Aurimas Lukoševičius. Ištrauka iš romano „Kūnai ir kristalai“ (2014)

     Paskutinis XX a. dešimtmetis. Lietuva. Ore baigia išsisklaidyti džiugesys dėl atgautos nepriklausomybės, o šalyje veši politinė suirutė. Daugybe spalvų skleidžiasi negailestingas „naujųjų lietuvių“ gyvenimas: besaikis pinigų siekis, reketas, privatizavimo aferos, žiaurūs gaujų karai, šlykščiausia prievarta.

      14 metų Londone gyvenančio Aurimo Lukoševičiaus romanas „Kūnai ir kristalai“ – tai knyga, kuri pirmą kartą grožinėje lietuvių literatūroje kitaip vaizduoja nepriklausomybės atgavimo laikotarpį. Autoriui svetimas to laikmečio romantizavimas, kuriam norom nenorom pasidavė daugelis Lietuvos rašytojų. Tai knyga, kokios Lietuvoje dar nėra buvę.

     Siužeto ašį sudaro šiurpūs Vidmanto – kriminalinio pasaulio autoritetu tapusio Klaipėdos gaujos nario – prisiminimai. „Tiesa – mano privati nuosavybė“, – įsitikinęs jis. Nepriteklių pakeitė lengvai ir greitai užgrobto turto spindesys, tačiau Vidmantas vis tiek jaučia pagiežą „gyvenimui, kuris yra šūdo gabalas“. Kodėl? Kas gali užpildyti vidinę tuštumą?

     Jei esate svarstę, iš kur Lietuvoje atsirado tulpiniai ir agurkiniai, kas dėjosi kaimynams gerkles ramiausiai pjausčiusiųjų galvose ir kaip legalizuoti gaujų pinigai, – ši knyga pateikia savo versiją.

     Knygos autorius neragavo jokių knygų rašymo ar filologijos mokslų. Tai eilinis Lietuvos pilietis, gimęs ir užaugęs nedideliame provincijos miestelyje, patyręs ir šilto, ir šalto – nuo spalvotųjų metalų vagysčių iki nelaimingos meilės, – tipiškai emigravęs į Jungtinę Karalystę. Šiuo metu gyvena Londone, dirba įvairius darbus, augina du vaikus ir laisvalaikiu rašo.

     „Kaip praėjus amžiui bus nušviečiami pastarieji du mūsų tėvynės dešimtmečiai? Tikiu, kad daugumos mūsų patirta baimė, nerimas ir kasdienė vegetacija bus nutylėta. Iškils nauji simboliai: nauji vytautai, barboraitės ir, žinoma, blindos. Taip atsirado ir Vidmantas – paskutinio XX a. dešimtmečio Lietuvos holograma. Knygoje pateikiamas žmonių, sutraiškytų besikeičiančių santvarkų, trimatis vaizdas. Tai istorija apie mūsų šalies įsčias, kur turėjome būti laisvi, saugūs ir laimingi“, – sako A. Lukoševičius.

     Kūnai ir kristalai

     Ištrauka

     Kartais miestas atrodo lyg negyvas, nors jame pilna gaude­sio, ūžesio, šmirinėjančių žmonių, šikančių kačių, puvenas ėdančių žuvėdrų, ilgakojų studenčių, pūliuojančių valkatų, besičiupinėjančių pedų, nusikrušusių liežuvautojų, besismau­kančių jūreivių, nusigyvenusių studentų, veidmainių Dievo tarnų, bedarbių maištautojų, šunų be apynasrių, šunų su apy­nasriais, verkiančių šliundrų, sužvėrėjusių senučių, apšiktų policininkų, sudrėkusių vaginų, pasistojusių pimpalų, užsi­krėtusių vaginų, negaluojančių pimpalų... Nepaisant viso to pūvančio gaudesio, uostamiestis panašus į giliai šiknon sulin­dusį nuobodybės įsikūnijimą. Vienuolikta ryto.

