Persikraustymas – tai jau mirties repeticija

        G. Beresnevičius

        Nagi, nagi, kas dar...Dumaj golova – vis kartoju sau hipnotinę mantrą, nuo kurios galutinai pamirštu net ir tai, apie ką reikia galvoti. Ir tik kambary bet kaip sumestos bananų dėžės su knygomis man primena – išsikraustau. Nebežinau jau kelintą kartą. Bet kaip ir kiekvieną sykį prieš tai, tikiuosi, paskutinį. Nagi, kas dar... Dantų šepetėlis ir pasta, gitara ir lempa, vokai ir pašto ženkliukai, pakas tuščių lapų ir kasetės, arbatos puodelis ir virdulys, degtukai ir cigaretės, dar kelios knygos rusiškai– Eliade‘s „Šamanizmas“, Pelevino „Čiapajevas ir Pustota“, Brodskio rinktinė iš Piterio už 168 rublius ir „Tibeto Mirusiųjų knyga“. Dar rytietiškų ornamentų kilimas arbatai gerti, arbatžolės ir smilkalai. Daugiau nieko ir nereikia. Lėtai gurkšnojant arbatą žiūrėti, kaip smilkalų kvapūs dūmai kyla dievop... Arbatos garas sumišęs su smilkalų aromatu, šis kvapas mielas dievų šnervėms... Sykį besėdint ties ŠMC ir kažko belaukiant, prie manęs priėjo krišnaistas. Glėbyje jis turėjo gerą krūvą knygų. Prisėdo šalia, ir mes ėmėme kalbėtis. Žinoma, jis kalbėjo daugiau. Matyt, turėjo daugiau ką pasakyti. Po pusantros valandos nejučia žvilgtelėjęs į laikrodį susigriebė vėluojąs į vakarines pamaldas. Atsisveikinimui ištiesė smilkalų lazdelę ir sugiedojęs „Hare Krišna“ nupleveno. Aš likau toliau sėdėti, vis kažko belaukdamas. Kai grįžau namo, užkūriau smilkalą, ir tas kvapas užliejo mane... Jame buvo kažkas dieviško, ką vėliau pajutau skaitydamas Bložės „Tuštumą“ – kario, sario ir karvės mėšlo saldumą kartu. Tie smilkalai vadinosi Nag Champa. Krišnaisto dovanota lazdelė greit susmilko ir tik po kelerių metų visiškai atsitiktinai dovanų gavau nedidelę dėžutę šių smilkalų. Dabar vėl galėsiu kutenti dievams šnerves...Viskas gerai. Kraustomės.

        Dėžes su knygomis, kasetėmis ir kitais mažmožiais sukraunu į juodą mersą tamsintais langais. Tiesa, šis autobusiukas pritaikytas vežioti karstui, todėl viską sudedu tiesiog ant žemės ir užtrenkiu duris. Niekada nemėginau įsivaizduoti Charono, valtininko, kuris per Letą perkelia mirusiųjų sielas, tačiau šis valtininkas, tiksliau, prabangaus merso vairuotojas, labiau primena apsauginį – juodas kostiumas, trumpai kirpti plaukai ir gan sportiškas kūno sudėjimas. Jis nepanašus į sukriošusį senį, kurio akyse atsispindėtų nuovargis ir neviltis, būdinga kaimo duobkasiams. Maža to, tik įsėdus į keturratę valtį, jis ima laidyti juokus ir įjungia Ruskaja radijo. Palikdamas nebūtinai kažko netenki...

        Mes skrodžiam miesto gatvėmis it pamišę. Tiksliau aš čia niekuo dėtas. Sėdžiu bukai įsispoksojęs į lenkiamus automobilius ir virpu iš baimės. Tai jis, modernus Charonas, lyg pasiutęs laviruoja mašinų sraute, pusbalsiu pritardamas skurdžioms radijo melodijoms. Bet tai jam nė motais. Jis mane su visomis knygomis tiesiog ketina perkelti į kitą upės pusę. Nors aš pradedu abejoti, kad tai jam pavyks... Staigiuose posūkiuose merso gale iš dėžių pasipila knygos, prie grindų prilimpa gitara, o jis, pagautas maniakiškos nuostabos, sušunka: „Pamiršau, kad ne grabą vežu...“ ir dar labiau paspaudžia akseleratorių. Pradedu tikėti, kad jis, tai ne valtininkas, o pati mirtis, atėjusi manęs. Jei man leista sugalvoti paskutinį norą, lyg prieš sušaudymą, norėčiau dar parūkyti. Tik tiek. Valtininkas-mirtis patenkina mano norą. Bent jau supratingas. I na to spasibo.

        Mano valtininkas-mirtis gerokai sutrikęs: rodos, dar niekada nematė tokio milžiniško keturračių valčių srauto, mėginančio persikelti į kitą upės pusę. Aš ne ką mažiau. Maniau esu paženklintas ar kuo nusipelnęs, kad mane perkraustys tikras Charonas, bet čia, ant šio tilto, tokių šimtai... Ir dar – civilizacija gerokai pasistūmėjo net ir mirties pusėn – keturratės modernios valtys, kurioms nereikia irtis vandeniu, bet net nesušlapus galima tiltu persikelti į kitą pusę. Prieš trejetą metų, sėdėdamas viename Šveicarijos civilizuotame kaime, pamaniau, kad šiuolaikinė mirtis turėtų būti vaizduojama ne juodai apgaubti griaučiai su dalgiu, kaip būdavo paišoma viduramžių ikonografijoje, bet apsivilkusi ryškiaspalviais drabužiais su Husqwarna žoliapjove rankoje. Per kelerius metus mirtis, rodos, dar sumodernėjo. Geriausias to pavyzdys – mano palydovas. Jis jau balsu traukia vieną iš radijo hitų ir palengva atrajoja saldžius mėtinės cigaretės dūmus.

