Šių metų gegužės 25-ąją Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose, Lietuvos kultūros atašė Juozo Budraičio rūpesčiu įvyko J. Baltrušaičio skaitymai – konferencija. Jos teorinis pamatas buvo susietas su simbolizmu ir postsimbolizmu. Dalyvavo įžymūs rusų humanitarai, tarp jų ir Viačeslavas Ivanovas, Nikolajus Bogomolnikovas. Pranešimus skaitė Nikolajus Kotreliovas, Aleksandras Lavrovas. Stefano Gardzonio (Florencija) analizavo J. Baltrušaičio vertimus į italų kalbą. Iš Lietuvos konferencijoje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Dalia Čiočytė ir Gediminas Mikelaitis.

       Netikėtai tiksliai ir išraiškingai J. Baltrušaičio poeziją skaitė Raimonda Klimavičiūtė.
       Su dideliu susirūpinimu kalbėta apie J. Baltrušaičio archyvą Prancūzijoje. Reikėtų imtis valstybinių pastangų, kad šis kultūros turtas paveldėtojams priimtinu būdu būtų perduotas Lietuvai. 

       Intensyvi diena Maskvoje, namuose, kur dar išlikę būto gyvenimo pėdsakų, vėl sugrąžino prie J. Baltrušaičio, paskatino bendresniais pasvarstymais praplėsti konferencijoje skaitytą pranešimą apie šio poeto metaforas–simbolius, slypinčius jo rinkinių pavadinimuose. 

AUTORĖ
    

 
       Atidžiai skaitant Jurgį Baltrušaitį ar klausantis gero jo eilių skaitymo, gali iškilti tokia mintis: o jeigu tai tiesa, kad šis asketiškas žodžio menas nėra nei žaidimas, nei prasmę kuriančios kalbinės-estetinės manipuliacijos? O jeigu iš tiesų taip, tokiomis formomis žmogaus sąmonė patyrė pasaulį ir ryžosi apie jį kalbėti pranešdama, ką galima suvokti, išgyventi, kam pasiryžti? Šiuos klausimus, grįžtant prie J. Baltrušaičio, provokuoja didelė dalis dabartinės poezijos, kalbančios lyg ir be noro, ryžto pasakyti – pranešti, ką galima sužinoti poetinio gyvenimo būdu ir ypatingai organizuota poetine kalba. Poezija naikina savo, kaip buvimo būdo, pėdsakus. Nežinome, ką tai galėtų reikšti.

       Klausdami, kas yra poezijos tiesa, negalime pasikliauti vien teoriniais žinojimais (ar tik išvedžiojimais), leidžiančiais kalbėti aplinkui. Žvelgiant į J. Baltrušaičio poeziją kuo tiesiau, matyti, kad ji yra organiška vidinio gyvenimo forma, vidinio patyrimo kalbiniai pranešimai. Gyvenimo, kuris rodėsi, reiškėsi tokiomis būsenomis, jautimais, išgyvenimais, mintimis, tokiu kalbėjimu, aiškinančiu pasaulį ir savo santykį su juo. Amžinoji hermeneutika, amžinasis verbum interius (pagal H. G. Gadamerį). Mintis siekiasi žodžio, minties mąstymas – išskirtinė intelektualinė J. Baltrušaičio aistra – vidinio žodžio. Stovėti prie bedugnės, ilgėtis žvaigždžių paslapties, mirties artume jausti begalinį gyvenimo džiaugsmą, būties jūroje kliautis minties bure, į mažą žiedą užsižiūrėti iki praregėjimo – būtis nesibaigia matomu krantu. J. Baltrušaitis mąstė jutimais – kontaktais ir juto pasaulį mąstymu – įsimąstymu. Būties pavidalai, formos susidaro iš pasaulio pajautimų kūnu, kūno paviršiais ir perviršiais, sąmone, kalba. Eilėraščius J. Baltrušaitis rašė kaip mąstymo eidosus, kaip vidinės būties pavidalus. Iš vienos kalbos perėjo į kitą grįždamas, bet ir likdamas tame mąstymo ir jautimo kontinuume, kuris nekinta, neslūgsta, nesenka:

      
       Sibilės (Sibilių) knygos buvo surinktos iš pranašių (labai senų moterų) ištarmių; iki sunaikinimo jos laikytos Romos Kapitolijuje. Dainiai – poetai gieda iš šios mįslingos knygos; kultūroje niekas nedingsta, net jei yra sunaikinama – dainiai gieda savo psalmėmis įsipindami į visatos sutartinę. Jeigu giesmė (lietuviškos lyrikos žanras) neturi ryšio su visatos sutartine, su pirminiu, mitiniu žinojimu apie pasaulį, jei ji nieko neatsimena, o prasideda tik nuo savęs, tai kas ji yra? Tuščias žodinis žaismas. Pagal J. Baltrušaičio metaforinę interpretaciją Sibilė žemės keliui skyrusi tamsius tolius, žemės laisvei – saitus, pančius, kančiai – neseikėtą saiką, žmogui – širdį daugianorę. Būties spėjimai, bandymai atskleisti paslaptis tokie pat amžini kaip ir pati būtis:

