Ryžtuosi ne visai įprastai įžvalgai.
       Icchokui Merui – septyniasdešimt, tačiau regiu jį kur kas jaunesnį. Ir tai – ne jubiliejinio pasveikinimo ar tosto retorika.
       Atidėjęs į šalį literatūrologines I. Mero kūrybos interpretacijas, klausiu savęs, kodėl šis autorius buvo man įdomus septintąjį dešimtmetį.
       Tada mados reikalu buvo tapusi psichologinė išpažintinė proza, paskui tradicinį lyriškumą nedrąsiai ėmė keisti ironija, paradoksas, sąlygiškumas. Nuo ryškiausių madų I. Meras tarytum liko nuošaly, jis buvo lyg romantikas, o jo tekstas lyg derėjo prie pirmojoje XX a. pusėje lietuvių autorių puoselėto modernaus lyrizmo, tačiau romanų kompozicija, filosofinis jų matmuo, semantinė įvaizdžių ir kitų poetinių figūrų erdvė buvo itin neįprasta.
       Tai, kad I. Mero romanai („Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Mėnulio savaitė“) buvo net tik parašyti, bet ir išleisti (tada juk abu aspektai buvo vienodai svarbūs), manajai jaunajai literatų kartai buvo dangaus ženklas (gal ir atsitiktinis), atskleidęs naujovišką, XX a. literatūrinėms pasaulinėms paradigmoms atstovaujantį tekstą. Pasirodžiusį ne kur kitur, o SSRS „tautų literatūroje“, anuometinėje Lietuvoje. I. Mero knygos buvo išleistos „Vagos“ leidykloje, nedraudžiamos, netgi giriamos. Lietuvių literatūroje, kuri visais laikais buvo susijusi su tam tikru istoriniu kultūriniu, jeigu ne tautai ar valstybei, tai bent autoriams reikšmingu egzistenciniu vaidmeniu, septintasis XX a. dešimtmetis nebuvo išimtis. Literatūros diskursai akivaizdžiai ėmė suktis apie individą. Ne tik vidinio monologo proza, bet visa anuometinė mūsų literatūra ieškojo atvirumo, nuoširdumo, asmenybės tapatumo. Ne itin svarbu, kad pristigusi originalumo, ji sekė Vakaruose net primirštomis literatūrinėmis formomis.
       Kelias į individą, asmenybę prozoje akivaizdžiai sutapo su autorių sielos, vidinio jų pasaulio ekspozicija. Autoriai šiek tiek lenktyniavo, kuris nuplėš daugiau socialinių kaukių nuo personažo ar pasakotojo, kuris nuvilks daugiau drabužių nuo sielos kūno.
       Nuogos sielos stygius – ši metafora gal nurodytų į visą anuometinę situaciją. Žmogaus sielos striptizui I. Merą paskatino, kaip jis prisipažįsta, holokaustą ir kitas baisybes išprovokavusi politika, technologija ir ideologija. Žodis „striptizas“ asocijavosi su uždraustu ir anaiptol ne meno pasaulio vaisiumi. Tačiau ne erotinis striptizo įvaizdis ir turėtų tapti orientyru, atskleidžiančiu septintojo dešimtmečio I. Mero tekstų ypatingumą.
       Pamėginsiu įvardyti keletą įžvalgų, kurios buvo svarbios mums, kai kuriems to dešimtmečio skaitytojams. Tarp jų būta ir jaunų, ambicingų autorių. Įžvalgų šaltinis, be abejo, buvo pasaulėjauta bei gyvenimo sąlygos, kuriose buvome atsidūrę.
       Pasaulėjauta, aišku, yra labai individualus reiškinys, kas kita – konkrečios socialinės, politinės, psichologinės sąlygos. Jos yra ne tokios individualios, gana bendros. Filosofiškai vertinant, septintojo dešimtmečio sąlygos ar aplinkybės nebuvo išskirtinės. Sakyčiau, kad iš dalies jos galėtų būti apibūdintos kaip technokratinių iliuzijų su socializmo padaigomis metas, o paprasčiau tariant, joms apibūdinti tiktų plačiai pagarsėjęs, ideologų ir išpūstas, tačiau vis dėlto realų pamatą turėjęs ginčas tarp fizikų ir lyrikų. (Anų dienų pėdsakas asmeninėje mano bibliotekoje: nedidelė plonais aptrintais viršeliais knygutė „Alyvų šakelė ir kosmosas“ su joje svarstomu vienu klausimu: ar reikalingas inžinieriui menas?)
