zdanys_Dumu_stulpai
Tęsinys. Skaityti pradžią
KAULAI
1.
Jis gyvena neužbaigtam tamsaus stiklo name.
Retkarčiais jį aplankau, ir mes pasikalbam.
Mano brolis sako, kad jo kūnas miręs,
bevardis it troškus oras, bet ką tai reiškia?
Vakar ankstyvą popietę radau naujagimį pamestą,
sunkiai miegantį kaulų lizde.
Jis turėjo raudoną randą, tartum žvaigždę, ant skruosto.
Pakėliau atšalusį kūną jo, šildžiau glėby.
Supažindinau juos abu, kaulo lizdą supyniau stiklo name.
Skruosto žvaigždę pakabinau ore.
Dabar kalbamės visi trys kasdien
apie nematomų ir neatleidžiančių mirusiųjų naštą.
3.
Name, kuriame gyvenu, visi veidrodžiai nudažyti juodai.
Lieknutė upės moteris stovi priekyje su betono žvaigžde ausyje,
visą naktį rankiodama drugelių kaulus nuo langinių tinklelių.
Sako, jog tiki tik tuo, ką jos pirštai gali paliesti.
Staiga pasirodo žaizda ore, tarsi įplyšimas erdvėj.
Įkiša ranką, norėdama palytėti aną pasaulį.
4.
Girdžiu jų šnabždesius, jų dejones,
jų žingsnius ano kambario grindimis.
Tie gulėjo kartu visą naktį, pabusdami, užmigdami,
ir šįryt jų degėsių kvapai sunkiasi per duris ir sienas:
geležinis pirmojo kraujo kvapas,
aitrus jos besikartojančio jaudulio dvelksmas,
pieno saldumas jo kasnaktinio atsako.
Jo balsas, kai jai ką nors garsiau pasako,
gargždus, kupinas paniekos ir gėdos.
Kartais ji atsiliepia, tykiai, atsargiai,
suprasdama jo, nusikaltėlio, neišreikštas mintis,
nenoriai susidurdama su sielos juodu, kauliniu įtrūkiu,
su giliai išsiveržusia ląstelių prorėža.
Taip viskas kartojasi kas naktį.
Kaskart man, šalia gyvenančiam, aiškiau:
jie abu kuria nebuvimą, eidami bet kur,
palieka nebuvimą, savo pačių nebuvimą,
skirtą jiems, virš visų - šaltą, tamsų.
10.
Tavo batai jokių žymių nepalieka kietam take.
Tu išeini kas dieną kovoti su oru,
su akmenim, su žeme, kuri nori tave praryti.
Grįžti, nepalikdamas pėdsakų, kuriais sekti galėtų kiti.
Tavo kojų kaulai lengvi it plunksnos,
baltas kelias priekyje ilgas lyg tavo kūno diena.
12.
Diena kabo tartum balti marškiniai
ant virvės po žiemos medžiu.
Moterų pilnam kambary
atsakinėju į tuos pačius klausimus be galo.
Jų veidai kabo sausoj šaltoj šviesoj
priekyje po medžiu.
Tu kalbi svetima kalba per miegus
ir kai pabundi rašai mano brolis
sausa kaulo eižena ant savo kambario sienų.
Daiktas tampa atvaizdu:
meilė, rasta smulkiose raukšlelėse aplink jos akis,
burnos kampučiuos, plaukų geltony.
Plona, trapi linija,
žiemos raidės, ledo žodžiai,
šalna vis dar po liežuviu.
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
DURYS
Dar kartą, paskutinį, pažvelkime į gyvenimą,
kol mūsų jis dar nepaliko – – – –
Ilga eilė
kruopščiai sudėstytų
atvaizdų.
Kiekvienas daiktas
savo vietoje.
Šviesa
baldų pilnuos kambariuos.
Tolimų traukinių garsai.
Žmonės,
kalbantys apie
pergyventas naktis.
Savaitės dienos,
viena po kitos.
Netikėtas triukšmas koridoriuj.
Visa,
kas buvo reikšminga
kadaise.
Vakare
negaliu atskirt
įprastų spalvų.
Meilė
taip arti,
kad gali
ją paliesti.
Galbūt
durys
atsidarys
ir viskas
bus kitaip.
Tyliai,
atsargiai
slenku
arčiau
jų.
