Naujų savivokos bruožų kristalizacija

       Ryškus dešimtojo dešimtmečio literatų bendruomenės saviinterpretacijos pokytis yra rašytojo profesijai teikiamo ypatingumo ir reikšmingumo nykimas pačių kūrėjų tekstuose. Apie dešimtmečio vidurį į literatūrą ateina karta, skelbianti kitokią rašytojo vaidmens interpretaciją: „Galiu tik dėkoti Dievui, kad nereikia ilgėtis pranašo vaidmens ir nugarmėjusių užmarštin privilegijų“⁴². Socialinę rašytojo deheroizaciją vaizdžiai liudija R. Granausko ir S. Parulskio požiūrių skirtumas. Pirmasis dešimtmečio viduryje buvo įsitikinęs, kad „literatūros pakilimas prasidės tada, kai tauta pati pasišauks savo rašytojus. <...> Bet kol kas tylu. Matyt, mes savo tautai nebesam reikalingi“⁴³, o antrasis ginčijo: „Toks Vaižganto „Pragiedrulių“ romantizmas, be abejo, gražus, bet forma jau tikrai atgyvenusi. Vis dar tebemąstoma buvusio rašytojo mito kontekste: rašytojas kažkas kita nei tauta, tautai rašytojo reikia, jis gali jai padėti, patarti“⁴⁴, „aš nenoriu mitologizuoti rašytojo vaidmens, neteikiu jam jokių privilegijų“⁴⁵. S. Parulskis naikina ypatingumo aureolę, nors neatsisako jam reikšmingos distancijos tarp menininko ir visuomenės.
       Socialinės rašytojo svarbos nykimą lydi ir pačių literatų kalbėjimo apie kūrybos aktą bei kūrėją kasdieniškėjimas. Nors visiškai poeto ypatingumo mito neatsisakyta, tačiau atvira patoso aureole apgaubtas kūrėjo vaizdinys atrodė vis svetimesnis. Štai S. Parulskio reakcija į B. Radzevičiaus menininko misijos sampratą: „Bandžiau vartyti B. Radzevičiaus romaną ir nenustebau, kad jis man nepatiko. <...> Ką skaičiau, viskas teisinga, bet perdėm literatūriška, manieringa, išpūsta. <...> Menininko tema jau nebeadekvati šiam laikui, kuriame gyvenu“⁴⁶. Tai, kas B. Radzevičiaus laikais buvo svarbu ir tikra, jau laikoma dirbtina.
       Poslinkį nuo kūrėjo vaidmens „išdidinimų“ link „sumažinimų“ liudija įkvėpimo ir talento prigimties interpretacija. Vyresnieji dar tiki pašaukimu. Štai J. Aputis mano, jog „didieji pasaulio talentai vis dėlto pašaukti, yra tam darbui gimę“⁴⁷. J. Strielkūnas taip pat teigia: „Rašytoju gimstama, nes talentas duodamas ne kiekvienam“⁴⁸. Vidurinės kartos pažiūros balansuoja „tarp“: „Dėl tapsmo ir gimstamumo – nežinau. Matyt, būna ir vienaip, ir kitaip“⁴⁹, – sakė J. Kunčinas, o J. Skablauskaitė tvirtino, jog „rašytoju gimstama, bet kol juo tampi, praeina visas gyvenimas“⁵⁰. Didžiosios dalies jaunesnių kartų rašytojų įkvėpimo sąvoka jau nebeįkvepia. Pavyzdžiui, jos nereikia V. Gedgaudui: „Man regis, jog apie įkvėpimą daug ir iškilmingai šneka tiktai kvailiai arba melagiai“⁵¹, arba A. Balbieriui: „Iš žodžio įkvėpimas ne kartą tyčiodavausi. Bet manau, kad ironiška yra pati sąvoka, o ne dvasinė būsena“⁵². M. Burokas „katino pasakomis“ vadina kalbas apie įkvėpimą. Niekada jo nelaukia. Tiesiog sėda ir rašo⁵³. Ankstesnį romantizuotą kalbėjimą apie kūrybą jaunesnieji laiko patetinėmis klišėmis ir nori jas „nužeminti“, papildyti saviironija, paversti žaidimu. N. Abrutytė: „Norisi žvengti, nes nieko nėra juokingesnio ir tragiškesnio kaip RAŠYTOJA artimųjų akimis“⁵⁴. Net ir neatsisakant metafizinių poeto įvaizdžio detalių, linkstama apie jas kalbėti ne tiesiai, o maskuojant.
