2005 m. sausio 20 d. „Kultūros barai“ kartu su Pilietinės visuomenės institutu ir Atviros Lietuvos fondu pakvietė į diskusiją, skirtą žurnalo 40-mečiui. Fondo salė buvo apypilnė: susirinko žmonės, dirbę redakcijoje bei redkolegijoje, bendradarbiavę žurnale ir, žinoma, tie, kuriuos suintrigavo temos pavadinimas: „Kultūros politika Lietuvoje: inercija ar naujoviški sprendimai“. Nepatenkintų kultūros politika Lietuvoje dabar netrūksta. Daug ir nuomonių. Nemaža jų dalis patenka ir į „Kultūros barus“.

       Vyriausiasis redaktorius Bronys Savukynas pasidžiaugė didele auditorija. Toliau, lyg rodydamas kuklumą, lyg praktiškumą, jis pašmaikštavo, kad redakcija jubiliejų nešvenčia, nors tokių siūlymų būta ne kartą. Buvo paaiškinta, kad ji ištikimai laikosi V. Kavolio pamokymo: „Kai kultūra degraduoja, pradedama švęsti jubiliejus“. Tarp tų dalykų ryšio tikriausiai nėra, bet gražiai pasakyta, tuo labiau, kad jubiliejus vis dėlto surengtas. Numatytos intelektualinės vaišės buvo nė kiek ne blogesnės už ritualinius komplimentus ir dabar taip mėgstamus banketus.

       Įvadinius pranešimus perskaitė Ž. Jackūnas ir E. Bajorinienė. Pašaliniam žmogui galėjo susidaryti įspūdis, kad pirmasis pranešėjas atėjo nelabai pasirengęs. Ir nors buvo pristatytas kaip Kultūros ir filosofijos instituto direktoriaus pavaduotojas, kalbėjo kaip vidutinis politikas, t. y. rėmėsi vien tik savo politinės veiklos patyrimu, kurį jis, matyt, labai brangina ir laiko savotišku kultūros politikos visrakčiu (tikriausiai jis nė kiek neabejoja savo politinės veiklos efektyvumu ir sėkme). Didelę jo minėtų faktų dalį sudarė atsitiktinės nuogirdos ir laikraštinės „antys“, paskanintos gana tendencingomis partinėmis faktų interpretacijomis. Atrodė, kad pranešėjas nėra turėjęs progos susipažinti nei su kitų Europos šalių kultūros politikos „naujoviškais sprendimais“, nei su šios srities teorine baze.

       Bet keisčiausia buvo tai, kad Lietuvos kultūros politikos nesėkmių jis ėmė ieškoti ne valstybės valdžios, bet visuomeninių judėjimų ir visuomeninių organizacijų veikloje, atskirų žmonių grupių iniciatyvose.

       Daugiausia dėmesio ir priekaištų susilaukė Lietuvos kultūros kongresas. Anot Ž. Jackūno, pirmasis Lietuvos kultūros kongresas 1990 metais parengęs ir pirmąjį kultūros politikos  p r o j e k t ą  (ar net  p r o g r a m ą ). Tačiau jis buvęs labai bendras, nenumatęs konkrečių įgyvendinimo būdų ir todėl likęs popieriuje. (Beje, pats Ž. Jackūnas šiame kongrese perskaitė pranešimą „Masinė kultūra Lietuvos kultūros rytdienos kontekste“, parengė „Lietuvos kultūros koncepcijos metmenims“ skyrelį „Švietimo sistema“ ir dokumentui „Lietuvos kultūros būklė“ – „Lietuvos mokykla sovietizacijos pinklėse“, vadinasi, lyg galėjo žinoti, kokio pobūdžio dokumentai ten buvo parengti.)

       Antrasis kongresas buvęs ne tik naivus (suprantama, šiame kongrese Ž. Jackūnas jau nedalyvavo), bet dar ir pavojingas: jis siekęs sukurti kultūros tarybą, kuri dubliuotų ar net perimtų Kultūros ministerijos funkcijas (šį gandą anuo metu paskleidė vienas politikas, o Ž. Jackūnas ne tik jį priėmė už gryną pinigą, bet ir iki šiol jį kiekviena proga kartoja). Bet tas projektas nepasisekęs, ir kultūros kongresas suiręs.

       Apie trečiąjį kultūros kongresą ir jo išrinktąją tarybą pranešėjas turbūt nėra girdėjęs, todėl trečiąjį Lietuvos kultūros politikos etapą jis susiejo jau ne su kongresu, bet su atskirų kultūros sričių projektų rengimu. Anot Ž. Jackūno, tie projektai dažniausiai buvę abejotinos vertės, jais tik buvę siekiama prieiti prie biudžeto lėšų.

       Nebūčiau, žinoma, į šią kalbą reagavęs, jeigu tai būtų buvęs tik šio gražaus renginio atsitiktinis, sakykime, tam tikros nuotaikos pakurstytas atvejis arba bent kas nors šioje diskusijoje būtų išreiškęs abejonę dėl tokio „nenaivaus“ Lietuvos kultūros politikos pavaizdavimo, šiaip ar taip, pretenduojančio į „naujoviškus sprendimus“. Bet to neįvyko, ir nežinau, kuo tai paaiškinti.

