A g o t a  K r i s t o f , prancūziškai rašanti vengrų kilmės rašytoja, lietuvių skaitytojams jau pažįstama iš romanų trilogijos „Storas sąsiuvinis“. Čia spausdinami jaudinantys, kartais keistoki apsakymai, sukurti per ilgą laiką, nuo pat autorės išvykimo iš Vengrijos 1956 m., yra bene paslaptingiausia jos kūrybos dalis.


       Kirvis

       „Įeikite, daktare. Taip, čionai. Taip, jus pakviečiau aš. Mano vyrui atsitiko nelaimė. Taip, manau, kad tai didelė nelaimė. Net labai didelė. Reikia užlipti į antrą aukštą. Jis mūsų miegamajame. Prašom čia. Atleiskite, lova nepaklota. Suprantate, aš truputį išsigandau pamačiusi šitiek kraujo. Nežinau, ar man pakaks drąsos visa tai išplauti. Turbūt verčiau persikelsiu gyventi kitur.
       Štai miegamasis, užeikite. Jis čia, šalia lovos, ant kilimo. Jam į pakaušį įsmigęs kirvis. Ar norite apžiūrėti? Taip, apžiūrėkite jį. Tikrai kvailas atsitikimas, ar ne? Per miegus jis iškrito iš lovos ir pataikė ant kirvio.
       Taip, šitas kirvis mūsų. Paprastai jis būna svetainėje, prie židinio, juo prakapojame šakalių.
       Kodėl kirvis gulėjo prie lovos? Aš nežinau. Tikriausiai jis pats atrėmė jį į naktinį staliuką. Gal bijojo įsilaužėlių. Mūsų namas stovi gana atokiai.
       Sakote, jis miręs? Aš iškart pagalvojau, kad jis miręs. Bet tariau sau, jog bus geriau, jei tai patvirtins gydytojas.
       Norite paskambinti? Ak tiesa, medicininei pagalbai, ar ne? Policijai? Kodėl policijai? Juk tai nelaimingas atsitikimas. Jis tiesiog iškrito iš lovos ir pataikė ant kirvio. Taip, tai retas atvejis. Bet yra daugybė dalykų, kurie nutinka šiaip sau, nei iš šio, nei iš to.
       O! Ar tik jūs negalvojate, jog tai aš padėjau kirvį prie lovos, kad jis ant jo nukristų? Bet juk aš negalėjau numatyti, kad jis iškris iš lovos!
       Gal net manote, jog aš jį išstūmiau, o paskui ramiai užmigau, pagaliau likusi viena mūsų plačioje lovoje, negirdėdama jo knarkimo, nejausdama kvapo!
       Iš teisybės, aš miegojau gerai. Jau daug metų nebuvau taip gerai miegojusi. Atsibudau tik aštuntą valandą ryto. Pažvelgiau pro langą. Lauke buvo vėjuota. Prieš saulę žaidė balti ir pilki kamuoliniai debesys. Buvau laiminga ir galvojau, kad iš jų niekada nežinai ko tikėtis. Debesys gal išsisklaidys, – jie lėkė taip greitai, – o gal juose susikaups vandens ir pasipils mums ant pečių lietus. Man tas pats. Aš labai mėgstu lietų. Beje, šįryt viskas man atrodė nuostabu. Jaučiausi lengva, atsikračiusi naštos, kuri taip ilgai...
       Tada pasukusi galvą išvydau šią nelaimę ir iškart paskambinau jums.
       Jūs taip pat norite paskambinti. Štai telefono aparatas. Jūs pakviesite medicininę pagalbą. Pasirūpinsite, kad išvežtų kūną, ar ne?
       Sakote, medicininė pagalba reikalinga man? Nesuprantu. Aš nesužeista. Man nieko neskauda, jaučiuosi puikiai. Kraujas ant naktinių marškinių – mano vyro, jis ištryško, kai...“

