Diskusija vyko 2006 m. gegužės 12 d. Vilniaus universitete, Lietuvos studentų lituanistų 10-oje mokslinėje konferencijoje.

       Pokalbyje dalyvavo lietuvių literatūros studentai Tomas ANDRIUKONIS, Simona KALCAITĖ, Giedrė KAZLAUSKAITĖ, Benita LAŠINYTĖ, Vitalija PILIPAUSKAITĖ, Jurgita Žana RAŠKEVIČIŪTĖ (Vilniaus universitetas), Modesta JURGAITYTĖ (Šiaulių universitetas), Ieva KATINAITĖ (Klaipėdos universitetas), Mindaugas GRIGAITIS (Vilniaus universiteto Kauno Humanitarinis fakultetas), Laura AUKSUTYTĖ (Vytauto Didžiojo universitetas), literatūrologai Viktorija DAUJOTYTĖ, Marijus ŠIDLAUSKAS ir Mindaugas KVIETKAUSKAS.

       Mindaugas Kvietkauskas. Pastaruoju metu vėl dažnos diskusijos apie lituanistikos bei literatūros mokslo padėtį. Jų rengiama įvairių – ir tarp profesionalių mokslininkų, ir tarp aukštojo mokslo institucijų, ministerijų, fondų, valdininkų. Tačiau iki šiol pačių studentų nuomonės apie literatūros studijų būklę ir apie jų ateitį nebuvo paklausta. O juk jaunoji karta, jos poreikiai ir šiandien atrandamos perspektyvos iš tiesų daugiausia ir lems, kokia bus lituanistika po dešimties, dvidešimties metų. Be to, tarp lietuvių literatūros studentų – dažniausiai ir būsimi rašytojai, kritikai, profesionalūs redaktoriai, vertėjai, leidėjai.
       Iniciatyva surengti šią diskusiją kilo iš pačių studentų, Vilniaus universiteto magistrantų. Jiems iš tiesų rūpi, kokią laikyseną turi rinktis šiandien literatūrą studijuojantis jaunas žmogus. Man atrodo, kad iš šios jaunosios kartos galima daug viltis. Per pastaruosius metus daugmaž paaiškėjo mūsų visuomenėje galiojančios žaidimo taisyklės: ko mes, humanitarai, galime tikėtis iš pokomunistinės kapitalo visuomenės, pamatėme, kaip ji gyvena, kokia jos mąstysena. Dabar žinome, ką gauna ir ką praranda žmogus, pasirinkdamas vieną ar kitą gyvenimo galimybę: humanistiką ar valdžią, lituanistiką ar verslą. Manau, kad jaunoji karta į savo gyvenimo perspektyvas žvelgia ir jas renkasi vis blaiviau, aiškiau, ir dėl to jų nuomonė turėtų būti labai svarbi. Nepaisant to, literatūrologų rengimo problema dabar yra itin sudėtinga, nes pati šio mokslo misijos samprata pasikeitė, ir apskritai – ar dar galima kalbėti apie kokią nors literatūros studijų misiją?
       Tarybiniu laikotarpiu, ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais šios studijos buvo orientuotos ruošti kultūrinę, literatūrinę inteligentiją, kuri tarnautų visuomenei, pirmiausia tautinės sąmonės palaikymo tikslais. Tokia lituanistinė inteligentija išties lėmė labai daug, sukaupė didelį „simbolinį kapitalą“, ir kaip tik tokios lituanistikos misijos motyvas dar yra pagrindinis Donato Saukos esė knygelėje „Noriu suprasti“, išleistoje 1990 m. Ar tokios misijos dabartinėje visuomenėje bereikia, ar ją galima formuluoti kitaip? Kaip lituanistika, literatūros studijos turėtų žvelgti į kitokius šiandieninei visuomenei kylančius poreikius (jie jau – nebe gynybiniai), kaip mes juos vertiname? Dėl kokių motyvų jauni žmonės renkasi lietuvių literatūros studijas, ko iš jų tikisi, ir ar studijų metu patenkinami jų intelektualiniai interesai? Kita vertus, ar šie studentai įgyja pakankamai galimybių susirasti vietą šiuolaikiniame gyvenime? Ir Lietuvoje, ir kituose kraštuose kultūrinė inteligentija yra patekusi į gana uždarą, izoliuotą socialinį getą. Klausimas, turbūt kylantis ir literatūros, ir apskritai humanitarinėms studijoms: kaip ardyti šito geto sienas, kaip neleisti, kad jo vartai būtų aklinai užverti?
       Vitalija Pilipauskaitė. Idėja surengti diskusiją, kurioje pasikalbėti susitiktų studentai iš įvairių Lietuvos universitetų, kilo po paskaitų kurso, skirto lietuvių literatūros mokslo raidai. Įgiję teorinių, istorinių žinių, nusprendėme gyvai pasikalbėti apie literatūros mokslo padėtį šiandien, pabandyti suvokti, kas mums patiems labiausiai rūpi. Iš pradžių klausimus formuluoti buvo gana sunku, nes ir patys savo pozicijos, požiūrio dar nebuvome tinkamai reflektavę ir išsakę, dabar tos pozicijos ima ryškėti, telkiasi tam tikros klausimų grupės: studijų metais įgyjamų teorinių žinių ir praktinių įgūdžių santykis, studijų kokybės, motyvacijos klausimai.
