Populiariai apibrėžiant, realizmas yra tikrovės atkūrimas. Kalbant apie realizmą paprastai turimas omenyje tikrovės vaizdavimas XIX a. literatūroje: neretai pasakoma, jog realizmas – tai XIX a. vidurio ir pabaigos literatūros ir meno kryptis, grindžiama tikrovės imitavimo principu.

       Tačiau svarstytini ne tik XIX a. realizmo reiškiniai, bet ištisa realizmo paradigma: literatūrinio mąstymo principas, nusidriekęs per visą Vakarų literatūros istoriją. Giliamintėje Ericho Auerbacho studijoje „Mimezis. Tikrovės atvaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje“ (1946) realistinis braižas aptariamas nuo Senojo Testamento ir Homero epo laikų. E. Auerbacho tyrinėjimai suponuoja išvadą, jog imituoti tikrovę – tai ne kopijuoti, o aiškinti. Panaši Michaelio Riffaterre'io formuluotė: tikrovės atvaizdavimas yra jos reikšmės atskleidimas. Tad realistinis romanas (meninė tikrovė) yra susijęs su referentine (nurodomąja) tikrove, nes siekia interpretuoti pastarosios esmę: realistai meninę vaizduotę sieja su tikrovės stebėjimu ir stengiasi, kad meninė vaizduotė būtų tikrovei adekvati. Apžvelgiant literatūrinę realizmo paradigmą akivaizdu, jog esama kuo įvairiausių tikrovės atvaizdavimo (t. y. interpretavimo, reikšmės atskleidimo) versijų.

       XIX a. vidurio ir pabaigos literatūroje itin ryškus realizmo paradigmos intensyvumas. Realizmas, kaip antrosios XIX a. pusės literatūrinė konvencija, ypatingas ne tuo, kad siekia atvaizduoti tikrovę, adekvačiai interpretuoti jos esmę (tuo jis nesiskiria nuo realistinių tendencijų bet kurio kito laikotarpio mene), o tuo, kad į pirmąjį planą iškelia klausimą, kokia sudėtinga ir nelengvai suvokiama yra realybė.
Tokią XIX a. realizmo koncepciją suponuoja M. Riffaterre'io1 ir kiti tyrinėjimai, ją savo straipsniuose ir paskaitose yra įžvalgiai formulavusi ir plėtojusi prof. Birutė Ciplijauskaitė2. Realistiniame XIX a. tekste matyti intensyvus tikrovės, kaip apgaulingos, keliasluoksnės, suvokimas. Kraštutinis tikrovės neapčiuopiamumo akcentavimas vestų prie postmodernios prielaidos, jog objektyvi tikrovė apskritai neegzistuoja, ir tai vienas iš galimų atsakymų į šią filosofinę problemą. Realistinis mąstymas turi savą atsakymą: pagrįstas kitokiomis pamatinėmis filosofinėmis prielaidomis, jis neabejoja tikrovės buvimu. Ši literatūros kryptis pasižymi intensyvia pačios problemos refleksija: tikrovė suvokiama pirmiausia kaip užduotis, kaip keblus klausimas, į jį atkreipiant skaitytojo dėmesį. Žvilgtelėkime šiuo aspektu į didžiųjų XIX a. realistų kūrybą.

       Rašytojai realistai atkreipia skaitytojo dėmesį į tai, kad tikrovė turi fasadą ir gelmę, kad ji vienaip atrodo ar yra įsivaizduojama, o ką kita slepia gilesniame lygmenyje. Honoré de Balzaco romanų paviršius – tai ypatingas visuomenės papročių vaizdo spalvingumas; tačiau pamatinis rašytojo tikslas susijęs su pastanga atskleisti giliąsias tų papročių (socialinių normų) priežastis, rodyti visuomenės minčių tikrovę. Kaip teigia „Tėvo Gorijo“ („Le Père Goriot“, 1834) pasakotojas, svarbiau rodyti ne „tuščias kaukoles“, o „išsekusias širdis“.