       Namai

       Ar tai bus šiame, ar kitame gyvenime?
       Aš grįšiu namo.
       Lauke stūgaus medžiai, bet nei jie, nei raudoni debesys, nei miesto šviesos manęs daugiau negąsdins.
       Aš grįšiu į namus, kurių niekada neturėjau arba jie buvo per daug toli, kad juos prisiminčiau, nes aš niekada, tikrai niekada negyvenau namuose.
       Rytoj pagaliau tuos namus turėsiu skurdžiame didelio miesto kvartale. Skurdžiame kvartale, nes kaipgi pasidarysi turtinga iš nieko, atėjus iš kitur, iš niekur, ir nenorėdama praturtėti?
       Dideliame mieste, nes mažuose miesteliuose tėra keletas likimo valiai paliktų namų, tik dideliuose miestuose yra ištisos gatvės, neįmanomai tamsios gatvės, kur glaudžiasi tokios būtybės kaip aš.
       Tomis gatvėmis aš eisiu į savo namus.
       Eisiu tomis gatvėmis, plakamomis vėjo, apšviestomis mėnesienos.
       Apkūnios moterys, išlindusios pakvėpuoti grynu oru, žiūrės į mane netardamos nė žodžio. Aš sveikinsiuosi su visais netverdama laime. Pusnuogiai vaikai ritinėsis man po kojų, ir aš juos kilnosiu prisimindama savuosius, kurie kažkur bus dideli, turtingi ir laimingi. Aš glostysiu tuos nežinia kieno vaikus ir dovanosiu jiems blizgančius, retus daiktus. Taip pat pakelsiu girtą vyriškį, parkritusį griovyje, paguosiu moterį, kuri bėgs rėkdama tamsoje, išklausysiu jos kančias, nuraminsiu.
       Grįžusi namo, būsiu pavargusi, atsigulsiu ant lovos, ant bet kurios lovos, o užuolaidos plaikstysis, kaip plaikstosi debesys.
       Taip bėgs laikas.
       O po mano vokais bėgs paveikslai iš blogo sapno, kuris buvo mano gyvenimas.
       Bet jie manęs daugiau nebeskaudins.
       Aš būsiu namie; viena, sena ir laiminga.

       Darbininko mirtis

       Skiemuo liko neužbaigtas, bereikšmis, pakibęs tarp lango ir gėlių vazos.
       Neužbaigtas liko tavo nusilpusių pirštų judesys, nupiešęs ant paklodžių pusę didžiosios N raidės.
       – Ne!
       Manei, jog užtenka būti atsimerkus, kad mirtis negalėtų tavęs pasiekti. Tu išplėtei akis, kiek leido jėgos, bet mirtis vis tiek atėjo ir suspaudė tave glėbyje.
       Dar vakar galvojai apie savo automobilį, kurio nespėjai nuplauti šeštadienį, jau tokį tolimą, nes skausmas pirmąsyk pervėrė skrandį.
       – Vėžys, – pasakė gydytojas, ir švari ligoninės lova sukėlė tau siaubą.
       Net tavo rankos pabalo bėgant dienoms, savaitėms, mėnesiams. Dingo nenuplaunama alyva, tavo nagai daugiau nebelūžinėjo, pasidarė ilgi, rausvi kaip valdininko.
       Vakarais tyliai verkdavai, nekūkčiodamas, nesipurtydamas, tik ašaros pamažu, be jokio garso tekėdavo ant pagalvės bendroje palatoje, kur žalia lempelių šviesa rausė griovelius tavo ligotiems kaimynams ant skruostų ir paakiuose.
       Ne, tu nebuvai vienas.
       Jūs buvote šešiese ar septyniese, turintys mirti artimiausiomis dienomis.
       Kaip fabrike. Ten tu taip pat nebuvai vienas, dvidešimt ar penkiasdešimt asmenų diena iš dienos darė tuos pačius judesius.
       Tavo fabrikas gamino ne tik laikrodžius, tavo fabrikas gamino ir lavonus.
       Ligoninėje, – kaip ir fabrike, – jūs neturėjote ką vienas kitam pasakyti.
       Tu galvodavai, kad kiti miega arba jau yra mirę.
       Kiti galvodavo, kad tu miegi arba jau esi miręs.
       Niekas nekalbėjo, tu taip pat.
       Tu nenorėjai kalbėti, norėjai tik ką nors prisiminti, bet nežinojai ką.
       Nebuvo ką prisiminti.
       Tavo prisiminimus, jaunystę, jėgas, gyvenimą atėmė fabrikas. Jis tau paliko tik nuovargį, mirtiną keturiasdešimties metų darbo nuovargį.