     Merdėjau kartu su miestu, lyg ir jis, ir aš sušiktai tobulai suprastume, koks nežemiškai kvailas tas gaudesys, lyg kažkas dergtų mudu abu, kažkur tarp sausumos ir jūros, tarp vilties nieko nejausti ir visiško realybės įsisavinimo. Net jei baltame šaltyje noras negyventi yra kur kas aiškiau toleruojamas nei būtinybė krapštytis pirmyn. Merdėjau, dusdamas nuo šėto­niškos aibių sistemos, nuo lygčių, kaip veikti ir mylėti, jei meilė niekada nelygi veikimui.

     Merdėjau savo automobilyje prie šviesoforo, mirgančio įkyrėjusiomis spalvomis kaip nukruštas goblinas. Spūstis nejudėjo, tik plėtėsi. Nesibaigianti apanglėjusių automobi­lių jūra, perauganti į vimdantį norą nekelti kojos iš vietoje įstrigusio nejudraus buto. Automobilyje kairėje pusėje sėdė­jo mergina ir taip pat merdėjo. Merdėjo dėl prastai iškrušto tarpukojo, dėl vyro abejingumo jai čiulpiant, dėl atsainaus įpročio visko nekęsti, užmiršusi, ką jaučia klitoris, kai aplink jį vyniojasi triukų įgudintas liežuvis. Nužiūrinėjau ją, be­protiškai norėdamas pabudinti iš gyvenimo komos. Troškau nubusti ir pats, kažką matyti, kažką pajusti, gal net su ta ne­pažįstama mergina. Norėjau jos slidžių, sudrėkusių ar mano seilėmis sudrėkintų angų, o ji tesugebėjo dirbtinai nusišyp­soti ir iš karto tapo panaši į dvokiančią, perrėžtą silkių skardi­nę. Ji nusišypsojo ir pirštais palietė idealiai plastikos chirurgo sutvarkytą nosytę. Paskui parodė į mane, lyg ragana, savo juoda spalva nulakuotu nagučiu ir, įjungusi pavarą, nudūmė velniop.

     Pakėliau pirštus prie nosies ir pajutau šiltus lašelius.

     Kodėl taip? A?

     Na kam šitas varvėjimas iš smegenangių?

     Kol nusigavau iki kiemo, apvalaus senamiesčio kiemo su apsnigtomis mašinomis, kuriame stovėjo išpūstakės beždžio­nėlės daugiabutis, gal pats seniausias iš visų senamiesčio dau­giabučių, kol nusigavau iki to sumauto kiemo, man pasirodė, kad miestas galutinai pamišo, jo grožis išsibarstė lyg saulė­grąžos sėklos, ir jas lesa išalkę paukščiai. Kiemas buvo idea­liai tuščias, neskaitant nuo stogų karnizų ant balčiausio sniego pusnų šikančių žuvėdrų. Nemačiau jame vaikų, kuriems tuo metu neturtingi mokytojai racionaliose lavinimo įstaigose kišo į galvas taisykles, formules, idealus, net patriotizmą ir tikėji­mą, kišo visas tas šlamšto idėjas, tarsi tai jiems būtų naudinga – tik kaip ir kada? Šito nežinojo net patys kišantieji, o tiems, kuriems visa tai buvo kišama, net minčių nekilo pasiteirauti apie naudingumo koeficientą... Nemačiau žmonių nei tame kieme, nei apskritai gyvenime. Mačiau tėvą, motiną, senelį, šliundras, pederastus, kaimiečius, suskius, idiotus, nuokrušas, žmogžudžius, kiaunes, – bet nė vieno iš jų negalėčiau pavadinti žmogumi.

     Lyg galutinai palūžęs, lyg perpratęs nuobodų laiko pasi­smaukymą tarp saulės ir mėnulio, tarp sniego ir lietaus, lyg pirmąkart atvėręs akis verkiančiai Pūčių Motinai, kurioje nie­ko nejusdamas trynėsi Visagalis Pimpalas, aš sušiktai gailiai pravirkau, spjaudydamasis sielos vėmalais ir priekaištais, iš ap­leistojo bendrabučio atsklidusiomis dejonėmis... Išverkiau iš šliundrų susirankiotus bučinius ir meile apkrėstas šunvotes, iš­verkiau klitorių ir vaginų skonius bei aromatus, liejau iš savęs nužudytųjų ir išprievartautųjų, nukankintųjų ir pasmerktųjų akis. Verkiau dėl manyje viską susigrobusio gobšumo užkrato, verkiau dėl impotentiško Dievo apsireiškimo virš gimusiojo per Kalėdas, verkiau dėl miesto, kuriame net marihuanos pri­sirūkęs Van Gogas neįžvelgtų subtropinės vizijos.

