuvys nardydamos
Save mato,
Kaip aš save mačiau.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
ŽIEMA
Atiduočiau viską ir likčiau klajūne.
Eičiau linksminti mirusių medžių,
Jei žiema praslinktų pro mane
Ir grįžtų žuvusi vasara.
Prikelčiau Coleridge'o herojus,
Dingusius laivus ir įgulą grąžinčiau,
Jei rasčiau kelią į vasarą ir tolimus
Namus.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
DYKUMA
Išeisiu vėl į dykumas.
Šiurkščiomis rankomis žarstysiu
Karštą smėlį,
Priglausiu galvą prie tylios
Kopos.
Klausysiuos, gal po žemėmis
Šaltinis šnara.
Bet grubios rankos draiko
Smėlio plaukus
Ir pina nesibaigiančias
Kasas.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
VASARA
Siūbavo žalieji laukai, kai aš
Išgėriau vidurdienio taurę ir
Ežero dugne mačiau savo veidrodžio
Šukę.
Palik mane, o vasara, prie šio kranto.
Įbrisiu į šaltą ir gilų vandenį,
Pasinersiu po sunkiu patalu
Savęs ieškot.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
DAINUOKI, BROLI, SAVO LIKIMĄ
Algimantui Mackui
I
Rudeniop, kada prinokę vaisiai
lenkia pertemptas šakas,
kada mėnulio pilnatis
nužengia naujam prisikėlimui,
skausmas ir mirtis tampa mūsų kasdienine duona.
Nežadinkit. Mirę miestai miega.
Viskas miega, tik mėnesienos šviesoj
garuoja įkaitęs metalas.
Kalsim kardus.
Ruošimės kelionei,
ilgai, lemtingai kelionei.
***
Apeliaciniame teisme
užvedė bylą bežemė karta.
Dainuoki, broli, savo likimą –
žūsta palaimintas miestas.
Knygoj parašytą valandą
atėjo miesto mirtis.
Neklausk, ar sprendimas teisus.
Knygoj seniai parašyta,
angelų ir šventųjų paliudyta,
žmonių paklausyta.
Gaudžia bažnyčių varpai,
laukiant sprendimo.
Ištroškusi gentis
neranda vietos kapams.
Pavargusi gentis
ieško nakvynės.
II
Į neapgyventą salą tik šventieji sugrįžta numirti.
Į neapgyventą salą neatplaukia laivai,
tik pilkos žuvėdros
palydi praplaukianti laivą,
tik pilkos žuvėdros
sminga jūron.
Bet mes sugrįžtame savaip.
Kiekvienas jaučiam vienumos šaltumą, lyg ledą,
lyg akmenį, sukaustantį sielą ir kūną.
Po daugelio metų,
kai sutrūniję ir apsamanoję kaulai
ieškos savęs prisikėlimui,
kai raumenys virpės nauju gyvenimu,
mūs pabudimas bus šviesus ir tikras.
***
Sunku yra užmigti.
Dar sunkiau yra jausti sąnarių atsipalaidavimą
ir nykimą.
Dulkė iš dulkės,
dulkė į dulkę –
į neapgyventą salą,
tik šventieji sugrįžta numirti –
Sunku tikėt nebuvimu,
staigiu atsisveikinimu,
negrįžimu.
Sunku tikėt audringu iškeliavimu,
laivo skendimu,
skenduolių mirtim,
nes jūra, rami, neaudringa,
siūbuoja mano delne,
vakaro fontanams trykštant į akis.
***
Išvesk, mokytojau,
išvesk į pažadėtą žemę.
Apeliaciniame teisme
pralaimėtą bylą tęsia bežemė karta.
Nenorėtume mirti
neužbaigę kelionės,
nenorėtume mirti
nesurinkę avių.
Laukai žaliuoja,
vaisiai prinokę
laukia rinkėjų.
Vesk, mokytojau, į pažadėtą žemę.
Šauk pralaimėjusius į kovą.
Paženklinti avinėlio krauju,
naujosios sandoros krauju,
paveldėjom teisę į žemę.
Vesk per tyrus,
vesk į pažadėtą žemę –
mirties balsu šaukia
nieko surasti negalinti,
nieko prarasti negalinti,
išklydus gentis.
***
Adoracinį chrizantemų lietų
sutinkam džiaugsmingai.