       Aš daugiau nebevalgau

       Jau per vėlu. Aš daugiau nebevalgau. Atsisakau duonos ir sausgyslių gabalų. Atsisakau ir motinos krūties, duodamos visiems, ką tik atėjusiems į skausmų pienines.
       Vos išmokęs gyventi, buvau maitinamas kukurūzais ir pupelėmis.
       Visiems nepažįstamiems valgiams pastačiau šventovę ir eidavau pasivogti kelių bulvių į beribius savo gimtinės laukus.
       Dabar turiu baltą staltiesę, krištolo, sidabro, bet stirniena ir lašišos buvo atvežtos per vėlai.
       Aš daugiau nebevalgau.
       Šypsodamasis pakeliu taurę reto vyno, sveikinu savo svečius, pakviestus vakarienės. Pastatau tuščią taurę, mano balti liesi pirštai glosto siuvinėtas staltiesės gėles.
       Mane apninka prisiminimai...
       Ir aš juokiuosi stebėdamas svečius, godžiai pasilenkusius prie kiškienos troškinio, – tą kiškį aš pats nušoviau mažuose jų gimtinės laukuose.
       Nors, tiesą pasakius, tai tik jų mylimas naminis katinas.

       Mokytojai

       Visus tuos metus, kol lankiau mokyklą, labai mylėjau savo mokytojus. Aš jais taip žavėjausi ir taip gerbiau, kad jaučiau būtinybę juos ginti nuo klasės draugų žiaurumo.
       Nereikalingas mokytojų kankinimas mane pykdė. Net tada, kai jie rašydavo blogus pažymius. Blogi pažymiai neturi jokios reikšmės, tai kam skriausti tas silpnas ir beginkles būtybes?
       Pamenu, kaip vienas mano draugas, vikriai, tyliai iš nugaros prisėlinęs prie mūsų biologijos mokytojo, imdavo iš stuburo tampyti jo nervus, o paskui išdalydavo juos mums. Iš tų nervų galėjai pasidaryti daug daiktų, pavyzdžiui, muzikos instrumentų. Juo labiau sudilęs būdavo nervas, juo subtilesnį garsą jis skleisdavo.
       Mūsų matematikos mokytojas buvo visai kitoks negu biologijos. Jis turėjo tokius nervus, kurių ničniekur negalėjai panaudoti. Užtat jo galva buvo plikut plikutėlė ir puikiai tiko kompasu braižyti taisyklingiems apskritimams. Tų apskritimų apimtis aš rūpestingai užsirašydavau užrašų knygelėje ir vėliau iš jų pasidarydavau išvadas.
       Mano bendramoksliai, netašyti stuobriai, žinoma, nesugalvodavo nieko geresnio, kaip taikytis į mano apskritimus svaidyklėmis, pasigamintomis iš anksčiau minėtų nervų, – taikytis iš pasalų, kai mokytojas, atsukęs mums nugarą, ant juodos lentos braižydavo statųjį Pitagoro teoremos trikampį.
       Dar pasakysiu keletą žodžių apie mūsų talentingąjį literatūros dėstytoją. Kalbėsiu trumpai, nes žinau, kad kitų mokykliniai prisiminimai nuobodūs tiems, kurie jų klausosi.
       Kartą tas žmogus paleido kreidą man į galvą norėdamas pažadinti iš įprasto rytinio miego. Man klaikiai nepatinka būti šitaip pažadintam, bet aš nė kiek neužpykau, – taip labai mylėjau mokytojus ir kreidą. Kadangi man trūko kalcio, tais laikais vartojau milžinišką kiekį kreidos. Nuo jos man truputį pakildavo karštis, tačiau dėl to niekada nepraleisdavau pamokų, nes, kaip jau ne sykį sakiau, mylėjau mokytojus, ypač (neregėtai talentingą) literatūros dėstytoją.
       Kaip tik dėl to užjausdamas šį nelaimingąjį, lygiai pusė pirmos, kai jo mokiniai nužudė eilėraštį, parke šalia mokyklos mergaičių palikta šokykle padariau galą jo kančioms.
       Už mano žmogišką poelgį buvo atlyginta septyneriais metais kalėjimo. Bet aš dėl to niekada nesigailėjau, – per tuos septynerius metus išmokau tiek daug įvairiausių dalykų, nuoširdžiai prisirišau prie savo sargų ir labai žavėjausi kalėjimo viršininku.
       Bet tai jau kita istorija.