     Ir apsižliumbęs, paplūdęs gličių snarglių upėmis, aš nutie­siau juos keturis – keturis šviežiausio, nuostabiausio kokaino takelius. Nutiesiau juos ant nespalvotos Jolantos nuotraukos, simetriškai padalydamas jais popierinį merginos kūną, sušiktą Big Beną, lyg pimpalas styrantį kažkur Londono fone. Auto­mobilio variklis vis dar ūžė, o aš vėl pasinėriau į klitorinius pirmosios meilės saldumus, į tas dienas, kai kišdavau į jos vidų pirštus, o ištraukęs nuskanaudavau syvus, drebėdamas geismo lyžtelėjimuose... Žliumbiau vis stipriau, buvau kaip nusteken­ta boba, nes Jolantos nebebuvo šalia, tik jos nuotrauka. Ji pati kažkur Jungtinėje Karalystėje voliojosi po airiška nusipenėju­sia kiaule, po ta šinfeiniška pimpio atauga ji atseit jautė paprastą natūralią laimę, kokios nejusdavo, kai ją krušdavau aš... Žodžiai apie paprastą (šūdišką) laimę jos laiške buvo paryškinti raudonu flomasteriu.

     Takelis Nr.1. Švyst. Nėr.

     Malonus atsipalaidavimas bučiniu palietė nosį, šnervių gi­lumas, minčių tunelius, kur niekas neprasibrauna, pasėjo ra­mybę vidaus plotuose. Aš sveikau ir supratau, kad noriu sveikti su švelniai man ant veido nusėdančia pūte.

     Kruvinas lašelis magiškai nukrito ant Jolantos papuko, o papukas išsiplėtė, velniškai gundomai prisirpo, pakeldamas nuotaiką, įtempdamas pimpalo raumenis. Papas vis sirpo ir sirpo, tarsi padidintas silikono implantu, tik gaila, kad nega­lėjau tos krūties apžioti, pajausti švelnaus, žemuogėmis pasal­dinto pieno skonio.

     Takelis Nr. 2. Švyst. Nėr.

     Toks šventai aiškus blykstelėjimas priešais nuskaidrėjusias akis. Sveikau. Sveikau nuo komos ir porcelianinių širdies ap­gailestavimų. O kiaušius suvirpino smagus niežulys.

     Kraujas nuspalvino Jolantos veidą. Ji nustojo traukusi, bet nesidavė pamirštama. Dėkle suradau CD, kurį vadinau Psy šūdu. Šita muzika patiko Jolkai, o ir aš mėgau tuos infekuotus garsus: Astrix, Infected Mushroom, Alien Project, Yahel, Neelix ir dar kažkokie sumauti, niekam negirdėti didžėjų vardai ir grupių pavadinimai – iš Izraelio, iš Pažadėtosios Žemės pla­tumų.

     O ją dulkino sumautas ryžaplaukis airis. Jodinėjo ja kaip nuosava šliundra.

     Atidaviau diską grotuvui, nusivaliau beveik nudžiūvusias ašaras.

     Play.

     Takelis Nr. 3. Švyst. Nėr.

     Taip trenkė, taip kalė, taip sudavė kartu su žemais mu­zikos tonais, kartu su akimirksniu suakmenėjusiu pimpalu – muzika ir koksas pagavo, apsuko, išprievartavo, nudobė ir iš naujo pagimdė kiekvieną mano kūno atomą. Ir vis nesiliovė, vis krušo, kaip per rują, vis darė, vis tvarkė, aš tegalėjau iš­viepti burną ekstazei, o ta kolumbietiška velniava raukė kie­kvieną mano kūno užkaborį. Pats nesupratau, ką suvapėjau, pritraukiau į nosį kruvinų snarglių ir išspjoviau tą mėšlą pro langą.