       Nemanau, kad visi susirinkusieji buvo tokie nomenklatūrininkai. Tuo labiau, kad iš auditorijos nedaug kam buvo leista išsakyti savo nuomonę. Bet niekas iš kalbėtojų į Ž. Jackūno kalbą nereagavo iš esmės. Galbūt jų dėmesys buvo sukoncentruotas į kitus dalykus, su kuriais jie tiesiog buvo asmeniškai susiję. Ir tikriausiai todėl buvo dirgliai reaguota į pranešėjo mintį dėl pateikiamų kultūros projektų kokybės. Bet Ž. Jackūnas užkliudė ne tik ambicijas, o principinį dalyką. Ir to nevalia nutylėti. Gaila, kad buvo tik apsišaudoma replikomis dėl kokio žodžio, detalės. Diskusijos tema juk reikalavo atskleisti, kokia yra toji kultūros politikos inercija ir kaip ją būtų galima įveikti.

       Tikriausiai Ž. Jackūnas tą antivisuomenišką nuostatą atsinešė iš Seimo, gal dar iš seniau, kai tik ėmė save tapatinti su valdžia. O gal?.. Aš nenoriu pasakyti, kad jis tokios tapatybės neturėtų laikytis. Tai – jo privatus pasirinkimas, kurį demokratinėje valstybėje privalu gerbti. Bet ir valdžios žmogus neturėtų teisės atsakomybę už savo ir kitų pareigūnų politines nesėkmes suversti ant visuomenės galvos. Už politiką pirmiausia atsakingi politikai. Valstybės valdžia tam ir išlaikoma, kad valdytų politiką ir tarnautų visuomenei. Piliečiai jai patiki savo pačių pastangomis sukurto turto dalį, administracinę, teisinę galią, pagaliau prievartos aparatą. Todėl, švelniai tariant, ne visai sąžininga apeiti pareigūnų atsakomybę už politiką ir kaltinti kokias nors organizacijas ar kultūrinius judėjimus.

       Aš visai neketinu ginti visuomeninių organizacijų. Tik jų trūkumai ne tokie, kaip juos vaizduoja Ž. Jackūnas. Menkas pilietinės visuomenės kultūrinių organizacijų brandumas – inteligencijos stoka, nesirūpinimas bendrais reikalais, egocentrizmas, ambicijos, nemokėjimas klausytis, diskutuoti, skirti esminius dalykus nuo smulkmenų, daryti kompromisus, susitarti – aiškiai regimas. V. Kudirkos aprašytas inteligentiškas „kinkų drebėjimas“ taip pat tebėra išlikęs, o parsidavinėjimas „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ turbūt dar labiau išvešėjęs.

       Visuomeninių organizacijų didžiausia kaltė, kad jos nebuvo pakankamai susitelkusios, atkaklios ir dantingos: nepakovojo už bibliotekų ir pačių bibliotekininkų geresnį finansinį aprūpinimą; mažai ką tepadarė, kad nacionalinė televizija tikrai vykdytų įstatymu numatytą kultūrinę misiją; aktyviai nepasipriešino grėsmingai plintančiai visuomenės demoralizacijai; beveik nepadėjo politikai suartėti su dorove; neužteko atkaklumo, kad būtų sustabdytas Vilniaus senamiesčio niokojimas, išliktų „dangoraižiais“ nesužalotas istoriškai susiklostęs miesto siluetas ir pan. – žodžiu, neprivertė valdžios tinkamai atlikti savo pareigų. Dėl to silpnumo ir inertiškumo jos turi šiandien raudonuoti prieš visą tautą, o ypač – prieš būsimąsias kartas.

       Bet kad ir ką manytume, pagrindinės kaltininkės vis dėlto ne visuomeninės organizacijos. Už jas svarbesni yra atsakingi valdžios pareigūnai. Jeigu apeitume šią elementarią duotybę, tektų kaltinti tautą net ir už Stalino laikų represijas.

       Pirmiausia dviprasmiška pati Ž. Jackūno laikysena. Iškeldamas visuomeninį Kultūros kongresą į pirmą planą, jis lyg ir norėtų būti demokratas, t. y. pripažinti, kad tas kongresas turėtų daryti įtaką kultūros politikai. Bet kai tas kongresas pasiūlo susitarti, kaip jis galėtų tą įtaką daryti, t. y. įteisinti, kaip jis galėtų bendradarbiauti su valdžia, pats Ž. Jackūnas tą pastangą ima vadinti pretenzijomis į ministerijos statusą. Tuo labiau, kad tas siūlymas nebuvo koks ypatingas išradimas. Jis iš esmės atitiko skandinaviškąjį modelį, taikomą įvairiose Europos šalyse ir palaikomą Europos Sąjungos ekspertų.