      
       Ir šiuo eilėraščiu, susijungiančiu su kitais artimos prasmės tekstais, J. Baltrušaitis atsiskleidžia kaip ezoterinis kūrėjas, susitelkęs į amžių mįslę. Jis intuityviai perėmė savo bendruomenės, nuo amžių įsikūrusios prie Nemuno, vidinę patirtį, apimančią gyvenimo ir sugyvenimo būdus, darnos ir šventumo jutimus, bet jo sąmonė formavosi XX a. pradžios intelektualinio Rusijos gyvenimo, labiausiai susijusio su simbolizmu, erdvėje. Rusų simbolizmas formavo ir galimybes pranešti žmonėms apie pasaulį, apie jo supratimą ir iš šio supratimo kylančią būtinybę perkeisti gyvenimą, sustabdyti krizės artėjimą. Niekad intelektualioji pasaulio dalis nedėjo tiek pastangų, kad atvertų žmonėms akis, kiek jų XIX a. pab.–XX a. pr. dėta Rusijoje, pradedant F. Dostojevskiu, L. Tolstojumi ir baigiant tragiškosios epochų ribos poetu Aleksandru Bloku. Simbolistai (tik labiau komplikuodami) tęsė romantizmo iškeltą kūrėjo, kaip ypatingų galių asmens, tradiciją. Ja remdamiesi, formavo ir pasaulio perkeitimo galimybes, muzikinės misterijos kalba labiausiai išreikštas Aleksandro Skriabino, itin J. Baltrušaičiui artimo savo pasaulėvoka. Bet programinės soboriškosios, teurginės rusų simbolizmo tendencijos J. Baltrušaitį palyginti menkai teužkliudė; neišjudinamas buvo jo pasaulėjautos sibiliškasis pamatas, susidarantis iš patirties, iš jutimo žinant, iš žinojimo juntant, iš nepertraukiamo buvimo pasaulio paslaptyje, jos mąstyme, kartu permąstant ir daugialypį kultūrinį mąstymo paveldą. Vargu ar yra kitas autorius, kuriam tokie svarbūs būtų buvę epigrafai – keliagubos nuorodos į asmenis ir tekstus, ženklinančius tą patį kelią. Kelias ir vidinis kelias; kelias, kuriuo žmogus eina, ir kelias, kurį lyg kažkas eina jame. Epigrafai yra poetiniai pėdsakai sąmonėje, susitikimų ir kaip savotiškų atsiminimų žymės. Vidinis kelias ir vidinis žodis J. Baltrušaičio kūryboje yra susiję. Šią sąsają jis pats ne kartą akcentavo. „Tarp poeto kūrybinės galios ir jo sielos yra tokia pat tarpusavio priklausomybė, kaip tarp grūdo ir dirvos, į kurią tasai beriamas. Būdamas žynys ir auka, kūrybos šaltinis ir tarpininkas, menininkas yra savos kūrybos įnagis, todėl jo kūrinių vertė, jų teisė ilgai gyventi tiesiogiai ir visiškai priklauso ir nuo amžinųjų žmogaus bruožų kūryboje pilnatvės bei didybės“, – rašė J. Baltrušaitis straipsnyje „Apie vidinį K. Balmonto kelią“¹ („O vnutrennem puti K. Balmonta“, 1914). Yra amžinieji žmogaus bruožai, lyg kokia nekintanti esybės dalis, vis kitaip, kitais pavidalais realizuojama. Lygiai kaip poezija susisiekia su mitais, pranašystėm, taip poezijoje atsiskleidžiantis žmogus, neišvengiamai priklausomas nuo laiko ir aplinkybių, turi turėti ir amžinųjų bruožų.

       Poezija iš esmės yra reikšmių – prasmių sutelkimo, jų įtekėjimo – pertekėjimo menas; būsenos, daiktai, reiškiniai, gamtos vaizdai, kalba yra saistomi ryšių ir atitikmenų, nuorodų. Akmuo gali byloti apie šventovę, kuri bus pastatyta. J. Baltrušaičio eilėraštis prasideda būsenoje – dirvoje, į kurią nukrenta grūdas ar tik atsitiktinai vėjo užnešta sėkla; jos augimo galia yra išdidinama vaizduotės ir jausmo, bet tik iki tam tikros ribos, kurią užbrėžia pasaulėvoka. Jausmų negalima išgalvoti nei simuliuoti; jie yra gilieji žmogaus patyrimai, apimantys kūną ir sielą. Giliuoju patyrimu susitinkama su amžinojo žmogaus būtim. Susitikimai yra lieptai, tiltai, vidinės kalbos erdvės ir ertmės, kuriose formuojasi metaforos.

