„Daugelis moterų, kurios laiko save moteriškomis (idiotiška Brežnevo citata stebėtinai tinka mūsų laikais), skaitydamos Kazlauskaitės „Heterų dainas“, gali nesuprasti „amazoniškų bičių moterų“ – patriarchališkam moteriškumui jos ganėtinai keistos, o gal net kenksmingos. Va jeigu Kazlauskaitė būtų parašiusi „Hurijų arba furijų dainas“, kalbėti būtų apie ką. Nes suprasti nereikėtų nieko. Tik tai, kad moterys – arba amžinai jaunos rojaus mergelės, arba keršto trokštančios raganos. O Kazlauskaitės eilėraščiuose moterys – vienišos savitos („bičių“) bendruomenės narės („moterys baltais chalatais / avilių vienuolynuose / sprendžia chemines lygtis“), kuriančios savo identitetą pačios („traukia viena kitą / iš kolbų / iš ląstelių / susideda“), bandančios suvokti ir įprasminti savo identitetą.“ (Renata Šerelytė)
* * *
amazoniškos
bičių moterys
kosčiojant verdamoms bulvėms
kam vaikų
miega po vieną
moterų bitės
nesibijo mirti
nuo cigaretės
geliant
nuo ledo šukės
(perpjauna veną
valant šaldytuvą)
vienuolės bitės
mažai kalbasi tarpusavy
kalbėdamos
lipdo namus
moterys baltais chalatais
avilių vienuolynuose
sprendžia chemines lygtis
traukia viena kitą
iš kolbų
iš ląstelių
susideda
ir žino
kad iš ląstelių
jų vaškiniai sparnai
indikuojantis
nuo slogos išteka pro nosį
veikiant katalizatoriams
jos susikelia vakciną
trumpo sujungimo
chemines reakcijas
skiepus
ir todėl neįsimyli
xx ląstelių
mažiau nei xy
bet stato namus
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Architektūrinis brėžinys
nusinėriau jį iš baltų siūlų
pagal planą architektūros albume
ir pasitiesiau ant stalo
sapnavau kad apakau per bizantijos gaisrą
ir atėjau su servetėle rankose
tavo bažnyčion naktį
vartų grotos šventorius čia stovi tavo passatas
čia kažkada fotografavau tave su religinėm fanatikėm
užsidengusį veidą portfeliu
ant kurio buvo lipdukas JĖZUS MYLI TAVE
sakiau nebijok tavo dievas irgi barzdotas irgi laiku nesiskuta
įlipau pro rūsio langą į vidų
kriptos kliuvo už kojų kaulai ir atidaryti karstai
dūsavo šventųjų fosilijos uodė degėsius ir kvepalus
čiuopdama tai sienas tai savo architektūrinį mezginį
ėjau vienuolyno koridoriais sienom tekėjo vanduo gal pelėsinis prakaitas
slaptieji kanalai niekad nesu čia buvusi
laiptai vyrių girgždėjimas gerai kad nieks negyvena čia naktį
niekad po to čionai neužsuksiu
ėjau į baseiną vidiniame vienuolyno kieme
įsitvėrusi servetėlės įsikibusi jos kaip rožinio
taip tikėjau kad jis ten yra jog iškart jį pasiekusi šokau
žemyn plačiai atvėrus akis tikėjau gyvybės vandeniu
nuo kurio praregėjau ir pabudau
su kaukole glėbyje
nutirpusiom kojom
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
* * *
į apačią raidės
mažėja ir mažėja
pabandyk parašyti
tokį eilėraštį
okulistinį
optikoje man uždeda
prezervatyvines plėveles
ant regėjimo organų
kokia laisvė mano akims
taip ilgai laikytoms akvariume
jos šokuoja po miestą,
liečia ryškius pasibučiavimus, žaidžia
bokso su vėju ringe, vartosi po McDonaldo balionus
ritasi kūlversčiais per svetimas akis
šokinėja pripučiamuose nameliuose
bėga ir stojasi ant galvos
jos visą laiką buvo už stiklo
todėl dabar jaučiasi kaip kabriolete
vaikele
kodėl tavo tokios
didelės akys?
