AUGALAMS

Plieno ir stiklo dangoraižyje
atsakingos visuomenės kaukės —
iškamšos —
mirksėdamos diskutuoja
aplinkos svarinimą.

Už durų, laukdami sprendimo,
žalieji augalai dramatizuoja
nereikšmingumo esmę.
Kas vakarą ir rytą, aštuntą valandą
garsiakalbiai jiems praneša — jūs nereikalingi.

Tikslios mintys ir ryškūs jausmai,
žali lapuočiai, vaikai,
taiklus žodis — augalija.
Klimatas pasikeitė.
Augalams netinka.

Trapios gyvybinės gyslos lūžta
akimirksnio intervalais,
žiauriais paradoksais,
gležnumo reikšmė nubrėžta
kantriom valandom augimo eigos.
Vaikas, išleistas tarp plieno ir naftos,
ištyžta po sunkiu batu.
Vos girdimas vaitojimas sklinda pažeme,
verdančiu vandeniu laistomos verkia šaknys.

Bejausmiai pirštai,
paveldėtojai ir palikuonys,
išrautais augalais apdrabsto
miesto šiukšlių krūvas.
Jie nuleipę lieka simboliais.
Išdaužto stiklo pasaulis
drąsiai žengia į teismo salę
spręsti kilnumo klausimus.

 

Aidai, 1977 m. Nr. 6, birželis

 

KAS VAKARĄ

Romantikų sukurti garsai
virsta išaštrintais peiliais,
savim pasitikinti ranka
skrodimui pasiruošus,
smegenis atveria
plonu plonu piūviu,
pro kurį nenoriai ima sunktis kraujas.

Kietos aplinkos ribos
moko save analizuoti
tiesios logikos tikslingais dėsniais.
Bet vietoj filosofinių pašnekesių
drabstome pyktį letenom meškinėm
ir svaidom žodžius - akmenis,
kuriais įnirtę minios
išlieja gilią baimę,
įsišaknijusį pasibiaurėjimą,
daužydamos beprasmius simbolius.
Kankiniai.
Ir tamsu, tiršta, ir baisu.
Ir, kaip romantikos poetai,
nedrįstame ilgėtis nebūties.

Kas vakarą vaizduotė kuria anarchiją,
kovodama su gėrio slibinais,
steigia tamsius pasąmonės rūmus,
kūrybai pašvęstus.

Gana.
Paskutiniam akordui nutilus,
šiurpas baigia kratyti.
Visi keliai mus atveda pačion pradžiom
kartojimas įprasmina
zirziančių detalių pulkus,
smalsumo impulsu
išleistus į pasaulį
prieš daugel metų.

 

Aidai, 1977 m. Nr. 6, birželis

 

 

IRONIJA

Kai gimiau,
ironijos pirštai nustatė kontūrus mano veido,
ironijos pėdsakai aidėjo man užnugary.

Dabar
galiu visus teisingus žodžius atkalbėti,
visas reikalingas žoleles surinkti,
galvot, kad kerus užšnabždėsiu.
Ir nieko nebus.

(Tik niekad neatsižadėk ironijos,
naivios mergaitės pakliūna į pinkles.)

Šiose legendose
centrinio taško simboliai pakrinka
po visas keturias pasaulio šalis.
Po kevalu tuščia, ir aidi garsai.

Žodžiai ir žolelės negydys.
Mylimojo neprišauks.
Čia prisiliesta ironijos pirštais —
kas iššukuotų vėjas galvelę . .
Lengvai, lengvai — per kaklą, veidą.

„Kad tau išpraustų lytus burnelę,
Kad iššukuotų vėjas galvelę . .“

 

Aidai, 1977 m. Nr. 6, birželis

 

 

 

JUDESIO REIKŠMĖ

Traukinio skriejančios plokštumos
erdvę nustato.
Pranašo žodžiai grasina
tiesių linijų susidūrimą,
paralelių esmių prisilytėjimą ateityje.

sutarta, pažadėta — sustokim, grįžkim atgal.
Lėks, lėks iki pasaulio galo ir nukris.

Stotyje lipsime.
Traukinio ritmai nestoja —
į paskutinę sieną sprogsta,
tūkstantis skeveldrų,
tūkstantis naujų smulkėjančių plokštumų,
kiekviena tik sau atsakinga,
kaulo pasipriešinimas
prarytas spiegiančių ratų vaitojime.
Pasyviai.

Kol dar laiko yra,
įsižiūrėk į bėgius šalia nutiestus.
Judesio reikšmė:
plieninės sijos žemę apjuosė.
Bėgis palengva pakyla nuo žvyrėto paviršiaus,
sustingęs vietoje
nurodo kryptį bundančios žemės skriejimui.

Pasaulio pabaiga.
Lūitančio metalo klyksme,
stiklo dužimo garsuose
atsiveria kurčiai spengianti tyla,
užliejanti nesvarbų gestą užmarša.

 

Aidai, 1977 m. Nr. 6, birželis

 

 

NATIURMORTAS

Pūvantys kaulai, kaip pernokę vaisiai,
sustatyti, paruošti.

Lakstyt gatve ir klykt būtų priimtina,
kai veidrodis tyli ir nieko nesako.

Taškas, kuriame pranyksta spalvos,
laukia leidimo baltai sprogt ir apimti pasaulį.

Po Mąstytojo kauke tuščia.
Tik pūvančių vaisių kvapai.
Kažkas po žeme tyliai ruošias išganyt pasaulį.
Ateinančiais metais.
Nepagydomos ligos vidurių skausmas
ištikimas, pastovus,
matuoja laiką, nustato pasaulio ribas.
Nieko nežinau ir pasitikiu.

Aidai, 1977 m. Nr. 6, birželis

 

 

PRIKLAUSOMUMAS

I

Šiandien, susėdę ratu,
žmoniją dalinam į dvi dalis.
Tiktai kriterijus kinta:
štai tiesūs ir melagiai,
darbštūs ir tinginiai,
drąsūs ir bailiai,
veiklūs ir pasyvūs.

II

Vakaro ūkanose
paežerėje klajodama, mergaitė
surinko į maišelį daiktavardžių,
parnešusi namo, išpylė ant stalo,
sudėliojo į dailias krūveles,
pridėjo brūkšnių ir kablelių
ir nustatė mano gyvenimo tėkmę.
Veiksmažodžių nėra.

III

Ploni trapūs driežai, bailūs zuikiai,
prisitaiko prie aplinkos.
Metamorfozė:
stiprių asmenybių šešėliai
mano dalį pasaulio
užburia baikštumo kailyje.
"Dieve, kiek ponų . . . kokie gražūs

IV

Neaiškūs, netikslūs nuorašai išmetami.
Kopijavimo mašinų — tiek daug

 

Aidai, 1977 m. Nr. 6, birželis