       Retorinio nureikšminimo tendencijai artimas „elitinio“ menininko savivaizdžio neigimas. Raiškus pavyzdys yra J. Ivanauskaitė, dažnai pabrėždavusi savo priešpriešą „elitui“ ir „intelektualams“. Jos mėgstamą pozą „nemėgstu, kai mane vadina „rašytoja“⁵⁵ galima įtarti tuo, kad atmetama ne profesinė priklausomybė apskritai, o veikiau nenorima tapatintis su konkrečia literatų bendruomene.
       Iš dalies reaguodami į rimtumo suvaržytą sovietinę ir Atgimimo metų kultūrą bei įsižiūrėdami į Vakarus, dešimtojo dešimtmečio debiutantai apibrėždavo rašytojo vaidmenį vis ironiškiau ir žaismingiau. H. Kunčius bene ryškiausiai reprezentuoja niekam – nei valstybei, nei visuomenei, nei „aukštajai“ kultūrai – neįsipareigojusį literatą, ironiškai žaidžiantį savo profesijos įvaizdžiais. 1999 m. rudenį jis kartu su dailininkais K. Grigaliūnu ir dailininku L. Liandzbergiu galerijoje „Kairė-Dešinė“ sukūrė instaliaciją „Biografijos pagražinimui“. Instaliacijoje (H. Kunčiaus tekstai buvo užklijuoti ant medinių lentelių ir pagaliukų) imituotas pačių autorių „memorialinis muziejus“. Imituoti trys skirtingi kalbėjimo apie menininką būdai: patetiškos sovietmečio klišės, Vakarų menotyra bei kūrėją mistifikuojantis, mitologizuojantis kalbėjimas. Nė su vienu jų nebuvo identifikuojamasi. Ironija ir nesureikšminimas tampa artimi, nes, kaip sako jaunosios kartos poetas G. Grajauskas, „po avangardo triukšmo man visai tinka postmoderno atsainumas ir subtili pašaipa. Kartais tai net geriau, nei kuris kitas rimtais veidais skelbiamas niekalas“⁵⁶. H. Kunčiaus rašytojas Erkiu (iš romano „Būtasis dažninis kartas“, 1998) išsiskiria originalia laikysena – tai tingaus humanitaro, ironiško postmodernaus intelektualo ir stilizuoto storžievio lydinys, tarsi dešimtmečio tendencijos „nužeminti“ kalbėjimą apie rašytoją įkūnijimas.