iš baimės
nesusieiti
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
* * *
Wiem, że są przynajmniej cztery rzeczywistości
a nie jedna, i wszystkie przenilają się
nawzajam, jak cztery Ewangelie
Adam Zagajewski
taip, aš esu su tais, kurie užkasė savo talentus
edukologijos daržo durpyne, suvyniojo
į raštuotas davatkų skepetas
rytais geidžiu tiktai balso arba raidžių
žaliam telefono baseine, pro miegus
atplaukiančių su klaidomis ir nuogų
be diakritinių maudymosi kostiumėlių; signalo, jog turiu jas išgelbėti
nuo taisyklės deguonies trūkumo
kol nesugrįžo niaurus šeimininkas
brėkštant norėčiau išgirst griausmavaldišką
juoką po pasaldinto sapno skliautu
dienomis norėčiau matyti tik plaštakų siluetus
kyšančius iš baltų suknelės rankogalių, siuvinėtų turbūt ir kvepiančių mira
auksu ir smilkalais; nenoriu justi delnų
arba taurės vidaus. Tebūnie tik reljefas, judantis
be prisilietimų ir nerodantis išvirkščiosios pusės
bijau, žinoma: šeimininkas
apšauks tingine ir blogąja. Noriu tik dvelksmo
berniukiško eau de toilette, žvakių dvelksmo dievų drabužiuose
kaip paauksintos išorės, švelniai tikėdama
dievais, savimi, formų ribom ir turiniu
vakarais aš norėčiau visų nelaimingų rankų
su abiem atrakintom pusėm, su delnais, net jei jie
būtų šlapi, bet šlapi būtų mano iš nenorėjimo
sudarinėti jokių piniginių sandorių, investuoti lažintis lošti
trokštu tik odos, nenoriu matyt kraujuotų
raumenų po ja, apsiraizgiusių nervais ir sausgyslėm
noriu liesti aklosios pirštais tik užakusius randus, bet ne žaizdas
kurios atsivertų netyčia, apsiliedamos talentu tarsi širdis
arba fluxus marijos statula
naktimis man reikalingi kaulai ir raumenys
su visais stichiniais potvyniais, gaisrais ir drebėjimais
ir nenukirsta galva su visomis mintimis smegeninėje
liežuvis su žodžiais, dumblėjančiais seilių liaukose
lyg vienaląsčiai jie žaidžia, dalindamiesi
savimi, žaislais ir kažkuo, kas virsta į garsą virš jų suvokimo
naktį neišsigąstame stigmų, nes susidegina
plokšti evangelijų veikėjai kaip mano kartoninės lėlės
o plastmasinės lėlės nusilenkia porceliano lėlėms
mat šios nesutirpo, apsiliejusios karštu aliejum
aš lėlė požeminė, skepetų vystyklai mano įkapėms
iš vaškinių figūrų archeologijos, kur reljefas virsta gyvenimu
tik dantų griežimo giesmės aplink, ir tamsybėse
žinau, tuo metu, kol miegojome, visos apsikabinusios
užkasusios savo nebranginamus talentus
suvyniotus kaip brangenybes saugojom
po pagalvėmis – atlikom šį tą svarbesnio
nei paklusnios tavo tarnaitės
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
* * *
išprievartavau save
fotelyje po lauramedžiu
skambant pseudosakralinei muzikai
ameno dorime
padre
mergaitė, kurią bučiavau sapne
pavirto man motina
susigėdusi nubudau
sumažėjusiu libido
išsiplaiksčiusiom krūtim etc
jos alsavimas naktį
mano jūros bangų mūša
ir užsikimšusios nosytės žuvėdrų
prislopinti klyksmai
pievų ir pieno dievas
palydi laivus mintimis
iš mudviejų vakarinių maldų
ryte atvirsdamas tėvu
su pasaulio gelbėjimo liemene
jų išsiprievartavusi duktė
bijo dviejų dalykų:
nakties ir dienos
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
* * *
Barstykime žiedlapiais gatves,
baltų nuotaikų mergaitės,
nuotakų velykos atėjo.
Mašinos ir autobusai, ir sunkvežimiai
net arkliukai su karietaitėm
karuselių drambliai ir bambliai su dviračiais –
bloškėme gėles jiems į veidus.
Mergaitės myli mergaites
provincijos gatvėse
jos bučiuojasi, pabėga iš procesijos
vėl bučiuojasi bažnyčios tarpdury.
Rytoj jos mirs
nuskaitytos ir nurašytos.
Rytoj aš mirsiu
nuo skaitymo ir rašymo.