       Kiekvienas realizmo autorius kuria vis kitokį tikrovės modelį. Net jei į ją žvelgiama panašiu aspektu, literatūriškai ji atvaizduojama vis kitaip. Pavyzdžiui, visuomenėje galiojančios teisinės sistemos neatitikimo teisingumui problemą „Tėvo Gorijo“ autorius komentuoja nusikaltėlio Votreno (Vautrin) balsu: šis kritikuoja teisinę sistemą, kuri baudžianti, jei pavogta nedaug, ir padedanti išgarsėti, jei pavogtas milijonas. Charlesas Dickensas „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ („Great Expectations“, 1860–1861) panašiai ironizuoja teisinės sistemos mechanizmą (Džegerso (Jaggers) manierų automatizmas, liudininkų samdymo motyvas...), bet didesnį dėmesį sutelkia ties teisingumo vidinėje personažo savivokoje klausimu. Fiodorą Dostojevskį („Nusikaltimas ir bausmė“, 1866) domina išimtinai asmeninė, psichologinė tikrovė, sąmonės erdvė, vidiniai teisingumo svarstymai. Theodoras Fontane vėlyvojo realizmo romane „Efė Brist“ („Effi Briest“, 1895) kvestionuoja visuomeninę kaltės sampratą, kritikuoja Prūsijos visuomenės susikurtą normų griežtumą, bet kritiką persmelkia rezignacinė nuotaika. Efė prieš mirtį teigia, jog nedidelis skirtumas, anksčiau ar vėliau pasitraukiama iš „gyvenimo puotos“, o implikuotasis autorius netiesiogiai klausia, ar išties esama kokio „didelio skirtumo“, kas gi esmingai svarbu.

       Realistai rašytojai ir tiki istorija, ir suvokia jos daugialypumą, neapčiuopiamumą. H. de Balzaco romanų įvadiniuose puslapiuose pateikiama trumpa istorijos santrauka: respublika, konsulatas, imperija ir t. t., susiejant kiekvieną laikotarpį su Prancūzijos provincijos ekonominiu vystymusi. „Eugenijos Grandė“ („Eugénie Grandet“, 1833) pasakotojas, aktualizuodamas senovės romėnų posakį Homines historiarum ignari semper sunt pueri („Žmonės, nežinantys istorijos, visad esti vaikai“), priekaištauja visuomenei, kad toji užmirštanti istorijos pamokas. Ir vis dėlto H. de Balzaco pasakotojas atkreipia skaitytojo dėmesį į giliausių istorinių įvykių „nežymumą“, išsisklaidymą tarp visuomenės gyvenimo papročių, – kitaip tariant, pasimokyti iš istorijos esą labai sudėtinga. Anot Levo Tolstojaus visažinio pasakotojo, „tiesą papasakoti yra labai sunku“ („Karas ir taika“, 1867–1869).
B. Ciplijauskaitės studijoje „Pastabos apie istorinį romaną“ atskleidžiamas atsitiktinumo vaidmuo XIX a. istoriniame romane; tyrėja analizuoja, kaip L. Tolstojaus romanui „Karas ir taika“ darė įtaką karo teorijos, teigiančios, jog „sprendimus dažnai padaro ne vyriausias štabas, o kareiviai, ir mūšio laimėjimas ar pralaimėjimas visų pirma priklauso nuo dvasios pakilimo ar nusiteikimo, kad viskas prarasta“3. E. Auerbachas realistinį istorijos atvaizdavimą yra apibendrinęs kaip problemą: anot jo, istorijoje esama prieštaringų tendencijų, ją neretai sudarą netvirti, nežymūs žmonių grupių veiksmai, ir tik labai retai susiklostanti lengviau apibūdinama situacija; lengviausiai istoriją apibūdiną tik propagandiniai lozungai – grubaus supaprastinimo rezultatas: juk dažnai tuos pačius lozungus vartojąs ir draugas, ir priešas4.