       Man pačiai įdomiausia mąstyti apie literatūros mokslo misiją, ypač profesionaliosios literatūrologijos, elitinės kultūros sandūros su masine kultūra aspektu. Koks turi būti mūsų, literatūros profesionalų, santykis su populiariąja literatūra, kurios parašoma, išleidžiama vis daugiau? Aišku, kad literatūros mokslas yra susijęs su visuomenės kultūriniais poreikiais, tarsi savaime suprantama, kad dėl šios priežasties literatūrologai turėtų juos tenkinti. Tačiau tie poreikiai yra pakitę, o požiūris į juos, elgesio su jais modeliai dar nesusiformavę. Manau, kad labai svarbu atrasti būdą, kaip įsitraukti į dialogą, į kasdienį kultūros vyksmą, kuriame populiarioji literatūra užima vis daugiau vietos, veržiasi iš supermarketų lentynų, per viešųjų ryšių akcijas, populiarinama reklamos mechanizmų. Užtenka atsiminti kad ir J. Ivanauskaitę, pernai skaitytojų išrinktą geriausios metų knygos autore, – profesionalių literatūrologų santykis su jos kūryba iki šiol, nors nuo debiuto jau praėjo dvidešimt metų, vis dar keblus, neaiškus.
       Nemanau, kad verta ieškoti literatūros ten, kur jos nėra, kad verta tapti populiariąja, jei taip galima sakyti, literatūrologija, tų pačių populiariosios kultūros gaminimo bei naikinimo mechanizmų dalimi. Tačiau man atrodo, kad apeiti šių reiškinių, atsiriboti nuo jų tik intelektualiosios kūrybos pasauliu (juolab kad jo ribos neaiškios) irgi nėra geriausias sprendimas. Ar tik taip mes patys dar labiau nepaaukštintume tų izoliuojančių sienų, ar nenutoltume nuo gyvenamosios aplinkos? Reaguojame į šiuolaikinius intelektualiosios kultūros bei literatūros procesus, nors galbūt irgi nepakankamai ar apeidami kai kuriuos jų, stokodami pajėgų, motyvacijos ar paprasčiausio atlygio, tačiau visai atitolstame nuo vartotojų kultūros. Kaip išlaikyti savo – profesionalų, kiek galima objektyviau vertinančių, klausiančių, skatinančių ne pasiduoti, o atsirinkti – poziciją, atrasti vertinimo, reagavimo būdus? O gal to daryti visai nereikia? Galbūt literatūros mokslo misija kaip tik yra atsitraukti nuo beprotiškais tempais kintančių šiandienos kontekstų, išlikti opozicijoje, atstovauti kitokios vertės, kitokio pasirinkimo galimybėms? Kita vertus, galima grįžti ir prie studijų klausimo. Galbūt susidūrimui su populiariąja kultūra studentai turėtų būti parengiami studijų metais? O gal visai nereikia skirti dėmesio tam, kas laikina, vienadieniška, suvartojama ir neišvengiamai pranyks užmarštyje? Tai klausimai, kurie man pačiai neduoda ramybės, nuolat grįžtu prie jų, ypač rašydama magistro darbą apie šiuolaikinius moterų autorių tekstus.
       Laura Auksutytė. Man atrodo, visi pritaria, kad į populiariosios kultūros reiškinius reikia reaguoti. Kitas dalykas – neturime jokios praktinės patirties. Jeigu peržvelgtume spaudos recenzijas, tai skirtų populiariajai literatūrai tikrai nėra arba tik pavienės, o kūrinių, kurie yra „tarp“ kanonų ir kurių mes nemokame priimti, – labai daug. Kita vertus, nemanau, kad būtina kelti klausimą, ką literatūra turi duoti visuomenei, kaip jai turi tarnauti. Iš tikrųjų į literatūrą galima pažiūrėti šiek tiek kitaip – ji atskleidžia visuomenę, parodo jos skaudulius, ligas. Šiuolaikinė literatūra, kad ir kokia jinai būtų, kai kada yra iš karto atmetama su visa savo bjaurumo estetika. Juk ji tam ir yra, kad parodytų, kokia yra mūsų visuomenė, todėl poreikis ją tirti turi tam pagrindą. Tik į literatūrą reiktų šiek tiek plačiau žiūrėti, taip aktualėja kultūrologinė pozicija.
       M. K. O literatūros estetinė vertė? Gal jums atrodo, kad ji mažiau aktuali, o literatūros studijos artėja prie visuomenės kultūrologijos, socialinių mokslų ir praranda sąlyčius su meno sfera? Ar nejaučiate dėl to pavojaus?
       L. A. Nereikia bijoti. Man atrodo, kad devintąjį XX a. dešimtmetį su Ričardu Gaveliu prasidėjęs bjaurumo estetikos proveržis baigsis, išseks. Dabarties reiškiniai – ir literatūros – labai daug pasako apie mus pačius, todėl juos įdomu tyrinėti žvelgiant iš tokios perspektyvos. Be to, tikrai turime labai gražių tekstų, kūrinių, kurie klasikiniu atžvilgiu yra estetiški, bet nereikėtų reikalauti, kad visa literatūra būtų tokia. Tiesiog reikėtų atsirinkti tekstus pagal tai, ką jie mums sako.
       Modesta Jurgaitytė. Man asmeniškai populiariosios literatūros ar kultūros analizė atrodo neperspektyvi. Ji medžiagos suteikia sociologams ar kultūrologams, bet ne literatūrologams. Juk mes ketverius penkerius metus mokomės tam tikrų teorijų, kurias norėtume pritaikyti kalbėdami apie literatūrą, norėtume kapstytis ir kažką atrasti, o daugelis šiuolaikinių knygų tokių galimybių nesuteikia. Tada kyla klausimas, kam tai daryti, jei nieko nerandame. Pavyzdžiui, esu analizavusi moters įvaizdį grupės „Kastaneda“ dainų tekstuose, bet analizės rezultatai buvo aiškūs dar nepradėjus pačios analizės.
