zdanys_Dumu_stulpai


        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

 

        KAULAI

 

        1.

 

        Jis gyvena neužbaigtam tamsaus stiklo name.

        Retkarčiais jį aplankau, ir mes pasikalbam.

        Mano brolis sako, kad jo kūnas miręs,

        bevardis it troškus oras, bet ką tai reiškia?

 

        Vakar ankstyvą popietę radau naujagimį pamestą,

        sunkiai miegantį kaulų lizde.

        Jis turėjo raudoną randą, tartum žvaigždę, ant skruosto.

        Pakėliau atšalusį kūną jo, šildžiau glėby.

 

        Supažindinau juos abu, kaulo lizdą supyniau stiklo name.

        Skruosto žvaigždę pakabinau ore.

        Dabar kalbamės visi trys kasdien

        apie nematomų ir neatleidžiančių mirusiųjų naštą.

 

        3.

 

        Name, kuriame gyvenu, visi veidrodžiai nudažyti juodai.

        Lieknutė upės moteris stovi priekyje su betono žvaigžde ausyje,

        visą naktį rankiodama drugelių kaulus nuo langinių tinklelių.

        Sako, jog tiki tik tuo, ką jos pirštai gali paliesti.

        Staiga pasirodo žaizda ore, tarsi įplyšimas erdvėj.

        Įkiša ranką, norėdama palytėti aną pasaulį.

 

        4.

 

        Girdžiu jų šnabždesius, jų dejones,

        jų žingsnius ano kambario grindimis.

        Tie gulėjo kartu visą naktį, pabusdami, užmigdami,

        ir šįryt jų degėsių kvapai sunkiasi per duris ir sienas:

        geležinis pirmojo kraujo kvapas,

        aitrus jos besikartojančio jaudulio dvelksmas,

        pieno saldumas jo kasnaktinio atsako.

        Jo balsas, kai jai ką nors garsiau pasako,

        gargždus, kupinas paniekos ir gėdos.

        Kartais ji atsiliepia, tykiai, atsargiai,

        suprasdama jo, nusikaltėlio, neišreikštas mintis,

        nenoriai susidurdama su sielos juodu, kauliniu įtrūkiu,

        su giliai išsiveržusia ląstelių prorėža.

        Taip viskas kartojasi kas naktį.

        Kaskart man, šalia gyvenančiam, aiškiau:

        jie abu kuria nebuvimą, eidami bet kur,

        palieka nebuvimą, savo pačių nebuvimą,

        skirtą jiems, virš visų - šaltą, tamsų.

 

        10.

 

        Tavo batai jokių žymių nepalieka kietam take.

 

        Tu išeini kas dieną kovoti su oru,

        su akmenim, su žeme, kuri nori tave praryti.

 

        Grįžti, nepalikdamas pėdsakų, kuriais sekti galėtų kiti.

 

        Tavo kojų kaulai lengvi it plunksnos,

        baltas kelias priekyje ilgas lyg tavo kūno diena.

 

        12.

 

        Diena kabo tartum balti marškiniai

        ant virvės po žiemos medžiu.

 

        Moterų pilnam kambary

        atsakinėju į tuos pačius klausimus be galo.

        Jų veidai kabo sausoj šaltoj šviesoj

        priekyje po medžiu.

 

        Tu kalbi svetima kalba per miegus

        ir kai pabundi rašai mano brolis

        sausa kaulo eižena ant savo kambario sienų.

 

        Daiktas tampa atvaizdu:

        meilė, rasta smulkiose raukšlelėse aplink jos akis,

        burnos kampučiuos, plaukų geltony.

 

        Plona, trapi linija,

        žiemos raidės, ledo žodžiai,

        šalna vis dar po liežuviu.

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        DURYS

 

        Dar kartą, paskutinį, pažvelkime į gyvenimą,

        kol mūsų jis dar nepaliko – – – –

 

        Ilga eilė

        kruopščiai sudėstytų

        atvaizdų.