       Galima tik stebėtis, kad apie tą modelį nieko nežinojo ir dabar nežino „grynieji“ valstybininkai, iki šiol taip ir nesupratę (o gal ir apsimetę, kad nesupranta) kongreso intencijų. O jeigu žino, kodėl priešinasi moderniausią kultūros politikos modelį pritaikyti Lietuvai? Sakykime, kad kongreso rengėjai jį sugadino. Bet kodėl tada nesiūloma ištaisyti pateikto projekto klaidų? O gal projekto kritikams žinomas geresnis ir už tą, kurį rekomenduoja nešališki ekspertai? Jeigu taip, kodėl tada jo niekas nepasiūlo? Bet loškime atviromis kortomis. Ar ne geriau būtų tiesiai sakyti: šitas modelis mums per daug demokratiškas, mes esame konservatyvūs žmonės ir nenorime, kad visuomeninės kultūros organizacijos darytų įtaką kultūros politikai?

       Ž. Jackūnas kongreso dokumentus skelbia valstybiniu projektu ir lyg tikisi jo įgyvendinimo, bet, šaipydamasis iš tariamų pretenzijų perimti Kultūros ministerijos funkcijas, jis savo valdininkiška nuostata atima teisę visuomeninei organizacijai susitarti su valdžia, taigi ir realias galimybes daryti įtaką valstybės kultūros politikai. Tai nori ar nenori Ž. Jackūnas, kad visuomenė kištųsi į kultūros politiką ir formuotųsi pilietinė visuomenė?

       Kodėl Ž. Jackūnas taip beviltiškai painiojasi? Gal lemia tas politinis angažavimasis, kurio jis nėra gerai apmąstęs, o gal taip yra dėl to, kad jis yra kietas valstybininkas, bet postautoritarinė laiko dvasia kartais priverčia vaidinti demokratą? Tai, tiesą sakant, nesvarbu. Svarbiausia, kad, nepriklausomai nuo formaliai sakomų žodžių, iš tikrųjų įnirtingai priešinamasi demokratizacijai.

       Nenorėčiau sakyti, kad Ž. Jackūnas nė kiek nesidomi, kas darosi europietiškoje kultūros politikoje, ar kad tiesiog tyčia iškreipia faktus, jog susikurtų sau patogią ideologinę schemą. Bet dažnai nežinau, kaip pabėgti nuo tokios minties, nes tai, ką jis sako, su realybe neturi beveik nieko bendra.

       Pavyzdžiui, pirmojo Kultūros kongreso dokumentai nepretendavo ir negalėjo pretenduoti į valstybinį projektą: pirma, jie neturėjo projektams būdingo vieningumo (juos sudarė pakankamai tarpusavyje nesuderinti sumanymai, aprašymai, pageidavimai, lūkesčiai); antra, jų priėmimas buvo atidėtas pusmečiui, bet numatyta konferencija neįvyko, ir šie dokumentai neįgijo jokios galios net patiems tų dokumentų rengėjams. Todėl niekas ir neprivalėjo siekti, kad jie būtų įgyvendinti. Bendra kultūros programa ar projektas yra grynos Ž. Jackūno fantazijos vaisius.

       Žinoma, vieną kitą kongreso idėją vėliau bandyta įgyvendinti. Viena jų išaugo iki oficialaus dokumento, kuris ilgai buvo ginčytas, daug kartų perrašytas, bet taip ir nesulaukė paramos Seime. Tai – „Kultūros politikos nuostatos“. Jas vėliau, kaip vykdomosios valdžios strateginį dokumentą, patvirtino Vyriausybė. Nors šios nuostatos smarkiai nutolo nuo pirminio varianto ir turbūt ne visais atžvilgiais į geresnę pusę, bet vis dėlto šioks toks kultūros politikos orientyras atsirado.

       Kitas sumanymas, kuriam buvo skirtas antrasis kongresas, – „Bendrasis kultūros įstatymas“. Seimas jį taip pat „numarino“ (jį „užmiršo“ net pats energingiausias projekto rėmėjas bei kūrėjas V. Andriukaitis, atkakliai diskutavęs su kitais rengėjais dėl skandinaviško modelio reikalingumo ir daugiausia dirbęs prie jo galutinio varianto). Tačiau energingos žmonių grupelės pastangomis buvo priimtas kitas kartu su „Bendruoju kultūros įstatymu“ projektuotas, bet siauresnės paskirties „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų“ įstatymas. Pagal jį sukurta ir Etninės kultūros globos taryba, kuri savo statusu labiausiai atitiko kongreso sumanytąją kultūros tarybą. Mano žiniomis, tai buvo vienintelė tikrai nepriklausoma taryba, kuri mėgino koordinuoti visuomeninių organizacijų ir valdžios institucijų veiklą kultūros problemoms spręsti. Bet dabar valstybininkai, arba valdžios atsiribojimo šalininkai, gali triumfuoti: Kultūros ministerijos pastangomis Seimas priėmė sprendimą nacionalizuoti ir politizuoti tarybą, t. y. padarė ją mažiau priklausomą nuo visuomeninių organizacijų ir žymiai daugiau nuo valdžios – nuo ministerijų ir Seimo daugumos valios. Tiesioginis visuomeninių organizacijų kišimasis į politiką ir čia buvo neutralizuotas. Autoritarinė valdžia jaučiasi daug stipresnė, kai į jos reikalus nesikiša visuomenė: ji gali daryti, ką tik nori. O kad mažėja demokratijos, dėl to Lietuvoje niekam galvos dar neskauda.

