pirmas
mes išgalvojom po šalį kiekvienai
šio pasaulio briaunai: kiekvienai
krypčiai visus jos kelius išmelavom
kiekvienas su savo gaubliu mes
sėdim Trapaus punktyro kavinėj
kur viskas smilksta greičiau nei degtų
mes parašėm po žodį kiekvienai
pauzei: kiekvieną raidę kirčiavom
kol sieliai vis plaukė mūs laikrodžiais
: kol jų ištakose nebeliko ką kirsti
antras
nieko neįmanoma sudėlioti iš
paukščių: jie nepaklusnūs jie
išsyk išardys tavo sielą
neįmanoma žaisti paukščiais: jei
jie būtų kauliukai – nė karto
nekristų šešetu
gal kas nors yra kada juos
atspėjęs / ar mokęsis jų metai
po metų: gal kas rado jų svorio centrą
: jie lyg akmenys: mūsų jie nesimokys
trečias
sniegas per naktį šią vėl nulipdys
visą Kauną: gatves bei tarpuvartes
tave grįžtantį su buteliu ugninio pieno
atvėrus langą jis šnypšdamas virs
į vidų: iš oro lipdys tavo baldus
tavo kavą bei pelenines: baltas
: ko gero jis baltas: atversi knygą
tada nulipdys dvi dešimtis tavo metų
tavo susmilkusius poetus: tavo dvitaškį:
iš ryto viskas ištirps (ir tu): ko gero jis juodas
ketvirtas
vagys gyvena medžiuose
kažkur po žieve drėgni
jų būstai: nė dulkės nė spindulio
jie vagia paukščius iš lizdų
jie susirenka kiaunes bei voveres
riešutai bei kerpės dingsta jų saujoj
vėjas nepalankus jiems: bijo
gūžiasi drevėse / per audrą rieda
viršūnėm lyg spalvoti biliardo žirniai
: kas tik nebyra iš jų kišenių
penktas
tad pasakyk man ką veikei
: kilnojai daiktus / senas ir naujas
jų vietas tavo delnas lyg laidas jungė
: ta keista srovė perkėlus knygą ar
obuolį / tas keistas kambario laikinumas
lyg daiktai ten būtų tik trumpam užėję
jie jau buvo pradėję tave pamiršti
ant stalų lentynų kur jie iš lėto
temo: tu pažadinai juos kaip gaisras
: kažkas juk taip ir tave atmerkė
šeštas
iš tuščiavidurių troleibusų jie
lipa: tuščiaviduriai
lyg drabužiai iš spintų
pabėriau jiems saują
spalvotų skiautelių: renka
parsinešę klijuoja ant lapų
vėliau jau ir patys
eidavo link manęs su
blyksnio baltumo popierium
: nuo jo šviesos akli
septintas
niūrus yra paminklų laikas: jie
tūkstantį metų tyli jie neapkenčia
miško: miškas juos vėl išduos
paminklų šaknys užverstos knygose
užbertos smulkiu paragrafų paraku
medžių šaknims erdvu ir lengva
medžiai nemoka laukti / naktimis
jie vaikšto po samanas ar plaukia
jūromis link paukščiams težinomų krantų
: tuomet paminklai sužiūra pro tavo langą
aštuntas
šiandien visi apsvaigę: rodos
juos suka kažkas ore
lyg lėkštes ant cirko lazdelių
šiandien visi erdvėj lyg
radijo ar teleprogramos
lyg žvėrys iš seno mito
nedrąsu užkalbinti / net žvilgsnis
juos galėtų įpjauti: jie tarsi
sukas ore ant plonų lazdelių
: žemė išsyk juos sudaužo
devintas
neškis mano pinigus: keisk
į bet ką: kryžiukus ir nuliukus
klases / kokį nors e2 – e4
jie vis tiek pigesni už viską
iš tavęs: tai kam man jų?
kam tos pilnos kišenės skaičių?
