Ša!.. Ša, maištininkai!.. Būgnai ir trimitai, lėkštės ir trombonai... Laisvės, matai, užsigeidė. Kaipgi tu ją įsivaizduoji, aniuole... varly nelaimingas?.. A?.. Dumblu visas dvoki... kaip šikpuodis!.. Abu labu tokiu!..
Pasižiūrėk va ten, po pamatais – matai, žali veizolai dega?.. Gal tau atrodo, kad tenai – laisvė?.. O ne, mielas vaike, ne laisvė – ten likimas, žiaurus ir beširdis brigadininkas. Atėmė man vyrą, sugadino sūnų, su naganu varydavo į laukus, atsigert iš balos neleisdavo... Dabar sėdžiu ant šikpuodžio ir laukiu, kada man gyvybę atims. Nieko daugiau iš tokio likimo nesitikiu. Nieko!.. O ir nereikia. Galėjo tik tą baudžiavą lengvesnę padaryti. Ir nebandyk, likime, man ką nors sakyti – matau, išžiojai nasrus.
Aš su šikpuodžiu nesusišneku, kaip aš su tavimi susikalbėsiu. Iš kur man žinot, ar neturi nagano.
Prakeiktas puodas vėl triukšmauja. Groja pilietinio karo dainas. Apie baltagvardiečius. Kaip jis man nusibodo! Imsiu jį ir suspardysiu. Vis vien, kvailys, nieko nejaus.
GANA!.. GANA!.. AŠ NEBEIŠTVERSIU!.. LIAUKITĖS!.. VISĄ GYVENIMĄ BUVAU ŽEMINAMAS!.. NEBENORIU!.. NEBESILEISIU!..
Jėzaumarija. Nusiramink, puodeli, nusiramink. Nemaniau, kad tu toks jautrus. Neraudok taip garsiai, neraudok. Geriau paklausyk, ką mums pasakys likimas. Matai, jau išsižiojo. Gerklė kaip vargonai. Kalbėk, pone brigadininke.
Supratau, kad esate nepatenkinti likimu. Kadangi likimas yra struktūra, priklausanti gerovės kėlimo institucijoms, atsižvelgsiu į jūsų raudas beigi skundus ir pakreipsiu tamstų gyvenimą kita linkme.
Sakai, pakreipsi?.. Tai kodėl atėjai taip vėlai, kai man į kapus jau laikas?.. Kur anksčiau buvai?.. Juk dabar viskas tebus žaidimas. Lošimas!.. Anava Antanas atridena žalią kortų staliuką. Spindi jo avižų spalvos plaukai, ir mane suima neregėtas graudulys... Ką tu, mieliausias mano, darysi?.. Kaip pakeisi mūsų gyvenimą?.. Gal proto man daugiau duosi?.. Grožio?.. O gal tik dešrelių iš po Jadzės sijono?..
Proto neduosiu. Anei grožio. Užtat būsiu tau geras ir švelnus vyras. Ištikimas kaip kapo akmuo. Mesiu pirmąją kortą.
Oho, kad dunkstelėjo. Kaip plytgalis. Korta rodo, kad idealus būti negaliu. Jeigu jau apleidžiu lošimą, turiu gauti kitą ydą. O jeigu būčiau girtuoklis?.. Neprieštarausi?..
Dievai nematė, Antanėli. Būk. Svarbiausia, kad mane mylėtum.
Mesiu atrąją kortą – mūsų sūnui Rapolui iškris spindintis Felikso vardas. Bus vyras kaip ąžuolas, baisus savimyla, ir moterų jam nereikės.
Kokia aš laiminga. Du vyrai – ir abu mano.
Mesiu trečią kortą – Anabelei. Anabelė amžiams liks maža, ir baisūs ateities įvykiai niekados jos neužklups. Vaikščios su raudonu kaklaraiščiu ir dainuos.
Koks tu geras, Antanėli.
Ne man dėkok – likimui.
Ačiū, pone brigadininke. Ačiū.
Štai ir viskas. Likimas nulemtas. Visi patenkinti.
AŠ!.. AŠ LIKAU NEPATENKINTAS!.. NENORIU BŪTI ŠIKPUODŽIU!.. TROKŠTU TAPTI ŠVIESTUVU!..
