Vidmantė Jasukaitytė (g. 1948) – rašytoja, poetė, Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė. Gimė Šiaulių rajone, Pumpučių kaime. 1966 m. baigė Šiaulių 3-ąją vakarinę vidurinę mokyklą. Nuo šešiolikos metų pradėjo dirbti. 1967–1972 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Vėliau dirbo „Minties“ leidykloje. 1970 m. pasirodė pirmoji V. Jasukaitytės publikacija, o 1976 m. – pirmoji poezijos knyga „Ugnis, kurią reikia pereiti“.

      Per ilgametę karjerą V. Jasukaitytė išleido septynias poezijos knygas, dvi apysakų knygas, esė rinkinį, tris romanus. Pagal V. Jasukaitytės kūrinius pastatytos trys pjesės, pagal rašytojos scenarijų sukurtas kino filmas „Žolės šaknys“. 2002 m. V. Jasukaitytės apysakų rinkinys „Stebuklinga patvorių žolė“ buvo išverstas į ispanų kalbą ir išleistas Madride. V. Jasukaitytė yra dviejų literatūrinių premijų laureatė: Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus - už poezijos debiutą ir J. Paukštelio - už romaną „Po mūsų nebebus mūsų“. 2003 m. jai įteikta Vilniaus televizijos literatūrinė premija už eilėraščių knygą „Subačiaus gatvė. Getas“.

     Eilėraščių rinkinys „Ambra“ (2014) – tai netekties ir atsisveikinimo poezija, paveikta autorės asmeniškų išgyvenimų. Rašytoja, sirgdama vėžiu, sužinojo, kad vėžiu serga ir jos mylimas vyras. Iš jų dviejų liko tik ji.

    

    

    

     Tylioji motina, viltie

    

     Tylioji motina, viltie,

     Glaudi visus prie išmaitinančios krūtinės – leiski

     Apsvaigus užsimiršti, kur veda, kur einu,

     Kas paaukos,

     Tylioji motina viltie...

    

     Tylioji motina viltie,

     Sapnų, poezijos hipnoze, tu žinai,

     Ką paslepi, kai užrištom akim vedi,

     Prigirdžius gailesčio kanapių...

    

     Kodėl tavęs dar neprakeikė niekas,

     Svaiginančių grūdelių dūme, šiek tiek

     Paspalvinantis horizontą?..

     Kodėl aš neišlikčiau be tavęs,

     Tylioji pamote, viltie?..

    

     Tylioji motina, o Vilke,

     Kuri regi auksinėm akimis, –

     Lydi vis, uosdama pėdsakų vėją,

     Ir niekada nepasirodai,

     Kas esi...

    

    

    

     Ambra

    

     I

    

     Ambra įtrynė kūną naktim, ir vaikštai

     Basomis, nepalikdamas pėdsakų

     Būties vandenyno pakrantėj, kai susipina ten

     Kasos visų magistralių ir užgęsta punktyrai

     Lėktuvų, laivų, traukinių,

     Kaspinais kai susiriša sutemos...

    

     Ambra...

     Įtrynė gyvenimo kūną savim, ir ilsis

     Milijonmečių patirtys,

     Kaip ramus ir prieš saulę įdegęs akmuo

     Žemės įsčiose, kur

     Neįžvelgiamų saulių spalva nuspalvina

     Šitą sapną žalsvai,

    

     Ambra...

     Netekties sidabrinė rasa kojas vos sudrėkina, ir žengi

     Kur nesuvoki, ko begalėtumei trokšti...

    

     Atsigręžti – bijai.

     Pamatyt realybę – bijai.

     Ambra – namai, kur dusdamas bėgi, dūžti atsitrenkdamas,

     Ir amnezijos būklėj kartoji vis –

     Ambra ambra ammmbrraaa...

    

     Ir trokšti tikėti,

     Jog tęsis tai amžinai.

    

     Ambra...

    

    

    

     II

    

     Ambra...

    

     Pasimatymų kambarys, veidrodžių menė,

     Kur svečiai vienas kito nemato.

     Ambra – susitikimas be sutartos, numatytos datos,

     Be žemėlapio, kompaso, be

     Sibilės, Mikaldos, be Nostradamo...

    

     Niekas tavęs nenumatė toj menėj, atrodo...

     Tik – aammmmbra...

    

     Tai pasimatymas, kur susiranda

     Nepažinę

     Niekad vieni kitų...

    

     Ambra...

     Viskas čia ir ne čia,

     Viskas visad ir niekad...

     Visad viskas esi,

     Nebūdama niekur, –

     Ambra...

    

     Nebūdamas niekad,

     Ambra...

    

     Ar susitiks tavyje kada nors du bekūniai pavidalai?..

    

    

     Vidmantė Jasukaitytė. Ambra: netekties ir atsisveikinimo poezija. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.