     Jutau, kaip dedu pimpalą ant jos išdavikiškų, airio nuseilėtų lūpų.

     Takelis Nr. 4. Švyst. Nėr.

     Nuskendau.

     Nosyje sušmėžavo mėtiniai geiduliai. Koka virto švelniu drugelio sparno prisilietimu prie svajų gaubiamos išpūstakės.

     Užsimerkiau, tamsoje regėjau, kaip šoka gaivinantis nie­kas.

     Neįtikėtinai progresyvus mėšlas.

     Mane padarė balti Kolumbijos sapnai, Kolumbijos grę­žiniuose ištrauktas benzinas, saldi Kolumbijos rūgštis, balti kokos lapai, kuriuos kojytėmis sutrynė tropikų džiunglėse pa­grobti našlaičiai, vėliau parduoti į pornografijos industriją... Mane visa tai darė!

     Auksasparnis kaifo niežulys buvo tikresnis už patį natūra­liausią šūdą.

     Jis buvo beveik grynas ir alsavo moters tarpukojo šiluma. Išlipau iš automobilio. Šokau tikslo link.

     Ak, Natalija, ruoškis, ateina pimpių pimpis, galingiausias pimpis Saulės sistemoje!

     Skėsk savo pomidorų šiltnamį, aš ateinu, ruošk drėgmę ir karštį!

     Įšokau į liftą, išsitraukiau kokaino maišelį, praskėčiau jį taip, kaip kruopščiai pirštais moku skėsti vaginų lūpas, atsise­giau kelnių užtrauktuką, išsitraukiau Visatos Pimpį Numeris Vienas ir įnikau dulkinti tą baltosios masės chrestomatiją, o ši putojo ir drėko kaip tikrų tikriausia pūtė.

     Din dan.

     Antrame aukšte prasivėrė lifto durys. Sena močiutė nustė­rusi įsispoksojo į mane, ant varpos pamovusį maišelį su baltais milteliais.

     – Ko spoksai, nudrožta tarka? A? Gal pūtvamzdį tau pra­krapštyt?

     – Dieve švenčiausias...

     – Nori pačiulpt saldainiuką? Galiu duot.

     – Dieve...

     – Užsikirtai? Kada paskutinįsyk tave tarkavo?

     Ji pabalo ir nuvirto. Nuspaudžiau ketvirto aukšto mygtu­ką. Visas degiau. Užsisegiau klyną. Kabina sustojo penhauze. Tašė nuo plaukų šaknų iki pėdų.

     Paskambinau į duris.

     Nagi? Ateik, atlapok vartus, atsilapok pati, atsiverk, geisk mano varpos, kaip aš geidžiu tavęs, raitykis po manimi ir jauskis kaip raukiama kalė, kurios viduriuose sprogsta ma­lonumo granatos. Būk kandžiojama, kandžiok pati, pamiršk gėdą, prisimink laukinį vėjo dvelksmą į tarpukojo ertmę, leiskis nudrožiama į visas angas, burnas, nesidrovėk, klysk ir ritmiškai gimdyk nuopuolį! Nagi? Aš čia. Čia. Prie sumautų durų.

     Duryse pasisuko raktas. Jos prasivėrė. Merginos plau­kus slėpė kaip turbanas susuktas rankšluostis. Girdėjau, kaip dviem aukštais žemiau dejuoja močiutė. O Natalija žvelgė į mane nustebusiomis varliškomis akimis. Sutrikusi, ką tik atsikėlusi ir vos spėjusi pasinaudoti dušu po nakties miego. Ji atrodė kaip erotiškas kūšplaukis, nusėtas krištolinės ryto rasos, kaip gražiausia vyšnių spalvos vagina, padabinta sper­mos sniegeliu.

     – Vyteni?