       Iš esmės J. Baltrušaitis priklauso simbolizmo paradigmai. Lietuviškąja kūryba, intensyviausiai pasireiškusia Antrojo pasaulinio karo metais, ir vėlyvai posimbolistinei atšakai, atsiskyrusiai iš to paties simbolizmo kamieno. Reikia eiti nuosekliai, kad nieko esmingo žmogaus kelyje nebūtų praleista, – taip mąstė poetas. Įžymaus (dabartinėje rusų humanistikoje vis aiškiau dėl savo darbų matomo) fenomenologinės krypties filosofo ir artimo bičiulio Gustavo Špeto redaguojamame rinkinyje „Mintis ir žodis“ („Mysl' i slovo“) 1918-aisiais – ribinėje situacijoje J. Baltrušaitis išspausdino programinį straipsnį „Aukojimo menas“, kuriame rašė: „Visi kūrybiniai polėkiai pastarųjų trijų keturių dešimtmečių mene (nuo simbolizmo iki vadinamojo futurizmo bei tolesnių jo atmainų), gerokai pakeitę visą išorinę meno struktūrą ir manierą, taip ir neišvadavo Dvasios nuo gilių kančių, iš kurių šie polėkiai ir kilo, todėl jau pats laikas paklausti – ar tekantis laikas neperžengė kokios nors itin svarbios žmogaus kūrybinio rūpesčio pakopos, tos mįslingos ir lemtingos pakopos, kurią peršokus mūsų dvasia taip ir lieka nenuraminta, o mūsų laiko menas – vien karingas, o ne triumfuojantis, koks jis nuo seno stengiasi būti“². Svarbūs akcentai: kūrybiniai polėkiai kyla iš dvasios, iš nerimo kančių; simbolizmas suvokiamas kaip atskaitos taškas, bet ir jis traktuojamas kaip neįvykdęs savo uždavinių. Klausiama – ar neperžengta, ar neperšokta kokia itin svarbi žmogaus kūrybinio rūpesčio pakopa? Ar nėra taip, kad viskas atrodo programiškai karinga, o dvasia netriumfuoja? Šie klausimai aiškiai sieja J. Baltrušaitį su XX a. pradžios rusų simbolizmo pastangomis būti daugiau nei menu, prisiimti pasaulio keitimo užduotis. Dabar jau galima matyti, kad įžymūs rusų menininkai, tarp jų gal ryškiausiai J. Baltrušaičiui itin artimas A. Skriabinas, bandė įspėti apie artėjančią katastrofą, pasivadinsiančią revoliucija, karo žodyną paversiančia ir meno bei jo vertinimo leksika. Bet karas nėra triumfas, karo pergalės nėra dvasios pergalės. Dvasia triumfuoja kildama, pasiekdama vis aukštesnę pakopą. Pakopą, leidžiančią matyti – suvokti. Vidinėmis meditacijomis J. Baltrušaitis yra vaizdavęsis žmogaus kelius, keliones, galimybes gyventi taip, kad kūrybiniai rūpesčiai taptų patys svarbiausi, kad Dvasia galėtų triumfuoti. Tie vaizdiniai galėjo būti tik metaforiniai, bet labiau minties, mąstymo konstrukcijos negu vizijos. Ir čia vėl pasirodo tikrumo aspektas: kūryba ne dėl kūrybos, o dėl būties rūpesčio, dėl prasmės.

       Teksto ir tikrovės, o tiksliau – tikrovės rūpesčio, santykio problema prasideda nuo Platono (simbolistams ypač svarbaus filosofo), nuo jo olos alegorijos. Filosofas grįžta į olą ir pasakoja likimo broliams, ką matęs. Pasakojimas – tekstas yra vieta, „kurioje tik ir pasirodo pagrindinė perskyra – „šešėliai“ versus „tikri daiktai“³. Santykis yra ir prasmės klausimas. Prasmė yra; lygiai taip, kaip yra, ji yra prarandama ir atrandama. Tekstas, atsiradęs iš būties rūpesčio, yra atsiradęs iš prasmės ir su ja neatskiriamai susietas. Bet prasmės jis neišsemia; prasmės laukas tekstą apgaubia. J. Baltrušaitis kalba apie vidinį patyrimą ir jo pakopiškumą.

