Viktorija Daujotytė. SALOMĖJA NĖRIS: FRAGMENTO POETIKA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 238 p.

 
       Gražus, didelis jubiliejus yra puikus pretekstas knygai išleisti. Žymieji klasikai turi tokią savybę – niekada nenumirti. Savybę, kurią mes, gyvieji, vadiname privilegija, o kaip vadina patys mirusieji, nežinome ir, matyt, niekada nesužinosime. Interpretacija turi didelę galią, ji yra diskurso ir bet kokio mito egzistavimo prielaida. Vieni kaupia nuosėdas, kiti jas rūpestingai šveičia, o kai prabyla koks nors užsilikęs liudytojas, – ką jūs darote, apie tokias prasmes velionis nė nesapnavo, – visi interpretuotojai atlaidžiai jam šypsosi. Tačiau Salomėja Nėris sapnavo... Jos sapno vertę atkakliai liudija Viktorija Daujotytė.

       Ką naujo galima rasti trečioje V. Daujotytės knygoje apie Salomėją Nėrį? O gal reikėtų paklausti kitaip, nes autorė nieko ypatingo ir nesiekia, tik trumpai įsimąstyti „į poetės sąmonės situaciją, būseną, žodį, sakinį“ (p. 23). Profesorės teigimu, fragmento poetika įmanoma tik tuomet, kai istorinis ir klasifikacinis aprašymas jau yra užbaigtas. Tada lieka pasinerti į estetinius išgyvenimus, kylančius intensyviai mąstant apie S. Nėries gyvenimo poetiką. S. Nėris yra tapusi tam tikru mitiniu objektu, vis dar prieštaringai vertinamu. Kita vertus, literatūrai reikalingos ryškios asmenybės, ypač su sklindančiu das Ewig Weibliche, kurį A. Nyka-Niliūnas yra interpretavęs kaip nuolat besitęsiantį dabarties momentą. Tad ir V. Daujotytei rūpi S. Nėries gyvenimo ir kūrybos prasmė, atsiverianti čia ir dabar.

       V. Daujotytės knygų skaitytojai jau seniai nebesistebi studijų gausa – nuostabą jie įpratę patirti kartu su autore atrasdami kažką nepaprasto, „blūkčiojančio“, estetiškai svaiginančio. Gana paradoksalu – autorė prasitaria, kad ją pačią veikia tik patys tekstai, o ne kalbėjimas apie literatūrą (tiesa, kaip išimtį pamini H. Nagio reakciją į S. Nėries lyriką). Tad kodėl skaitytoją turėtų jaudinti V. Daujotytės mąstymas apie literatūrą? Autorė tokiems skeptikams pasakytų, kad kalba ne apie, bet iš literatūros, o tai labai skirtingi dalykai. Vis dėlto sunku atsikratyti įtarumo kirbėjimo. Didelis autorės produktyvumas gali priartėti prie kartojimosi. Pirmiausia kartojasi tie patys nagrinėjamos poezijos fragmentai, nors kiekvienąkart į juos pažvelgiama vis kitu aspektu, nes bet koks tekstas slepia savyje ne vieną prasmę, ir tik fenomenologinė pa(si)kartojimo galimybė leidžia funkcionuoti neišsemiamam interpretacijų laukui.