       Rašytojas

       Mečiau viską ketindamas parašyti savo gyvenimo kūrinį.
       Aš esu didis rašytojas. Šito dar niekas nežino, nes dar nieko nesu parašęs. Bet kai parašysiu savo knygą, savo romaną...
       Todėl ir mečiau valdininko darbą ir... ką dar? Daugiau nieko. Draugų aš niekada neturėjau, juo labiau – draugių. Šiaip ar taip, mečiau viską o viską ketindamas parašyti didelį romaną.
       Tačiau dar nežinau, koks bus mano romano siužetas. Jau tiek ir tiek prirašyta apie viską ir apie nieką.
       Spėju, jaučiu, kad esu didis rašytojas, bet joks siužetas mano talentui neatrodo pakankamai geras, pakankamai didis, pakankamai įdomus.
       Deja, siužetas niekaip neateina į galvą, ir mano vienatvė tampa vis sunkesnė, vis labiau slegia, mane supa tyla, tuštuma išsikerojo visur, nors mano būstas nėra labai erdvus.
       Bet šie trys baisūs dalykai – vienatvė, tyla ir tuštuma – pralaužė stogą, išvešėjo ligi žvaigždžių, nusidriekė į begalybę, ir aš jau nebežinau, ar tai lietus, ar sniegas, ar fenas, ar musonas.
       Aš šaukiu:
       – Parašysiu viską, ką galima parašyti!
       Man atsiliepia balsas, ironiškas, bet vis tiek balsas:
       – Gerai, sūneli. Viską, bet ne daugiau, tiesa?

       Vaikas

       Jie sėdi čia, kavinės terasoje. Žiūri į praeinančius žmones. Žmonės eina pro šalį, kaip paprastai, kaip reikia jie eina ir eina. Žmonės mėgsta eiti savo keliu.
       Aš velkuosi ir velkuosi jiems iš paskos. Nirštu, stovinėju, spjaudausi, verkiu, paskui atsisėdu ant šaligatvio krašto ir rodau liežuvį visiems praeinantiesiems.
       – Tu blogai išauklėtas, – sako praeiviai.
       – Taip, tu mums darai gėdą, – sako tėvai.
       Jie taip pat daro man gėdą. Jie nenupirko šautuvo, gražaus šautuvo, kurio aš norėjau. Jie man pasakė:
       – Šitas žaislas negražus.
       Bet aš mačiau tėvą karo tarnyboje. Jis turėjo šautuvą, tikrą šautuvą, tinkamą žudyti. O kai aš pamačiau gražius vaikiškus šautuvus, indėniškus šautuvus, tinkamus medžioklei, žaidimams, jie man pasakė, jog tai labai bjaurus žaislas, ir nupirko sukutį!
       Aš sėdžiu čia, ant šaligatvio krašto. Paskui atsistoju, nirštu, verkiu, spjaudausi, šaukiu:
       – Jūs blogai išauklėti, jūs darot man gėdą! Meluojat, geručiais dedatės! Kai užaugsiu, aš jus nužudysiu!

       Mano sese Lina, mano broli Lanoė

       – Mano sese Lina, aš klaidžioju gatvėmis, aš nedrįstu tau to pasakyti, bet tu ir pati žinai, mano sese, mano meile, tavo lūpos, tavo ausų kriauklelės, mano sese Lina, man nėra kitų merginų, esi tik tu, mano sese Lina, nuo pat vaikystės matydavau tave nuogą, be krūtų, be makšties, matydavau tik tavo šlaunis, o kitkuo tu buvai panaši į mane. Mano sese Lina, prabėgo keleri metai, ir aš einu iš proto jausdamas tavo šlaunis, prisispaudusias prie manęs, matydamas tavo išsigandusį veidą, nuo tramdomos raudos virpančias lūpas. Lina, mano sese Lina. Šiandien tarp nešvarių baltinių išvydau krauju suteptas tavo kelnaites, tu tapai moterimi, aš privalau tave parduoti, mano sese, o mano sese Lina!
       – Mano broli Lanoė, vadinasi, tai vyksta šitaip? Mano broli Lanoė, šįvakar tu išėjai. Aš likau viena su seniu ir bijojau, nes tavęs čia nebuvo. Paskui senis ir senė atsigulė, o tu, broli Lanoė, negrįžai. Ilgai laukiau prie lango, kol tu parėjai su kitu vyriškiu. Judu su nepažįstamuoju įžengėte į mano kambarį, ir aš padariau viską, ką tu norėjai, kad padaryčiau. Aš moteris, broli Lanoė, žinau, kiek esu skolinga seniui ir tau, aš tai darau neprieštaraudama, broli Lanoė, sutinku atiduoti savo kūną kiekvienam. Bet laikyk mane už rankos, kol se~niai miega, glostyk man plaukus, kol kitas mane ima. Mylėk mane, Lanoė, mano broli, mano meile, arba užrišk virvę ant kaklo.