       Šitaip – fizikais ir lyrikais – besiginčijantys buvo vadinami Sovietų Sąjungoje, tačiau tasai reiškinys nebuvo vien sovietinė realybė. Jis buvo kažkas daugiau. Technokratijos kaip technikos ir technologijų sureikšminimo, netgi kaip inžinierių maišto prieš humanitarus, valstybinės ir net pasaulinės valdžios „užgrobimo“, paėmimo į technikos specialistų rankas idėja Vakaruose pleveno nuo Maxo Weberio laikų. Taigi nuo XIX a. pabaigos, visą XX amžių. Sakyčiau, technokratinių pažiūrų vertinimą buvo galima vadinti tiek platesniu filosofiniu ginču tarp Rytų ir Vakarų, tarp struktūralistinio ir humanistinio mąstymo, tarp nemeno ir meno atstovų, tiek siauresniu „barniu“ tarp Maskvos ir Leningrado, Kauno ir Vilniaus, provincijos ir sostinės intelektualų.
       I. Meras studijavo Kaune.
       Po sovietinės invazijos 1940 m. Kaunas patyrė skaudžių nuostolių savo humanitarinių jėgų padangėje. Į Vakarus arba Sibirą iškeliavo, į Vilnių persikraustė dauguma miesto, buvusio laikinąja sostine, intelektualų, „išsikėlė“ (buvo „likviduotas“) universitetas, išsidalyta ir naikinama jo biblioteka (net septintojo dešimtmečio pabaigoje savo akimis regėjau kaip malkas krūvomis suverstas jos „nereikalingas“ knygas). Mieste palikę specializuoti institutai, be abejo, negalėjo atstoti humanitarinės universiteto dvasios. Teatrai, muziejai tebegyvavo, tačiau miestas tapo fizikų, inžinerijos kalve ir tvirtove.
       I. Meras jame studijavo inžineriją.
       Aš puikiai pažinau to meto atmosferą Kaune ir manyčiau, kad inžinerinės I. Mero studijos nedaug tesiskyrė nuo manųjų. Be abejo, septintajame dešimtmety galėjome džiaugtis šiek tiek liberalesniais politiniais vėjais, pavyzdžiui, jau ir Kaune buvo galima legaliai perskaityti A. Solženicyno „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, o iš „antrų rankų“ vienai nakčiai gauti A. Mackaus ar J. Aisčio eilių tomelį, J. Gliaudos „Agoniją“. Tačiau kaip ir šeštajame dešimtmety mūsų protus tebemuštravo toji pati aukštoji matematika ar braižomoji geometrija, toji pati fizika ar chemija, medžiagų atsparumas ar trumpasis VKP(b) ir TSKP istorijos kursas. Diskusijų šitų inžinerinių studijų disciplina beveik nepripažino. Geležinė logika ir uždara struktūra, vienareikšmiai atsakymai buvo aukščiausios akademinės vertybės. Humanitarinę dvasią stingdantį technologinį ir ideologinį šaltį anuometinis Kauno politechnikos institutas švelnino vadinamąja menine saviveikla. Institute veikė įvairūs meninės kūrybos rateliai, dažniausiai – šokių, dainų, muzikos. Kai kurie jų buvo garsūs, beveik profesionalūs.
       Nežinau, ar literatų būrelis, susirenkantis kas savaitę instituto laikraščio „Už tarybinį mokslą“ redakcijos kambarėlyje, buvo vienas iš tokių – tipiškų anuometiniams laikams – saviveiklinių susivienijimų. Tikrai nebuvo plačiai žinomas, labai mažas ir priklausantis nuo vieno ar kito asmens iniciatyvos. Jis pats kratėsi tradicinio „būrelio“ pavadinimo, oficialiai pasikrikštijo „KPI literatų sambūriu“. Beje, sambūris artėjo pirmojo savo jubiliejaus link – 1964 m. jam turėjo sukakti dešimt metų, ir mes visi žinojome, kad prie organizacinių jo ištakų stovėjo, kaip vienas jo pirmininkų, I. Meras.