       V. P. Man atrodo, kad kalbant apie literatūros mokslo misiją vis dėlto svarbiausia ne tai, ar galima mokslinę analizę pritaikyti populiariosios literatūros tekstams, o mūsų pačių santykis su visuomenės poreikiais. Kaip ir minėjau, ten, kur nėra estetinės vertės, teksto gelmės, gal jų ir nereikia ieškoti; galbūt reikėtų pabandyti nusistatyti kitokį kalbėjimo būdą? Ar neatrodo, kad visuomenė iš literatūrologų bei kritikų tikisi literatūros proceso, tendencijų pristatymo, aptarimo paprasta, lengvai suvokiama kalba, ieško atsvaros reklamos proteguojamoms nuomonėms? Juk dabar populiarioji literatūra pristatoma tik tos pačios populiariosios kultūros atstovų, o galbūt vertėtų ir mums atsigręžti į ją – tam, kad būtų atvertos kitokio požiūrio, santykio galimybės. Galbūt tada intelektualūs tekstai lengviau grįžtų prie skaitytojų, o skaitytojai – prie tekstų. Neturime pataikauti, vardyti esamų ar nesamų teigiamų populiariosios literatūros ypatybių, tačiau ar apskritai neturime reaguoti?
       M. J. Bet ar nenutiks taip, kad, negalėdami nekreipti dėmesio į estetiškumo kriterijų, mes populiariąją literatūrą vertinsime tik neigiamai, todėl tikrojo dialogo ir nesukursime?
       Mindaugas Grigaitis. Iš tiesų atsiveria didžiulis plyšys tarp akademinės literatūrologijos atstovų ir visuomenės. To, kaip mes nagrinėjame literatūrą akademiniuose sluoksniuose, visuomenė tikrai nesupras ir nepriims, tai yra specifinė mūsų sritis. Kita vertus, nemanau, kad literatūrologų misija yra gelbėti visuomenę. Jaunas žmogus, pasirinkdamas literatūrologijos studijas, galvoja, kaip realizuoti save, o tik paskui – ką pasakyti visuomenei. Svarbiausia – asmeninė pozicija, literatūrologai pirmiausia turi atsakyti ne už visuomenę, o už savo veiksmus.
       Reikia nepamiršti ir asmenybės krizės, kuri, be abejo, aptariama ir kultūrologų. Asmenybės krizė Lietuvoje yra įgijusi laukinio kapitalizmo pavidalą. O moderni individualybė nėra susiformavusi, todėl net ta pati lietuviškoji popkultūra yra per daug žemo lygio, lyginant su pasaulinės popkultūros kontekstu, todėl mes ir negalime į ją žiūrėti rimtai. Tačiau tokios reakcijos gali būti numatomos kaip ateities perspektyvos. Taigi aš pritarčiau nuomonei, kad populiarioji literatūra dabar turėtų būti daugiau kultūrologinių studijų objektas. Minėtoji R. Gavelio pradėta bjaurumo estetikos tradicija išnyks tik tada, kai atsiras rimtų teorinių jos bei apskritai lietuviško postmodernizmo apmąstymų, sutelkiant dėmesį ne tik į vieną kūrinį ar jo recenziją, bet į platesnes reiškinių analizes.
       M. K. Norėčiau pasukti pokalbį truputį kita kryptimi, paskatinti jus šiek tiek pasvarstyti apie literatūros studijų motyvaciją. Kodėl jas rinkotės, ar buvote ir liekate tikri dėl tokio savo pasirinkimo? Juk tai apsisprendimo reikalaujantis žingsnis, lyg ir ėjimas prieš nepalankią „viešąją nuomonę“.
       Simona Kalcaitė. Man studijų pasirinkimo, motyvacijos klausimas atrodo labai svarbus. Apie tai gana daug teko kalbėtis su savo kolegomis – ką, tapę literatūrologais, mes galime pasiūlyti visuomenei, o visuomenė – mums. Rengdamasi pokalbiui, padariau nedidelę apklausą – klausiau savo bendramokslių, kodėl jie rinkosi šias studijas, o atsakymai buvo tokie: „domėjimasis literatūra, noras mokytis, žinių pritaikymas, pasitaiko įdomių, vertingų paskaitų bei dėstytojų“; „domėjimasis literatūra, polinkis atskleisti savo literatūrinius gabumus“; „šios studijos leidžia pažinti žmogų su visomis jo stiprybėmis, silpnybėmis ir vertybėmis, man tai buvo dvasios penas, atradau dominančius dalykus, pasiėmiau tai, ko norėjau“. Keli problemiškesni motyvacijos apibūdinimai: „mokausi dėl to, kad gaučiau diplomą, kuris, tikiuosi, man pravers ieškant gerai apmokamo ir patinkančio darbo“; „maniau, kad bus naudinga čia studijuoti, nes magistro diplomas padės susirasti ateityje gerą darbą“; „siekis ką nors nuveikti šioje srityje, tačiau jis greitai išblėso dėl neapgalvotos studijų programos, laiko stokos, nes beveik visi magistrantai turi dirbti, labiausiai norėjosi žinių ir entuziazmo, deja...“ Taigi atsakymai gana įvairūs, ir klausimas kyla toks: ar jie liudija tam tikrą lituanistikos studijų dekadansą? Galbūt pasirinkti lituanistikos studijas šiandien reiškia plaukti prieš srovę, pasipriešinti popkultūrai? Mano nuomone, pasirinkęs literatūrą, turi savo sprendimu džiaugtis, didžiuotis, laikyti jį esant naudingą.