       1991 m. V. Kukulas rašė: „Jau dabar formuojasi naujas literato – literatūros proletaro tipas. Tai tipas, kuris viską dirbs spaudai – rašys populiarius apsakymus, apžvalgas, recenzijas, vers prozą ir poeziją“⁵⁷. Prognozė išsipildė, tik įsitvirtino ne „proletaro“, o „rašto profesionalo“ sąvoka. Viena jos reikšmių – savo vaidmens visuomenėje ir valstybėje nepervertinantis autorius. Jo kultūrinei tapatybei būdingas pozityvesnis žvilgsnis į savo gyvenamą aplinką, jis labiau pasitiki nacionalinės literatūros tradicija ir įvairia savo kūrybine veikla, jam svetimas valkatos bohemiečio ar besiskundžiančio menininko įvaizdis. Tokios savivokos ženklų matyti E. Ališankos, M. Kvietkausko, M. Ivaškevičius ir kitų nuostatose. Antai jaunas poetas, taip pat literatūrologas ir esė autorius, kritikuodamas rašančiųjų aimanas ir įsišaknijusį nepilnavertiškumo kompleksą, pareiškia: „Nenoriu neobaroko“⁵⁸. Jam patrauklesnė laikysena, kai „jaunas poetas visų pirma – intelektualinio elito, o ne kokios atskiros subkultūros narys“⁵⁹. Savo situaciją M. Ivaškevičius reflektuoja taip: „Dažnai pagalvoju, jog mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save „prarastosiomis“. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę“⁶⁰. Tokį santykį su pasauliu D. Kuspitas apibrėžia „pakankamai gero menininko“ sąvoka: „Pasaulis nėra nei draugas, nei priešas, bet saviraiškos – aš susiformavimo ar individualizacijos – terpė. Ne tiek svarbu susitaikyti su visuomene, kiek suvokti, jog aš be jos neegzistuoja. <...> Savęs jis nelaiko geresniu nei pasaulis ar kiti aš. <...> nesiskelbia vedliu, kaip avangardo menininkas, tas megalomaniakas, įsivaizduojantis esąs apdovanotas aukštesniu pažinimu ir galia“⁶¹.


       Nauji literatūros veikėjai

       XX a. pabaigos lietuvių literatūros lauke atsirado naujų veikėjų – vadinamųjų rašytojų „mėgėjų“. 1991-aisiais kritikai dar manė, kad šis reiškinys greitai išsikvėps, tačiau jis ilgainiui tik plėtėsi ir apie 2000 m. jau užėmė pakankamai plačią literatūrinės erdvės teritoriją. „Mėgėjai“ suformavo savąją rašytojo ir kūrybos sampratą, telkė ir ugdė savo produkcijos skaitytojus. Šie naujieji veikėjai ne tik produktyvūs, bet ir aktyvūs socialinėje sferoje: kasmet leidžia savo kūrybos almanachus, organizuoja dažnus susitikimus su publika, kalba radijo laidose. Kitaip nei daugumai dešimtmečio „profesionalų“, šiai rašytojų grupei svarbi kolektyvinė sąmonė. Tą liudytų polinkis sudarinėti savo bendruomenės narių autobiografijų rinkinius, burtis į draugijas, sąjungas, būrelius, klubus „poetiškais“ pavadinimais: „Švieselė“, „Gija“, „Seklyčia“, „Sedula“, „Žingsniai“, „Versmė“, „Aukuras“, „Užuovėja“, „Židinys“, „Virš tylos“, „Lelija“, „Vieversys“ ir t. t.
       Viena didžiausių, instituciškai tvirčiausių „mėgėjų“ grupių yra Nepriklausomųjų Lietuvos rašytojų sąjunga (įsteigta 1990 m.). Jos tapatybė formavosi kaip ryški opozicija Lietuvos rašytojų sąjungai – kurta atstumtojo „mėgėjo“ ir „pripažintojo“ profesionalo priešprieša. Naujos sąjungos kūrimo motyvas – noru sukurti alternatyvią struktūrą, kuri neturėtų sovietmečio palikimo ir būtų mažiau biurokratizuota, nereikalautų iš pretendentų jau turėti aiškų simbolinį pripažinimą (stojant nereikia rašytinių rekomendacijų, išleistų knygų). Iš pradžių stengtasi sukurti avangardinį įvaizdį: sąjungos nariai skelbė, jog nepriklausomos Lietuvos energingi, „maištingi“ jaunuoliai turi „skleisti pažangias literatūros idėjas“⁶², buvo pasiryžę „smarkiai reformuoti“ lietuvių literatūrą. Identifikuodamiesi su trečiojo dešimtmečio literatūriniu avangardu, „savo idėjoms reikšti“ atgaivino žurnalą „Keturi vėjai“. 1999 m., teigdami, jog nepaisant sąjungos narių „gabumų valdyti žodį“, „oficialioji Rašytojų sąjunga nenori su jais draugauti“, pradėjo alternatyvių Poezijos pavasarių tradiciją⁶³.