aš vis tiek juos bersiu pavėjui / leisiu
pasroviui sulankstęs laiveliais / iš monetų
nukalęs inkarus: imk nors tris
: už juos tris upes man pirksi
dešimtas
rodos tuoj pat išeitum ten kur
miega granitas: ar kur dūmai
tingiai kyla į viršų lyg jūros žolės
rodos išsyk: bet lieki čia pat
toksai pat: kažkas šion pusėn
tave per stipria ranka sviedė
tad sunerki pirštus ir paklusk
nejaukiems inercijos dėsniams: be tavęs
tavo mintys neturėtų pas ką ateiti
: pasiguosk – jos taip pat sensta ir miršta
vienuoliktas
šis vėjas veikiausiai iš Ispanijos: jis
neša ristūnų ašutus bei burių
skivytus: tolimais pusžaliais valgiais jis
kvepia / jis persmelkia mus / pro
burną mums muša į vidurius jis
tik vedas ir paklaidinti nedrįstų:
ruoškimės: dar trys dienos ir štai
mūs kieme rekonkista: ristūnų tabūnai
karavelių karavanai hidalgai
: tačiau jei iš kapų šitas vėjas
dvyliktas
reikia kažkaip paprasčiau nors gruodas
pasišiaušė pjūklais / vėjo vinys / klevuos
varnai lyg išdžiaustytos juodos pirštinės
: kiek paprasčiau: kad nesprogtų plaučiai
vientisas bei nesvarbus pasiektum tą kambarį
kur Sardanapalas dar tebežaidžia su savo vergėm
nuo vyno juodos jo lūpos / akys nuo
veidrodžių švyti: jis juokiasi veidrodžių šukėm
prikaltas: savo mirties inkliuzas: reikia kažkaip
paprasčiau per tą gruodą: tiesiog žėrėti
tryliktas
viską surišau į ryšelius: gėles
nuskyniau kad nemirtų pačios: iš
kortų malkos ištraukiau širdžių tūzą – nieko!
aš juk važiuoju Paryžiun: man reikia: bet niekas
to rodos nemato / nekviečia: patikrinau savo natas
išdėliojau eiles veidais į pasaulį – nieko!
nubudau anksčiau nei derėtų: iš spintos
ant sagų išriedėjo rūbai – nieko!
Paryžiuj vaikšto saulės bei mėnuliai
aš jų tamsioji pusė: gyvenu jų šešėliuos
keturioliktas
išėjus į miestą pilna žmonių didelėm
galvom: jie rita šunis ant plonų virvelių
jų duonoj tūkstančiai mažų skylučių
nieks jų darbų nenudirba: visada
užsiėmę tie žmonės: jei paskambinsi
jie sakys: rytoj // rytoj tu jau kitas
išeisi į miestą: gatvės jau pėdsakų
pilnos: lyg eitum per duoną
lyg druska ant jos kristų ir kristų
: lyg peilis pjautų nuo jos tavo kojas
penkioliktas
salsvas kraujas – jį turėtų gerti drugeliai
norėtųs jų tiek kad tave visą išgertų
ir skristum jų spalvotam būry: burnose:
švelnūs plaukai – erškėčiai jiems tiktų
sruogos slystų spygliais kaip klusnus
vanduo: skildamas į plonas plaukų čiurkšleles
kvapni oda – ją deginčiau tarsi gintarą
degtukai patys įsižiebtų tau priėjus
: bet tu nori kalbėtis: buvimą versti knyga
: kol tapsi kitur ir ne man parašyta
šešioliktas
reikia miklint pirštus: kažkas tarp jų
vis drožia trumpėjantį pieštuką o dar tiek daug
turi parašyt ant savo beretės pamušalo
kai gulsies kažkas tau ant lūpų
sidabro diską uždės: lazerine akimi
gausi skaityt jo muziką: lavink akis
liftų venki: jie visada nugabens
kur jau buvęs: iš kur išbėgai: kopėčios
yra tikrasis tavo mechanizmas
: kai užkopsi darsyk apverski