Tebūnie. Mesiu ketvirtąją kortą. Iškrito. Paimk jį, motin, pakabink virš lango. Tegu šviečia. Tegu būna laimingas.
Pakabinau.
Kadangi likimui jau padėkojom, jisai išėjo. Liko viena neišmesta korta. Išmesiu ją tiems, kurių čia nėra, bet labai nori, kad jų likimas pasikeistų. Kad pakiltų gyvenimo gerovė ir nusileistų kas nors kitas. Kas – nesvarbu. Tik, susimildami, nekaltinkit manęs, jeigu korta neiškris. Aš gi ne savo darbą dirbu.
Kokia ilga tyla – nieko negirdėt.
Negi neiškrito?.. Antanėl, gal ne ta puse metei?.. Kortų, kaip žinai, visokių būna...
Neiškrito, tai neiškrito. O visgi gaila... tos gerovės tai man nereik, bet va tautai... Lietuvai... Ir sąmoningumo man nereik, bet va tautai...
Tiek to. Nekaltinu tavęs dėl to, Antanėli. Tauta neprapuls, o juk šitiek amžių be sąmonės buvo. Svarbiausia – meilė. Meilė juk neteisia ir neatmena pikto. Aš tave myliu, ir man netgi Jadzės gaila. Likimas nebuvo jai geras – neišmetė naujos kortos. Vogs nabagė dešras iki paskutinės savo gyvenimo dienos, kol numirs. Ir joks angelas neims jos, storai apsivyniojusios sardelėmis... O tave paėmė – tikrai žinau. Dingai tamsiuose miškuose prieš Stalino mirtį, radau tik auksinį plauką, skambų kaip skripkos styga...
Šiugžda kaži kas mano sieloj, pačiam jos dugne, tamsoj, šliauždamas prie vienintelio žiburio, norėdamas jį užgesinti. Akelės mano ankančios, neužsimerkit, nepaleiskit paskutinės šviesos kibirkštėlės... Kad ir tos, kruvinos. Spalio švenčių...
Kaži kas per gruodą sunkiai kvėpuodamas ateina, išsigandęs dar labiau negu aš. Praveria duris. Nusikeikia. Irgi iš baimės. Ko jam čia reik?..
Kongai... a, Kongai...
Ko, Šlapuokli?..
Ko mes čia sugrįžom?.. Pinigus taigi paėmėm... radom po čiužiniu...
Tylėk, durniau. Peilį palikau. Tu ką, mentų bijai?.. Taigi lavonas dar šiltas. Atras jį tik po kelių savaičių. O gal ir neatras. Žiurkės sugrauš.
O kur tas tavo peilis?..
Kur kur. Senės nugaroj. Negi nematai.
N... neee... aš gi sargyboj stovėjau, kol tu...
Kol aš, kol mes!.. Eik tu, sargybini... Neprisimyžai iš baimės saugodamas mane nuo skersvėjų ir šešėlių?.. A?.. Nuo kada toks budrus pasidarei?.. Gal nuo to laiko, kai toji merga, kurią sučiupom prie fermų besišlaistančią, kulniuku tau į tarpkojį spyrė?..
Durna merga. Eilėraščius prie fermų deklamavo. Apie mirtį ir varną.
Romantikė!.. Kaip ji spiegė, kaip draskėsi, orangutangu mane išvadino. Nutilo, kai peilį prie gerklės prikišau, šitą patį, ir pasakiau, kad atauštų, nes tuoj šypsosis nuo ausies iki ausies. Atsirado mat Marytė Melnikaitė. „Neliksite nenubausti, prakeiktieji, padugnės, likimas jūsų nepasigailės!..“ Tfu.
Klausyk, Kongai... man atrodo, kažkas rėkia.
Kur?..
Ten, laukuose. Toli. Ir kažkas šaudo. Pykšt pokšt.
Nieko negirdžiu.
NELIKSITE NENUBAUSTI, PADUGNĖS, IŠSIGIMĖLIAI!..
Gal tu vitaminų užrijai?
Nieko nerijau. Aš ne narkomanas. Tik tėvo raminamuosius vagiu.
Tai ko bliauni – laukuose šaudo?.. Niekas nešaudo.
Šaudo, šaudo. Negi tu negirdi?..
Negirdžiu. Aš ramus ir be raminamųjų.