       Antrasis naujas dešimtmečio veikėjas – kaimo rašytojas. Kaimo rašytojų sąjunga pradėjo kurtis 1993 m., o 2000-aisiais joje buvo jau 237 nariai. Kaimo rašytojai jaučiasi esantys gausi grupė: „Kas antrame kaime kas nors skrebena plunksna, kas trečiame – patenka į vietinius laikraščius, kas penktame, žiūrėk, – sudeda knygą“⁶⁴. Kitaip nei „nepriklausomųjų“, jų strategija buvo papildyti ligtolinę literatų bendruomenę, o ne kurti jos alternatyvą. Sąvoką „kaimo rašytojas“ (1990 m. pasiūlytą K. Fedaravičiaus) jie patys interpretavo kaip mažesnio profesionalumo žymę: „Kaimiečiai“ (suprask, ne tie, nuo žagrės, o ne tuos mokslus išėję ar mažiau gamtos apdovanoti)“⁶⁵, ir pabrėžė savo buvimą „kitur“ – ne kultūros „centre“, ne „geriausiųjų“ grupėje. Toks požiūris rodo hierarchinį literatūros supratimą („centrą“ regint mieste) ir, atrodytų, nekonfliktišką santykį su tokia struktūra ir savo vieta jos paribyje. Kaimo rašytojai suvokė nepajėgią lygintis su „profesionalais“ ir pripažino savo galimybių ribas. Kadangi orientavosi į kitą skaitytojų tipą (save vadino „kultūrnešiais“, „savo posmų vainikais apipinančiais ne vieną derliaus šventę, kraštiečių sueigą ar miestelio jubiliejų“), tai neigė kitiems rašytojams sudarą konkurenciją: „Mes niekam nekliudome“. Vis dėlto ilgainiui „kuklus“ kaimo rašytojo savivaizdis įgijo daugiau ambicijų. Netrukus jie jau manė, kad „gerokai suplakė „elitinę“ ir mėgėjišką poeziją, ne vienam literatūrologui sumaišė žanrų ir skonių kriterijus“⁶⁶.
       Greta „mėgėjų“ per dešimtmetį literatūroje įsitvirtino sąmoningai populiariosios literatūros kūrėjo statuso besilaikantys rašytojai. A. Lyva ir R. Kundrotas literatūrą suvokia kaip pramogą: galima daryti viską, „negalima sau leisti tik vieno – rašyti nuobodžiai“⁶⁷. Programiškai tokią poziciją deklaravo ir K. Almenas: „Aš netikiu literatūra kaip pamokomu, kilninančiu dalyku. Tekstai yra tam, kad perteiktų kokią nors informaciją arba suteiktų malonumą“⁶⁸. Toks požiūris buvo artimas A. Puklevičiui-Peleniui („Rašau taip, kad mano draugams būtų tiesiog įdomu skaityti“⁶⁹), V. Rožukui („Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų“⁷⁰).