       Žodyje „motyvacija“ slypi pirminis visuomenės ir literatūros studijų kontaktas, nes jis nurodo pasirinkimo laisvę. Problemiška turbūt tai, kad lituanistikos ir apskritai humanistikos studijos – mažiau patrauklios ir visuomenėje susidaręs stereotipas galbūt net ne pats geriausias. Ar jums taip neatrodo? Gal teko patiems su tokiu požiūriu susidurti? Ar pripažintumėte tai, kad daugelis į lituanistiką stoja, kai neįstoja į norėtą specialybę? Aš pati filologijos studijas pasirinkau natūraliai, nedvejodama ir iki šiol priklausymas humanitariniam pasauliui man atrodo teikiantis daug veiklos perspektyvų, jei tik iš tiesų norima bei mokama jomis pasinaudoti. Kita vertus, yra vidinių universiteto problemų – stinga idėjų cirkuliacijos tarp studentų, bendrų projektų su dėstytojais, bent jau man taip regisi. Galbūt kituose universitetuose vidinis bendravimas vyksta intensyviau?
       Tomas Andriukonis. Mano manymu, kalbėti apie tai, ar prestižinės, ar neprestižinės yra lituanistikos studijos, ar pasirinkti jas reiškia eiti prieš srovę, yra nei šis, nei tas. Pirmiausia tai turi būti kiekvieno mūsų asmeninis sprendimas, o jei jis iš tiesų yra asmeninis, priežastys – nesvarbu.
       V. P. Tokiu atveju gal reikėtų kalbėti apie mokyklos suolą palikusių jaunų žmonių sąmoningumą renkantis studijas?
       T. A. Iš dalies taip. Kita vertus, pareiškimai – „įstojau į lituanistiką, nes norėjau eiti prieš srovę“, „stojau, nes reikėjo diplomo“, „pasirinkau lituanistiką, nes tai yra prestižas“ – man atrodo abejotini – na ir kas? Šitie pareiškimai yra beveik vienodi. Tačiau motyvacijos klausimas iš tiesų yra gana problemiškas, apie tai jau ne kartą buvo rašyta. Ypač dėl dviejų priežasčių: dėl žinių stokos – ką iš tiesų suteikia lituanistikos studijos, ir dėl to, kad dabar visiems „reikia“ diplomo. Tikrai daugybei jaunų žmonių nesvarbu, kur stoti, svarbu – įstoti, baigti ir turėti diplomą, galbūt nieko nereiškiantį toje srityje, kurioje vėliau dirbsi (turint omenyje lituanistikos studijas, pastarasis atvejis yra daugiau negu tikėtinas). O kol kas jokio skirtumo nėra, ar lituanisto, ar ekonomisto, svarbu, kad – diplomas. Vėl turėtų būti grąžinti stojamieji egzaminai į aukštąsias mokyklas, bent stojantiesiems į filologiją, nes tada žmonės būtų priversti pamąstyti, ką ir kodėl renkasi ir bent kiek pasitikrinti atitikimą tarp savo norų ir galimybių. Be to, reikia pasigailėti ir dėstytojų, nes jiems tenka susidurti su studentais, kurie stodami lietuvių filologiją įrašė dvidešimtu numeriu. Kokie prioritetai, tokia ir motyvacija.
       Ieva Katinaitė. Kalbant apie pasirinkimą, pirmiausia išgirdusi atsakymą, kad kažkas norėjo tik diplomo ir gerai uždirbti, iš karto pagalvojau, kad žmogus įsėdo ne į tą traukinuką. Mano nuomone, čia reikėtų atsižvelgti į visuomenėje susiformavusį stereotipą, kad, norint daug uždirbti, reikia stoti, pavyzdžiui, į teisę. Todėl aš iš dalies sutinku su mintimi, kad humanitarinės studijos yra plaukimas prieš srovę, bet jis bet kokiu atveju turi gimti iš paties žmogaus polinkių, siekių, o ne tik dėl demonstratyvios pozicijos ar kieno nors įtakos. Kitas dalykas, kuriuo aš norėčiau pasidžiaugti: Klaipėdos universitete yra tokių specialybių kaip lietuvių filologija ir režisūra ar lietuvių filologija ir etnografija, t. y. suteikiamos papildomos specializacijos, padedančios jaunam žmogui krypti į tas sritis, kurios artimos jam ir atitinka jo sugebėjimus. Aš pati baigiau lietuvių filologiją ir režisūrą, ir man šios studijos suteikė daug gyvenimiškų patirčių, išmokė bendrauti, drąsos išsakyti nuomonę. Išmokė pažvelgti į gyvenimą kaip į spektaklį – kartais tenka ir vaidinti.
       V. P. Norėčiau paklausti apie ne vienoje anksčiau vykusioje diskusijoje minėtas literatūros vadybos studijas. Ar jums, studentams, tokios studijos atrodytų naudingos, įdomios, perspektyvios?
       I. K. Iš tiesų niekada net nepagalvojau apie tokią specialybę, to neprisireikė. Atrodo, dauguma mūsų, stodami į lituanistiką, suprato, ką šios studijos pasiūlys ir ko galime tikėtis.
       M. K. Manau, kad iškilo vienas esminių klausimų, daug kartų diskutuotas: su kuo galėtų būti jungiamos literatūros studijos? Dvigubų specialybių perspektyva šiandien atrodo labai patraukli, praktiška, nors vargu ar Lietuvoje ji bus greitai įgyvendinta. Viena studijų pusė atitiktų kūrybinguosius, humanitarinius žmogaus interesus, kita – labai realius praktinius poreikius. Viena vertus, būtų įgyjama stipri humanitarinė, filologinė specializacija, kita vertus, kažkas, kas padėtų atrasti savo vietą šitoje visuomenėje. Galbūt literatūra ir vadyba – gana drastiškas derinys, bet kas žino, galbūt tokias taisykles ir diktuoja šiuolaikinis gyvenimas?
       T. A. Man dar mokykloje buvo aišku, kad jei renkuosi filologiją, iš šito „užsiėmimo“ neužsidirbsiu. Kai manęs paklausia, ką darysiu baigęs universitetą, kuo „būsiu“, pridėdami – kalbininkas ar mokytojas? – atsakau, kad nežinau. Na kažkuo būsiu. Savimi.