      Man tas pats

       Viršuje, apačioje – mėlynos dagių galvos.
       Kažkas kažką dainuoja.
       Man tas pats, tai net nėra gražu, tai liūdna ir sena sena daina.
       – O rytoj? Tu keliesi, kur eini?
       – Niekur. Nors galbūt vis dėlto kur nors eisiu.
       Bet miegoti sunku, skamba varpai, muša laikrodžiai.

       – Išskleiskite nosinę, pone. Aš norėčiau atsiklaupti.
       – Prašau.
       Tramvajuje jie buvo dviese. Vienas trukčiojo skambučio virvelę, antras kapojo skyles.
       Galinėje stotelėje išlipančiųjų nebuvo.
       Tačiau visi tramvajai sustoja tenai.
       Įlipančiųjų taip pat nebuvo.
       Man tas pats.
       Jie atsiklaupia.
       – Ar norite persimesti su manim keletu žodžių?
       – Maniau, jūs norite melstis.
       – Jau pasimeldžiau.
       – A, tuomet visai kas kita. Vadinasi, galime važiuoti atgal. Aš jums paskambinsiu rytoj.

       – Kas naujo?
       – Kaip sekasi jūsų vaikams?
       – Ačiū. Kol kas serga tik du. Didesnieji eina į parduotuves sušilti. O kas gero pas jus?
       – Nieko ypatingo. Mūsų šuo pasidarė švarus. Išsimokėtinai nusipirkome baldus. Retkarčiais pasninga.