        Šiaip ne taip persiritus tiltą atsiduriame anoj upės pusėj. Dar keli staigūs posūkiai, knygų bildėjimas bei ironiškas Charono prisiminimas „pamiršau, kad ne grabą vežu“ ir mes jau vietoj, priešais išsipusčiusį ir savimi patenkintą baroką. Rodos, šįkart pasisekė-nepasisekė. Dabar jau mėtinį saldainį čiulpiantis mano palydovas padeda iškrauti dėžes. Netrukus palinki gerai įsikurti šitoj upės pusėj ir paspaudęs dešinę pranyksta su visu mersu. Matyt, šiemet migravimas per upę didelis. Mirtininkai (ne)laukia.

        Apgyvendinti naują erdvę, tai chaosą paversti kosmosu. Homo religiosus, prieš įsikurdamas naujoje teritorijoje, paprastai ją pašventindavo, pastatydamas aukurą dievams. Mano aukuras – rytietiškų ornamentų kilimas, ant kurio padėtas garuojantis arbatos puodelis ir į laivą (smilkalinę), burių vietoj, įdėta rūkstanti Nag Champa lazdelė...

        Naktimis negaliu užmigti. Nežinau, ar dėl naujos vietos, į kurią dar nespėjau suleist šaknų ar dėl naktinių arbatos gėrimų. Į puodelį suberti arbatžiedžiai vis brinksta, o man užsimiršus, jie tarpsta lyg baobabai ir paskutinių gurkšnių aitrumas net sutraukia gerklę. Tuomet akimirkai pasirodo, jog visa organizmo veikla sustojo, o širdis dar kiek baladojasi, bet ir tai tik iš inercijos. Naktimis, kai jau įgrįsta skaityti, o akys pamažu ima (iš)varvėti, užgesinus šviesą medituoju sienoje išnyrančias medžių šakas. Jos sutelpa į lango kvadratą, todėl sienoje atsispindi lyg iš chrestomatinės rytiečių tapybos tušu atvirutės. Pučiant vėjui, šakos ima draskytis į visas puses, ir mano piešinys subanguoja nežabota gyvybe.

        Dviem aukštais žemiau, pirmame – dvi šarvojimo salės. Pro atdarą langą ligi manęs ataidi nosių šnirpštimas, balsingi raudojimai ir eglišakių, chrizantemų bei žvakių tvaikas. Aš irgi raudu virtuvėj svogūną lupdamas, tik niekas manęs negirdi ir nemato. Kaimynai apačioje labai greitai keičiasi. Jie stebėtinai nesėslūs. Net nespėju su jais susipažinti, tik atsikelia, o, žiūrėk, kitą rytą jau, šmakšt, ir išvažiuoja tokiu pat juodu mersu, tik ne priekyje, kaip aš, o gale, dėžėje, kaip mano knygos. Iš tokio kaimyno, reikalui esant, nepasiskolinsi žiupsnelio druskos ar šlakelio aliejaus, bet juk galėtumėm draug arbatos išgert, apie orą pakalbėt ar apie ką patylėt...Vis tiek, juk kaimynai, po vienu stogu krapštomės. Bet ne, jie keičiasi kaip skaičiai plėšomo kalendoriaus lapeliuose. Pamėginsi prie kurio priprasti, o kitą dieną jo jau nė kvapo. Tik nereikalingas jaudulys – atvėrei jam kas ant dūšios gulėjo, o jis - nei labas, nei viso gero ir išnyko. Pišy pis‘ma. O kur, kokiu adresu...

        Grįždamas ar išeidamas visada prasilenkiu su juodais rūbais vilkinčiomis žmogystomis. Naują kaimyną lanko... Dažnai jie užsibūna ligi vidurnakčio ar net ryto. Neleidžia vargšeliui net pailsėti. Kartais mane apima nenumaldomas noras pasikviesti kaimyną į svečius, parodyti jam judantį piešinį ant sienos, ar tiesiog išgelbėti nuo smalsių lankytojų. Žmogus kartais turi pabūt vienas. Galėčiau jam užleist net savo didžiulę, pūkiniais patalais paklotą lovą. Tai ne jo asketiškas guolis. Bet nedrįstu. Todėl praeidamas tik ilgesingai žvilgteliu jo pusėn, kur žvakės ir eglišakių vainikai, ir pakylu į savo palėpę tikėdamasis, kad gal kuris kokį kartą ir nepasididžiuos, užsuks manęs aplankyti.
        .................................................................................................
        ................................................................................ Jau kelinta diena apačioje tuščia. Nei žvakelės, nei vainiko. Tik aklinai užvertos durys ir užtemdyti langai. Nė vieno juodo lankytojo (žinoma, juk nėra ką lankyti). Ūmai pasijuntu visų apleistas ir velnioniškai vienas. Niekas neatkelia man naujo kaimyno, iš kurio nesiskolinsiu nei druskos, nei aliejaus.

        Taip nyku ir tuščia.

        Nors pasiusk.

        2005 m.