       Formalių I. Mero veiklos pėdsakų lyg ir nebebuvo: redakcijos stalčiuose neradome jokių rankraščių, susirinkimų protokolų, literatūros vakarų scenarijų. Darė įspūdį žinojimas, kad I. Mero čia būta, iš šito kiek mitologizuoto prisiminimo augo ir šakojosi mūsų stebima jauno autoriaus literatūrinė karjera: vos ne kas trejus metus – po naują knygą, apie kurias daugelis kalbėjo, kurios labai greitai būdavo išverčiamos į kitas kalbas. Mūsų dvasinis vadovas poetas Antanas Jasiūnas, prisižadėjęs tuometiniam instituto vadovui fizikui Kazimierui Baršauskui „padėti“ literatams, surinkęs į redakcijos kambarį vos ne dvi dešimtis pradedančiųjų, visų pirma paskelbė agitacinį straipsnį su maksimalistine antrašte: „Iš šimto – vienas tikrai“. Iš kiekvienos būsimų inžinierių šimtinės, pasak „Gundymų“ autoriaus, bent vienas galėtų ar net turėtų pasukti literatūros keliais.
       Tačiau anuomet I. Meras, ko gero, buvo vienintelis, jau pažengęs A. Jasiūno rodyta kryptimi literatūros link. Septintasis dešimtmetis buvo derlingesnis: vienaip ar kitaip, maištaudami prieš minėtą technokratiją, į literatūrą pasuko Algimantas Mikuta, Aleksas Dabulskis, Ramūnas Klimas, šių eilučių autorius, į filosofiją – Arvydas Šliogeris, į istoriją – Algimantas Liekis, į žurnalistiką – Edmundas Ganusauskas, Feliksas Grunskis.
       Taigi mūsų, anuometinių KPI literatų, akimis I. Meras buvo „literatūronautas“ – fizikų pasaulio trauką įveikęs ir pergalingai į lyrikos pasaulį įžengęs žmogus iš jiems pažįstamos aplinkos, t. y. asmuo, su kuriuo mes galėjome tapatinti save. Jis – prieš technokratiją maištaujantis žmogus, dėl to daugeliui, gal net visai sovietinei sistemai svetimas, tačiau mums puikiai suprantamas. Išmintingas, azartiškas ir guvus „lyrikų“ komandos žaidėjas. Ne iš sporto aikštelės. Jaunatviškas maksimalizmas, asmenybės tapatumo paieška ir man, ir ne vienam mano bendražygiui buvo išreikštas F. Schillerio žodžiais iš jo pasakojimo apie Valanšteiną: „Und setzet ihr nicht das Leben ein, Nie wird euch das Leben gewonen sein“ (laisvai verčiant: „Jeigu gyvenimo nepastatysite ant kortos, jūs niekada jo neišlošite“). Romane „Lygiosios trunka akimirką“ Šogeris Izaoką verčia pripažinti, jog „šachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir gyvenimas – loterija“. Mums buvo akivaizdu: jeigu savo gyvenime loterijoje I. Meras ir „stato“, tai ne rublį ir ne šimtinę, nemenkus pinigus, kurių jis, pasikeitus sąlygoms, gali lengvai išsižadėti. Jis „stato“ aistrą gyventi ir kurti, valią rašyti. O tokiose lažybose, prisimenant I. Kanto svarstymus apie laisvą valią, ant kortos statoma suma ar jos vertė nieko nereiškia, ji – labai didelė, šitaip lošti – ginti itin gilias, „įasmenintas“ etines vertybes.
       Iš filosofinių pozicijų tą sovietmečio situaciją vėliau esu pavadinęs negalimybės galimybe. Beveik nulinė tikimybė, bet ir ji gali būti realizuojama. Juk atrodė, kad I. Meras maištavo ne tik prieš technokratiją, bet ir prieš sovietinį totalitarizmą. (Nors dar nebuvo susikrovęs lagamino kelionei į protėvių žemę.) Iš tiesų I. Meras nepuolė su kumščiais anuometinės socialinės politinės santvarkos; jo maištas buvo intelektualus, kilęs iš dvasinio diskomforto, sakyčiau, jis statė ant kortos savo inžinerinį žinojimą ir literatūrinį mėgėjiškumą, jis lošė iš kūrybos, kuriai nėra svarbi norminė literatūros, muzikos ar technikos (kaip kūrybos) takoskyra, pasaulį jis analizavo įvairių (ne vien literatūrinių) metodų sintezės būdu.