Artojai, sustoję septyni eilėje,
tepa galvą aliejais.
Tepa ir džiaugiasi,
kad jų lietus nepalies.
Mano gentis pasitinka lietų.
Brandų chrizantemų lietų.
Pranašai, sustoję septyni eilėje,
dėsto mūsų likimą,
pranašai, sustoję septyni eilėje,
plauna išeinantiems kojas,
nes jie turi išeiti,
jie negali sugrįžti.
Laukai žaliuoja,
vaisiai prinokę
laukia rinkėjų.
Skaičiuokit, piemenys, avis.
Kiekviena yra paženklinta.
Aliejais tepamos kaktos,
aliejais dedamas kryžius,
kad laimingai sugrįžtų –
III
Prieš didžiąją išpažintį,
prieš saulės užtemimą
tirpsta altoriuj vaškiniai angelo sparnai,
tirpsta vaškinės angelo akys –
o languose supasi stiklinės mano seserys.
languose eina, žaltį nešdami, broliai.
Kvepiantį bičių medų
atneša išėję.
Kvepiantį bičių medų
deda ant žaizdų sugrįžę.
Žaizdotas kojas sumerkia į upę,
kuri šiąnakt sugėrė
mėnulį ir žvaigždes.
Prieš pat didįjį prisipažinimą
ir kalčių apgailėjimą
gaudžia duslūs bažnyčių varpai,
fakyrams ugnį geriant.
Visur tamsu.
Ugnis išgerta.
Medum ir tamsa
kvepia žemė.
Prieš didįjį skausmą,
prieš kūno mirtį susirenka šventieji puotai.
Ir vėl į savo salą,
į džiaugsmo guolį, grįžta.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
TIEMS, KURIE ŽUVO
I
Magnolijų kraštas kvepia gėlėm ir krauju.
Kvepia plantacijų prakaitu ir brolių šauksmu.
Kiekviena valanda tampa tiltu,
kiekviena akimirka – šauksmu,
metalo retežiams ritmingai skeliant
juodųjų brolių galvas.
Magnolijų ir mirties šaly
sulaužytais kaulais skenduoliai vėl grįžta,
nes upė negali skausmo pakelti –
ji iškelia krantan,
kad pamatę atpažintumėm save
ir suklaupę šauktumėm dangaus ir žemės atleidimo.
Kasdien išaušta karšta ir deganti saulė.
Kasdien prisikelia ir piktos mano brolio rankos.
Prisikelia laukinė neapykanta ir baimė,
ir vėl retežiais ardom
raumenų ir kaulų tinklą,
vėl ieškom kruvinosios mūsų brolių aukos.
Magnolijų kraštas kvepia gėlėm ir krauju.
Kvepia plantacijų prakaitu ir brolių šauksmu.
Įsisiūbavę medvilnės laukai
kartoja duslų šauksmą,
o mes susėdę žiūrim, kaip rausvos kraujo putos
keliauja su srove.
II
Juodaodė mano kraujo motina
maudėsi mėnulio upėj.
Juodaodė mano kraujo motina
rinko medvilnę laukuos.
Rinko ir džiaugėsi,
kad bus balti marškinėliai
brolio kūnui pridengti.
Amžinos ramybės prašo atvežtas brolis.
Amžiną bežemių maldą kalba iš toli atvežtas brolis.
Kalba sau,
savo skausmui paslėpti,
nes skamba skudučių daina.
Skamba ir skamba ausyse,
nes žino tikrai, kad negrįš
protėvių kaulų lankyti,
miegančių slėny žaliam,
dramblio kaulo žemėj.
Skamba skudučių daina.
Skamba ir skamba ausyse,
šimtmečiams užpilant kaulus
laiko našta.
Pabalo delnai nuo darbų,
purenant svetimą žemę.
Žvyras subadė basas,
saulėj nudegintas kojas.
III
Juodaodė mano kraujo motina nusiprausė
mėnulio upėj ir tik tada suprato,
kad piktos rankos nepajėgia dalintis,
kad piktos akys negali žiūrėti,
nes baimė pamatyt save
yra didesnė už nematymą.
Tuomet susikvietę devynis savo sūnus
(mano brolius)
ir liepė laužti duonos kepalėlį.
Kiekvienas atsilauš savo dalį.