       Eilėraštis yra neatskiriamai suaugęs su būsena – prasmės horizontas yra anapus teksto, rūpestis dėl žmogaus ir pasaulio likimo yra didesnis, svarbesnis negu kūrybos faktas. Atsisakydama karingumo, kovingumo, sąmonė neatsisako triumfo; sulaukti akimirkos, pakilti iki jos, kai pasaulis minčiai tarsi paklūsta, kai jo ir mąstymo kontūrai sutampa. J. Baltrušaičio lyrikos patosas yra triumfuojantis; triumfo būsena gali būti išskleista ir nuostabos, kylančios iš paprastų, įprastų gamtos reiškinių: „Aušta, aušta! Saulė teka, / Puošia žydris žemės taką...“ („Dienų pastraipos“). Pasaulis yra, yra žmogui ir kaip didi malonė. Triumfo metafora – keliagubos struktūros – puošia žydris žemės taką... Žemės tako linija pagrindinė; ant jos pamato klojami lengvesni metaforiniai vaizdiniai. Simbolis gali būti suprastas kaip metaforos laipsnis, pakopa; komplikuotas vaizdinio abstraktėjimas lyg kylant į viršų, o kartu ir leidžiantis gilyn, siekiantis pirminių, archetipinių šaknų.

       Metaforų–simbolių interpretacijai svarbios J. Baltrušaičiui būdingos susimąstymo, įžvalgų būsenos, siekimas kūrybą suprasti kaip paslapties kelią, susijusį su menininko vidinėmis patirtimis. Metaforos–simbolio problema yra esminga J. Baltrušaičio pasaulėvokai, taip pat ir poetikai. Atidžiau pažvelkime į tuos metaforinius – simbolinius konstruktus, kurie yra iškelti į rinkinių pavadinimus. Jų supratimo negalima atskirti nuo simbolizmo, bet negalima tik su juo, kaip su meno kryptimi, ir sutapatinti. J. Baltrušaitis, iš lietuvių dar ir V. Mykolaitis-Putinas, o ypač M. K. Čiurlionis, turėjo pirminę, prigimtinę reiškinių, veiksmų, daiktų simbolizavimo patirtį. V. Mykolaitis-Putinas, dėl pasaulio percepcijos artimumo ir patyręs J. Baltrušaičio poveikį, ne kartą yra kalbėjęs, kad pagilėjusiu jausmu žmogus gali prisisiekti kitos realybės, kad žmogus gali pralaužti savo uždarumą, ribotumą, jį nuo visatos skiriantį vienišumą⁴. Gali – tai metaforos kelias, prasidedantis būsenoje, kuri yra ir kūno būsena. Joje kelias gali ir nutrūkti; pėdsakas sąmonėje yra trapiosios prasmės punktyras. Jis gali prasitęsti į žodį, į vidinį kalbėjimą, suprastiną kaip pirminis poezijos būvis.

       J. Baltrušaitis (apie tai galima spręsti ir iš užuominų laiškuose) yra turėjęs stiprią vidinę kalbą; buvo ir įdėmus savo sielos, savo vidinio gyvenimo, savo būsenų stebėtojas. Lyg būtų savęs klausinėjęs – kaip tai yra įmanoma, kas leidžia patirti tai, kas yra patiriama? Kokiu būdu iš savojo gyvenimo rūdos išlydomas auksas – kūrinys?⁵ Metaforos yra vidinių žodžio galių išskleidimas; simboliai – tų galių kristalinimas pastovesniais, atskiresniais pavidalais. Simboliais (kaip ir metaforomis) fiksuojama patirties patirtis; simbolis tik labiau apibendrina, veiksmingesnė yra mintis.

       Rusų simbolizmas buvo grindžiamas ir kaip pasaulio samprata, kaip pasaulėžiūra. A. Bielyj tezė „simbolizmas kaip pasaulio suvokimas“ („simvolizm kak miroponimanije“) J. Baltrušaičiui galėjo būti artima ir dėl filosofinio požiūrio į pasaulį, siejančio jį su rusų filosofinės lyrikos tradicija, ypač su F. Tiutčevu. Ir dėl apskritai J. Baltrušaičiui būdingo minties abstrahavimo: kiekvienas atskiras reiškinys jam atrodė esąs apgaubtas lyg kokio prasmės rūko, tiesiogiai neišsakomo, neišreiškiamo, susijusio su paslaptim, kuri saugiausia yra žmogaus vidiniame pasaulyje ir tyloje. „Baltrušaitis turėjo reputaciją poeto griežto ir užsidariusio savo pasaulyje, atsiskyrusio nuo gyvenimo tuštybės“⁶. Rašydamas apie įžymius amžiaus pradžios rusų kultūros žmones (K. Balmontą, N. Rerichą, V. Komisarževskają), mąstydamas apie H. Ibseną, A. Strindbergą ir kitus, J. Baltrušaitis pabrėžė jų vidinio patyrimo reikšmę, akcentavo kūrybą kaip dvasinę kelionę. Žemės takas ir dvasios kelionė į viršukalnes – pamatinė ir aukštoji jo poetinės pasaulėvokos linijos; jos pasirodo ir metaforose.

