„Sakmė apie bambukų kirtėją“ („Taketori monogatari“) laikoma pirmuoju japonų naratyvinės prozos žanro monogatari („daiktų pasakojimas, atpasakojimas“) kūriniu. Šis žanras atsirado Heiano laikotarpiu (794–1192), taip pavadintu pagal senąją Japonijos sostinę Heianą (dabar – Kiotas) – miestą, kuriame klestėjo japonų aristokratų kultūra. Monogatari autorės dažniausiai būdavo išsilavinusios imperatoriaus rūmų damos, tačiau spėjama, kad pirmuosius šio žanro kūrinius parašė vyrai, kurių vardai liko nežinomi. Šiaip ar taip, monogatari tekstai dažniausiai būdavo garsiai skaitomi damų apartamentuose. Ankstyvieji šio žanro kūriniai – tai japonų pasakų ir legendų literatūriniai perpasakojimai, kurie jau po šimtmečio virto įmantriais prozos kūriniais, tokiais kaip „monogatari karaliumi“ vadinama ir daugelio literatūrologų pirmuoju psichologiniu romanu pasaulyje laikoma „Sakmė apie princą Gendži“ („Genji monogatari“), kurios autorė – Murasaki Shikibu (apie 973–apie 1014 m.).
Kaip tik Murasaki Shikibu savo kūrinyje „monogatari protėviu“ vadina „Sakmę apie bambukų kirtėją“. Tačiau tiksli pastarosios sukūrimo data nėra žinoma. „Taketori monogatari“ parašytas japonų skiemenine abėcėle kana, kuri susiformavo maždaug IX a., grafiškai supaprastinus kinų hieroglifus. Be to, kūrinio pabaigoje minimas rūkstantis Fudži kalnas, kuris pagal istorinius duomenis veikė iki 905 metų, todėl spėjama, kad „Sakmė apie bambukų kirtėją“ buvo parašyta IX a. pabaigoje arba X a. pradžioje. Nežinomas ir jos autorius. Manoma, kad „Taketori monogatari“, kaip ir kiti ankstyvieji šio žanro kūriniai, kurių dauguma neišliko, buvo sukurta vyro, gavusio puikų klasikinį išsilavinimą. Nors „Sakmė apie bambukų kirtėją“ parašyta skiemenine japonų abėcėle, jos tekste galima rasti nemažai kinų hieroglifų ir žemyninės literatūros motyvų, pavyzdžiui, nuorodų į kinų legendą apie ugninę pelę arba mitologinį kinų kalną Penglai. Tai reiškia, kad autorius buvo susipažinęs su kinų literatūra ir mokėjo kinų kalbą, o tokio pobūdžio išsilavinimą senovės Japonijoje paprastai įgydavo tiktai vyrai. Kita vertus, „Taketori monogatari“ nuo vėlesnių šio žanro „moteriškųjų“ kūrinių skiriasi lakoniškumu ir griežta kompozicija.
Nors „Taketori monogatari“ esama fantastikos elementų, autoriniu kūriniu virtusi pasaka panėšėja į satyrą – nė vienas jos veikėjas nėra idealizuojamas, net ir Kaguja, kuri galiausiai pasirodo esanti Mėnulio mergelė, – kilmė ją akivaizdžiai sieja su Kinijos Tang dinastijos laikų (618–907) daoistinėmis novelėmis. Kilmingi Kagujos jaunikiai ne aukštinami, bet išjuokiami, nė vienas jų negeba įvykdyti gražuolės užduočių. Keturi net nesistengia to daryti, o penktasis miršta kaip nevykėlis.
„Sakmė apie bambukų kirtėją“ yra pirmas japonų grožinės prozos pavyzdys, ji panaudota vėlesniuose japonų literatūros kūriniuose, jos pagrindu sukurtos kelios pjesės, pastatyti kino filmai. Čia pateikiama pirmoji šio kūrinio dalis.
VERTĖJAS
Nepaprastas mergelės Kagujos gimimas ir jos vaikystė
Tai buvo taip seniai, kad dabar jau niekas nebeprisimena kada. Gyveno anuo metu toks senukas – bambukų kirtėjas. Eidavo jis į kalnus, kirsdavo bambukus ir naudodavo juos įvairiausiems dalykams. O vadino jį Sanuki no Mijacuko1. Vieną dieną kaip visada senukas išėjo į kalnus kirsti medžių. Tik staiga mato: kažin kaip keistai švyti vieno nukirsto bambuko tuščiaviduris kamienas. Netikėdamas savo akimis jis priėjo arčiau: bambukas iš tikrųjų švytėjo. Pažvelgęs vidun, pamatė mažytę, vos trijų colių ūgio nuostabaus grožio mergaitę.