       Skirtingų pažiūrų literatų sambūvis

       Viešų ginčų dėl skirtingų rašytojo vaidmens sampratų nebuvo itin daug – priešingi požiūriai vienas kito kategoriškais manifestais neneigė, griežtai savų teritorijų ribų nebraižė. Po konfliktų dėl sovietmečio laikysenų nemaža dalis ankstesniųjų autoritetų sugebėjo integruotis į Nepriklausomybės literatūros procesą (naujų knygų išleido A. Bieliauskas, M. Sluckis, V. Bubnys, A. Maldonis ir kiti). Aistringesni ginčai ir laikysenų polifonija dažniau išryškėdavo literatūros vakaruose. Viename tokių, vykusių 2003 m. Rašytojų klube Vilniuje, skirtingas rašančiųjų kartas ir jų sampratas aptarė V. Jasukaitytė, Z. Čepaitė, A. Spraunius, T. Staniulis ir L. S. Černiauskaitė. V. Jasukaitytės imperatyvą, kad tikras kūrėjas neturi tenkintis profesiniu meistriškumu, bet jausti moralinę atsakomybę bei įsipareigoti skleisti gėrį ir netiražuoti blogio, kategoriškai ginčijo T. Staniulis: nereikia mistifikuoti literatūros! Rašymas nėra kančia, autorius pirmiausia turi jausti žaidimo malonumą. Vidurinė karta dėstė santūresnę ,,vidurio“ poziciją: anot Z. Čepaitės, gal mažiau reikėtų kalbėti apie literatūros misiją ir ypatingą rašytojo funkciją, o A. Spraunius reziumavo: kuo daugiau skirtingų balsų, tuo literatūra stipresnė, svarbu nedramatizuoti, o visa kita ,,yra tvarkoj“.
       Vis dėlto tam tikros konkurencinės įtampos būta. Atgimimo metais kai kuriems rašytojams buvo kilęs pojūtis, kad juos išstumia „mirusieji“ ir išeivijos autoriai, vėliau vyresnieji problemiškai vertino sąmoningą jaunesniųjų literatų profesinės karjeros kūrimą. Pavyzdžiui, M. Martinaitis prisipažino: ,,Matau, kaip tose ,,džiunglėse“ greit savo vietą suranda jauni literatai, net studentai. Jie kažkur rašo, užklausia, gauna, važiuoja, susipažįsta <...>. Ryškėja visai naujas, mums neįprasto rašytojo tipas, kuris tokiu būdu susidaro vardą, gauna paramą, pradedamas visur kviesti. Mums, pripratusiems prie romantinio, kenčiančio rašytojo vaizdinio, toks naujas tipas nėra labai malonus <...>. Vyresniems rašytojams, prisirakinusiems prie savojo rašomojo stalo, psichologiškai yra labai sunku, o gal ir per vėlu tuos dalykus perprasti, keisti gyvenimo būdą“⁷¹.
       Ryškiausi konfliktai dėl literatūros ir rašytojo sampratos kilo su naujaisiais literatūros veikėjais. Skirtingų bendruomenių išryškėjimas literatūros lauke lėmė tokią jauseną, kuri nebuvo būdinga jokiam ligtoliniam lietuvių kultūros periodui, – konkurenciją dėl rašytojo ir kūrybos sampratos bei pobūdžio, dėl mecenatų ir skaitytojų. Jos esmę galima apibūdinti P. Bourdieu sąvokomis – kaip „ribotos produkcijos gamybos grupės“ ir „plačios produkcijos“ gamintojų varžytuves, t. y. „aukštosios“ ir komercinės kultūrų konkurenciją, taip pat kaip anksčiau įsitvirtinusios „ortodoksijos“ nenorą keisti literatūrinio lauko struktūrą bei įsileisti naujų narių.
