Gytis Norvilas skaitymuose „Eiliuotas arbatos puodelis“ knygyne „Mint Vinetu“ skaito eilėraštį „monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“. Šis G. Norvilo eilėraštis užėmė 5 vietą Poetinio Druskininkų rudens 2010 anoniminio eilėraščio konkurse.

       

 

       monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos

       bažnyčia privatizavo tikėjimą, dievą, net jo žandikaulius,
       žaizdas ir stebuklus.
       Temidė privatizavo tiesą, nors priklausė tik teisingumas.
       anarchistai privatizavo maištą, laisvę ir visa tai, prieš ką ėjo –
       įtartinai trenkia jų riebalai, veidmainystės.
       dzenbudistai privatizavo tuštumą su visa jos išganinga
       tuštybe, palaima, dykaduoniavimu.



       Parulskis privatizavo mirtį, numirėlius –
       nebeturiu, su kuo rytais pasisveikinti ar išlenkti alaus.
       Kajokas privatizavo drugelius, jų sapnus ir visus mažmožius –
       kurie neva judina pasaulį.
       Marčėnas – angelus ir jau beveik visas banalybes.
       Marcinkevičius su šutve privatizavo tėvynės fantomą, kalbą,
       atėmė teisę net išsižioti, mylėti gimtinę,
       manydami geriausiai žinantys, kaip tai daryti.
       šūdžių šūdžiai! – kitaip nepavadinsi.
       grafomanai privatizavo ruporus,
       o išpuolio metu paėmė traukinio sąstatą su rašalu.
       jame prigirdė mašinistą, nuoširdžiai gailėjosi.

       Hrabalas privatizavo makulatūros presą, kuriuo presavo knygas –
       dabar jis praverstų kaip niekad.
       Milošas privatizavo Ulro žemę, kurioj mane išnešiojo vaikystė Krekenavoj
       prie Nevėžio. dabar esu benamis.
       Geda privatizavo viską, kas liko, dar ir dabar randa niekam nežinomų
       teritorijų, aptveria mamutų kaulais ir juokiasi:
       – kodėl jūsų tokios atlėpusios ausys? matosi, kad negabūs...
       irgi geras... neseniai kalbėjaus sapne po tiltu,
       nugėrėm smagiai iš Letos srovės priklaupę.
       Michaux su visa govėda idiotų privatizavo visus svaigalus,
       sapnus, teisę nusižudyti,
       todėl dabar esu gyvas kaip niekad, jaučiu, kad viskas į gera,
       į mirtį, į išsiskaidymo šviesą. ar tik ne per jaunas?

       o kas mums belieka?
       o ką palikote man ir bičiuliams?
       ir tai skruzdei, svarbiausia – tai skruzdei, kuri va ropoja
       statinės dangčiu aukštyn kojom.
       aš stebiu ją sėdėdamas ant dugno – jau turiu nuo ko atsispirti.
       skruzdei, kurios pirstelėjimas man gražiausia pasaulio muzika.

       sėdžiu, klausaus pritardamas dantų griežimu ir laukiu,
       kada iš dangaus brūzgų išlįs skaniai besijuokiantis
       įkaušęs didelis dievas
       ir įvykdys kosminę nacionalizaciją
       –
       žinoma, dėl juoko