Aha... ramus. O aš – ne. Be to, lavonas iš mūsų juokiasi. Žiūrėk, kokia kreiva šypsena. Dar ims ir ką pasakys...
Nesakys. Ir ne šypsena čia, o mirties sutraukti raumenys.
Aha... raumenys... jergau... Pykšt pykšt!.. Negi tu negirdi?.. Kažkas čia pat iššovė!.. Kažkas keikiasi lauke, nemūsiškai... spardo duris... va, įgriuvo pro duris!.. Du!.. Su automatais!..
Žinai, ką aš galvoju?.. Čia turbūt kinas.
Koks kinas. Jo akys plačios ir plaukai geltoni. Čia – vokiečių kareivis.
Vadinasi, kinas apie karą. Su vokiečiais.
Ne su vokiečiais. Su rusais. Antrasis – rusas. Raudona žvaigždė ant šalmo.
Ir ką jie mums dabar darys?.. Nušaus?.. Matai, kaip jie į mus žiūri. Su baisia neapykanta. Kaip kine. O kodėl?.. Ką aš jiems padariau?.. Argi galima už nieką imti ir nušauti žmogų?..
Galima, kvaily. Bet jie nešaus. Čia, esu tikras, tik tokia auklėjimo priemonė. Pamatysi, tuoj išrėš paskaitą apie tautinį dorovinį ugdymą.
O paskui nušaus!..
Žinai, ką aš tau pasakysiu?.. Ogi čia visai ne kareiviai. Čia dirikas su lietuvių kalbos mokytoja. Pastebėjai, kad be „Halt“ dirikas daugiau nieko ir nepasakė?.. Moka vokiškai tiek, kiek girdėjo tarybiniuose filmuose. Nesistebėčiau, kad „Zuruck“ jam reikštų „Sūriuką“. O senė lituanistė baisiai nekentė rusiškos kultūros. Čiastuškų ir anekdotų. Nors pati atrodo kaip iš anekdoto apie Petką ir Čiapajevą. Tuoj kojines į kampą pastatys.
MOLČAT'!..
OTSTAVIT'!..
Nebliauk, Šlapuokli. Ar nematai, kad vaidina.
Aha... nebliauk. Lengva tau pasakyti!.. Jie ir manęs nekentė!.. Debilu vadino, mižnium... visuomenės gėda... Netikau nei į grandininkus, nei į vėliavnešius, ir meninių gabumų neturėjau... Nušaus jie dabar mane, aš tau sakau. Kam toks kvailys reikalingas?
Patylėk, vėliavnešy. Tegu šauna. Esu tikras, kad jų šautuvuose – popierių dulkės. Kitko ir negali būti. Ponai pedagogai – bejėgiai viščiukai. Didžiausias jų ginklas – moralas. Va su tuo tai gerai per galvas padaužo. O čia... šautuvai, vienas juokas. Jie jų net užtaisyti nemoka.
Tai jau kaži. Žiūrėk, kiek dirikas ant krūtinės patronų turi. O senė kaip karabiną atlaužė. Siaubas!..
Oho. Nesitikėjau. Ponia mokytoja moka elgtis su šautuvu. Vikriai užtaisė. Tuoj pils. Nagi, ponia mokytoja... pirmyn!..
Jėzau, šauna!.. Šauna...
ATLIKTA.
DIEVE, KAIP GERA. KAD ŠITAIP JUOS VISUS. VISUS!..
NESIJAUDINK, PETIA. ATEIS IR TOKIA DIENA.
EIME.
Rodos, aš jau negyvas.
Žalia pragaro šviesa šviečia.
Kaip tylu. Ar anam pasauly visada taip tylu?..
Apsidairyk, kvaily, atidžiau. Čia visai ne anas pasaulis. Matai – niekas nepasikeitė. Vadinasi, visa tai, kas vyko, buvo tik žaidimas. Likimo pokštas. Juk ir likimas turi humoro jausmą.
O aš jau maniau, kad esu nemirtingas. Gaila...
Užsičiaupk tu pagaliau. Mali ir mali nesąmones. Mirtis, nemirtingumas, kuo jie geresni vienas už kitą?.. Niekuo. Tai – tik žodžiai. Su jais net per galvą nepadaužysi. Verčiau susitvarkyk – tavo kelnės šlapios.
Jėzau, gal tai kraujas!..
O gal triperis?.. Kiek panų turėjai?..