       Šiuolaikiniai metodai yra linkę plėsti savo ribas. Tačiau dažnai vienų metodų šalininkai su nepasitikėjimu ir įtarumu žvelgia į kitų atstovus, ypač kai šie savaip interpretuoja bei subjektyvizuoja perimtas metodologines sąvokas. V. Daujotytė subtiliai užsimena, kad jaučia ir dekonstrukcijos ribą. Autorė rašo apie prasmės plevenimą – „buvimą nebūnant, nebuvimą būnant“, apie plevenančias fragmentinės poetikos struktūras. Gražios metaforos – it pienės pūkai ar nykštukinės biodalelės. Niuansuotas junglumas, iš dalies kylantis visumos, kosmos jausmas. Vis dėlto atsiranda rizika peržengti ribas, – galbūt tik vienintelis semiotikos metodas dėl savo metakalbos bent jau teoriškai yra objektyvus. Fenomenologija ir hermeneutika visuomet balansuoja ties blankia subjektyvumo ir objektyvumo perskyra. Pokalbyje su A. Birgere bei G. Šmitiene („Šiaurės Atėnai“, 2004 m. lapkričio 20 d.) profesorė pripažįsta, kad pati fragmento poetika yra rizikinga, pažeidžianti distancijos ribą. Tiesa, V. Daujotytė stengiasi nuotolį išlaikyti ar bent išlikti „neveikiamojo dalyvio“ (p. 162) situacijoje, tačiau kartais tekstuose ryškėja ne kalbinančiosios, bet kalbančiosios pozicija. Iš sintaksinių konstrukcijų galima pajausti pačios autorės reflektavimo ir skaitymo, kuris jai labai svarbus, gal net svarbesnis už patį rašymą, intonacijas. Pavyzdžiui: „Muzika, taip, svaiginančio ritmo pagavoje slypi muzikos galimybė“ (p. 95). Dažnu įterpiniu tampantis žodelis „taip“ reiškia ne tik teigimą, bet ir savotišką subjektyvią reakciją skaitymo metu.

       V. Daujotytė knygos pradžioje rašo apie žmogaus būties ir kultūros fragmentiškumą kaip apie archeologinį (hermeneutinį) dalies ir visumos santykį. Fragmentuose apie S. Nėrį prasmė „blūkčioja“ – fenomenologiškai rodosi ar atsiveria. Fragmento sąvokos atžvilgiu V. Daujotytės mąstyme pasirodo tam tikrų prieštaravimų. Tarkim, M. Bachtinas, kurį taip pat linkstama priskirti fenomenologinei tradicijai, teigė, kad žmogus mene yra visas – ir kūnu, ir siela. Visuma yra įprasminama per santykį su kitu, per kito (interpretuotojo) refleksiją. V. Daujotytė straipsnyje „Literatūros fenomenologija postmodernizmo erdvėje“ („Literatūra“, 2001 m., Nr. 43) rašo apie XX a. įvykusią individo decentraciją į dividą – fragmentuotą, šizofrenišką sąmonę. Todėl, profesorės teigimu, tai, kas nėra sutelkta, „o tik fragmentuota, išardyta, negali sukelti energetinio santykio, pagrįsto nuostaba“. Fenomenologijos tikslas ir esąs sutelkti bei sublimuoti. O knygoje apie S. Nėrį, pavadintoje „Fragmento poetika“, būtent fragmentas tampa nuostabos patyrimo pagrindu. Prieštaravimus galima paaiškinti nebent tuo, kad autorė pasineria į postmodernistinį žaidimo kontekstą – į tam tikrą „simbiozinę postmodernistinę hermeneutiką“. Žaidimą fragmentais, kaip chaotišką, niekam neįpareigotą veiksmą, liudija ir pati V. Daujotytė: „Tų mažyčių, keistų lapelių, kurie buvo kišami į didelį voką, susidarė nemažas pluoštas <…>; ėmiausi klasifikuoti: vienus į vieną voką, kitus – į kitą. Žaidžiau tokį žaidimą“. Rašymas ant lapelių arba rašymas fragmentais visų pirma yra atėjęs iš dienoraščių tradicijos (plg. A. Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentus“), o jų rašymas sau, net ir labai intymus, ne tik praktiškai, bet ir teoriškai netenka prasmės, kai suvokiama, kad pati kalba atlieka fikcijos, dekonstravimo vaidmenį.

       Labiausiai autorei artimas reikšmės pėdsakų, archirašto ieškojimas, kuris skatina skaityti, nes skaitant sukuriama ne reikšmė, bet apčiuopiamas ženklas, nurodantis dar į kažką kitą, negu jis pats. Kitaip tariant, dėmesio centru tampa decentruotas diskursas. Toks skaitymas galėtų būti siejamas su nagrinėjamų S. Nėries eilėraščių ar jų segmentų keliomis redakcijomis, dienoraščiais, rankraščiais – genetiniu pirminio rašto ieškojimu. Lyginama, stebima, kaip poetė išgrynina paskutinį eilėraščio variantą iki paties skaidriausio kalbos branduolio, kaip susiduria prasmės (pvz., „Theatrum Mundi: gramatika“). Tačiau dekonstrukcija kalba ir apie kitus dalykus: jos tikslas – ne perskaitymas, bet neįskaitymas, neišvengiamos supratimo klaidos demaskavimas.