     Vos nesurikau: koks aš tau Vytenis, sklerozės nukrušta kale tu! Bet tada lyg per rūką prisiminiau, kad būtent šiuo vardu jai buvau prisistatęs.

     – Labas, Natalija. Atnešiau tau deserto.

     – Ką? Kokio deserto? Tu keistai atrodai... Lyg nemiegojęs visą naktį. Gal susirgai? Ar gerai jautiesi? Viešpatie, tu baltas kaip popierius!

     – Noriu tavęs. Noriu nežmoniškai. Galėsi joti man ant vei­do...

     – Ką?

     Ji dar labiau sutriko, pasiklydo norų ir netikėtumo labirin­te. Tada jos akyse kažkas suliepsnojo, gal prisiminimas apie vyrą, kuris ją išdulkino pirmas, išdulkino, pakeldamas į aukš­tybes ir svaiginamai sviesdamas žemyn.

     Išdulkino, nuleisdamas ant rausvai prisirpusio veido.

     Aistringai ją prisitraukiau, kaitau nuo minties apie glamo­nes.

     Natalija aikčiojo.

     Suspurdėjo.

     Parverčiau merginą ant grindų.

     Užtrenkiau duris.

     – Kas tau užėjo?

     – Geismas...

     – Tu...

     – Paimsiu tave, liežuviu ir varpa išvagosiu.

     Ji dar labiau nuraudo.

     Jau šypsojosi.

     Jos akyse neliko gėdos, tik alkio šešėliai.

     Užvirtau ant jos.

     Lūpomis ir dantimis nusėjau kaklą.

     – Pasakyk man ką nors... gali kalbėt nepadoriai... ai... taip... aplaižyk pirštus... sudrėkink seilėmis... sakyk ką nors bjau­raus...

     – Noriu išdulkint tave liežuviu... noriu, kad pabaigoje už­dustum nuo mano spermos... noriu tave laižyt, kai tu mane čiulpi..

     – Ai... Jėzau, daryk mane, kaip nori...

     Tai vadinosi iškrušti negyvai.

     Sumauta velniava pasaulio kloakos vidury.

     Pirma – man reikėjo parūkyt ir pauostyt, o tada turėjau suregzti kokį nors, bent kokį planą.

     Suskambus mobiliajam, pašokau, jausdamas, kaip širdis nusirita žemiau bambos. Net pirstelėjau ir nevalingai pasišla­pinau.

     – Taip, klausau, Pūki?

     – Jau beveik pirma... Neužmiršk vakarinės sueigos.

     – Nepamiršiu.

     – Iki... ar gerai jauties? Balsas dreba.

     – Geriau nei bet kada. Iki vakaro.

     – Iki.

     Numečiau telefoną.

     Oi, Natalija...

     Jos galvoje žiojėjo supistai didelė skylė, gal penkių litų dy­džio kiaurymė. Pakaušyje. Pro ją ant kiliminės dangos tekėjo smegenų skystis ir kraujas.

     Pasidulkinau iki absurdiško lavonumo.

     Dariau kažkokį triuką iš kama bliad sutros ir ji tekštelėjo galva į rašomojo stalo kampą.

     Ir tiek tos informacijos.

     Nebegalėjau žiūrėt į tas negyvas varliškas akis. Reikėjo ju­dint subinę.