       J. Baltrušaitis gyvendamas yra išleidęs tris eilėraščių rinkinius – rusų kalba „Zemnyje stupeni“ (1911) ir „Gornaja tropa“ (1912); lietuvių kalba – „Ašarų vainikas“ (I dalis, 1942), poemą pasakėčią „Įkurtuvės“ (1941), žinomą kaip „Žiurkės įkurtuvės“. 1948 m. Paryžiuje, žmonos Marijos Baltrušaitis sudarytas, išėjo trečias rinkinys rusų kalba „Lilija i Serp“. Tais pat metais Bostone viena knyga („Poezija“) išleisti dar du rinkiniai – antroji „Ašarų vainiko“ dalis ir „Aukuro dūmai“. Nesunku pastebėti, kad visi knygų pavadinimai yra simboliai. Jie yra susiję su ta atmosfera, kuri susidarė XIX a. pab.–XX a. pr., kai filosofija ir menas reiškė nepasitenkinimą paviršiniu žmogaus pasaulio supratimu, kai dėta daug pastangų per realų įžvelgti realesnį; ad realibus realiora – mintis vienu ar kitu pavidalu varijuota V. Ivanovo, A. Bielyj, V. Briusovo, J. Baltrušaičio. Galiausiai ji pakartota ir to laiko lietuvių poeto simbolisto V. Mykolaičio-Putino: simbolizmas esąs tik pagilintas realizmas, simbolinis realizmas⁷.

       Iš esmės simbolizmas reiškė ir grįžimą – atsigręžimą į žmogiškojo pasaulio dvilypumą, apmąstytą jau Platono, vėliau uždengtą nuo žmogaus akių kasdienybės akivaizdumo, gamtamokslinio pažinumo ir jo iliuzijų. Poetika, sutelkta į simbolį, yra siauresnis, atskiresnis dalykas. Menas iš esmės simbolistinis⁸, – sakė A. Bielyj, įžvelgdamas amžiną meno pastangą peržengti ribą, kuri skiria žmogaus matomus, suvokiamus reiškinius nuo nematomų jų priežasčių, nežinomų ir nepažinių esmių. Kaip ši pastanga yra pavadinama, kaip įforminama, jau atskira kultūros istorijos problema.

       J. Baltrušaitis priklauso antrajai rusų simbolistų kartai, literatūrinėje arenoje pasirodžiusiai po 1900 metų. Rusų kalba parašyta jo poezija šio simbolizmo, kaip daugiau ar mažiau sutelktos meno krypties, požiūriu yra variantiška. Savitumo jai suteikia filosofinis pobūdis, nuolatinė susimąstymo–įsimąstymo būsena, kuri atsispindi ir meno supratime, ir menui keliamuose uždaviniuose. J. Baltrušaitis teigė, kad vertinant poeto meną reikia „nustatyti jo dvasios aukštį, jį įkūnijusių ketinimų prigimtį, taip pat atskleisti ir įspėti sielos, iš kurios menas yra kilęs, likimą“⁹. Poetas buvo įsitikinęs, kad vidinis žodis ir vidinis žmogus yra susiję; menininkai yra amžinosios Kelionės riteriai¹⁰. Tai – vienas ryškiųjų J. Baltrušaičio simbolių; jis pasirodo straipsnyje apie aktorę V. Komisarževskają. Tai reiškia, kad prasmių ir reikšmių simbolizacija būdinga ne tik eilėraščiams.

       Mene įkūnyta vidinė patirtis, paslapties jutimas, kurią įmanoma atskleisti tik „širdies metodu“. Susimąstymas, būties jutimas pačia dvasine būsena išreiškiamas savitu J. Baltrušaičio rusų kalba parašytų eilėraščių žanru – pavadintu razdumje; tokių eilėraščių yra apie dvidešimt, jais išsakomos mintys, turinčios orientacinės tiesos pavidalus. Viena ryškiausių programinių razdumje deklaracijų:

      
       Sizifas ir Ikaras, didžiosios mitinės figūros, perėjo iš antikos ir įsitvirtino dabartiniame pasaulyje virsdamos simboliais. Žinome, ką jais pasakome, bet iš tiesų ir nežinome, aiškiname metaforomis, skirtingai įsirašančiomis sąmonės vingiuose. Metaforiškumas yra neatskiriama simbolio žymė; kiek simbolis yra gyvas, nevirtęs vienareikšmiu ženklu ar alegorija, tiek jis lieka metaforiškas.