Kiekvienas pasiims savo dalį –
Ir kai skambės liūdna daina prie upės,
kai bangos neš į mus raudoną kraujo putą,
žinosime, kad vienas žuvo,
kad žuvo vienas ir visi.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
LIKIMAS
Šiandien man be galo gera.
Guliu ant smėlio po atviru dangum
ir skaičiuoju laivų stiebus.
O aplinkui ošia, šlama
vandenynas ir giria.
Šlama ir ošia
šimtamete liaudies gaida.
Siuntė mane motinėlė
semti jūros vandenėlio.
Vandenėlio šalto,
vandenio sūraus.
O ką pasakytų, jei prakalbėtų,
atplaukus banga?
Vanduo tylus, žodžio netaręs, teka tolyn.
Niekad negrįš. Nieko nesakys.
Šiandien man be galo gera.
Guliu ant smėlio ir visai negalvoju,
kad mano laivas,
ten kažkur už horizonto,
nuleidęs vėliavas plaukia.
Plaukia negrįžimo kryptim.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
MANO MIESTAS
Sustatėm tvorą prie tvoros,
sudėjom plytą prie plytos,
ir užaugo miestas be langų,
be durų.
O, kaip smagu!
Mano miestas auga
ir kyla į dangų.
Prisikviečiau paukščių.
Atsivedžiau gyvulių,
kad linksmintų,
nes dienos ilgos ir tamsios.
Sienos šaltos,
neperžengiamos.
Kaip smagu!
Honkonge lieti medžiai pražydo.
Lyja neono šviesom.
Norėtųsi verkti,
bet ašarų nėra.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
RAUDA
Nebetikiu daiktais nei žmonėm.
Laikrodis kažkur sustojo.
Rodyklės nusviro lyg palinkusi šaka.
Nesako nei dienos, nei laiko.
Diena be pabaigos ir be pradžios.
Toks begaliniai didelis ir nesulaikomas
sukimasis nuo ryto iki vakaro,
ir kas toliau?
Niekas,
niekas,
niekas.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Žaliam horizonte
laikrodis muša vienuoliktą valandą.
Laikrodis vejasi laiką
ir šaukiasi dvikovon –
geltonoj pievoj ganosi
balti žirgai, o vežimas mėnesienon
nuriedėjo –
Juoda akis, kaip išprotėjus saulė,
užlieja mus tamsa.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Neperženki slenksčio,
Piktos laumės audžia juostas
ir tave įaus.
Nelydėk iki namų.
Pelenais apnešti langai.
Ilgesiu išrašyti žodžiai
pinasi.
Neperženki slenksčio.
Piktos laumės audžia juostas
ir tave įaus.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Nesiruošiau kelionei.
Iš savęs į save.
Neišduosime viena kitos.
Nešauksime Žilvino
balta puta,
nešauksime Žilvino
kraujo puta.
Ir broliai su dalgiais
praeis nepastebėję.
Iš savęs
į save sugrįžtu.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Mano ištikimas šuo Rex,
Donkichotui kovojant su malūnais,
parlėkė uždusęs į namus
ir, nesuprasdamas žmogaus,
atsigulė prie mano kojų
ir laižėsi žaizdas.
O Donkichote, Donkichote.
Vėjo malūnai sukasi padangėj
ir tave sparnais pakels.
Apsuks ratu,
ir skrisi į erdves,
į nebūtį,
kur išsipildo negimusios
svajonės –
o mudu liksim čia su Rex
laižyt savo žaizdas.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Kai nubudau ir
parlėkiau namo
varnėnu,
užsitrenkė langai ir
durys.
Apsinešė dangus migla.
Surišo jie mane
plonyčiais šilko
siūlais ir išvežė
stikliniam sarkofage iš vakar
į šiandien.
Iš savęs į
save.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Nemigo naktų
karoliai.
Paliktos vasaros.
Išsižadėti žodžiai.
Pelenės rūbai.
Vilko staugimas.
Šauksmas mėnesienoj
prieš nebūtį.
Pažvelk į akis –
ar matai save?
Varstau karolius – sūrias
ašaras.
Skaičiuoju skatikus
už prarastą laiką.
Duotas žodis
byra smėlio grūdu,
ir manyje auga dykuma.
Bevaisė.
Šiurkšti.
Nederlinga.
Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.