        Kiekvienas daiktas

        savo vietoje.

        Šviesa

        baldų pilnuos kambariuos.

        Tolimų traukinių garsai.

        Žmonės,

        kalbantys apie

        pergyventas naktis.

        Savaitės dienos,

        viena po kitos.

        Netikėtas triukšmas koridoriuj.

        Visa,

        kas buvo reikšminga

        kadaise.

        Vakare

        negaliu atskirt

        įprastų spalvų.

        Meilė

        taip arti,

        kad gali

        ją paliesti.

        Galbūt

        durys

        atsidarys

        ir viskas

        bus kitaip.

        Tyliai,

        atsargiai

        slenku

        arčiau

        jų.

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        VIENAS ŽODIS

 

        jei būčiau vėjas, kuris esu, jei

        būčiau dūmų stulpas, kuris esu, jei

        būčiau vandens lašas, kuris esu, jei

        būčiau žemės grumstas, kuris esu, jei

        būčiau bespalvis paukštis, neišreikštas liūdesys,

        kurs esu, kurs esu,

        žiūrėčiau, kaip šoki tu ryto šviesoj,

        šoki ir šoki vienui viena, ir žinočiau,

        kad mačiau, ką mačiau,

        kad balsas, kurį girdžiu, yra mano balsas,

        kad saldžios dulkės padangėse – tai dienos

        blėstantis grožis, kad dievas šaukia mane

        tuo vienu žodžiu, nakties garsų gelmėje,

        kurs esu, kurs esu

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        ***

 

        esu pilkas pavidalas

        nesąmoningas judesys

        jos regėjimo pakrašty

 

        kai ji į mane atkreipia dėmesį

        esu

        neryškus kontūras

        duslus balsas

        vos juntamas kvapas

 

        pripilu dubenį šilto vandens

 

        nurengiu ją

 

        ji kojas kilnoja

 

        pirma vieną

        paskui kitą

 

        plaunu jas

 

        muilinu kulkšnis

        masažuoju kojų pirštus

 

        plaunu blauzdas

        nuo pėdų

        iki kelių

        pirmyn ir atgal

        mano pirštai jas liečia

        tvirtos

        nuklysta švelniai

        lengvi

        tartum plunksnos

        link šlaunų

        nejuda ten

 

        nušluostau sausai

        nuvedu į lovą

        atsigulu su ja

        galva prie kojų

        rankom apkabinu

        veidu prisiglaudžiu

        akis užmerkiu

 

        retkarčiais susapnuoju

        kad

 

        esu pilkas pavidalas

        nesąmoningas judesys

        jos regėjimo pakrašty

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        ***

 

        gimė sūnus

        gimė marti

        gimė du vaikaičiai

 

        vyresnysis

        sirguliavo nuo pat vaikystės

        anksti pavasarį

        vos porą dienų prieš Velykas

        smarkai susirgo kankinosi

        nežemiškais skausmais mirė

        jaunesnysis

        atidarė mažą kioskelį ant kampo

        prie miesto centrinės aikštės

        pardavinėjo mirusio brolio

        nuotraukas drabužius

        žaislus knygas pieštukus

        plaukų kuokštelius pirštų atspaudus

        kūno daleles kaulų gabaliukus

        gyvenimo ir gyvybės relikvijas

        po kiek laiko

        atdarė parduotuvę

        miesto centre netoli bažnyčios ir valdžios rūmų

        pardavinėjo

        brolio palaikus

        ir likučius

        taip ir praturtėjo

        pasistatė namus kažkur už miesto

        bendrauja su kunigais politikais mokslininkais

        važinėja po svetimus kraštus

        tos savo keistos prekybos reikalais

        nerašo neskambina

 