Senukas nustebęs pasakė:
– Aš kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą matau šiuos bambukus ir tik dabar sužinojau, kad jame gyvena tokia nuostabi būtybė. Atrodo, iš šito medžio išeis ne krepšiukas, o vaikiukas. Tebūnie, aš pasiimsiu tave namo, ir tu tapsi mūsų dukryte.
Taip pasakęs, paėmė mergaitę ant rankų ir parsinešė namo. Parnešęs atidavė ją auginti savo senutei žmonai. Mergaitė buvo be galo graži, gražesnės už ją visame pasaulyje nerastum, o kadangi buvo labai mažytė, tai augino ją krepšelyje.
Radęs mergaitę, senukas ir toliau kiekvieną rytą anksti keldavosi ir eidavo į kalnus kirsti bambukų. Tačiau dabar labai dažnai jam bekertant medžius iš jų bamblių išbyrėdavo po auksinę monetą. Taip bėgo metai po metų, ir senukas tapo neregėtai turtingas.
Rastinukė stiebėsi ne dienomis, o valandomis. Prabėgo tik trys mėnesiai, o ji jau visai suaugo ir atėjo laikas plaukų surišimo ceremonijai2. Tad mergaitei sukėlė ant galvos vaikiškus palaidus plaukus ir prisegė prie juosmens klostuotą valktį. Ji buvo labai branginama, augo nė žingsnio nežengdama iš už užuolaidų ir kilnojamųjų pertvarų3.
Mergaitė buvo nuostabi, gražesnės už ją niekur nebūtum radęs. Namuose nebuvo nė vieno tamsaus kampelio, viskas spindėjo jos grožiu. Kai senukui būdavo liūdna ar sunku, jis pažvelgdavo į mergaitę ir visos bėdos savaime pasimiršdavo. Kai apimdavo pyktis, užtekdavo pakelti akis į dukrytę, ir jo širdyje debesys išsisklaidydavo.
Praėjo daug laiko, o senukas vis kirto bambukus ir rasdavo juose aukso monetų. Taip jis tapo neregėtai turtingas. Mergaitė irgi užaugo ir prireikė jai duoti vardą. Todėl pasikvietė žynį Akitą iš Mimurodo4 maldyklos. Žynys Akita suteikė mergelei Najotake no Kagujos5 vardą. Ir iškėlė senukas įdukros vardynų proga dideles iškilmes, sukvietė daug svečių iš apylinkių, ir visi linksminosi tris dienas. Pakvietė senukai gausybę šokėjų, muzikantų, dainininkų. Svečius kvietė per daug nesirinkdami, tad atėjo, prisirinko daugybė ponų ir ponaičių. Senukų namuose buvo didžiulė puota – beveik kaip pasakose.
Vaikinus iš viso pasaulio – aukštus ir žemus, gražius ir nelabai, kilmingus ir prastos kilmės, išsilavinusius ir neišprususius, – prisiklaususius įvairiausių kalbų apie Kagujos grožį, kamavo viena vienintelė mintis: „Viską atiduočiau, nieko nepagailėčiau, kad tik galėčiau vesti mergelę Kagują, kad nors akies krašteliu ją išvysčiau“. Net ir namų tarnams nebuvo taip paprasta susitikti su šeimininkų įdukra, pamatyti jos dailų veidą. Kadangi visi kalbėjo apie neregėtą merginos grožį, jaunikaičiai, prisiklausę įvairiausių kalbų, vakarais nebegalėdavo ramiai užmigti, naktimis, kai jau visiškai sutemdavo, išeidavo iš namų, ilgesingai vaikščiodavo palei tvoras, trindavosi prie vartų, draskydavo popierines sienas ir pro plyšelius slapčiomis stengdavosi pamatyti nuostabiąją Kagują. Kaip tik nuo tų laikų piršlybos mūsiškai imtos vadinti „slankiojimu naktimis“6.