Eeee... dar neturėjau. O ką tai turi bendro su...
Užčiaupk žabtus. Nešdinamės. Ilgiau pasilikti pavojinga. Lipk per langą. Greičiau!..
Lipu, lipu. Žiūrėk, kaip ta bobutė kraupiai šypsosi. Ji turbūt kažką žino apie nemirtingumą. Kažką baisaus... Jėzaumarija!.. Aš nukritau!.. Gelbėkit!.. Gelbėkit!.. Čia dilgėlynas!..
Na ir skystakiaušis. Nori suprast nemirtingumą, o nežino, kas yra triperis. Tfu. Varau iš čia. Užkniso. Ate, bobuliuk. Jau ataušai ir pamėlai. Ilgai čia nedrybsok, eik ten, kur visos bobutės eina. Ne, ne į amžinybę, negi tu manai, kad aš toks kvailas. Amžinybę turime mes. Ji – prieš akis. Tau reikia į rojų, į laikiną prieglobstį. Nedelsk – apkirmijusios tavęs nebepriims. Tik žemėje visi turi teisę būti tokiais, kokiais nori. Gi rojuje visiems reikia būti gražiems. Su baltais marškinaičiais ir iškrakmolintom kelnaitėm... Velnias, kiek dilgėlių!..
Aha, ir tu nukritai į dilgėlyną. Nereikėjo iš manęs juoktis.
Aš tau tuoj peiliuku rėžtelėsiu.
Už ką?.. Aš ir taip jau sušaudytas. Miręs. O tu mane dar raižysi. Ar ne kvailai atrodo?.. Anas pasaulis iš mūsų juoksis... Ar girdi?.. Kongai... ar tu girdi?..
Ne!!!
Kažkas juokiasi!.. Juokiasi iš mūsų!.. Ar tiktai ne bobutė?.. Bėgam iš čia!.. Bėgam greičiau!..
Aš nuo nieko nebėgsiu. Tegu sau juokiasi!.. Tegu kvatojasi!.. Manęs tuo neišgąsdins.
Žinau, Kongai, koks tu drąsus, ir visgi bėgam iš čia kuo greičiau... maldauju!.. Jinai vis juokiasi... juokiasi!..
Na ko jau čia man juoktis, verkti reikėtų, juk tam skystablauzdžiui, tėvo primuštam, snarglį nušluostydavau ir saldainį duodavau, kad nežiūrėtų pjaunamo veršelio akim. Užaugo didelis veršis, bet akys liko tos pačios. Pilnos ašarų. Geriau jau būtų sausos... Sako, kad, rydami savo auką, tik krokodilai verkia. Netiesa. Oi, daug kas šiame pasaulyje netiesa...
Ir aš verkčiau, bet blakstienos susiskliautė, sunkios, surūdijusios, liko mažas plyšelis, pro kurį regiu tik žalią šviesą virš lango.
Kas ten taip šviečia?.. Karalių žvaigždė?.. Likimo akis?.. Brigadininko batarejka?..
Kūnas pamažu minga... vis tyliau tiksi laikrodis, kiniškas, pigus, koks begali būti, pirktas pas tūlą Li, kaži kokie azijiečiai raudonais kalatais iš mano kūno trauko vinutes ilgomis, ugny pakaitintomis replėmis, ir kaulai ima skleistis kaip kalijų puokštė, oda išsivynioja kaip žydo brokatas turguj... Mergelė didele galva, tokios būna tik durnelių arba labai protingų, nusikrato brokatą nuo basų kojų, pasižiūri į mane – nesuprasi, su gailesčiu ar su panieka – ir nueina per turgaus grendymą tolyn, auksinių avižų, žalio vasarojaus link...
Su ja ir Antanas, ir Rapolas, ir net Jadzė – visi jauni, gražūs... nors rėk pavymui. Iš skausmo. Kaip pjaunamas veršis, kuris mato, kaip veda tolyn jo motiną ir jai iš akių kapsi didelės skaidrios ašaros...
Jeigu tu, mergele didžiagalve, esi mano siela, tai kas gi esu aš?.. Tavo kūnas?..
Kuo aš tau nusidėjau, kad mane palieki?..
Liksiu čia, ir žalia likimo akis žiburiuos man virš lango, švies tol, kol prašvis, ateis diena ir ryški šviesa ją užgesins...