       Trečia idėja, realizuota trečiojo Kultūros kongreso pastangomis, – kongreso taryba. Kadangi valdžia nepanoro įteisinti reguliarių ryšių su visuomeninėmis organizacijomis, tos tarybos statusas irgi nutolo nuo pirminio sumanymo. Atsirado grynai visuomeninė organizacija, įgyvendinanti kongreso sprendimus ir palaikanti bei koordinuojanti visuomenės pastangas kištis į visus Lietuvos kultūros politikos reikalus.

       Kongrese pirmąkart viešai aptarta ir nepriklausomų kultūros fondų steigimo būtinybė. Vėliau per nemažus vargus įsteigti žiniasklaidos bei Kultūros ir sporto rėmimo fondai. Bet ir jie daugelio žmonių lūkesčių nepateisino: kalbama apie neaiškius kriterijus, asmeninių ryšių dominavimą, privačių ir viešųjų interesų painiojimą ir pan.

       Galima sakyti, kad fondų idėjos atėjo iš kongreso, bet būtų neteisinga tvirtinti, kad jų atėjimą nulėmė vien kongresas. Jeigu kai kurioms idėjoms realizuoti atsirasdavo atkaklių žmonių, reikalai šiek tiek pajudėdavo, jeigu ne – viskas užsibaigdavo žodžiais. Kongresas – tai didelis šurmulys, medžiaga pasvarstymams ir gera atskaitos sistema, kurios atžvilgiu galima matuoti visas kultūros politikos naujoves, jos sėkmes ir nesėkmes, toliaregiškas įžvalgas ir klaidas. Bet ne daugiau. Kongresas nepasiekė sutarimo, o paskui jo veiklos pradžią energingai parėmusi valdžia tiesiog „nusimuilino“. Šurmulys buvo sukeltas, ir to, matyt, visai užteko. Broliavimasis su visuomene baigėsi. Kultūros ministras tada viešai paskelbė, kad valdžia nesikiš į kultūrą, o tai galėjo reikšti, kad jis apskritai nedarys jokios kultūros politikos. Galima suprasti – žmogus bėgo nuo savo nomenklatūrinės praeities. Bet kodėl tai buvo daroma kultūros politikos sąskaita? Kongreso žmonės perspėjo, kad valdžios nesikišimas į kultūrą taip pat yra kultūros politika, tik labai nuostolinga. Bet jie liko vieni. Susidarė įspūdis, kad kultūrinė visuomenė palankiai priėmė tokį ministro apsisprendimą. Galbūt ji čia matė laisvės garantijas. o dabar, kai kalbos apie valdžios nesikišimą į kultūrą jau nutilo, šitą tezę į pirmą planą aptariamoje konferencijoje iškėlė E. Bajorinienė. Tai teisinga mintis, bet jau su kvapeliu. Kitaip sakant, tai jau laužimasis pro atviras duris. Jos labai trūko anuo metu, kai ekonomika smuko į bedugnę, žurnalai išeidavo kas antrą mėnesį, bibliotekos nustojo būti šildomos… Vadinamieji kultūrininkai buvo palikti vieni su savo rūpesčiais. O gal Ž. Jackūnas ir šiandien mano, kad kultūra – tik privatus žmonių reikalas? Ir dėl to visuomeninio kongreso diskusijas deda į kultūros politikos pamatą? Bet kodėl jis paskui apgailestauja, kad tie kongreso dokumentai neatliko valstybinio projekto vaidmens?

       Nė kiek nestebina, kad vėliau skirtingos kongreso idėjos sulaukė labai skirtingų likimų. Kitaip būti ir negalėjo. Rezultatai visada priklauso nuo daugybės jėgų veikimo, t. y. nuo jų sutarimo ar susidūrimo, stiprumo, organizuotumo ar dezintegruotumo, aptariamų dalykų išmanymo ar diletantizmo, mąstymo originalumo ar įpročių inercijos, grupinių interesų dominavimo ar bendrų interesų suderinimo. Stebina tik tas vakarykščio inteligento partiškumas, nenoras matyti tų jėgų veikimo, visko supaprastinimas iki lėkštos karikatūros. Valstybės atgimimo pradžioje dar niekas projektų nekūrė, – visi krūpčiojo nuo tarybinio planinio ūkio priminimo. Kongrese daugiausia buvo reiškiamas nepasitenkinimas esama kultūros būkle ir tiesiog siūlomi įvairiausi pakeitimai ir pertvarkymai. Apie būdus ir priemones dar buvo mažiausiai galvojama. Visi suprato, kad viskas priklausys nuo sąlygų, apie kurias tada buvo galima tik spėlioti. Kita vertus, buvo aišku, jog daug ką teks perimti iš senesnių demokratinių šalių patirties.

       Daugiausia nesusipratimų kilo dėl kongreso tarybos. Bet ne dėl to, kad ją kas nors būtų rimtai analizavęs ir kritikavęs. Politikai ją tiesiog atmetė, nes jos projektą buvo parengę ne jie patys. Valdininkai joje įžvelgė „monstrą“, kuris turėtų užgožti ministerijas. Iš projekto buvo tiesiog tyčiojamasi – kiek tik kieno širdis geidė.