Penketas didikų ir pirmasis jaunikis princas Išicukuri
Jaunikiai pametę galvas landžiojo po tokias bambuko kirtėjo namų vietas, kur padorus žmogus nosies nekištų, tačiau veltui: jų numylėtos gražuolės niekur neužtiko. Bandė jie užkalbinti namiškius, paklausti jų ko nors, perduoti mergelei kad ir trumpiausią žinutę, galiausiai papirkti, tačiau visos jų pastangos buvo bevaisės. Daugybė vaikinų iš kilmingų šeimų dienas ir naktis leisdavo prie senuko dvaro. Tačiau greit tie, kurių širdyse nedegė itin karšta aistra mergelei Kagujai, pagalvoję, kad ten vaikščioti nesą jokio reikalo, jei tai neduos jokios naudos, nustojo valkiojęsi aplinkui.
Veikiai visi pastebėjo, kad iš šitos gausybės vaikinų liko tik penki įsimylėjėliai, kurie niekaip negalėjo liautis galvoję apie Kagują ir ateidavo prie jos namų kiekvieną dieną po keletą kartų: rytais, per pietus, vakarais. Tai buvo: princas Išicukuri, princas Kuramoči, dešinysis ministras Abe no Miuši, pirmasis vicepremjeras Otomo no Mijuki ir antrasis vicepremjeras Isonokami no Marotari.
Kaip ir šiais laikais, taip ir tuo metu buvo nemaža jaunikaičių ir vyresnių vyrų, kurie, vos tik sužinoję apie gražią moterį, būtinai norėdavo ją pamatyti, sutikti, su ja pakalbėti7. Taigi ir šiems penkiems ponams užteko išgirsti vieną vienintelį žodį apie nuostabiąją mergelę Kagują, jos nepakartojamą grožį, ir jie iškart užsinorėjo įsitikinti sklindančiais pasakojimais. Galvodami apie savo mylimąją, jie nebegalėjo nei gerti, nei valgyti. Ir prie Kagujos namų rinkdavosi vedami vienintelio troškimo ją pamatyti, bet vis veltui – nė vieno jų svajonė neišsipildė. Rašė jai meilės laiškus, bandė juos perduoti per tarnus ar kitais būdais, bet irgi perniek: nė vienas negavo atsakymo. Pagaliau ėmėsi kurti graudžias eiles ir siųsti jas mergelei, tačiau ir tai nedavė vaisių. Tačiau nesėkmės neatvėsino jaunikių įkarščio. Pačiame žiemos viduryje, vienuoliktą ir dvyliktą mėnesį, tuščiais apsnigtais ir apledėjusiais keliais, pačiame vidurvasaryje, šeštą mėnesį, kepinant saulei ir griaudžiant griaustiniui, nekreipdami dėmesio į orą jie traukdavo prie Kagujos tėvo namų.
Negalėdami numaldyti savo širdžių, jaunikiai, pamatę senuką bambukų kirtėją, sudėdavo delnus ir jam iš tolo lenkdavosi, nusižeminę maldaudavo:
– Atiduok mums savo dukterį, leisk ją į žmonas.
O senukas į tai teatsakydavo:
– Ji nėra mano tikra duktė, ne aš ją pradėjau, todėl niekam negaliu atiduoti jos rankos ir širdies. – Ir taip slinko dienos ir mėnesiai.
Matydami nieko nepasieksią ir negalėdami pamiršti savo mylimosios, jie grįždavo namo ir, galvodami tik apie vieną vienintelį dalyką, dėdavo gausias aukas priešais Budos ir kitų dievų altorius, prašydavo padėti numaldyti meilės kančias. Tačiau ir tai nieko negelbėjo, jie nenustojo svajoti apie nuostabiąją Kagują. „Juk negali būti taip, kad ji visą amžių nugyvens netekėjusi!“ – nuo tokių minčių jų aistra tik dar labiau liepsnojo. Ir toliau, neslėpdami savo vilčių, jie eidavo prie Kagujos namų.
Šitai matydamas ir girdėdamas, senukas pasišaukė įdukrą ir tarė:
– O, mano mylimiausias vaikeli! Juk tu esi dievybė, pasivertusi žmogumi8, kaip kitaip paaiškinti tavo neregėtą grožį ir tai, kad taip greitai užaugai? Nemaža prakaito mudu su senute išliejome, kad tave užaugintume, tad dabar išklausyk, ką aš, senukas bambukų kirtėjas, tau noriu pasakyti, nepraleisk mano žodžių pro ausis.
Mergina atsakė:
– Kas per žodžiai, ką tu dabar kalbi? Nesuprantu. Nežinojau, kad aš dievybė, visada laikiau jus tikraisiais savo tėvais. Bet sakyk, ką nori pasakyti, aš viską išklausysiu.