       S. K. Klausimas, kas būsi – kalbininkas ar mokytojas – neatskleidžia kai kurių tendencijų?
       T. A. Be abejo, tai atspindi visuomenės supratimą, kas yra lituanistikos studijos ir kokių perspektyvų jos teikia. Kaip minėjau, daugelis net nežino, ko mes mokomės studijų metais, kokių žinių įgyjame. Tačiau gal ir nereikia reikalauti, kad žinotų, suprastų. Juk kitos specialybės žmogus, grįžęs pavargęs iš darbo, iš gamyklos, vakare tikrai neatsiverčia A. J. Greimo, nesidomi kirčiavimo paradigmomis – jam tai nerūpi. Kaip ir filologas negalvoja apie J. C. Maxwello lygtis. Bet svarbos negalima matuoti populiarumu. Todėl lituanistika niekada nebus populiari – ji nėra versli.
       Giedrė Kazlauskaitė. Kai kuriose išsakytose mintyse įžvelgiu glūdint tą patį mesianizmą, nuo kurio tarsi traukėmės: literatūros studijos turi gelbėti visuomenę nuo jos pačios. Reikėtų atsikratyti tokio neteisingo požiūrio. Aš labai įtariai žiūrėčiau į kokias nors dvejopas studijas, tarpdalykiškumą. Kai stojau į universitetą, man buvo įdomi lituanistika, ir visai nesinori savęs apkrauti papildomų, net nereikalingų žinių svoriu. Puikiai suvokiu, kad baigusi studijas neturėsiu ką pasiūlyti visuomenei, o visuomenė – man.
       M. G. Mano nuomone, literatūros vadybos studijos taip pat nereikalingos, užtektų geros kultūros vadybos, kuri padėtų visuomenei suvokti kultūros reiškinius ir jų poveikį, o skaidyti į literatūros vadybą, istorijos vadybą ir pan. nėra prasmės. Svarbiausia sukurti tinkamą kultūros politiką. Menkinantį požiūrį į filologus aš taip pat esu pajutęs, bet nemanau, kad kliūva tik lituanistams – greičiausiai toks požiūris susiformavęs apie humanitarus apskritai. Galbūt trūksta visuomenės tolerancijos, motyvuotesnio asmeninio nusiteikimo. Žinoma, filologijos studijos tarsi iš anksto priklijuoja etiketę: arba lituanistas, arba iš viso bedarbis.
       V. P. Kiek mes galime prisidėti prie to, kad neigiamas požiūris į filologiją bei humanistiką pasikeistų, kiek galime padėti kurti savo (galbūt naują) įvaizdį? Ar įvaizdis nėra svarbu, o svarbu tik žinoti, kodėl esi čia, kad lituanistiką pasirinkai sąmoningai ir jokia visuomenės nuomonė to pasirinkimo pakeisti negali?
       M. G. Iš tiesų gal ir galima save kritikuoti už hermetiškumą. Užsidarymo tik savo terpėje akademinėje aplinkoje tikrai esti. Kartais juntamas įtarus vyresnės kartos požiūris į bandymus atidengti trūkumus, išryškinti vykstančius procesus, šiek tiek kitaip juos priimti, analizuoti, vertinti. Visuomenėje, kurioje aš norėčiau gyventi, kokią ją įsivaizduoju, sugyvena ir statybininkas, ir lituanistas, ir jie puikiausiai gali pasišnekėti, būti kartu, draugauti. Tiesiog dabar yra daug stereotipų, ir naujų, ir likusių iš tarybinių laikų, ir pirmiausia reikia patiems stengtis iš jų išsiveržti.
       M. K. Sakai, kad iš tarybinės okupacijos metų į šiandieną ateina kažkokie neigiami stereotipai, bet juk tais laikais lietuvių literatūra kaip tik turėjo didelį pasisekimą, žmonės pirko poezijos knygas, skaitė lituanistines monografijas, tai buvo prestižas. Kas atsitiko, kaip tau atrodo? Kur visa tai išnyko? Kodėl ištirpo tas „simbolinis kapitalas“?
       M. G. Dar pokalbio pradžioje buvo kalbėta apie literatūrologiją kaip nacionalinės tapatybės kūrimo instrumentą. Lietuvių literatūra, literatūrologija buvo tapatinama su lietuviškumo puoselėjimu. Atkūrus Nepriklausomybę, dingo būtinybė tai daryti, nebėra pareigos gintis, atsirado kitokia erdvė, kurioje tarsi esame jau nebereikalingi. Perėjome į visai kitą laiką ir kitą erdvę. Tačiau aš tikrai nejaučiu nostalgijos buvusiai padėčiai; tų laikų ir neatsimenu, bet galiu įsivaizduoti, kaip buvo. Blogai, kad dabar ši praeitis pateikiama kaip idealus projektas, kuriuo turime remtis. Nemanau, kad reikėtų imti kažką restauruoti, tiesiog dabar reikia kurti, rasti savikūros būdų. Kol kas aš ir pats asmeniškai, ir, kaip matyti iš vykstančių diskusijų, mes visi jaučiamės tarsi pakliuvę į aklavietę. Galbūt tik laiko klausimas, kada ir visuomenė, ir mes patys į save pažvelgsime kitaip, ateis naujos patirtys, baigsis vaikiškas savo emocijų tenkinimas, kurį liudija ir popkultūros, popliteratūros suklestėjimas, ir pereisime prie rimtesnės kūrybos, kartu ir rimtesnio požiūrio į humanitarines specialybes.