       Įdomu, kad poetės bendrakartis (V. Daujotytės sąvoka) J. Aistis pats mėgo rašyti apie poesis et veritas, aiškinti savo teksto genezę, o S. Nėries atveju tokį vaidmenį prisiima V. Daujotytė. Autorė analizuoja tartum grįždama prie rašyto, bet neparašyto S. Nėries eilėraščio. Susitelkia ties struktūriniais elementais – rimais ar žodžių pasikartojimais. J. Habermasas apie J. Derrida yra pasakęs, kad savo gramatologijoje (šią sąvoką V. Daujotytė linkusi versti į raštologiją) jis įrodęs, jog fonetika yra tos pačios kilmės kaip ir metafizinis mąstymas. Panašiai galima pasakyti ir apie V. Daujotytę – profesorės apmąstymo objektas – detalė – visuomet pakyla į metafiziką. Metafizinį veiksmą leidžia atlikti metafora, o jai autorė sukuria vis naujas definicijas, šįkart tokią: „Metafora yra ekstatinių būsenų pėdsakas kalboje, jau sukristalėjęs“ (p. 166).

       Fragmentai rašomi ne tik iš eilėraščių tekstų, bet ir iš būsenų, nuotaikų, pajautų – nuo faktų iki sapnų, ezoterikos.

       Jie neįpareigoja kalbėti apie visumą, galima susitelkti į rūpimą ar naujai pasirodančią esmę. Visa tai gali kalba kaip kalba, – pasakytų H. G. Gadameris. Meninio kontempliavimo procesas yra pokalbis, šiuo atveju – dviejų moterų. Tokios moterys spinduliuoja egzistencine rūpesčio aura, jos trokšta kažką pasakyti. Tas kažkas, pačios profesorės pamėgtu žodžiu tariant, yra „tarp“ poezijos ir mokslo. Su kuo nors nesutikti ar ginčytis būtų beprasmiška. Tekste pateikiamos ne abstrakčios charakteristikos, bet iš patirties kylančios įžvalgos. Ar galima nesutikti su teiginiu, kad oranžinė S. Nėries pavasario diena yra toks „vienintelis lietuvių literatūroje dienos apibūdinimas“ (p. 168) arba kad žodis „pusnuogiai“ tikriausiai vienintelį kartą lietuvių poezijoje yra sualsavęs tokia aistra ir gyvybe (p. 174)? V. Daujotytė kalba iš žinančiosios, reginčiosios (raganiškosios) pozicijos. Toks kalbėjimas yra itin gilus, prasmingas, turintis literatūros mokslo raidoje tradiciją – ateityje ji gal net bus pavadinta daujotytiška. Nesutinkančiam ar fenomenologinių rodymųsi tekstu nepasitikinčiam skaitytojui belieka ieškoti kitos alternatyvos, kurių pasiūla šiuolaikinėje lietuvių literatūrologijoje nėra tokia jau didelė. Kas pažvelgs į S. Nėrį ir visą jos recepciją iš kokio nors modernaus sociologinio žiūros taško ir parašys išsamią studiją? Kita vertus, galbūt S. Nėries eilėraščiai visa savo spinduliuojančia, išgryninta lyrikos energija gali atsiverti tik kartą, o visa kita tebus interpretacijos – nuosėdos, apnašos, klaidinantys ar niekur nevedantys pėdsakų pėdsakai.

       „Poetės veltiniai“ – viena įstabiausių nuotraukų, iliustruojančių knygą. Kaip tikrai autentiškas S. Nėries būties fragmentas. Daiktiškas, kone kūniškas. Poetės metonimija. Tiktų būti net ir šiuolaikinio meno objektu. Tokių fragmentų refleksija tik įrodo, kad svarbiausia yra filosofiškojo cogito galimybė mąstyti iš pačios literatūros ir surasti naujų gyvenimo – teksto prasmių.