Senukas nudžiugo:
– Mano mylima dukrele, man tikrai malonu girdėti tokius tavo žodžius, – ir senukas pradėjo pasakoti. – Juk žinai, man jau per septyniasdešimt. Jei ne šiandien, tai rytoj ateis ta diena, kai paliksiu šį pasaulį. O šis taip sutvarkytas, kad vyras sutinka moterį ir su ja susieina. Moteris sutinka vyrą ir su juo susieina. O paskui pasaulyje atsiranda nauja šeima, kuri gausėja ir puošia pasaulį. Taip buvo nuo senų senovės, tad kodėl tu niekaip negali pradėti galvoti apie vestuves?
Kaguja, tai išgirdusi, paklausė:
– O kodėl aš turėčiau ištekėti?
– Kai tu, būdama dievybė, žengei iš dangaus, nusprendei įsikūnyti moterimi. Kol kas aš dar gyvas ir tavimi pasirūpinsiu, gali sau ramiai gyventi, bet praeis nedaug laiko ir stos tas metas, kai man teks palikti šį pasaulį. O penki jaunikaičiai čia leidžia ištisus mėnesius ir metus, jau ilgai kenčia, tavęs trokšdami, tad išklausyk, ką jie kalbės, gerai apgalvok kiekvieno jų žodžius ir vienam, kurio kalba ir būdas tau labiausiai patiks, suteik tą laimę, kurios jis taip laukia.
– Juk aš negaliu pasigirti pasakišku grožiu, be to, nežinau, ką jie slepia savo širdies gelmėse, tad negaliu nustoti galvojusi, kad jei per klaidą susiesiu savo gyvenimą su lengvabūdžiu žmogumi, būtinai atsitiks daugybė nemalonių dalykų, ir aš paskui praliesiu daug graudžių ašarų. Juk pasaulis pilnas piktų ir baisių žmonių, tad man, nežinančiai, ką jie giliai savo širdyse slepia, yra be galo sunku apsispręsti, su kuo norėčiau praleisti visą savo gyvenimą.
– Tu pasakei kaip tik tai, apie ką ir aš galvoju, ko šiek tiek bijau. O ko tu ieškai, su kokiu žmogumi norėtum susitikti ir susituokti, koks tavo išsirinktasis turėtų būti? Kiek dabar matau ir jaučiu, visų čia susirinkusių jaunikių jausmai yra pastovūs ir kasdien nekinta, jie tikrai tave myli.
– Aš tikiu tavimi, tėveli, bet pasakyk jiems, kad noriu išbandyti, kiek gili ir tvirta yra jų meilė. Juk iš jų visų aš noriu išsirinkti vieną vienintelį. Ar tikrai tie penki jaunuoliai mane vienodai myli? Aš noriu iš jų visų išsirinkti vieną žmogų, kurio jausmas – pats stipriausias. Tas žmogus, kuris išpildys mano norą, atneš tai, ką noriu turėti, tikrai mane myli, jo jausmas bus pats stipriausias, ir jam aš būsiu pasirengusi tarnauti visą likusį gyvenimą, jam atiduosiu savo ranką ir širdį. Nueik ir pranešk šią mano valią čia susirinkusiems.
– Tu labai gerai sugalvojai, – išklausęs Kagujos kalbą, atsakė senukas.
Kai atėjo vakaras ir saulė nusileido, vėl kaip visada prie bambukų kirtėjo namų susirinko jaunikiai. Tikėdamiesi išvysti nuostabiąją mergelę ir sužavėti ją, vienas grojo fleita, antras dainavo dainas, trečias deklamavo eiles, ketvirtas švilpiniavo švilpyne, penktas vėduokle mušė ritmą. Iš namų išėjęs senukas jiems tarė:
– Aš meldžiu jūsų atleidimo, kad jūs buvote priversti čia, tokioje varganoje vietoje, leisti ilgus metus ir mėnesius, už tai aš jūsų kuo nuolankiausiai atsiprašau. Aš pasakiau savo vaikeliui: „Mano gyvenimas, jei ne šiandien, tai rytoj pasibaigs, jau greitai aš iškeliausiu į kitą pasaulį, tad jau pats laikas tau ištekėti. Gerai įvertinusi kiekvieno iš čia susirinkusių įžymių ir turtingų vaikinų savybes, išsirink vieną ir tarnauk jam visą gyvenimą“. Mano dukra atsakė: „Aš nusprendžiau, kaip išsirinkti sau vyrą. Kadangi visi yra stiprūs ir tvirti jaunuoliai, aš tik noriu sužinoti, kuris mane labiausiai myli. Tad ištekėsiu už to žmogaus, kuris įrodys savo meilę atnešdamas man tai, ko aš panorėsiu“. Aš jai taip pasakiau: „Tebūnie taip, kaip tu pasakei. Tada ir kiti jaunikiai neturės dėl ko pykti“.