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
VIENAS ŽODIS
jei būčiau vėjas, kuris esu, jei
būčiau dūmų stulpas, kuris esu, jei
būčiau vandens lašas, kuris esu, jei
būčiau žemės grumstas, kuris esu, jei
būčiau bespalvis paukštis, neišreikštas liūdesys,
kurs esu, kurs esu,
žiūrėčiau, kaip šoki tu ryto šviesoj,
šoki ir šoki vienui viena, ir žinočiau,
kad mačiau, ką mačiau,
kad balsas, kurį girdžiu, yra mano balsas,
kad saldžios dulkės padangėse – tai dienos
blėstantis grožis, kad dievas šaukia mane
tuo vienu žodžiu, nakties garsų gelmėje,
kurs esu, kurs esu
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
***
esu pilkas pavidalas
nesąmoningas judesys
jos regėjimo pakrašty
kai ji į mane atkreipia dėmesį
esu
neryškus kontūras
duslus balsas
vos juntamas kvapas
pripilu dubenį šilto vandens
nurengiu ją
ji kojas kilnoja
pirma vieną
paskui kitą
plaunu jas
muilinu kulkšnis
masažuoju kojų pirštus
plaunu blauzdas
nuo pėdų
iki kelių
pirmyn ir atgal
mano pirštai jas liečia
tvirtos
nuklysta švelniai
lengvi
tartum plunksnos
link šlaunų
nejuda ten
nušluostau sausai
nuvedu į lovą
atsigulu su ja
galva prie kojų
rankom apkabinu
veidu prisiglaudžiu
akis užmerkiu
retkarčiais susapnuoju
kad
esu pilkas pavidalas
nesąmoningas judesys
jos regėjimo pakrašty
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
***
gimė sūnus
gimė marti
gimė du vaikaičiai
vyresnysis
sirguliavo nuo pat vaikystės
anksti pavasarį
vos porą dienų prieš Velykas
smarkai susirgo kankinosi
nežemiškais skausmais mirė
jaunesnysis
atidarė mažą kioskelį ant kampo
prie miesto centrinės aikštės
pardavinėjo mirusio brolio
nuotraukas drabužius
žaislus knygas pieštukus
plaukų kuokštelius pirštų atspaudus
kūno daleles kaulų gabaliukus
gyvenimo ir gyvybės relikvijas
po kiek laiko
atdarė parduotuvę
miesto centre netoli bažnyčios ir valdžios rūmų
pardavinėjo
brolio palaikus
ir likučius
taip ir praturtėjo
pasistatė namus kažkur už miesto
bendrauja su kunigais politikais mokslininkais
važinėja po svetimus kraštus
tos savo keistos prekybos reikalais
nerašo neskambina
gimė duktė
gimė žentas
gimė trys anūkėlės
pirma
silpnaprotė augina kažkur kates
ravi daržus
nakčia atsiklaupus
kiemo viduryje
gaudo muses
jos rankos raudonos
nuplautos daržovių krauju
musių gyvybės syvais
tarp grumstų
beieškant
laimės sėkmės tėvų paveldėto turto
antra
visuomet sėdi
prie atdaro miegamojo lango
trokšdama pabėgti naktin
ir nebegrįžti
bet bijo
mirti gyvenimo dykumoj
tiek vargo
tiek nelaimių
tiek vienatvės
tiek bėdų
ten
už lango
susiranda savo įprastą vietą
įsispraudžia tarp sienos ir lango atremdama nugarą
žino kad visad kur nors pasaulyje
sninga
trečia
pasišventusi
stojo į vienuolyną
meldžias už pusbrolį
juodai apsirengus
sėdėdama
šviesos išplautam kambary
užmerkus akis
jo relikvijos rankose
giliai atsikvėpdama murma pašnibždomis
šventa šventa šventa
meldžiasi
už mus nusidėjėlius
dabar ir mūsų prasimanytos mirties
valandą
gimė dukra
mirė
gimdydama anūkę
šešiolikmetė
be žento
tamsiam gimnazijos draugės
namo pastogės kambariuke
nusidėjėlė
šaukdama to berniuko vardą
skaisti mergelė
anūkė
mirė
beviltiškai trokšdama oro mamos pieno ateities
pusseserė meldėsi
už ją
nežinodama
tada
jos gimimo nei jos mirties
valandos
gimė sūnus
negimė marti
negimė vaikaičiai
gimė
gimė
gimė
negimė
mirė
tiek vaikų
tiek vaikaičių
tiek
kaip žmonės sako
kiek reikėjo
visko ir visų man užteko
pralinksmėjimai
maišos
šiandieną
su pavojaus ženklais
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
***
rašydamas autobiografiją
sugalvojau ją pavadinti
Viltis, atrasta begulint
švariai paklotoj lovoj
arklidėje
pirmasis puslapis prasidėjo šitaip
išnešam lovą laukan
pro duris
į arklidę
visi trys kartu
ir užkeliam jos
kampus
ant gegnių
pririšam virve
stipriai
pritvirtinam
apsaugodami
nuo vėjo
kuris tupia
kietai
išsiskėtęs
ant stogo
kaukdamas
kartu su
vakaro žara
dulkės pakyla nuo paklodžių
ir pagalvės
ir nusėda
kampuos
ant šiaudų
ir voratinklių
man atsigulus
tai
mano kambarys
paskutinis kambarys
ypatingas kambarys
vienintelis kambarys
likęs nepaliestas
žmonių
ar vėjų
ne tik kambarys
bet tamsus praėjimas
į anapus
kur galiu klajoti
naktimis
aklai
pirštais lengvai taukšėdamas į sienas
kambarys
be langų
kur užsimerkęs
girdžiu
namo medienos girgždesius
pelių krebždesį po grindim
paukščių griaučių
švilpimą
pakraigėje virš galvos
užuojautos
pasigailėjimo prašymus
auštant
jų dainos
ateina iš niekur
ir išeina į niekur
nebeturi praeities nei ateities
tyliai kabo kiemuos
apleistoj nelaimingoj dabarty
nemaitindamos nieko
nematydamos nieko
nesuprasdamos nieko
laukdamos tiktai savo tikrojo
paskutinio prisikėlimo
beklausydamas
pagalvojau sau
ar man to šiandien reikia
apsiverčiau ant kito šono
dėl visa ko palindau giliau
po šiltais patalais
antrą puslapį
parašysiu
pabudęs
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.