       Interpretuodami visuomenės gyvenimo dvilypumo vaizdus, realistai reflektuoja ribą tarp karjerizmo, veidmainystės, apkalbų „tikrovės“ ir žmoniškumo, gėrio tikrovės. Vienas socialinio elgesio kritikos aspektų – religinio gyvenimo kritika. H. de Balzacas, monarchijos šalininkas, smerkia prancūzų visuomenę dėl veidmainiško (tad vėlgi keliasluoksnio) religingumo: dėl revoliucinio abejingumo Dievui ir pinigų dievinimo. Romane „Eugenija Grandė“ funkcionuojanti visuomenė tikrovę apverčia aukštyn kojomis: ji kritiškai ne(pasi)tiki įvykiais, jausmais, žmonėmis (pasakotojas ironizuoja, jog tai ir reiškia „teisingai įvertinti dalykus“), tačiau įsiaistrina dėl menkos reikšmės sensacijų (žinia apie „kilnų“ tėvo Grandė nutarimą nemokamai gelbėti gerą vardą apskrieja miestelį per kelias minutes). Kolektyvo ir individo gyvenimą romanas traktuoja kaip krikščionybės tiesų parodiją: anot pasakotojo ironijos, visuomenės tikslas – „žemiškos prabangos ir tuščių malonumų rojus“, ir dėl šio „rojaus“ kūnas varginamas taip, kaip anksčiau – dėl amžinojo gyvenimo. Iškalbūs travestiniai autoriaus viražai: personažo kalambūras apie tai, jog palūkanų dėsnio autorius Jeremijas padėsiąs išvengti biblinio pranašo Jeremijo raudų, ironiška užuomina apie Eugenijos „lobį“ kaip biblinę „širdies vietą“
(„Nuo tos nakties, kai ji atidavė savo lobį pusbroliui, ir jos širdis nusekė paskui lobį“5). Gustave'as Flaubert'as, romane „Ponia Bovari“ („Madamme Bovary“, 1857) parodijuodamas „egoistinio susijausminimo“ kupinus, neva „mistinius“ Emos Bovari (Emma Bovary) polėkius, netiesiogiai aiškinasi autentiško religingumo suvokimą. Ypač meistriška religinio gyvenimo sąmonės „dezinfekcija“ yra religingumas, įkūnytas Leopoldo Alaso-Clarino „Regentoje“ („La Regenta“, 1884–1885) Anos paveikslu. Ponios Bovari tikėjimo praktikavimas neturi beveik nieko tikro, o Anos – painus, dvilypis; autorius rodo ją skaitančią dvasinę lektūrą, patiriančią autentiškų išgyvenimų ir – prasilenkiančią su išpažinties tikrove: ironiškai komentuojama, jog Ana nė nenujautė patirianti ne mistinį polėkį, o juslinį poveikį (plg. baronienės Rainakienės išpažintį V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“).

       G. Flaubert'o romaną „Ponia Bovari“ galima skaityti kaip ištisinį tikrovės negatyvą. Ema nuolat prasilenkia su realybe: mene, religijoje, labdarybėje, meilėje.
Skaitytojui rodomas šmėkliškas netikros meilės groteskas: ekipažas, „uždaras tarsi kapas ir sūpuojąs lyg laivas“, rieda miesto gatvėmis, ir miestiečiai jį mato tai išnykstantį, tai vėl pasirodantį, – lyg karietą vaiduoklę6. Šarlį (Charles) pasakotojas ironiškai apibūdina kaip nepriklausiusį tiems, „kurie visa priima taip, kaip yra“, ir taip užmena skirtį tarp „yra“ ir „priimama“ (t. y. suvokiama, interpretuojama). Iliuziniai Emos ir Šarlio siekimai yra ne vien materialistiniai, tačiau jie neprilygsta donkichotiškams, nes kupini egoizmo.

       G. Flaubert'as leidžia skaitytojui matyti visą personažo vaizdą: netiesioginė menamoji kalba atvaizduoja ir veikėjo mintis (antruoju, pasakotojo, balsu neretai ironizuojamas), ir išorinę būsenos raišką,
pvz.: „Kaip galėjo ji (ji, kuri yra tokia protinga!) dar kartą suklysti? <...> Bovari alpstamai išbalo“7. Kartu atkreipiamas skaitytojo dėmesys į tai, jog kūrinio charakteriai vienaip atrodo, o kitokie yra. Pvz., viename paskutinių „Ponios Bovari“ skyrių matome vaistininko tarną, kuo nuoširdžiausiai raudantį naktį prie Emos kapo, ir zakristijoną, kuriam tuomet „paaiškėja“, kas vagia jo bulves. H. de Balzaco charakteriai taip pat vienaip atrodo, o kitokie yra dėl veidmainystės (tėvo Gorijo mikčiojimas); Ch. Dickenso – dėl to, kad autorius akcentuoja jų pastangą taikytis prie visuomeninių aplinkybių (Džegersas reikalauja iš Vemiko (Wemmick) mechaniško elgesio įstaigoje), L. Alaso-Clarino – dėl žmogaus prigimties dvilypumo (Ana – ir dvasinga, ir juslinga).