       Žinoma, pats primityviausias kaltinimas buvo, kad kongreso taryba nori „užgrobti valdžią“, t. y. užimti Kultūros ministerijos vietą. Bet Kultūros (arba meno) taryba – šiandien ne naujiena. Jau seniai tokios tarybos reikalingumą postkomunistiniams kraštams rekomendavo Europos Sąjungos ekspertai. Pirmiausia ji buvo kuriama skandinavų kraštuose – Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje. Norvegijoje nuo Bažnyčios ir Kultūros reikalų ministerijos nepriklausoma Kultūros taryba atsirado jau 1960 m. 1970 m. ji pradėjo administruoti valstybinį kultūros fondą (Norwegian Cultural Fund), įsteigtą prie parlamento (stortingo).
Patys norvegai su tarybos ir fondo steigimu sieja persilaužimą visoje kultūros politikoje. Šis persilaužimas suteikęs kultūros politikai aiškią kryptį ir apibrėžtą tikslą1. Kultūros politikos demokratizacija ir decentralizacija norvegams yra būtina garantija visuotiniam švietimui, teisingumui stiprinti, kultūrinei tapatybei išsaugoti ir gyvenimo kokybei gerinti.

       1992 m. rugsėjį Bonoje įvyko I Europos menininkų ir kultūros ekspertų konferencija, kurioje dalyvavo atstovai iš dvidešimties Rytų ir Vakarų Europos šalių. Ji priėmė labai reikšmingą rezoliuciją, pateikusią rekomendacijas Europos bendrijai, kaip reikėtų apibrėžti tuo metu dar ne visai aiškius teisinius kultūros rėmimo principus. Ši rezoliucija pasiūlė visoms tos Bendrijos narėms „steigti  n e v a l s t y b i n e s   K u l t ū r o s    t a r y b a s  ir menininkų organizacijas, taip pat autonomiškus ar viešuosius rėmimo fondus tose šalyse, kuriose tokių įstaigų iki šiol nebuvo“.

       Kodėl Lietuvoje taip ilgai ir taip įnirtingai priešinamasi šiai progresyviai ir pilietinį brendimą stimuliuojančiai naujovei? Atsakymas turbūt paprastas: Europos Sąjunga vengia tiesiogiai primesti šalims bendrą kultūros politikos modelį, o mūsų valstybė neturi savarankiškos politikos ir jos krypties. Kitaip sakant, pateikdama rekomendacijas, Europos Sąjunga apeliuoja į šalių „elito“ (rašau elitą kabutėse todėl, kad jis užima elito vietą, bet nėra pajėgus atlikti kažkada aristokratams priklaususių priedermių pasirūpinti savo valstybe) sveiką protą: tikriausiai manoma, kad nėra tokios šalies, kuri pati nenorėtų pasirūpinti savo kultūros ugdymu. O mūsų antidemokratiškas „elitas“ priešinasi tam, kas jam neprivaloma. Tai bene puikiausias testas, kuriuo Europos Sąjunga patikrina naujųjų Sąjungos narių valdžią – kam ji iš tikrųjų tarnauja.

       Beje, iš Lietuvoje vykstančių viešų diskusijų galėtų susidaryti ir kitas įspūdis: mūsų intelektualai (kaip jie dabar save vadina) nelabai suvokia čia aptariamas kultūros politikos tendencijas. Bet tokią išvadą būtų sunkiausia suprasti: Europa atvira Lietuvai, o Lietuva – Europai; mokančių kalbas, rodos, irgi netrūksta. Be to, šiandien naujos politikos reikšmingumą prikišamai liudija ir atitinkama literatūra, kurios jau nemažai išversta į lietuvių kalbą. Bet, matyt, Atviros Lietuvos fondas triūsia veltui, – tos literatūros niekas neskaito, gal net ministerijos pareigūnai, kurie finansavo H. Rauhe's ir Ch. Demmer sudarytą „Kultūros vadybą“ (leidinyje nurodyta, kad ją parėmė ir „Europos Sąjungos programa“).

       Gal ši knyga ir nėra labai informatyvi, bet ir iš jos nesunku suprasti, kaip tokia institucija funkcionuoja Vokietijoje. Ten tiesiai pasakyta, kad „neoficialios korporacijos, pvz., menininkų ir autorių sąjungos, kultūros sklaidos, kultūrinio švietimo ir kultūros ekonomikos susivienijimai, kurie dažniausiai jau bendradarbiauja nacionaliniu lygiu, globojami  n e p r i k l a u s o m o s  Vokietijos kultūros tarybos“ (išretinta mano – K. S.). Ji drauge su visomis kitomis kultūrinėmis organizacijomis yra ta visuomeninė galia, kuri priverčia „politikus ir administratorius“ „atsižvelgti ir į kritinį požiūrį ar net radikalią abejonę“.

       Vokiečiai ne tik palankiai vertina visuomenės dalyvavimą kultūros politikoje, bet ir gana kritiškai vertina „ v a l s t y b ė s    p r e t e n z i j ą   į   k o m p e t e n c i j ą    k u l t ū r o s   s r i t y j e “ (išretinta mano – K. S.). Ten energingai diegiama „kooperatinės valstybės“ (įsivaizduojate, ponai, kur nuvažiuota!) koncepcija. Ši koncepcija nesigviešia atimti iš valdžios jos funkcijų, bet ir visuomenės nelaiko avių banda. Ji reikalauja iš valstybės atsakomybės „už patenkinamą teisinę-politinę ir ekonominę-socialinę apribojimų sistemą, kuri leistų skleistis kultūrinio gyvenimo įvairovei, taip pat solidarumo su nuskriaustosiomis gyventojų grupėmis ir kultūros kūrėjais“.