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Sinefilės nėštumo testas
plonytė raudona linija
gelbstint eilinį Rajaną
nuo gimimo dienų tuštybės
beldžiant į dangaus vartus
apsimesiu šokėja tamsoj
balta raudona mėlyna
andalūzijos šuns vaiduoklio
samurajaus kale
jo žmonos dienoraštis
man bulvarinis skaitalas
kurio ekrane išryškėja viskas
ką jūs norėjote sužinoti apie seksą
tačiau neišdrįsote paklausti
gyvenimas yra gražus
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Kodėl profilaktiškai kartais sveika norėti sepuku
susitvarkai visas knygas ištrini meilės pieštuko lūpų
mėlynes prikraigaliojimus bei frazes kurias joms
pasakei sudedi tvarkingai veidais nusisukusias viena
kitai į nugarą o ne veidas į veidą kaip gašliai ligi tol
stovėjo 69 pozom koketės nesusikalbančios tarpusavy
Flauber‘o ir Wilde‘o kalbom
kruopščiai surašai visoms konclagerio numerius:
Si vis videre Jesum Christum / noli furari librum istum
/ Hic liber meus / Testis est Deus / Non furare rogo /
bo kosztuje drogo / Kas tan knig Pavoks / tas trejus
Metus / pekloj Kroks (čia pačioms beviltiškiausioms,
senmergėms)
po mirties bent jau niekas nedrįs jų imti ir jos atiteks
raštingo akvariumo žuvims arba našlaičių namams
užsienietės ištvirkusios tokių neišprievartausi nes jos
išprievartaus tave pirmos prirašytos neleistinų dalykų
seksualios kaip visai ne arba gerai pažįstamas kūnas
pati nebežinau biblioteka ar haremas
tavo kvepalai man vaidenas tarp knygų kurias abidvi
esame skaičiusios nors tai ir ne tie patys tiražo
egzemplioriai
nes jei gyvenu ne žmonėms tai bent dėl knygų
gyvensiu prirašiau į jas plonyčiais spalvotais flomaste-
riais be gailesčio subraukiau paakių (raidės jei akys)
eilutes jos juk mano
mano žmonknygės (dažniausiai jaunos nors yra ir pora
senų klevo lapais kvepiančia oda iš prasto tarybinio
popieriaus) perskaičius tokias tik mirti norisi
suglamžai juodraščius kaip sudaužytą peteliškių
kolekciją kišenėj nešiojies visą dieną draskai aptikus
nuošalią šiukšliadėžę (nes nuosavą juk tyrinės balta-
rankė krimipolicija)
perverti konspektus įsiskaitai netyčia į iššokusią teisės
paskaitą apie gyvybės draudimą kuris nesuteikiamas
savižudybių proga apdovanojimus už drąsą gelbstint
ne savo gyvastį
surikiuoji nuotraukas sunaikini negatyvus kur pozavai
nuoga ir nesuplonintos kulšys atrodė kaip vilko liežuvis
spindėjo beviltišku lašiniu
randi seną Playbojų nebejaudinantį su gražuolėm
uogienės stiklainiuose jų speneliai didumo sulig figom
iš Armėnijos visuomet buvo tavo didžiausia aspiracija
tiek nedaug daiktų kurių man reikėtų
pamažu susitvarkai su savo gyvenimu ir nebenori žudytis
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Men’s power
vėl susapnavau moterį
formaline rauginta galva
ką tik (aktui) ištraukta iš stiklainio
ji buvo viršuje
vadinau ją teta Olimpija, glosčiau
jos išpurtusį skruostą, norėjau
kad ji niekada nenumirtų
tiek kalbėdama apie teismus ir kitus
juridinius reikalus, tik aš nieko nesupratau
tada atėjo teta Viktorija ir kitos
dievobaimingos tetos mums sutrukdyti
todėl auštant ji išskubėjo į giljotiną
atsikėlusi pirmiausiai nubėgau
į valgomąjį pasisupti ant
dėdės Zigmundo kojos
bet jis nusilaužė ją, šokdamas rausvą flamingo
su mergaite iš Ipanemos
išėjau į sodą, tikėdamasi rasti sūpuokles
bet jose jau suposi kaimynų vaikai
ir neketino manęs užleisti
tada nusirengiau naktinius ir jie išsilakstė
tik dėdė Zigmundas su vežimėliu
išdrįso prie manęs privažiuoti, laikydamas
rankose tarsi siūlų kamuolį
tetos Olimpijos galvą
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
* * *
Štai jauni avinėliai, ak, kokie jie skaistūs!