       Romanų situacijos taip pat dvilypės, galinčios apgaulingai atrodyti, būti klaidingai vertinamos. Ryškus pavyzdys – Ch. Dickenso „Didieji lūkesčiai“: niūri Estelos (Estella) situacija tampa visiška priešingybe idealizuojančioje Pipo vaizduotėje. Daugiasluoksnė tikrovė kiekvienam personažui gali reikšti pirmiausia vis ką kita.
Antai G. Flaubert'o Ema prastai skambina „senu instrumentu blerbiančiomis stygomis“, o kitame kaimo gale „vienplaukis teismo antstolio raštininkas, įsispyręs į šliures, tarnybiniu raštu nešinas, sustodavo pasiklausyti“8 (beje, dėmesingumas reginio perspektyvai – apskritai svarbus „Ponios Bovari“ komponavimo principas). Marcelis Proustas romane „Svano pusėje“ („Du coté de chez Swann“, 1913) impresionistiškai kuria panašaus įspūdžio vaizdą ir komentuoja tikrovės daugialypumą: „Dažnai gražiausioji mums išlikusi kurio nors kūrinio vizija esti ta, kuri po neįgudusiais pirštais kadaise aidėjo iš suklerusio pianino“9. Realistinės tradicijos romano spektakliškumą galime interpretuoti kaip savotišką metanaratyvinį komentarą: autorius rodo, kaip tikrovė „išrandama“, kokia sceniška ji gali būti, kaip lengva su jos tiesa prasilenkti.

       Įspėdami dėl vaizduotės ir tikrovės neatitikimo, realistai neretai naudoja intertekstualumo principus. Metanaratyvinė intertekstualumo funkcija yra užsiminti apie tai, kad autorius pats irgi kuria literatūrą, o ne bando kopijuoti tikrovę. Panaši tikrovės problemos akcentavimo forma – iškalbos apgaulingumo rodymas.
Realistams būdinga „suvedžiojimo žodžiu“ tema, savo ruožtu įgyja ir metanaratyvinio komentaro bruožų („suvedžiojimu žodžiu“ tema tampa užuomina apie sumaniai vartojamo žodžio galią)10.

       Išryškindami tikrovės keliasluoksniškumą ir apgaulingumą, rašytojai realistai provokavo gyvenamojo meto skaitytojus deautomatizuoti aplinkos suvokimą; tokį dialogą reinterpretuoja šiuolaikinis skaitytojas. Pasakotojo, romano charakterių, įvairių interpretacinių bendruomenių požiūriai sudaro realistinio romano polifoniją. Polifoniškumas (Michailo Bachtino tyrinėta „dialektinė vaizduotė“) atitinka realistų siekimą kurti objektyvų tikrovės vaizdą: suponuojama mintis, jog jos neįmanoma susprausti į vieną kurį modelį, ją paaiškina įvairių perspektyvų susikirtimas.