     Esu matęs tikrai žiaurių dalykų. Mačiau, kaip kolegos plak­tukais sumaitojo devyniolikmetį už tai, kad jis ryžosi pasiųsti juos ant trijų raidžių. Jį talžė gal pusvalandį, gal keturiasde­šimt minučių, neliesdami galvos, kad šis galėtų klykti ir mal­dauti. Jie sustodavo parūkyti ir vėl talžydavo, terkšt, terkšt. O kai nebeliko sveiko kaulo, kai oda sutrūkinėjo ir per plyšius sunkėsi kūno skysčiai, vyrukai išgėrė alaus, suvalgė šviežiai iškeptų kibinų ir nupjovė vaikiui galvą. Esu matęs, kaip Pūkis ir Sniegius skutimosi peiliukais pjaustė merginą – pjaustė jos gražų veidą, krūtis, rankas, kojas – už tai, kad jos tėvas pa­siskundė policijai. Esu matęs, kaip keletas skustagalvių vini­mis prie medžio nukryžiavo verslininką, kuris vieną jų draugą partrenkė automobiliu ir nutraukė stuburo nervus. Tas liko neįgalus, o jo bendrai keršijo: krušo jo žmoną ir motiną, nu­kryžiavo jį patį. Paskui sušaudė visą šeimą, o kūnus suguldė į vogtą mašiną ir nuskandino ežere. Pats esu atsuktuvu prigrę­žiojęs skylių studento kūne. Buvo jis mėgėjas sintetinti am­fetaminą, bet nenorėjo niekam dirbti, niekam mokėti, visus siuntė velniop, vaizdavo baisiai kietą tipą, o nudvėsė kaip šuo. Per laidotuves net karsto tėvai nedrįso atidaryti, jo kūne skylė lipo ant skylės.

     Bet dar niekada nieko nebuvau užmušęs, pagautas aistros.

     Akimirką vyliausi, kad mano meilužė gyva, bet, patikrinęs jos pulsą, tegalėjau keiktis ir sukti galvą, į kokią velniavą įsi­vėliau.

     Be jokios abejonės, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Neį­tikėtinai daug žmonių žūsta ar būna sužalojami aistros glėby­je. Nukąsti pimpalai, perveržti antrankiai, persmaugtos kilpos, nusukti kaklai ir daug kitų linksmybių. Tokiais atvejais teismai dažniausiai išteisina ir paleidžia dulkintis toliau, atseit krušlia­va yra dviejų žmonių reikalas, ir kas jau nutiko, tas nutiko.

     Tik mano atvejis buvo sudėtingesnis. Pats prisiuosčiau su­mautos kokos iki sąmonė pulsavo ant plono, plonesnio nei voratinklis, siūlo... Kažkokia sena tarka matė, kaip lifte kaišio­jau pimpį nežinia į ką, ant mano varpos ir Natalijos makštyje ekspertai būtų radę tiek sušikto narkotiko, kad galėjo laisvai iškelti kaltinimus dėl jo platinimo, ne tik dėl vartojimo. O jei jau prisišniurkštęs kažką negyvai uždulkini, tai čia tik sunki­namoji aplinkybė. Net su geriausiais advokatais man švietėsi mažiausiai dešimtmetis.

     Tiek sėdėti aš tikrai nenorėjau. Buvau jaunas, turėjau įsi­pareigojimų ir dar tas reikalas su įkaite... Ne, nei policijos, nei greitosios kviest negalėjau, teliko slėpti merginos kūną.

     O čia patirties aš turėjau, juk ne pirmas kartas, kai vidury bal­tos dienos reikia atsikratyti lavonu, nesukeliant įtarimų.

     Tokiais atvejais pirmiausia žiūrima pro langą: kuo lau­ke šlykštesnis oras, tuo geriau – net jei kas tave ir pastebės, vargu, ar per akistatą atpažins dėl kapišono ar kepurės. Tą dieną siautė pūga. Paskui reikia pažvelgt pro durų akutę: jei kaimynai būtų išgirdę triukšmą ar kažką įtartino, jie jau bū­riuotųsi laiptinės aikštelėje ar net skambintų į aukos duris. Trečia, reikia nustatyti, kiek sveria lavonas. Jos masė nevir­šijo penkiasdešimties kilogramų. Dar kartą pakėliau Natali­ją, negyvas kūnas, atrodo, sunkesnis nei tada, kai kvėpuoja, bendrauja ir šika, bet mergina nesvėrė nė penkiasdešimties, gal keturiasdešimt penkis. Guldant ją ant žemės, iš skylės pakaušyje iškrito gabaliukas minkštos smegenų masės, tekš­telėjo ir ištįso kaip kiaušinis keptuvėje, kurio tu nenori, nes vaizdas nemaloniai sugadino apetitą. Ketvirta užduotis labai svarbi: reikia nustatyti, kiek ir kokių nešulių prireiks kū­nui išgabenti. Paprastai kūnas padalijamas: nuo torso atski­riamos galūnės ir galva. Nors torso masė didžiausia, tačiau kojos ir rankos būna labai nepatogios pakuoti, jos lankstosi į visas puses ir užima daug vietos maišuose ar kitur. Penk­ta – kad atskirtum torsą nuo galūnių, reikia aštrių įran­kių. Daugiabučiuose negalima naudoti grandininio pjūklo, triukšmą iškart išgirstų kaimynai. Čia tinka didelis aštrus peilis – labai aštrus, toks, kad be vargo pjausto viską, mė­sininko įrankis. Ir dar būtina turėti nedidelį kirvuką kapo­ti kaulams, sausgyslėms ir kitiems kūno dariniams, sunkiai įveikiamiems mėsininko peilio. Taip pat būtina susirasti mai­šų, pageidautina bent šimto litrų talpos, skirtų buitinėms atliekoms išmesti, kiek galima tvirtesnių. Galiausiai praverčia du milžiniški kelioniniai lagaminai.