       Instituciniu lygiu egzistavusią konkurencinę įtampą liudijo Lietuvos rašytojų sąjungos (2000 m. turėjo 360 narių) siekis valstybės teisės aktuose įtvirtinti savąją rašytojo „profesionalo“ sampratą, išsaugoti beveik monopolinę „profesionalumo“ apibrėžčių galią. „Senieji“ subjektai naujuosius dažnai vadino neigiamą konotaciją turinčiu „grafomano“ vardu, jų literatūrinę produkciją apibūdino pasikartojančia „drumzlių“ metafora. Antai S. Geda rašė: „Man regis, jog šiuo metu labai užteršta poezijos erdvė. <...> Šiuo metu suprofanuota pati kūrybos idėja, nes bet koks suskis gali paimt, išleist knygą ir kaišioti visiems panosėn“⁷². Just. Marcinkevičius teigė tą patį, tik vylėsi, jog tai laikina literatūros būsena: „Tos drumzlės, kurios pakilo čia, knygų pasaulyje (ne tik knygų, bet ir periodinės spaudos), nusės, jas nuneš laiko upė. Gal netrukus įbrisime ir į švaresnį vandenį“⁷³. Nenorėta pripažinti naujiems autoriams rašytojų statuso (tipiška frazė: „Provincijoje klesti menkaverčių leidinėlių autoriai, savo aplinkoje besivadiną rašytojais“⁷⁴). Beje, naujas dešimtojo dešimtmečio lietuvių literatūros veikėjas – vadinamasis „mėgėjas“ – yra „profesionalų“ pakankamai dažnai literatūriškai interpretuotas, tiek įvairiuose pokalbiuose, tiek ir kūriniuose jis dažniausiai vadinamas „grafomanu“.

       Trumpai aptarus bendrąsias rašytojo laikysenų interpretacijas pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio literatų bendrijoje, matyti, jog politinės ir socialinės permainos suintensyvino ne tik visuomeninės ir pilietinės rašytojo savivokos procesus, bet išjudino ir kultūrinės laikysenos atramas, veikė profesinės bendruomenės egzistavimo formas. Nors matuojant sąmoningumo istorijos masteliu dešimt metų yra trumpas laiko tarpas, vis dėlto XX a. dešimtąjį dešimtmetį galima laikyti intensyvios požiūrių į menininką kaitos laikotarpiu. Sisteminius literatūros pokyčius ženklina ilgai Rytų Europoje vyravusios tradicijos, palaikiusios rašytojo visuomenininko amplua, silpimas. Šią tradiciją laipsniškai keitė Vakarų kultūrinei aplinkai būdingas požiūris: rašytojas – tai „rašto profesionalas“, užsiimantis tik literatūrine veikla, o menininko profesijai nepriskiriama ypatingų socialinių funkcijų. Bendriausiu kultūrinės savivokos poslinkiu galima laikyti atsiradusį suvokimą, jog nėra (ir negali būti) vienos „teisingos“ ar privalomos rašytojo laikysenos. Tad fermentavosi įvairūs rašytojo įvaizdžiai, dešimtmečio pabaigoje savaip susipynę į individualias rašytojų laikysenas. Pavyzdžiui, G. Grajauskas, pokalbiuose ir esė programiškai deklaravęs rašytojo „nulipimą nuo postamento“ ir tapimą „eiliniu“, poezijoje kalba apie kūrėją ir kaip apie kitokį individą: „poetai yra tarpininkai / tarp ir bendrininkai be / statistinių sielų ganytojai / šokančios maro žiurkės // <...> poetai yra naivūs ir tiki / esą kaip visi“⁷⁵.


       ⁴² Š e r e l y t ė  R.  Liepos atminty // Metai. – 2001. – Nr. 7. – P. 5.
       ⁴³ G r a n a u s k a s  R.  // 7 meno dienos. – 1993. – Birželio 25.
       ⁴⁴ P a r u l s k i s  S. Nauja žodžio mitologija lietuvių literatūroje // Nemunas. – 1994. – Nr. 4. – P. 4.
       ⁴⁵ Ten pat. – P. 5.
       ⁴⁶ P a r u l s k i s  S.  Herkus Kunčius – nepakenčiamas homo ludens // Šiaurės Atėnai. – 1999. – Spalio 23.
       ⁴⁷ Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Juozas Aputis // Nemunas. – 1997. – Nr. 2. – P. 7.
       ⁴⁸ Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Jonas Strielkūnas // Nemunas. – 2001. – Nr. 10. – P. 4.