       Matyt, ne be pagrindo vokiečiai savo šalį vadina „kultūros valstybe“. 1973 m. jų Konstitucinis teismas atkreipė dėmesį, kad tokia valstybė turi „palaikyti ir skatinti laisvą kultūrinį gyvenimą“, bet tos priedermės šiandien vokiečiai nepaverčia būtinybe „valdyti kultūrą“, kaip dažnokai sako mūsų valdininkai. Kultūros politika yra ne tiek kultūros valdymas, kiek jos pozityvios savireguliacijos rėmimas.

       Naujasis modelis ginčija ne valstybės teisę kištis į kultūrą, bet būdą, kuriuo į autoritarizmą linkstančios valstybės vykdo savo politiką. Valstybės „intervencinis administravimas“ pavojingas, bet ji privalo sudaryti tinkamas „sąlygas, leidžiančias  s k l e i s t i s   k o r p o r a c i j ų,  n e p r i k l a u s o m ų   k u l t ū r o s    s c e n o s   v e i k ė j ų,  g a l i a u s i a i    k i e k v i e n o   š i o s   s r i t i e s    p r o f e s i o n a l o   a r   a n g a ž u o t o    i n d i v i d o   k u l t ū r i n i a m   s a v a r a n k i š k u m u i “.

       Valdžios vaidmuo čia šiek tiek panašus į veikimą protingo auklėtojo, kuris tiesiai niekada nieko nemoko, nemoralizuoja, neprimeta savo valios auklėjamajam, bet sudaro palankias sąlygas teisingai pasirinkti ir pats elgiasi nepriekaištingai. Anglakalbiai tokią nuostatą vadina „arm's length principle“.

       Beje, į šį principą atkreipė dėmesį ir E. Bajorinienė, tik, gaila, jo neišplėtojo, ir gal dėl to jos nuorodos niekas nesuprato, nes niekas diskusijoje į ją neatsiliepė, lyg čia būtų buvusi kokia atsitiktinė ar seniai visų apmąstyta mintis. Tačiau iš tikrųjų buvo atvirkščiai: ši mintis nerado tinkamai pasiruošusios auditorijos. O ją tikriausiai reikėtų laikyti moderniosios kultūros politikos kvintesencija. Ir vien dėl to ji turėjo tapti viena svarbiausių iškilmingosios diskusijos temų. Galima garantuoti, – kol apie šį principą nepradėsime Lietuvoje kalbėtis viešai, kiekvieną visuomenės įsikišimą į kultūros politiką bus galima apšaukti bandymu kėsintis į valdžią.

       Vokiečiai (panašiai kaip ir skandinavai) deda daug pastangų, kad į kultūros politikos procesus įtrauktų menininkus ir kitų kultūros sričių specialistus. Iš jų nereikalaujama priimti konkrečių sprendimų (tuo užsiima specialiai sukurtos komisijos), jie turi apibrėžti pagrindines problemas, prisidėti prie atitinkamų metodikų ir „apribojimų sistemos formavimo“.

       1983 m. Vokietijos federacijos žemės įkūrė Žemės kultūros fondą ir leido federalinei vyriausybei prisidėti prie ją dominančių sričių finansavimo, o kartu ir įtvirtinti savo įtaką šioms sritims.
Tada įsikišo Vokietijos kultūros taryba. Ji paaiškino, kad šio „fondo sprendimus lemia tik ministerijų tarnautojai ir politikai“, o tai „nesuderinama su Konstitucijos garantuojama meno laisve“2. Kaip žinoma, į šį perspėjimą valdžia operatyviai atsiliepė, nesistengdama įteigti, kad šioje srityje ji turi daugiau kompetencijos.

       Čia kalbama apie vieną iš esmingiausių decentralizacijos bruožų, gvildentų dar pirmajame Lietuvos kultūros kongrese. Kaip tada, taip ir dabar dar daug kas decentralizaciją įsivaizduoja tik kaip teritorinį valdžių paskirstymą tarp ministerijų, regionų ir savivaldybių. Betgi čia kalbama apie kai ką daugiau – apie demokratijos išplėtojimą iki pilietinės visuomenės. O šis procesas turėtų apimti valdžios atotrūkio nuo visuomenės įveikimą, skatinti valdžios bendradarbiavimą su visuomeninėmis organizacijomis, kai kurių valdžios funkcijų delegavimą visuomenės savivaldai ir pačios visuomenės įtraukimą į kultūros politiką. Iš valdžios palankumo ir paramos šiam procesui dabar lengviausiai galima spręsti apie jos demokratiškumą, o kartu ir apie laisvo kultūros augimo arba, kaip dabar madinga sakyti, plėtros perspektyvas.