Jaunikiai nutarė, kad tikrai gerai mergelės sugalvota, o senukas perdavė jų žodžius savo dukteriai. Tada Kaguja davė užduotį princui Išicukuriui:
– Sakoma, kad pats didysis Buda kadaise turėjo akmeninį dubenį, su kuriuo nešini vienuoliai vaikšto po žmones rinkdami aukas. Tesuranda ir atneša jį man.
Princui Kuramočiui prašė perduoti šiuos žodžius:
– Toli toli, Rytų jūroje, yra stebuklingas Penglai kalnas9, ant to kalno auga medis, kurio šaknys sidabrinės, kamienas auksinis, o uogos panašios į perlus. Surask tą medį, nulaužk šakelę ir atnešk man.
Trečiam jaunikiui Kaguja paliepė:
– Kinijos ugnikalniuose gyvena nuostabus gyvūnas, vadinamas ugnine pele. Surask ir atnešk man suknelę, pasiūtą iš jos kailiuko.
Į pirmąjį vicepremjerą Otomo mergina kreipėsi tokiais žodžiais:
– Ant drakono kaklo kabo brangakmeniai, švytintys penkiomis spalvomis. Surask tą drakoną ir atnešk man tuos brangakmenius.
Liko paskutinis jaunikis, antrasis vicepremjeras Isonokami, jam Kaguja paliepė taip:
– Kregždės nešioja stebuklingą kriauklę, kuri palengvina gimdymo kančias. Norėčiau, kad man atneštum šią kriauklę.
Senukas papriekaištavo:
– Bet ir sunkias užduotis tu sugalvojai, dukrele. Juk nė vieno šių dalykų nėra Japonijoje. Ir kaip man dabar jaunikiams perduoti tavo žodžius, kaip man pasakyti, kad jie įvykdytų šias neįmanomas užduotis?
Kaguja, gūžtelėjusi pečiais, paklausė:
– O kas čia neįmanoma?
Tad senukui nieko daugiau nebeliko, tik atsidusti:
– Gerai, nieko nepadarysi, perduosiu jiems tavo valią, – ir išėjęs prakalbo į susirinkusius jaunikius: – Štai ką sugalvojo mano dukra. Išklausykite ir padarykite taip, kaip ji liepė.
Princai ir valstybės tarnautojai, išklausę senuko žodžius, pasakė:
– O ar ne geriau būtų buvę tiesiai šviesiai pasakyti: „Daugiau čia nebeateikit, man jūs jau nusibodote“? – Ir nusivylę grįžo namo.
Tačiau princas Išicukuris buvo taip įsimylėjęs Kagują, kad jam šioje žemėje be nuostabiosios gražuolės nebuvo miela gyventi. Tad jį nuolat kamavo mintis: „Ar aš negalėčiau vis dėlto parvežti to daikto, kurio reikėtų ieškoti net pačioje Indijoje?“ Jis ilgai mąstė apie Kagują ir jos užsiprašytąjį indą, apie tai, kaip reikėtų nukeliauti dešimt šimtų tūkstančių mylių, nuvažiuoti į pačią Indiją ir iš ten atgabenti dubenį, kuriuo naudojosi didysis Buda. Jis žinojo, kad antro tokio dubens nėra. Bet vis dėlto nusiuntė mergelei žinutę pranešdamas, kad tą pačią dieną išvyksta į Indiją ieškoti akmeninio dubens, o pats pasislėpė toliau nuo pašalinių akių. Po trejų metų nukeliavo į Jamato žemės10 Tooči valsčiuje esančią kalnų šventyklą ir paėmė iš jos akmeninį dubenį, laikomą priešais palaimintojo Pindolos11 skulptūrą. Indas buvo taip apsinešęs suodžiais, kad atrodė tamsesnis už juodžiausią tušą. Princas Išicukuri įdėjo dubenį į nuostabų brokato maišelį, išsiuvinėtą aukso ir sidabro siūlais, prie maišelio prisegė dirbtinį gėlės žiedą12 ir nusiuntė į gražuolės Kagujos namus. Gavusi visa tai, mergelė labai nustebo ir dvejodama atrišo maišelį. Dubenyje ji rado įdėtą raštelį, kurį išvyniojusi perskaitė:
|
Aš plaukiau per jūras marias, |
„Kažin, ar dubuo nors kiek spindi?“13 – gražuolė apžiūrėjo jį iš visų pusių, tačiau nepamatė nė menkiausios švieselės, net jonvabaliai jam būtų padarę gėdą. Todėl parašė atsakymą ir grąžino dubenį princui:
Princas Išicukuri išmetė dubenį už vartų ir, parašęs dar vieną eilėraštį, nusiuntė jį į gražuolės namus:
|
Už kalnų viršūnes baltesnis grožis15 |
Kaguja perskaitė eilėraštį, tačiau atsakymo nebeparašė. Kadangi princas negavo jokių žinių iš gražuolės, tai, labai susirūpinęs ir visiškai nežinodamas, ką daryti, grįžo namo.