       Pašto dėžutė

       Savo pašto dėžutę tikrinu du kartus per dieną. Vienuoliktą valandą ryto ir penktą vakaro. Laiškininkas paprastai ateina anksčiau, tarp devintos ir vienuoliktos ryto, jis labai nepunktualus, o popiet – apie ketvirtą valandą.
       Visada einu jos patikrinti kiek galima vėliau, kad būčiau tikras, jog laiškininkas jau lankėsi, kitaip tuščia dėžutė suteiktų man bergždžios vilties, aš sau sakyčiau: „Gal jis dar nebuvo atėjęs“, ir turėčiau nulipti antrą kartą, vėliau.
       Ar jūs kada nors buvote atidaręs tuščią pašto dėžutę?
       Žinoma. Taip nutinka visiems. Bet jums į tai nusispjaut, jums tas pats, ar ji tuščia, ar joje kas nors yra: uošvės laiškas, kvietimas į vernisažą, atostogaujančių draugų atvirukas.
       Aš neturiu uošvės ir negaliu jos turėti, nes neturiu žmonos.
       Tėvų, brolių ir seserų taip pat neturiu.
       Nors šito negaliu žinoti.
       Aš gimiau našlaičių prieglaudoje. Gimiau, savaime suprantama, ne ten, bet tenai susivokiau esąs šiame pasaulyje.
       Iš pradžių man tai atrodė natūralu, maniau, jog gyvenimas toks ir yra: būrys vaikų, didesnių ir mažesnių, geresnių ir blogesnių, ir keletas suaugusiųjų, ginančių mus nuo didžkių. Aš nežinojau, kad kitur yra vaikų, turinčių tėvus – tėvą, motiną, seserų, brolių, – kaip sakoma, šeimą.
       Vėliau aš sutikau tuos vaikus iš kito pasaulio, gyvenančius su tėvais, broliais, seserimis.
       Tada ėmiau vaizduotis savo tėvus, aš juos neišvengiamai turėjau, juk vaikai nerandami kopūstuose, ėmiau vaizduotis brolius ir seseris, arba kukliau – brolį ir seserį.
       Savo viltį nukreipiau į pašto dėžutę.
       Laukiau stebuklo, laiško, panašaus į tokį:
       „Žakai, pagaliau aš tave suradau. Aš tavo brolis Fransua“.
       Žinoma, man labiau būtų patikęs toks:
       „Žakai, pagaliau aš tave suradau. Aš tavo sesuo Ana Mari“.
       Bet nei Fransua, nei Ana Mari manęs nesurado.
       Aš taip pat jų nesuradau.
       Pasitenkinčiau ir motinos arba tėvo laišku. Manau, kad jie dar gyvi, aš pakankamai jaunas. Jeigu iš vieno ar kito ateitų, pavyzdžiui, toks laiškas.
       Iš motinos:
       „Brangusis Žakai, sužinojau, kad tau sekasi gerai. Sveikinu pasiekus tokią padėtį, kokią pasiekei. Aš, kaip ir tau gimus, gyvenu varge ir skurde. Bet džiaugiuosi žinodama, jog tu pagaliau praturtėjai. Aš negalėjau tavęs pasilikti ir auginti taip, kaip būčiau norėjusi, dėl tavo tėvo kaltės, jis mane metė, kai laukiausi, nors ir labai troškau priglausti tave prie širdies visiems laikams.
       Dabar aš jau sena, gal galėtum atsiųsti man truputį pinigų, nes aš esu tavo skurstanti motina, kurios dėl amžiaus niekas nenori priimti į darbą. Tavo motina, kuri tave myli ir dažnai apie tave galvoja“.
       Iš tėvo:
       „Brangusis sūnau, aš visada norėjau turėti sūnų ir didžiuojuosi tavimi, džiaugiuosi, kad pasiekei puikią padėtį. Nežinau, kaip tu tą padėtį susikūrei, nes man nepavyko nieko pasiekti, nors visą gyvenimą dirbau kaip katorgininkas galerose.
       Kai motina pasakė įsčiose nešiojanti tave, aš išplaukiau laivu, gyvenau uostuose ir aludėse ir buvau nelaimingas galvodamas, kad kažkur turiu žmoną ir vaiką, bet negalėjau jūsų pasiimti pas save, nes uždirbdavau mažai pinigų ir juos pragerdavau skandindamas sielvartą, graužiantį mane dėl jūsų. Dabar aš nusilpęs nuo alkoholio ir nelaimių, manęs niekas nenori samdyti į laivus. Dirbu, ką galiu, uostuose, bet tai ne kažin kas, aš jau senas. Taigi, jei gali, pagelbėk bėdoje ir atsiųsk truputį pinigų, jie man labai pravers. Amžinai tave mylintis tėvas“.
       Šitokių laiškų aš laukiau ir kaip džiaugsmingai būčiau atskubėjęs jiems į pagalbą, koks laimingas būčiau atsiliepęs į jų šauksmą!
       Bet mano pašto dėžutėje nebuvo nieko, nieko panašaus, nebuvo ničnieko ligi šio ryto.
       Šįryt gavau laišką. Jį atsiuntė vienas didžiausių miesto verslininkų. Labai žinomas asmuo. Maniau, jog tai oficialus laiškas, darbo pasiūlymas (aš – dekoratorius). Bet laiškas prasidėjo šitaip:
       „Sūnau,
       Mano gyvenime tu tebuvai jaunystės klaida.
       Bet aš prisiėmiau atsakomybę. Daviau gerą padėtį tavo motinai, būtų galėjusi auginti tave nedirbdama, bet ji tiesiog pasinaudojo mano pinigais ir įkišo tave į našlaičių prieglaudą, o pati lėbavo toliau. (Girdėjau, ji mirė gal prieš kokią dešimtį metų.)
       Aš dėl savo aukšto rango negalėjau tiesiogiai tavimi rūpintis, nes jau turėjau teisėtą šeimą.
       Vis dėlto norėčiau, kad žinotum, jog niekada tavęs neužmiršau ir aplinkiniais keliais visada tavimi rūpinausi. (Tavo studijų išlaidas, stipendiją Dailės mokykloje mokėjau aš.)
       Turiu pripažinti, kad tu savo ruožtu sukaisi puikiai, sveikinu. Tikriausiai paveldėjai tai iš manęs, nes aš taip pat pradėjau nuo nieko.
       Deja, daugiau sūnų nesulaukiau. Vien dukterys, o mano žentai negabūs.
       Dabar mano gyvenimas krypsta vakarop ir man nerūpi, kas ką pamanys. Nusprendžiau savo reikalus patikėti tau, nes aš jau pavargęs ir trokštu poilsio.
       Todėl prašau ateiti į mano biurą viršuje nurodytu adresu gegužės 2 dieną 15 valandą.
       Tavo tėvas“.
       Ir – parašas.
       Štai kokį laišką gavau iš tėvo po trisdešimties laukimo metų.
       Ir jis neabejoja, kad gegužės 2 dieną 15 valandą atlėksiu į jo biurą netverdamas džiaugsmu.
       Gegužės antroji po dešimties dienų.
       Šį vakarą sėdžiu oro uoste ir laukiu lėktuvo į Indiją.
       Kodėl į Indiją?
       Galėčiau skristi bet kur, kad tik „tėvas“ manęs nesurastų.