       J. Baltrušaičio knygų pavadinimai: žemės laiptai, kalnų takas, lelija ir pjautuvas, ašarų vainikas, aukuro dūmai... Visi jie yra simboliai–metaforos: apibendrinama ir formalizuojama perkeltinė reikšmė, bet ne vienodu lygmeniu. Pirmųjų rinkinių pavadinimai („Zemnyje stupeni“, „Gornaja tropa“) yra susiję su patirtimi, su pasaulio observacija patirties požiūriu; galima išvysti tai, kas staiga atsiveria kaip paslapties raktas. Šydas trumpam nukrenta nuo akių. Laiptai, žemės laiptai, pakopos, kuriomis žmogus kopia ir leidžiasi patirdamas, suvokdamas, pamatydamas, išgirsdamas, pajusdamas. Pakopos, kuriomis pasiekiama dvasinė patirtis. Kelionės palaipsniui būtinumas. Pavojus, kuris gali kilti būčiai iš to, kad kažkas nuoseklioje grandinėje yra ar gali būti praleista. Poetas atidžiai žvelgė į dar jauną R. M. Rilke, išleidusį „Das Buch der Bilder“ (1903): „Dauguma jo vaizdų veikiau atspindi tik meninės nuojautos virpulį, bet esama nemažai ir tokių, kurie visiškai pagrįstai leidžia teigti, kad dar vienas laiptelis – ir poetas apžvelgs pasaulį savitu, visiškai aiškiu ir skvarbiu žvilgsniu“¹¹. Laiptų, pakopų įvaizdžius J. Baltrušaitis atpažindavo kitų poetų kūryboje; straipsnio apie vidinį K. Balmonto kelią epigrafas iš jo eilėraščio: „Slaptaisiais laiptais kopdamas aukštyn...“ Būties užmarštis, apie kurią kalbės M. Heideggeris, remdamasis ir R. M. Rilke's poezija, egzistencine prasme sietina ir su praleidimais žmogaus jausmų, minčių ir veiksmų grandinėje. Vidinė didžiųjų meno pastangų linija, pasirodžiusi XX a. pradžioje ir nutrūkusi apie jo vidurį, jau leidžia įžvelgti, kas žmogaus pasaulyje yra praleista – prarasta. J. Baltrušaitis savo kūryba mąstė visumą – žemę, visatą, būtį. Ir jo metaforos–simboliai yra persmelkti ypatingo poetinio holizmo, visumos jautimo – mąstymo.

       Iš J. Baltrušaičio laiškų galima atsekti, kad pirmojo rinkinio pavadinimui (galvota ir apie zemnyje strasti – žemės aistros) įtakos turėjo senos, apleistos kapinės, pamatytos Kaukaze, Abchazijoje, kalno papėdėje. Jos sudarė kilimo – leidimosi – kilimo įspūdį, neišsemiamą konkrečių situacijų. Laiške V. Briusovui (1900. IX. 28, 30) rašoma: „Užtat kaip reta nuostabios kapinės: be įprastinės tvoros ir vartų, ant kalvos, per kurią persirita kelias, vynuogynų kaimynystėje, su žemėje gulinčiais antkapiais, kuriuose neretai pasitaiko graikiški užrašai „Enthade keitai“ ir t. t. Prie kapinių kita kalva, paverčianti jas vienos ir tos pačios aukštumos terasų laiptų pakopa – vis aukštyn ir tolyn, neaiškios horizonto linijos link“¹². Bet vaizdiniai veikia, įgyja metaforines–simbolines formas, kai jie patenka į tokiai apercepcijai pasiruošusias susimąstymo, suintensyvėjusio vidinio jautrumo zonas – būsenas. Savistabos, savirefleksijos būdu J. Baltrušaitis šiuos atitikmenis tiksliai fiksavo: „Neretai pastebiu, kad sąlyčiui su šia išore staiga lyg povandeninė uolos dalis atoslūgio metu apsinuogina kažkoks paprastai nejuntamas mano smegenų, mano širdies, visų mano visatos jutimo organų paviršius...“¹³ Fenomenologinei literatūros refleksijai svarbūs liudijimai – neišvengiamai metaforiški. Visata yra juntama kūnu, kūno paviršiais, ne visada vienodai reaktyviais, išskirtinėse būsenose ir situacijose apsinuoginančiais, įgyjančiais ypatingo, gilyn nusileidžiančio jautrumo.

       Pakopų, laiptų pojūtis (taip pat ir vidinio, dvasinio gyvenimo erdvėje) neišvengiamai atveda prie kalnų vaizdinių. Kalnai, jūra priklauso prie didžiųjų gamtos patyrimų. Su V. Ivanovu, poetu simbolistu, J. Baltrušaitis neabejotinai buvo kalbėjęsis apie savo vidinės patirties formavimąsi; galima – bet vėlgi metaforiškai, ne paraidžiui – remtis liudijimais, pateiktais straipsnyje „Jurgis Baltrušaitis – poetas lyrikas“ (1914): „Žemės laiptai“... „Kalnų takas“... Kokia ypatinga asmeniška prasmė paslėpta šiuose simboliuose dviejų prieš mus esančių knygų antraštėse? Septynias viena po kitos einančias pakopas, tas, kuriomis asmenybė įsisąmonina pasaulį ir save pačią, skiria poetas savo praėjusiame vidiniame patyrime – ir tas pakopas vadina nelauktu ir daug reiškiančiu „septynių užsimiršimų“ vardu“¹⁴. Užsimiršimas – greta susimąstymo. Užsimiršimas yra perėjimo į kitą dvasinio gyvenimo pakopą galimybė. Užsimiršimas paruošia kelią atsiminimui, bet jau kitoje pakopoje. Kalnuose J. Baltrušaitis ieškojo vienatvės, tylos, užsimiršimo; žinojo, kad gali šiuo keliu eiti, kai siekė pasaulio – visatos percepcijai atsiverti iki tol tylėjusios sąmonės puse.