Jie nežino, kad baltos kamžos ant juodų jų sutanų
atrodo it avies kailelis ant vilko, kai šis
brovėsi į medinį Nuf-Nufo namuką.
Ak, kaip jie domina mane, tiesą sakant!
Beveik tiek pat, kiek eilėraščių juvelyrika.
Kalinėju eilėžiedžius iš jų riebių pamokslinių žodžių
(kalinėju apynasrius jų pačių skaistenybei).
Jei turėčiau tokį skaistumą, būčiau pavasaris be pašaukimo
apvyniočiau visus savo pumpurus, aprišinėčiau plėve
laistyčiau žolę arbatinuko vandeniu verdančiu
sustabdyčiau lietų visur ir jazminų žydėjimą.
Jei turėčiau tokį skaistumą, prasikalčiau plaktukais ir vinimis
Iš medinio rakinamo sielos namuko.
Iškrakmolyta mano skaistybė nebūtų tokia.
Jeigu lenksi – nulauši.
Kaip keistai tas Dievas kartais pasielgia.
Užsiundo vyrus, moteris, tik ne meilę.
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Paskutinė pamoka
Paskutinę pamoką mano motina dalina savo auklėti-
niams Karibų jūros kriaukles iš pinto dubens jie droviai
ištiesia ranką ir pasiima neskubėdami renkasi kukliausias
ir mažiausias bijo pernelyg didelių ir įspūdingų visai
ne kaip pradinėse klasėse dalinant saldainius griebdavo
saujomis stverdavo be jokio drovėjimosi arba apsiverk-
davo dėl kokios nors sviestinės rožės ant torto
Apsimetusi spirite konservuotu žmogumi atvirais
plaučiais kepenimis žarnynu ir kitais spalvotais organais
stūksau tarp plastmasinių širdies modelių ir stebiu jų
uždarus kūnus
Kada nors jie visi bus palaidoti ir kiekvienas iš jų
atrodys tarsi miestelis kuriame jie gyveno liūdnas
susiraukšlėjęs arba nutukęs ir nutilęs cukrinis kraujas
vaikščios miestelio gatvėmis ištinusių kojų ir rankų
akligatviais mėlynių smūgiais tarpuvartėse naktį
kraujospūdžių mašinų kamščiais aštriais keiksmažodžių
nagais neplautos galvos ir senatvės kvapu šlapimo
kvapu kvapu iš burnos be dantų girtų bedarbių gyva-
plaukiais skrepliais akių gleivinėse raudonais pragulų
šūksniais provincijos turguj kur tuo metu bus
prekiaujama kriauklėmis kurios išsiverčia iš vidaus su
visomis vidinėmis sienelėmis ir niekada nebeužsidaro
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
* * *
Tvarkydama lentyną, netikėtai pastebėjau
kaip tavosios knygos susidraugavo su manosiomis.
Netikėjau, kad tai įmanoma.
O juk nežinojai, kad
turėsi atsisakyt savo pomėgių, fotoaparato
mitybos įpročių, druskos bulvėse, cukraus kavoj
pradėsi panašėti į moterį, ir tai stebins lig tol tave pažinojusius
iš pelėdos pavirsi vyture, atsiversi į kitą tikėjimą.
Poezija yra tai, ką noris šnabždėti skęstant.
Sapnas, užrašomas per egzaminą, kuriam nesi pasiruošus.
Esi pametus tiek daug savo rankraščių
ir nesupratus knygų, nors skaitei jas po du ar net tris kartus.
Verkdavai, pasakojai daktarams
glaudeis prie manęs, tikėdamasi užsikrėsti ir siela.
Eilėraščiai, kuriuos pamečiau
knygos, kurių taip išgąstingai nesupratau
ūmai pražydo many; iš karto
visu spiečiumi, nesigailėdami, sukeldami drebėjimą
visu kūnu, traukulius, norą valgyt ir gerti
kad tik būčiau pasigailėta
buvai mano klausykla, lentyna
mano nušiurusiai knygai
buvai puslapiai mano raidėms
rašalas parkeriui
poezija yra tai
Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.