        gimė duktė

        gimė žentas

        gimė trys anūkėlės

        pirma

        silpnaprotė augina kažkur kates

        ravi daržus

        nakčia atsiklaupus

        kiemo viduryje

        gaudo muses

        jos rankos raudonos

        nuplautos daržovių krauju

        musių gyvybės syvais

        tarp grumstų

        beieškant

        laimės sėkmės tėvų paveldėto turto

        antra

        visuomet sėdi

        prie atdaro miegamojo lango

        trokšdama pabėgti naktin

        ir nebegrįžti

        bet bijo

        mirti gyvenimo dykumoj

        tiek vargo

        tiek nelaimių

        tiek vienatvės

        tiek bėdų

        ten

        už lango

        susiranda savo įprastą vietą

        įsispraudžia tarp sienos ir lango atremdama nugarą

        žino kad visad kur nors pasaulyje

        sninga

        trečia

        pasišventusi

        stojo į vienuolyną

        meldžias už pusbrolį

        juodai apsirengus

        sėdėdama

        šviesos išplautam kambary

        užmerkus akis

        jo relikvijos rankose

        giliai atsikvėpdama murma pašnibždomis

        šventa šventa šventa

        meldžiasi

        už mus nusidėjėlius

        dabar ir mūsų prasimanytos mirties

        valandą

 

        gimė dukra

        mirė

        gimdydama anūkę

        šešiolikmetė

        be žento

        tamsiam gimnazijos draugės

        namo pastogės kambariuke

        nusidėjėlė

        šaukdama to berniuko vardą

        skaisti mergelė

        anūkė

        mirė

        beviltiškai trokšdama oro mamos pieno ateities

        pusseserė meldėsi

        už ją

        nežinodama

        tada

        jos gimimo nei jos mirties

        valandos

 

        gimė sūnus

        negimė marti

        negimė vaikaičiai

 

        gimė

 

        gimė

 

        gimė

 

 

        negimė

 

 

        mirė

 

 

        tiek vaikų

 

        tiek vaikaičių

 

        tiek

        kaip žmonės sako

        kiek reikėjo

 

        visko ir visų man užteko

 

        pralinksmėjimai

        maišos

        šiandieną

        su pavojaus ženklais

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        ***

 

        rašydamas autobiografiją

        sugalvojau ją pavadinti

        Viltis, atrasta begulint

        švariai paklotoj lovoj

        arklidėje

 

        pirmasis puslapis prasidėjo šitaip

 

        išnešam lovą laukan

        pro duris

        į arklidę

        visi trys kartu

        ir užkeliam jos

        kampus

        ant gegnių

        pririšam virve

        stipriai

        pritvirtinam

        apsaugodami

        nuo vėjo

        kuris tupia

        kietai

        išsiskėtęs

        ant stogo

        kaukdamas

        kartu su

        vakaro žara

 

        dulkės pakyla nuo paklodžių

        ir pagalvės

        ir nusėda

        kampuos

        ant šiaudų

        ir voratinklių

        man atsigulus

 

        tai

        mano kambarys

        paskutinis kambarys

        ypatingas kambarys

        vienintelis kambarys

        likęs nepaliestas

        žmonių

        ar vėjų

        ne tik kambarys

        bet tamsus praėjimas

        į anapus

        kur galiu klajoti

        naktimis

        aklai

        pirštais lengvai taukšėdamas į sienas

        kambarys

        be langų

        kur užsimerkęs

        girdžiu

        namo medienos girgždesius

        pelių krebždesį po grindim

        paukščių griaučių

        švilpimą

        pakraigėje virš galvos

        užuojautos

        pasigailėjimo prašymus

        auštant

 

        jų dainos

        ateina iš niekur

        ir išeina į niekur

        nebeturi praeities nei ateities

        tyliai kabo kiemuos

        apleistoj nelaimingoj dabarty

        nemaitindamos nieko

        nematydamos nieko

        nesuprasdamos nieko

        laukdamos tiktai savo tikrojo

        paskutinio prisikėlimo

 

        beklausydamas

        pagalvojau sau

        ar man to šiandien reikia

        apsiverčiau ant kito šono

        dėl visa ko palindau giliau

        po šiltais patalais

 

        antrą puslapį

        parašysiu

        pabudęs

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.