       Kalnų takas susijęs su kalnų vaizdiniais, su jų nuošalumo, teikiančio vienatvę ir tylą, pasiilgimu. Ir su kalnų kaip ypatingo materijos ir dvasios lydinio patyrimu. Eilėraštis „Gornaja tropa“ parašytas Italijoje 1911 m. ir dedikuotas J. Baltrušaičio poezijos vertėjai į italų kalbą Evai Kühn-Amendolai. Šiame eilėraštyje išreikštas simbolinis žmogaus troškimas apimti aukštį, gylį – gelmę ir tolį: „Tik aukštis ir gylis... Tik tolis... Ir veltui / Nebylią valandą žvilgsniu bandau / Aš nors akimirksniui aprėpti šitą žemę / Ir šitą dangų, degantį viršum manęs...“ Galima matyti ryšį tarp žemės laiptų ir kalnų tako; tai žmogaus kelio (labiau vidinio, dvasinio) metaforizavimas – simbolizavimas, perkeltinės reikšmės akcentavimas ir jos pastovumo stiprinimas. Simbolis išsiskiria iš metaforos ją sustabdydamas, suteikdamas pavidalą, kuriuo ji įsitvirtina ir išlieka. M. K. Čiurlionis, su kuriuo J. Baltrušaitis tyrinėtojų ne kartą sietas, kalnų, aukščio metaforas yra išplėtojęs ir kaip vaizduotės takus.

       „Lelijos ir Pjautuvo“ („Lilija i Serp“) – abi didžiosios raidės paryškina pavadinimo metaforos simbolinę prigimtį – pavadinimas susijęs ir su individualia, patirtine, ir apibendrinta mitine prasme. Pradėdamas sudarinėti šį rinkinį (liko nebaigtas, knygą išleido žmona Marija), poetas buvo savo patirties kalnuose, jautėsi įveikęs pašalinius trikdžius: „Dienų triukšme aš vis dažniau jaučiu / Alsavimą kalnų didybės...“; „Ir vietoj kartėlio ir baimės, / Ir žemės kelio gairių nuobodžių / Aš išskiriu iš sąmyšio verpetų / Tik džiaugsmo šviesą ir ramybę...“ („Susimąstymas“). Rinkiniu sąmoningai siekta apibendrinimo, patirties sumavimo. Pasirodo ketureiliai – trumposios aforistinės formos, apie kurias J. Baltrušaitis galvojo kaip apie poezijos perspektyvą. „Poetui“: „Gyvendamas buvai kalnų aukštybėse / Ir lobį – erdvę jau už debesų – / Tu žemės tremtiniams davei, / Mintims, sapnams jų ašarų pakalnėj“.

       Rinkinio pavadinimo sandai – lelija, pjautuvas – turi gilias mitines šaknis, taip pat ir krikščionybėje; su lelija dažniausiai gretinama Mergelė Marija. Bendrasis turinys, paslankus metaforizacijai ir simbolizacijai, – skaistumas, baltumas, gležnumas. Pjautuvas – laiko ir mirties susitikimo ženklas, bet kartu ir atsinaujinimo per mirtį. Ne dalgis, o pjautuvas; išvengiama pernelyg tiesioginės giltinės asociacijos, praplečiama archajinės žemdirbystės erdvė. Lietuviškoje lyrikoje išplėtojama pjūtis, pjūtė – dažniausiai su vilties akcentu:

      
       Lelija ir pjautuvas yra neišskiriama jungtis; ji gali būti interpretuojama kaip mirties ir vilties, gležnumo ir geležies jungtis. Šioji įsijungia į kitų J. Baltrušaičio dichotominių jungčių eilę, kuria išreiškiamas pradžios ir pabaigos, gyvenimo ir mirties santykinumas, visko jungimasis į bepradį ir begalinį būties ratą. Pradėdamas sudarinėti rinkinį „Lelija ir Pjautuvas“ J. Baltrušaitis įrašė dešimt epigrafų – H. Ibseno, J. Baratynskio, kitų autoritetingų kūrėjų. Reikšmingas epigrafas iš Biblijos, iš apaštalo Pauliaus laiško Galatams (2, 19): „Christo confixus sum cruci“ („Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi“). Ši nuoroda yra svarbi suvokiant J. Baltrušaičio krikščioniškąją pasaulėžiūrą, atsiliepiančią ir jo metaforiniuose simboliuose.