       Tik taip įmanoma išsaugoti kultūros kūrimo spontaniškumą bei įvairumą ir jos politiką daryti tikrai bendru reikalu (respublika), neprimetančiu visuomenei nei ideologinių, nei komercinių standartų. Kongreso sumanyta kultūros taryba buvo tik vienas žingsnelis šia kryptimi. Jos autoriai, tiesą sakant, šiandien galėtų pagrįstai pūstis: jų namudinis projektas buvo gana artimas tam modeliui, kuris Europoje šiandien jau neblogai funkcionuoja. Bet, kaip žinoma, nebūsi pranašu savo parapijoje…

       Pradėję tą modelį kurti kongreso rengėjai iš tikrųjų dar menkai tenusimanė apie europietišką patyrimą. Jie tiesiog improvizavo. Ilgokai ieškojo būsimai organizacijai pavadinimo. Beje, rengėjų motyvai, paskatinę tarybos kūrimą, buvo šiek tiek kitokie negu skandinaviškieji. Daugelyje Vakarų kraštų kultūros politika iš esmės tapatinama su meno politika, o paskui prie jos gana fragmentiškai, atsitiktinai, visai nemotyvuotai ir kiekviename krašte savaip (t. y. pagal vykdomosios valdžios funkcijų pasiskirstymo tradiciją) prisegami kai kurie kiti dalykai – istorinis paveldas, muziejininkystė, radijas ir televizija ir pan. Kongreso rengėjai rėmėsi samprata, kuri įsitvirtino antrosios XX a. pusės kultūros teorijoje (kultūros filosofijoje, etnologijoje, kultūrinėje antropologijoje) ir suteikė jai sisteminį ir holistinį pobūdį. Kultūra šiuo požiūriu yra tam tikrai žmonių grupei (tautai, valstybei, epochai) charakteringas gyvenimo būdas bei to būdo apibrėžta kokybė, kuri užtikrina šiai grupei išgyvenimo galimybę ir suteikia jos gyvenimui vertę ir prasmę. Ši teoriškai įsiteisinusi kultūros samprata neatitiko to turinio, kuris politinėje nomenklatūroje buvo siejamas su tomis funkcijomis, kurias apėmė iš tarybinių laikų paveldėta ministerija. Reikėjo padėti daug pastangų įrodinėjant, jog Kultūros ministerija savo funkcijomis neaprėpia visos kultūros, o tik tam tikrą jos dalį. O tai reiškė, kad neįmanoma tik esamos Kultūros ministerijos pastangomis įgyvendinti visos kultūros politikos. Ją neišvengiamai vykdo visa valstybė, tvarkoma ir valdoma valdžios institucijų. Tik ne visada sąmoningai, racionaliai ir sėkmingai. Kultūros politika galėtų būti žymiai efektyvesnė, jeigu užsimegztų intensyvūs ryšiai ir bendradarbiavimas ne tik tarp ministerijų, bet ir su visuomeninėmis organizacijomis ir kultūra būtų rūpinamasi ne tik ritualinių kalbų metu.

       Kongreso uždavinys buvo ne dubliuoti ar pakeisti kultūros ministeriją, bet pirmiausia neišleisti iš akių ir tų dalykų, kuriais jokia ministerija nesidomi, t. y. kurie yra tarp ministerijų veikimo zonų, arba vadinamojoje „niekieno žemėje“. Dėl tų zonų įtraukimo į kultūros politikos lauką jau pradeda intensyviai diskutuoti ir Vakarų kultūros politikos tyrinėtojai. Antai minėtoje knygoje „Kultūros vadyba“ M. Hutteris kultūrai jau priskiria ne tik žiniasklaidą, bet ir kasdienį žmonių elgesį, o P. Bendixenas net ir ūkininkavimą, nors patys knygos sudarytojai ją dar linkę tapatinti su profesionaliuoju menu (apie tai kalba ir antrasis knygos pavadinimas „Profesionalaus meno teorija ir praktika“).
Kokie neįveikiami sunkumai kyla iš tokio redukuoto požiūrio į kultūrą, jau po Antrojo pasaulinio karo įžvalgiai yra parodęs Nobelio premijos laureatas T. S. Eliotas3.
       Kartais menininkai paaimanuoja: kaip gaila, kad A. Brazauskas tik statybininkas – jam sunku išaiškinti, kas yra kultūra, ką ji duoda žmogui, kaip ji turėtų būti valdoma ir kaip ji turėtų būti įvairiose srityse remiama bei plėtojama. Bet čia dalykas rimtesnis, negu atrodo. Lemia ne asmens profesija: siaurai mąstančių humanitarų tikriausiai yra ne mažiau negu statybininkų. O pagaliau ką reiškia platus mąstymas? T. S. Eliotas pasakytų, kad individas apskritai negali būti kultūringas, nes šiais laikais jau niekas neaprėpia visos kultūros. Visi mes įklimpę į daugiau ar mažiau ribotas kultūros sferas. O kaip Lietuvoje surasti tokio plataus akiračio politiką, kuris vienas su tuo uždaviniu susidorotų? Neišvengiamą modernaus žmogaus akiračio susiaurėjimą galėtų kompensuoti tik kultūros taryba, sutelkianti kiek įmanoma įvairesnes kūrybos pajėgas, aprėpianti ne tik profesionalias, bet ir kitas kultūros sritis, gebanti reaguoti į visus nevienadienius kultūros reiškinius, mokanti diskutuoti ir susitarti. Štai apie kokią tarybą galvojo Lietuvos kultūros kongresas. Ji turėjo generuoti kiek įmanoma platesnį ir įvairesnį mąstymą apie visą kultūrą, vykdyti jos stebėjimą, koordinuoti visuomeninių organizacijų ir valdžios įstaigų pastangas iš kitų institucijų išsprūstančioms problemoms spręsti.