       Minėtame redakcijos kambaryje vienas kitam iš rankų plėšėme R. Garaudy knygą „Realizmas be krantų“. Vadinti P. Picasso, F. Kafkos ir jiems artimų menininkų kūrybą realizmu buvo svaigus akibrokštas. Nežinau, kaip buvo iš tikrųjų, tačiau mums atrodė, kad I. Meras yra ne tik skaitęs šią knygą, bet ir pasirašęs po R. Garaudy tekstu it manifestu. Žodžio semantinė erdvė, jo daugiareikšmiškumas ir tikslumas, jo metaforiškumas kaip nuoroda į tiesą – svarbiau už gyvenimo imitavimą, už primityviai suvoktą mimezę.
       Sakydamas, kad romanas „Lygiosios trunka akimirką“ yra struktūras valdančio proto ar jas juntančio „instinkto“ perėjimas į literatūrą su žaidimui šachmatais būdinga erdve vaizdams ir mintims, asociacijoms ir egzistencinėms įžvalgoms, aš neteigčiau, kad pradėjęs rašyti ir leisti knygas romanų „Lygiosios trunka akimirką“ ar „Ant ko laikosi pasaulis“ autorius ėmė ir emigravo, suvis persikėlė iš „fizikos“ į „lyrikos“ pasaulį, iš inžinieriaus pavirto į humanitarą. Ne, juk beveik iki savo iškeliavimo į Izraelį I. Meras duoną pelnė iš radijo inžinieriaus darbo, tačiau argi ne svarbu yra pats buvimas „tarp“? Bandymas įveikti tarp „fizikų“ ir „lyrikų“ iškastą prarają buvo efektyvus.
       Svarbiausiu literatūrinio jaunojo I. Mero portreto bruožu laikyčiau jo prozoje kaip tiksliųjų studijų pėdsaką likusį ir tuometinėje Lietuvos literatūroje visiškai naują struktūrų, matyt, vadintinų fenomenologinėmis, paiešką tekste, jų objektyvizavimą. Paprasčiau tariant, I. Mero romano struktūra valdė ir gimdė visą kūrinį, visus jo psichologinius ir socialinius, pažintinius ir transcendentinius klodus. Nors neperdėčiau anuometinio sąmoningo I. Mero ryšio su fenomenologų pozicijomis, tačiau kaip tik tuo atžvilgiu I. Mero romanai labai skyrėsi nuo to, ką aną dešimtmetį rašė ir leido daugelis lietuvių prozininkų. Kritikai, be abejo, negalėjo be išlygų priimti I. Mero romanų. Juose būta visai kitokios kūrinio struktūros nei tradicinėje lietuvių prozoje. Kitaip atrodė fabula ir siužetas, kitaip vėrėsi erdvė ir laikas, kitoks buvo sakinys, žodis, jų kontekstas ar intertekstas. Tokiame romane visiškai nebeliko smulkmenomis laikytinų dalykų. Tekstas smarkiai patrumpėjo, o jo kūriniškumas labai išsiplėtė.
       Taigi struktūrinis mąstymas, uždarą formą ardančios, gyvos, „tikslingos“ formos (aristoteliškuoju atžvilgiu) nuojauta ir buvo I. Mero prozos sėkmės lygtis. Be abejo, kūrinių struktūros ir formos nauja pajauta gimė ne iš struktūralistinių ar formalistinių literatūros ir meno teorijų, ne iš filosofinio struktūralizmo. Matematikoje ir logikoje, o ypač XX a. fizikoje, kurioje lyg poetines metaforas lygtis rašė Einsteinas ar Heizenbergas, toks struktūriškumas buvo savaime suprantamas dalykas. Į kampą įvarytam technokratijos kaliniui – taip pat. Klausti, ar toks mąstymas yra (turėtų būti) būdingas atsidūrus anapus fizikos, pavyzdžiui, literatūroje, galėjo tik asmuo, patikėjęs šio akibrokšto prasme humanistikoje.