       „Ašarų vainikas“ – pirmojo lietuviško rinkinio pavadinimas. Vainikas – lyg triūso vainikavimas, lyg įsijungimas į amžių pynę, tikint, kad jo poezijoje esama „tos magijos, kuri auklėjo ir palaikė lietuvių dvasią per visas amžių audras“¹⁵. Galimas ryšys ir su erškėčių vainiku (tokio simbolinio pavadinimo knygą 1909 m. išleido J. A. Herbačiauskas). Vainikas – dažnas lietuvių tautosakos ir mitologijos įvaizdis ir simbolis, mėgstamas ir poetų (M. Martinaičio eilėraščių rinktinė „Vainikas“); vainikas simbolizuoja ratą, gyvybės ir mirties persiliejimą. Ašarų vainiko simbolinę prasmę yra analizavęs B. Sruoga: jis pabrėžė rūstų karo laiką, sakė, kad J. Baltrušaičio vainikas yra keliamas tarsi ant statomos bažnyčios bokšto, kad jis skelbia viltį ir paguodą¹⁶. „Ašarų vainikas“ – susitikimas su tėvyne; ašaros – liūdnųjų būsenų kūnas, skaidrūs veidrodiniai paviršiai. Maironio ašaros: nuo poezijos tako, ašaromis byrančio („Poezija“) iki puikiosios vainikinės metaforos: „Spindi siela diemantinė, / Spindi ašarų lašuos“ („Prieš altorių“). Krikščioniškieji J. Baltrušaičio pasaulėžiūros aspektai lietuviškoje lyrikoje iš tiesų randa išganingą ašaros taką:

      
       „Aukuro dūmai“ – trečio rinkinio pavadinimas – kaip metafora–simbolis sietina su seniausia lietuvių kultūrine tradicija, su aukuru, su senosios lietuvių (baltų) tikybos apeigomis; galiausiai ir su mitine nuoroda į ryšį tarp dangaus ir žemės, tarp dvasios ir materijos. Aukuro įvaizdis – simbolis yra ir rusiškoje lyrikoje. Rinkinyje „Lelija ir Pjautuvas“ paskelbtas vienas asketiškai rūsčiausių J. Baltrušaičio eilėraščių – „Aukuras“: „Mirtingą geismą, vaiko ašaras / Ir visą galią nuo mažų dienų / Į Amžiną šventovę aš liūdėdamas nešu, / Ant aukuro rūstaus jau visa sudedu...“ Iš aukuro kylantys dūmai simbolizuoja atramą, pasaulio ašį. Aukuras susijęs ir su lietuviškoje lyrikoje pasirodžiusiu žynio įvaizdžiu. Aukuras – svarbus vaizdinys ir M. K. Čiurlionio kūryboje („Aukuras“, 1909).

       Jurgio Baltrušaičio eilėraščių rinkinių pavadinimai yra metaforos–simboliai, išreiškiantys svarbius jo poetinės pasaulėjautos momentus. Juose kristalizuojasi mąstymo–jautimo tankis, daugeriopai susipina pamatinės jo kūrybos temos.

 
       ¹ B a l t r u š a i t i s   J .  Apimti žmogų iki dugno. – Vilnius: Aidai, 2001. – P. 47.
       ² Ten pat. – P. 75.
       ³ S o d e i k a  T .   Dialogas ir tekstas // Baltos lankos. – Nr. 11. – 1999. – P. 11.
       ⁴ M y k o l a i t i s - P u t i n a s  V .  Raštai. – T. 7. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 303, 312.
       ⁵ Laiškas A. Djakonovui 1906. II. 25/12 // Apimti žmogų iki dugno. – Vilnius: Aidai, 2001. – P. 134.
       ⁶ Т у р к о в   А .  Горький подвиг ожиданья  // Б а л т р у ш а й т и с  Ю .  Лилия и Серп. – Москва: Художественная литература, 1989. – С. 6.
       ⁷ Ten pat. – P. 267.
       ⁸ Б е л ы й  А .   Символизм как миропонимание. – Москва: Республика, 1994. – C. 246.
       ⁹ B a l t r u š a i t i s   J .  Apie vidinį Konstantino Balmonto kelią // Apimti žmogų iki dugno. – P. 48.
       ¹⁰ B a l t r u š a i t i s   J .  Paskutinis sumanymas // Apimti žmogų iki dugno. – P. 56.
       ¹¹ B a l t r u š a i t i s   J .  Apimti žmogų iki dugno. – P. 84.
       ¹² Ten pat. – P. 107.
       ¹³ Ten pat. – P. 108.
       ¹⁴ Ten pat. – P. 202.
       ¹⁵ M i š k i n i s  A .  Mano pažintis su Jurgiu Baltrušaičiu // Lietuviai. – 1944. – Vasario 13.
       ¹⁶ S r u o g a    B .  Baltrušaičio vainikas // B a l t r u š a i t i s  J .   Ašarų vainikas. – Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942. – P. 95–96.