       T. A. Yra dar vienas aspektas: visuomenė nemato jokios praktinės humanitarinių mokslų naudos. Juk jei nepateiki apčiuopiamo, daiktiško savo darbo rezultato, pavyzdžiui, padangų, o tik kažką rašai, tai esi kaip ir nevertingas. Bet tai jau ne filologijos problema – ji neturi teisintis dėl savo praktiškumo. Ji praktiška – praktiškesnė nei padangos. Žmogus pagal apibrėžimą yra kalbanti būtybė, o ne būtybė, turinti padangą. Antra vertus, lituanistams dabar dar nėra taip sunku, kaip, pavyzdžiui, filosofams, kurie nei už mokytojo, nei už kalbininko profesijos nepasislėps.
       Benita Lašinytė. O man atrodo, kad požiūrį į literatūrologiją, filosofiją, kalbotyrą ir kitus humanitarinius mokslus gali lemti ir šių mokslų specifika. Juk ir literatūra, ir filosofija, ir kalbotyra – tai tokia veikla, kuri atrodo tarsi žaidimas dėl paties žaidimo, todėl ir negali suteikti didelės praktinės naudos. Žaidimas protu, mintimis, intelektu, tik ne visi tai supranta, vertina, priima, bet gal to ir nereikia reikalauti?..
       T. A. Gal net ir ne visai žaidimas...
       L. A. Atrodo, kad mes atsiduriame tarsi H. Hesse's žaidime stiklo karoliukais, kai vieni žaidžia, kiti gyvena. Aš manau, kad problema yra kita: ne visuomenė atsiriboja nuo lituanistų, bet patys lituanistai sugeba užsidaryti nuo visuomenės. Labai paprastas pavyzdys, susijęs su metodologija. Jei laikysimės požiūrio, kad savo objektą – literatūrą – tyrinėjame tik literatūriškai, literatūros pasaulio rėmuose, ir į daugiau nieką nekreipiame dėmesio, net į visuomenę, kurios nariai esame, ir dar pasakome: štai čia yra popliteratūra (beje, ginčyčiausi ir dėl paties termino, mano akimis, reikėtų sakyti paraliteratūra), kurioje nėra jokios estetikos, todėl mes ją atmetame, net nepažiūrėdami, kas rašoma, nekeldami klausimo, kodėl taip rašoma, tai jau yra mūsų pačių užsidarymo ir mūsų pačių izoliacijos reikalas. Todėl paskui nereikia klausti, kodėl mūsų nesupranta.
       Jurgita Žana Raškevičiūtė. Norite pasakyti, kad dialogą su visuomene rasite skaitydama tik tuos nepaskaitomus tekstus?
       L. A. Ne, aš to neteigiu ir tokių tekstų pati tikrai nesu daug skaičiusi. Bet juk mes, literatūrologai, kalbėdami, ginčydamiesi apie populiarąją ar paraliteratūrą, net neapsibrėžėme, ką ja laikome. Visiškai neaišku, kas telpa ir turi būti įtraukiama į tuos rėmus, kur yra riba, nurodanti popliteratūros ir literatūros skirtį. Tai yra problema. Juk jei šiuo metu regimas toks reiškinys, tai gal ir reikia apie jį kalbėti, o ne užsimerkti ir pasinerti tik į savo žaidimus? Žinoma, smagu žaisti stiklo karoliukais, tačiau tada nereikia pykti, kad mūsų nepriima ir nesupranta.
       T. A. Kita vertus, kaip apie tai kalbėti? Juk yra kalbos skirtumų. Kokį būdą rasti, kad mus suprastų? Jei apie literatūrą kalbi žmogui, skaitančiam tik popliteratūrą, turi nuleisti kartelę.
       L. A. Argi mes esame taip aukštai, kad negalime žengti to žingsnelio žemyn, pasirinkti paprastesnės kalbos? Žinoma, be specialių žinių nesuprasi A. J. Greimo semiotikos terminų, bet ar jie visada būtini?
       T. A. Tačiau ar žmogus, skaitantis R. Chandlerio detektyvus, iš tiesų norės padėti juos į šalį ir atsiversti daug neįdomesnį straipsnį apie R. Chandlerio kūrybą?
       L. A. Manau, galima tai padaryti, galima sudominti, tik nebūtinai neįdomiais straipsniais.
       V. P. Čia galima prisiminti kad ir knygų anotacijas, apžvalgas. Ar turėtume jas atiduoti tik į leidėjų rankas? Gal turėtų atsirasti daugiau recenzijų, ne tik giriančių gerus kūrinius, bet ir atsijojančių tuos nepaskaitomus tekstus? Aišku, galima ir nereaguoti į didžiulį lietuviškų ir verstų knygų srautą, anotacijas priskirti reklamos ir ryšių su visuomene priemonėms ir ramiai būti tarp savo pasirinktų vertybių.
       Mūsų pokalbyje ryškėja dvi pozicijos: vieni atsitraukia nuo šiuolaikinės kultūros, gal ir ne visada kultūringų procesų, ir lieka prie elitinės, intelektualiosios literatūros, gyvena savo gražiu asmeniniu pasirinkimu, nieko nelaukia iš visuomenės, kaip ir nieko nesistengia jai duoti; kiti savo pasirinkimą bando derinti su dabarties socialiniais, kultūriniais procesais ieškodami savito būdo apie juos kalbėti, vertinti, išlaikyti objektyvų žvilgsnį. Asmeniškai man kultūra ir literatūra yra įdomi visa: tiek intelektualūs minties bei jausmo žaidimai, estetinis mėgavimasis, tiek jį supantys, greičiausiai laikini paratekstai, atspindintys visuomenės kaitą, sopulius ir džiaugsmus. Aš mėgaujuosi skaitydama gerus tekstus, bet negaliu užsimerkti prieš blogus – suvokiu juos kaip reiškinį, kylantį iš pasaulio, kuriame taip pat gyvenu.