       Visada sunku atrasti naujų literatūrinės komunikacijos būdų, tačiau I. Mero tekstai buvo tikras iššūkis ir autoriams, ir skaitytojams. Humanitarinės aplinkos žmogui buvo sunku suvokti ir „atsakyti“ į kultūrinius signalus, kuriuos šis autorius siuntė iš savęs kaip „radijo stoties“, visai nesirūpindamas, ar toksai „eterio ryšys“ patinka klausytojams, tradicinės literatūros gerbėjams. I. Mero knygos tarytum keitė pačią knygos recepciją, jos skaitymo principus: joms turėjo atsirasti ir netradicinis skaitytojas, gal net kolega radijo inžinierius ar fizikas, kuriam mąstymas „šachmatų partijos schemomis“ būtų savas. Tarkim, būsimasis inžinierius Ramūnas Klimas, kuris 1965 m. kvietė savo kolegas studentus nesišalinti nuo meno, net straipsnio antraštėje „Čaikovskis, E=mc2 ir mes...“ vartojo, ko gero, tik jiems vieniems aiškias formules – metaforas.
       Nenaujas ir paprastas eksperimentas, kurį mes, KPI literatų sambūrio dalyviai, buvome gal atsitiktinai atlikę. Rengdamiesi vienam literatūrinių muzikinių kompozicijų vakarui, romano „Ant ko laikosi pasaulis“ sakinius skaitėme pasislėpę, po vieną, ir jie visiškai „neskambėjo“, bet tie patys sakiniai puikiai suskambo klausytojų pilnoje viešoje auditorijoje. Paradoksali gausa teksto inspiruojamų dialogų skirtumų. Skaitant vieniems ir tylomis, teksto prasmės su-kasi banalių, besikartojančių įvaizdžių, simbolių, metaforų ratu. Viešai skaitant tą patį tekstą, jo struktūrinių formų universalumas, jo etinis ir estetinis maksimalizmas labai panašus į anoniminei ir labai margai auditorijai skirtą radijo ar televizijos laidą. (Ta pati asociacija: juk I. Meras studijavo radijo inžineriją.) Penkiasdešimt trys ėjimai šachmatų lentoje iki „šacho ir mato“ („Lygiosios trunka akimirką“) ar dvidešimt atsakymų į klausimus, kuriuos romano („Ant ko laikosi pasaulis“) herojei užduoda lyg autorius su pasakotoju, lyg pats skaitytojas. Teksto autoriui tarsi nerūpi, ar atsiras konkrečių jo tekstą perskaitančių skaitytojų, jam svarbu susikurti kuo platesnę tokios skaitytojų auditorijos galimybę. Tokioje virtualioje agoroje visuomet padidėja ekstraordinarių interpre-tacijų galimybė. Dažni pirmų I. Mero romanų vertimai į kitas kalbas, jų populiarumas pasaulyje – tokios modernios anoniminės agoros atvejis.
       Taigi I. Mero proza išplėtė anuometinės literatūros komunikacijos galimybes anuometinėje Lietuvoje. Pabėgęs iš technokratijos nelaisvės, I. Meras priartėjo tarytum prie lyrinės prozos. Rašau – tarytum, nes jo proza buvo avangardinė, ne itin lengvai įkandama tradicinės lietuvių literatūros skaitytojui. Susidūrę technokratijos ir humanitarikos pasauliai, besiginčijantys „fizikai“ ir „lyrikai“ demonstravo nematomas savo puses; bet literatūros tekste jų prieštaringumas buvo kitoks, – jis tapo antinomija (t. y. neliko klausimo, kuri pusė teisi, o kuri – ne), tiesiog ėmė ir „užgeso“ neįprastoje prozoje. Panašiai kaip geso ir Vakarų literatūroje, kuri tada į Lietuvą vos ne vos veržėsi pro geležinę uždangą – J. Joyce'o, Tomo Wolfe'o, J. Dos Passoso, K. Vonneguto, G. G. Márquezo, J. L. Borgeso veikalai, ir kuriuos, beje, reikėjo mokytis skaityti.
       Ką gi, mums, anuometiniams, septintojo dešimtmečio literatūros mėgėjams ir augintiniams, tai buvo ir patrauklu, ir įdomu, ir reikalinga. Trisdešimtmetis (!) Icchokas Meras parodė, kaip negalimybė tampa įmanoma.
       Nepakanka tik atsitraukti, tik atsiplėšti nuo technokratinių iliuzijų. Įveikti fizikinį ir panašų „socialinį“ determinizmą gali tik tasai, kuris tas iliuzijas sugrąžina technikos ir technologijos pasauliui, tačiau kaip humanistinę pastangą.

Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Charles Baudelaire 5 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 4 Georges Bataille 2 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 J. G. Ballard 3 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Johannes Bobrowski 3 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Juan Bonilla 2 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sara Poisson 24 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1