Nuo tada japonai, kalbėdami apie tokius begėdiškus poelgius, sako: „Išmesti indą"16.
1 Yra keli vardo Sanuki rašymo variantai: Saruki, Sakaki, tačiau tai gali būti tiek korektūros klaidos, tiek tarminiai variantai. Spėjama, kad Sanuki yra vietovė, buvusi Jamato žemėje (dabar – Naros prefektūra), o miyatsuko reiškia „kaimo seniūną“, tad bambukų kirtėjo vardas reiškia Sanuki vietovės seniūną.
2 Pilnametystės ceremonijos atitikmuo. Paprastai tuo pat metu prie sijono prisegdavo ir klostuotą valktį, vadinamą mo. Dažniausiai šią ceremoniją atlikdavo, kai merginai būdavo 12-14 metų.
3 Senovėje turtingų japonų namuose merginos augdavo niekur neišeidamos iš už specialių širmų ir pertvarų.
4 Mimurodo siejamas su Mivos kalnu, esančiu dabartinėje Naros prefektūroje, netoli nuo romano veiksmo vietos.
5 Nayotake reiškia „lankstusis bambukas“, o žodis kaguya (arba kakuya) siejamas su veiksmažodžiu kagayou ir reiškia blyksėjimą, švytėjimą.
6 Japoniškai yobai (yo – „naktis, vakaras“, hai, kuris žodžių junginyje suskardėjęs virsta bai – „slankioti, šliaužioti“). Iš tikrųjų šio žodžio etimologija siejama su veiksmažodžiu yobu, reiškiančiu „kviesti, šaukti“.
7 Vyrui pamatyti už širmų slepiamą merginą būdavo tolygu paimti ją į nuotakas.
8 Klasikinės japonų literatūros kūriniuose dažnai pasitaiko pasakojimų apie dievus, nusileidusius į žemę žmogaus pavidalu.
9 Mitologinis kinų kalnas, ant kurio gyvena nemarios būtybės. Tikėta, kad tai – sala Geltonosios jūros Bohai įlankoje.
10 Dabartinė Naros prefektūra.
11 Pindola-bhāradvāja – vienas artimiausių Budhos Gautamos mokinių. Iš Kinijos atėjo paprotys prieš jo statulą šventyklos virtuvėje akmeniniame dubenyje palikti atnašų maistą.
12 Tuo metu buvo paprotys parašius eilėraštį nusiųsti jį adresatui su gėlės žiedu ar medžio šakele. Taigi dubuo dovanotas kaip priedas prie eilėraščio.
13 Pasak legendų, Budhos dubuo spindįs stebuklinga šviesa.
14 Oguros kalnai yra netoli vietovės, kur vyksta veiksmas, todėl mergina pasako, kad ji žino, jog princas nebuvo Indijoje. Be to, japoniškai žodis kurai, kuris junginiuose suskardėja ir tampa gurai, reiškia tamsus, tai sukelia įvairių asociacijų.
15 Tai savotiškas atsakas į mergelės eilėraštyje minimus Oguros kalnus, kurių pavadinimas susijęs su žodžiu tamsa.
16 Kadangi senojoje kalboje žodžiai haji („gėda“) ir hachi („dubuo“) buvo rašomi vienodai, šis posakis reiškia ir „išmesti indą“, ir „pamesti gėdą“.
Versta iš:
Japonijos klasikinės literatūros rinktinė, 12 / Nauja redakcija.
Tōkyō: Shōgakukan, 1994
Iš senosios japonų k. vertė MARTYNAS ŠIAUČIŪNAS