     Visus būtinus įrankius, pradedant peiliu ir baigiant laga­minais, radau varliaakės bute. Kūną padalijau vonioje. Pats iš­sirengiau nuogai, nenorėdamas išsitepti rūbų. Darbas sunkus, atstumiantis ir atima daug laiko bei jėgų, tu nuolat slidinėji ir ne kartą išsiploji kraujo ir vandens balose, bet jei nesustoji ir toliau įnirtingai darbuojiesi, maždaug per dvi valandas pasieki tikslą. Net supakuoji kūno dalis į plastiko maišus, sudedi ne­šulius į kelioninius lagaminus ir beveik baigta.

     Telieka apsimetus kvaileliu, ramiu veidu, užsimaukšlinus kepurę ant akių, užsidėjus kapišoną, kiek galima greičiau, nie­kieno nepastebėtam su dviem sunkiais lagaminais nusigauti iki automobilio ir sutalpinti juos bagažinėje. Jei nėra vietos, galima juos palikti salone.

     Paskui grįžti į butą, visuose kambariuose palikti atviras du­ris, įskaitant vonią, kurioje pilna kraujo ir kitų akis badančių įrodymų. Kiekvienoje patalpoje privalai palikti po veikiantį elektros prietaisą, bet jokiu būdu ne šaldytuvą ar televizorių. Reikia išjungti visus bute esančius šviestuvus, surasti lygintu­vą, virdulį, radijo imtuvą, magnetolą. Vienai patalpai vienas menko galingumo elektros prietaisas. Tai padaręs, turi atsukti virtuvėje esančius dujų čiaupus ir nešdintis velniop. Laiko yra ne daugiau kaip trys minutės.

     Nerimą man kėlė du dalykai: močiutė, mačiusi, kaip aš lifte tenkinuosi ties kokaino maišeliu, ir jaunuolis, su kuriuo prasi­lenkiau, laiptais bėgdamas žemyn. Jis buvo su kapišonu, todėl pusė veido skendėjo šešėly. Tarsi miglotas sapnas, trukęs vos akimirką.

     Nugriaudėjo sprogimas. Galinio vaizdo veidrodėlyje ma­čiau, kaip ketvirtame aukšte pro langus išlenda ugnies ka­muoliai. Juoduoja ir tamsiais dūmų ratilais kyla į apsiniaukusį dangų. Mačiau, kaip beveik pusė daugiabučio stogo nuplyšta, susigarankščiuoja, susilanksto ir nuo sprogimo bangos suskel­dėja į šipulius, išsidraiko ir šrapneliais, skeveldromis nusėja kiemą. Kai kurie automobiliai gailiai užkaukė, erzindami ausų būgnelius. Aplinkinių namų langai taip pat neatlaikė griaus­mo, suskeldėjo, kai kurie subyrėjo į šipulius.

     Tyla.

     Priešais mane apsnigtas laukas.

     Dar prieš valandą dangus tapo giedras. Krinta pilnaties si­dabras.

     Aurimas Lukoševičius. Kūnai ir kristalai. K. Kitos knygos, 2014.