       XIX a. realizmo kaip tikrovės sampratos suprobleminimo koncepcija yra svarbi tyrinėjant ir Žemaitės kūrybą. Katrės apibūdinimas Vingių dialoguose – tai ne tik Katrės charakterio kūrimo forma (pateikiant personažės negatyvią charakteristiką), bet ir metanaratyvinis autorės komentaras apie žodžio tikrovės apgaulingumą. Žodžio tikrovė kelia abejonių ir apsakyme „Sučiuptas velnias“ (suvedžiojimo žodžiu tema). Pamėkliškas Bronislovo motinos portretas apsakyme „Atžala“ efektingai komentuoja paviršiaus ir gelmės santykį:
„Netolimais pakromyje stovėjo moteriškė – ne moteriškė, šmėkla – ne šmėkla, ilga, liesa, išblyškusi, akys įdubusios, žandai išsikalinėję, visa panašesnė į mirusią nekaip į gyvą, o apsidariusi bajoriškai; rūbai juodi, krominiai, dar prie to šilkais apsiūti, gerai jau nurudavę; nors alkūnės žioravo prablindusios ir padelkos buvo apskidusios, vienok apsiūtas gedulių lankas rodė poniškumą...“11 Autorė portretą kuria iš lenkiško šlėktiškumo pretenzijų ir jas ironizuojančio, į groteską krypstančio pasakotojos balso; toks portreto kūrimo būdas vėlgi atkreipia skaitytojo dėmesį į atrodymo, išvaizdos, išorės apgaulingumą, teatriškumą. Tikrovės, kaip sudėtingos, apgaulingos, gelmę slepiančios, samprata skatina naujai interpretuoti tokius Žemaitės prozos aspektus kaip nuomonių, – įvairių „teisybių“, – polifonijos formavimas ir tikros teisybės paieška. „Tada supratau, jog turi būti ir tikra teisybė“12, – teigia Žemaitės pasakotoja apsakyme „Kaip kartais kokioje klebonijoje einasi“. Apsakyme „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“, kuriame skaitytojui rodomas nusikaltimo vaizdas, tikra teisybė neatitinka teisinės sistemos „teisybės“: užsimenama apie pastarosios korumpuotumą („Dilbai kaip širšūnai užniko lakstyti, globos ieškoti... <...> Po pusės metų Veronė be teismo, be jokio tardymo parėjo laisva“13). Veidmainiškas religinio gyvenimo keliasluoksniškumas akivaizdus apsakyme „Kunigo naudą velniai gaudo“. Žemaitė nekopijavo savo gyvenamojo meto realybės: išryškino, iškėlė į pirmąjį planą tuos daugialypės neliteratūrinės tikrovės aspektus, kuriuos atrinko kaip svarbius literatūriniam apmąstymui. Palyginimui prisiminkime Vaižgantą, kuris tą pačią kontekstinę Lietuvos kaimo tikrovę yra atvaizdavęs, – t. y. literatūriškai interpretavęs, – visiškai kitaip, išryškindamas ne ydą, o, plačiai cituotu rašytojo žodžiu tariant, „deimančiukus“.

       Tikrovės egzistavimu neabejojama, tačiau tikrovė suvokiama kaip problema. Manyčiau, tai bene įdomiausias XIX a. realistinių kūrinių aspektas.
 
       1 R i f f a t e r r e   M .  Text Production. – New York: Columbia University Press, 1983.

       2 C i p l i j a u s k a i t ė  B .  Literatūros eskizai. – Vilnius–Kaunas: LKMA, 1992.

       3 C i p l i j a u s k a i t ė  B .  Min. veik. – P. 215–216.

       4 A u e r b a c h  E .   Mimezis. Tikrovės atvaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 26.

       5 B a l z a c  H   d e .  Eugenija Grandė. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. – P. 128, 157.

       6 F l a u b e r t  G .   Ponia Bovari. – Vilnius: Onė, 1993. – P. 278.

       7 F l a u b e r t  G .   Ten pat. – P. 210.

       8 F l a u b e r t  G .   Ten pat. – P. 51.

       9 P r o u s t  M .   Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje. – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 210.

       10 C h a m b e r s  R .  Story and Situation. Narrative Seduction and the Power of Fiction. – Minneapolis: University of Minnesota Press, 1984.

       11 Ž e m a i t ė .   Raštai. – T. 1. – Vilnius: Žara, 1995. – P. 59.

       12 Ž e m a i t ė .   Ten pat. – P. 48.

       13 Ž e m a i t ė .   Ten pat. – P. 268.

Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Charles Baudelaire 5 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 4 Georges Bataille 2 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 J. G. Ballard 3 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Johannes Bobrowski 3 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Juan Bonilla 2 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sara Poisson 24 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1