       ⁴⁹ Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Jurgis Kunčinas // Nemunas. – 1997. – Nr. 7. – P. 14.
       ⁵⁰ Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Jolita Skablauskaitė // Nemunas. – 1997. – Nr. 5/6. – P. 13.
       ⁵¹ Ar įmanoma atstatyti Babiloną? // Šiaurės Atėnai. – 1995. – Balandžio 8. – P. 3.
       ⁵² Suprasti poeziją ir pagonybę. Su rašytoju, fotografu Aliu Balbieriumi kalbasi Benediktas Januševičius // Literatūra ir menas. – 1997. – Birželio 19.
       ⁵³ B a l i u t a v i č i ū t ė  D.  Literatas netiki mūzomis // Lietuvos žinios. – 2003. – Gruodžio 13.
       ⁵⁴ Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Neringa Abrutytė // Nemunas. – 1999. – Nr. 3. – P. 4.
       ⁵⁵ Esu žmogus, ir tiek [Ritos Kubilienės pokalbis su rašytoja Jurga Ivanauskaite] // Literatūra ir menas. – 1993. – Liepos 17.
       ⁵⁶ Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Gintaras Grajauskas // Nemunas. – 1999. – Nr. 5. – P. 5.
       ⁵⁷ K u k u l a s  V.  Šimtas literatūros rūpintojėlių // Metai. – 1991. – Nr. 10. – P. 186.
       ⁵⁸ K v i e t k a u s k a s  M.  Nenoriu neobaroko // Metai. – 2001. – Nr. 2. – P. 111–114.
       ⁵⁹ K v i e t k a u s k a s  M.  Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė? // Literatūra ir menas. – 1996. – Spalio 19.
       ⁶⁰ I v a š k e v i č i u s  M.  Kas išgaudys baltuosius amūrus? // Literatūra ir menas. – 2002. – Gegužės 17.
       ⁶¹ K u s p i t  D.  Pakankamai geras menininkas // Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji kultūra. – Vilnius: Taura, 1995. – P. 186.
       ⁶² Lietuvos nepriklausomieji rašytojai. – Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 1998. – P. 3.
       ⁶³ G e č i a u s k i e n ė  V.  Atstumtieji poetai rado alternatyvą // Lietuvos rytas. – 1999. – Birželio 8.
       ⁶⁴ G l i n s k a s  M.  Kas kuria, kas kurpia, kas pakulas velia... // Literatūra ir menas. – 2002. – Gegužės 10.
       ⁶⁵ Ten pat.
       ⁶⁶ Ten pat.
       ⁶⁷ Rašytojų duetas: Algimantas Lyva ir Robertas Kundrotas // Nemunas. – 1999. – Nr. 11/12. – P. 56.
       ⁶⁸ Apie Skomantą ir moteris / Su rašytoju Kaziu Almenu kalbasi Benediktas Januševičius // Literatūra ir menas. – 1997. – Gruodžio 20.
       ⁶⁹ B a l t r u š a i t y t ė  R.  Apie runkelius ir laisvalaikio skaitinius // Veidas. – 2002. – Kovo 28.
       ⁷⁰ R o ž u k a s  V.  Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų // Literatūra ir menas. – 1994. – Liepos 30.
       ⁷¹ Dar kartą 10 klausimų rašytojams. Marcelijus Martinaitis // Nemunas. – 1997. – Nr. 10. – P. 8.
       ⁷² G e d a   S.  Man gražiausias klebonas – varnėnas. – P. 97–98.
       ⁷³ M a r c i n k e v i č i u s  J u s t.  Tekančios upės vienybė. – Kaunas: Spindulys, 1995. – P. 291–292.
       ⁷⁴ Ž e m g u l y t ė  P.  Kur nuėjome per dešimtmetį // Literatūra ir menas. – 2000. – Gruodžio 22.
       ⁷⁵ G r a j a u s k a s  G.  Kaulinė dūdelė. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 40.