       G. K. Negalima sakyti, kad apie popliteratūrą visai nekalbama. Užtenka prisiminti, kokio rezonanso sulaukė S. Parulskio recenzija, skirta A. Pogrebnojaus knygai. Tačiau universitete, mano nuomone, kalbėti apie tai tikrai nereikia. Aš pati esu profesionalė ir galiu vertinti, analizuoti, matyti, kas yra kas. Man geriau gauti daugiau žinių apie K. Donelaitį ar V. Krėvę.
       T. A. Juolab kad studijos iš tiesų yra gana įtemptos, laikas suspaustas ir ne visada jo pakanka net reikiamai, norimai klasikinei literatūrai perskaityti, daug kas prašokama.
       M. K. Grįžkime prie idėjų, prie teorinių ar pasaulėžiūrinių pagrindų, kuriuos studentai įgyja per studijų metus ir kurie turi padėti suprasti literatūrą. Pakalbėkime apie jūsų intelektualinius interesus: ar visi jie patenkinami, o gal už universiteto sienų atrandate daugiau idėjų, apie kurias čia galbūt visai nekalbama? Ar jūsų karta dairosi kokių nors teorijos, filosofijos naujovių, o gal dabar literatūros teorijos srityje – štilis? Vis dėlto per šią Lietuvos studentų lituanistų konferenciją man pasirodė, kad aiškiai matomos skirtingos studentų teorinės pakraipos: išsiskiria hermeneutinė, fenomenologinė kryptis, sociologijos ir kultūrologijos linija, postmodernizmo, poststruktūralizmo teorijų akcentai. Kaip jums patiems sekasi orientuotis tokiame idėjų lauke?
       T. A. Man pačiam įdomi ne tiek metodologija, skirtingos mokyklos, kiek mąstanti eseistika, tarkim, A. Nykos-Niliūno, T. Venclovos, kuri visą laiką lieka aktuali mano mintyse. Mano nuomone, kiekvieno humanitaro idėjų rezervo centrą turi sudaryti asmeninis aštrus mąstymas.
       J. Ž. R. Norėtųsi prisiminti kito pokalbio metu išsakytą jūsų, Mindaugai, mintį apie tai, kad iš tiesų universitete labai trūksta gilaus, išsamaus filosofijos tradicijos pažinimo. Baigę bakalauro studijas, mes būname neskaitę Platono „Faidro“ ir daugelio kitų veikalų, nekalbant apie tai, kad ir pagrindiniai filosofijos tekstai lieka tik užgriebti. Ir tada postmodernizmo teorijos atrodo nesuvokiamos ar suvokiamos tik iš dalies, primityviai. Tai yra labai didelė problema. Juk mes pirmiausia turime gebėti atsekti kultūros mąstymo tradiciją, kad per ją suvoktume dabarties perspektyvas, ir ką patys darome.
       V. P. Tikrai šis klausimas ne kartą yra iškilęs mums su bendramoksliais diskutuojant ir universitete, ir neoficialioje aplinkoje. Atrodo, visi jaučiamės studijų metais tik perbėgę tradicijų, teorijų, netgi literatūros kūrinių paviršiumi ir neturėję laiko stabtelti prie esminių dalykų. Kartais pagalvoju, kiek ši stoka priklauso nuo mūsų pačių (juk literatūros sąrašai dėstytojų pateikiami labai ilgi ir išsamūs), o kiek dėstytojai nesugeba mūsų uždegti.
       M. G. Iš savo asmeninės patirties norėčiau pasakyti, kad kartais būna labai sunku nubrėžti ribas tarp įvairių literatūros teorijų, metodologijų, pavyzdžiui, kaip ir kas skiria hermeneutiką ir fenomenologiją? Tada sunku orientuotis, išvengti metodologinių klaidų. Man atrodo, kad, kalbant apie literatūros teoriją, pirmiausia reikia kalbėti apie metodologiją ir tam tikrais metodais kuriamas prasmes. Pritariu minčiai, kad apie poststruktūralizmą negalima kalbėti neišmanant struktūralizmo, neskaičius F. Nietzsche's, K. Marxo tekstų, iš kurių jie išauga. Bet aš grįžtu nuo literatūros mokslo prie Lietuvos literatūros mokslo, kuriam turbūt tik devyniasdešimt metų ir kuriame įvairios pasaulinės tradicijos iki šiol gana menkai funkcionavo, todėl turėjome per mažai laiko, kad tie skirtumai būtų aiškūs.
       Be to, ne kartą pastebėjau, kad metodologijos būna įtraukiamos į vertybinius svarstymus, kartais vienas ar kitas metodas atmetamas grynai dėl asmeninių literatūrologų nusistatymų. Nuo to reikėtų atsiriboti, nepamiršti, kad metodas turi savitą mechanizmą, „pagaminantį“ prasmę, negalima tiesiog kvestionuoti, kompromituoti.
       Viktorija Daujotytė. Prisipažinsiu – dabar, klausydami jūsų, mes su Marijumi Šidlausku klausėme vienas kito, ar Žemaitė yra rašiusi poptekstų. Ir negalėjome tiksliai atsakyti: lyg ir taip, lyg ir ne. Ir radau vieną, man atrodo, labai svarbų argumentą: kad ir ką Žemaitė rašė, jos tekstai visą laiką sutapo su tuo, kas ji buvo. Tai esminis dalykas, kalbant apie literatūrą bei jos ribas.