       Kad ir kokios apimties, kad ir kokioms funkcijoms šitoji taryba būtų pritaikyta, ji turėjo būti visai kas kita negu tos dabartinės pagalbinės, instrumentinės tarybos, kurias savo konsultaciniams reikalams susikuria pačios valdžios institucijos ir kurios girdi tik jų balsą ir norus, vykdo jų užsakymus ir yra kurčios platesniems, įvairesniems, o tuo labiau už tiesioginių funkcijų zonos išeinantiems kultūrinės visuomenės siūlymams bei reikalavimams. Svarbiausia, kad taryba tikrai būtų nepriklausoma nuo valdžios, kad galėtų organizuoti laisvus nesprendžiamų, sunkiai ar nesėkmingai sprendžiamų kultūros politikos problemų svarstymus ir siūlyti atitinkamoms institucijoms jų sprendimus. Antra, ji turi būti visuomeniškai angažuota, t. y. būti jautri ir dėmesinga iš visuomenės ir jos organizacijų kylančioms problemoms bei iniciatyvoms.

       Kadangi visiems trims kongresams nepavyko visuomeninio bendradarbiavimo su valdžia įteisinti, dabar tokio darbo tenka imtis vienai visuomeninei tarybai. Tačiau ji neturi normalių darbo sąlygų, atstovauja toli gražu ne visai kultūrinei visuomenei, o tik 58 nevalstybinėms organizacijoms. Užuot sprendus problemas sutartinai, dabar jai tenka oponuoti, imtis kritikos. Tokiai veiklai savo priimtomis rezoliucijomis tarybą įpareigoja ją sukūręs Lietuvos kultūros kongresas. Žinoma, toks darbas nervingesnis, sunkesnis, nemalonesnis abiem pusėms ir mažiau produktyvus. Bet ką daryti? Ne ji pasirinko tokį kelią. Ją guodžia tik įsitikinimas, kad to reikia pilietinės visuomenės brendimui.

       Pirmiausia kultūros kongreso taryba bandė spręsti ilgai atidėliotas, vilkintas ir labiausiai įsisenėjusias problemas. Bet jai prasibrauti iki valstybinių institucijų buvo net sunkiau negu atskiram piliečiui. Kultūros ministerija leido aiškiai suprasti, kad ji turi savo ekspertus ir kokių nors visuomeninių „patarėjų“ nepasigenda. Ypač arogantiškai į visuomeninės tarybos atsiradimą reagavo buvusioji kultūros ir meno taryba. Kongreso tarybą ji traktavo kaip savo konkurentą ir atvirai priešinosi kongreso priimtoms rezoliucijoms įgyvendinti. Stebino tai, kad ji nematė jokio reikalo rimtai reaguoti į didelę patirtį ir daug nuopelnų lietuvių kultūrai turinčių žmonių siūlymus bei viešus nusiskundimus. Kongreso taryba pasiūlė ministerijai organizuoti diskusiją. Pakviesti į posėdį kongreso tarybos nariai pasijuto lyg dalyvautų partiniame biure, t. y. buvo traktuojami kaip įtariamieji, kuriems suteikta malonė trumpai išdėstyti savo pageidavimus. Be diskusijų, be jokių racionalių argumentų po painios ir patetiškos vieno meno tarybos nario kalbos biuras (atsiprašau, kultūros ir meno taryba) paskelbė, kad diskusijų organizuoti nereikia. Kitaip sakant, ji veikė kaip tikras valstybės institucijos bastionas, atvirai atsiribojantis nuo įkyrios visuomenės ir jos keliamų problemų. O paskui tie patys valstybininkai bei jų rato žmonės moralizavo, kad Lietuva jau yra demokratinė valstybė, bet neturime brandžių piliečių ir pilietinės visuomenės. Kaip tai panašu į anų laikų „tikrąją demokratiją“ ir biurokratišką darbo žmonių iniciatyvos skatinimą.

       Jei valdžia tikrai būtų demokratiška, ji norėtų kurti pilietinę visuomenę. Tuomet palaikytų ir remtų jos savaveiksmiškumą, įskaitant ir kišimąsi į kultūros politiką, t. y. darytų maždaug taip, kaip daro švedai arba vokiečiai, kurie jau yra išlaikę demokratijos egzaminą. 

 
       1 S i m o n s e n  M.   B.  Norwegian Cultural Policy. – Oslo, 1990. – P. 14, 19.

       2 R a u h e   H . ,  D e m m e r  C h .  Kultūros vadyba. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – P. 52–54.

       3 E l i o t a s  T.   S.  Pastabos apie kultūros apibrėžimą // Kultūros prigimtis. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.


Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1