       Kitas momentas, kurį atsiminėme: Žemaitės mintys laiške P. Višinskiui apie pavasarį – kaip pakluonėje išsprogo vyšnios, o ji jau pasėjo žirnius ir atsisėdusi ant ežios šnekasi su Šekspyru. Taigi mes sprendėme tokį klausimą: ar ji intelektualiai šnekasi su Šekspyru, ar ne visai? Vis dėlto reikia sutikti, kad ne visai. Tačiau kodėl ji kalbasi ir gali susikalbėti? Atsakymas paprastas – nes kalba iš gyvenimo. Žemaitę ir Šekspyrą jungia jo didenybė pagrindinis tekstas – gyvenimas. Ir Žemaitė iš jo, iš šito teksto, labai gerai supranta Šekspyrą, meilės reikalus, kas yra Romeo ir Džuljeta ar Hamletas.
       Gėrėjausi girdėdama jūsų kalbose savotišką to didžiojo teksto jutimą, galbūt net jo ilgesį, kuris tarsi daug ką išsprendžia ar padeda išspręsti. Galvojant apie šį, pagrindinį, tekstą, mūsų lituanistinės, humanitarinės studijos įgyja naują motyvaciją – netikėtai ji ateina iš ten, iš kur mes jau seniai nelaukėme. Mes, filologai, tekstų žmonės, turime arba galime įgyti didelių galimybių gyvenimo tekstams skaityti. Kai žmogus pradeda skaityti ir gyvenimo tekstą, arba skaitydamas jį vienu metu dar skaito daug ir kitų tekstų, tada viskas gali atsistoti į savo vietas, nes jo nebepajėgia suvilioti tik metodologijos, tik svetimų protų padariniai. Gerai, kad imame dalyvauti kaip būnantys žmonės: aš esu tas, kuriam reikia to, aš esu čia todėl, kad esu tas, kuriam reikia to, ką aš galiu arba tikiuosi čia rasti. Aš esu, aš galiu, būnu, pasirenku, aš mąstau, man to reikia ir jeigu yra šitaip, aš iš šito savo centro galiu padaryti tai, ką pajėgsiu padaryti. Pasitikėjimas taip ir turi būti įgyjamas – iš santykių, kurie susidaro tarp mūsų kaip mąstančių žmonių, kaip sugebančių savarankiškai spręsti ir apsispręsti, pasirinkti, ir iš santykio su kitas mąstančiais, pasirenkančiais ir apsisprendžiančiais žmonėmis.
       O literatūra – tokia ar kitokia? Ji įvairi, griežtas ribas, kurias mes galėtume imti ir nubrėžti, kad čia jau yra literatūra, o čia – jau ne, ne visada galima rasti, ir mes dėl tų ribų turime nuolat mąstyti. Todėl privalome žiūrėti ir vienur, ir kitur. Visi tekstai mums priklauso. Šioje studentų mokslinėje konferencijoje kalbėta apie kitą šiuolaikinę didenybę – reklamą, vadinasi, toks svarstymas vyksta. Aš tikrai negalėčiau iš širdies, visiškai įsitikinusi pasakyti, kad lituanisto objektas ir yra reklamos tekstai, bet negaliu jų atmesti ir kaip ne objekto. Atsimenu, Mindaugas Kvietkauskas, dar studentas, buvo parašęs labai gerą darbą apie reklamą, bet aš nusikaltau jam pasakydama, kad į respublikinę konferenciją su šituo tekstu negali važiuoti. Buvau konservatorė – bet konservatoriai būtini, kad novatoriai žinotų ir tikrintų ribas.
       Taigi tik norėjau pasakyti, kad kalbėjome apie Žemaitę, jos pokalbį su Šekspyru ir tame pokalbyje tarpininkaujantį gyvenimą – tekstą, kurio mes niekada neturime pamiršti. Mane labai džiugina ši gyva diskusija, jūsų kalbėjimas, dalyvavimas, jaučiu norą prisidėti ir būti kartu.
       Marijus Šidlauskas. O aš, kaip jaunasis sociologas, žinoma, neatsidžiaugiu girdėdamas tokių suinteresuotų balsų, kurie literatūrą mato per santykį su mūsų visuomene ir jaučia ją iš to problemiško, skaudaus dabarties konteksto. Tikrai negalėčiau sutikti su nuomone, kad jei plačioji visuomenė skaito populiariąją literatūrą ir kaifuoja, tai čia jos reikalas, o mes, boba, važiuosime savo vežime...
       V. D. Beje, čia irgi perfrazuoti Žemaitės žodžiai.
       M. Š. Taip, tai ir mūsų visų reikalas. Juk galiausiai visi esame žmonės ir turime kalbėtis apie tai, kas yra literatūra, koks yra mūsų buvimo tikslas bei prasmė, turime nuolat tai pasitikslinti, o kartais mes tiesiog šiek tiek per lengvai patikime tuo, kas siūloma. Turime ne bandyti kažką prisivyti, o pagaliau patikėti savo pačių egzistencine verte, savo nepakeičiamumu čia ir dabar. Tada sugrįš ir tas egzistencinis orumas, ir pasitikėjimas, ir mums nebereiks galvoti apie visuomenę. Manau, kad jei tai dar ir neįvyko, tai tikrai vyksta, ir tas procesas yra labai gražus. Jūsų regimos alternatyvos, jūsų kalbėjimas – niekieno neįpareigoti, kalbate taip, kaip būnate. Man tokia pozicija atrodo labai vertinga: baigęs universitetą, humanitarines studijas, aš ne atrodau, aš būnu, būnu žmogus, kuris, sakykime, nebijo numirti. Tai, ko gero, yra didžiulis laimėjimas, palyginti su tuo, ką siūlo madingos, verslios, perspektyvios specialybės. Jūs jau esate žmonės, kurių nebereikia instruktuoti, – štai kur didžioji filologo privilegija. Kitas klausimas – kaip tuo patikėti.
       M. K. Pokalbį turbūt galime baigti linkėdami sau ir literatūrai kurti gyvenimo tekstą, būti gyvenimu ir tiesiog būti.

       Parengė VITALIJA PILIPAUSKAITĖ