Maitmusės

       Skaistus liepos rytas. Pušynų viršūnes jau nuauksino homeriški saulės pirštai. Spinduliai čiurlioniškai braukia per medžių stygas. Kaimas bunda. Anksčiausiai į dienos darbus kimba piemuo. Štai jis eina kaimo gatvės viduriu ir renka galvijus. Šalia jo – ištikimasis keturkojis Brisius, taip pat piemuo, Jono Biliūno aprašyto šuns bendravardis, tik ganantis bandą po gero šimto metų nuo biliūniškų „Liūdnos pasakos“ laikų.
       Visa Brisiaus giminė, pradedant seniai į smėlį atgulusiu genties pradininku Sargiu, buvo p i e m e n y s. Laisva ir nepriklausoma profesija, ir Brisius tai žino. Dėl to taip brangina kiekvieną karvę, veršį, avį ar ožką. Aršus galvijų vaikymasis po kadagynus – tik tobula vaidyba, toks paupių ir miškų klojimo teatrėlis, kuriame piemuo šuva – tarsi Hamletas, piemuo žmogus – Hamleto tėvo šmėkla, o banda – riteriai ir smulkesni pavaldiniai. Bėginėja, vaikštinėja auksaplaukis Brisius kaip toje lietuvių pasakoje: „Čiūūūžinėja laputaitė po žalią giraitę…“
       Vertėtų įterpti kelis žodžius apie su pagrindine tarnyste nesusijusį slaptą Brisiaus pomėgį – šimtelį kitą žingsnių pabėgėti paskui riedantį tekinį, tarsi mėginant jį sustabdyti. Šis pomėgis labai senoviškas, menantis laikus, kai čigonų ir krėviški žydų vežimai, keldami čigoniškus dulkių debesis ir skleisdami graudžius žydiškus aimanavimus, kaimus skersai išilgai raižydavo. Tiesa, jų ratai jau senokai į užmarštį nudardėjo, tad šiandien Brisius Hamletas skuodžia paskui guminius mašinėlių ratus, į tekinio sukutį akylą žvilgsnį įsmeigęs, užmiršęs net amtelt. Tik pailsęs stabteli, tris kartus suloja savo vardą ir kaimo pavadinimą ir užpakalinėmis kojomis įnirtingai pakapsto samanas. Rausia labai įtikinamai, kad užklydę miestų valkatos neįsivaizduotų senovišką šilų kaimą užgrobę ir pavertę privačia valda, suprask, važinės čia visokie naujieji čigonai ir aguonų galvelių skynėjai, aukso grandinėmis kaklus apjuosę, lyg pasikarti norėdami. O reikia pasakyti, kad užpakalinės Brisiaus nagainos nenusileistų ir vilko letenoms.
       Kaip tik per tas užpakalines tą rytą Brisiui ir kliuvo. Viena telyčia, mašinikės išgąsdinta, metėsi šalin, o šunukas, suprantama, mėgstantis tvarką, puolė jai už akių norėdamas į bandą sugrąžinti. Puolė nieko pasaulyje daugiau nematydamas – tik telyčios uodegą ir nagas. Puolė… ir prapuolė.
       Kaimas nustebo išgirdęs tokią žmogišką aimaną, dejavimą, savęs apgailėjimą. Net pamanė vilkus į pakaimio šilus sugrįžus ir šunuką užklupus. Ne, Brisius nekaukė. Kaip žmogus, o gal netgi kaip vaikas aimanavo, dejavo, skundėsi ir meldė pagalbos. Bet piemuo žmogus, vardu Kuprelis, tik patraukė Brisių nuo vieškelio arčiau gudobelių šešėlio, kad taip saulė nekepintų, ir paliko, nes karvės nerimavo, reikalavo greičiau jas prie Merkio ginti, joms jau laikas įsibridus sodrius dugno maurelius rauti, palengvėle kramtyti ir gromuliuoti. Piemuo ir nužygiavo, kas keli žingsniai dar atsigręždamas, tarsi kokio stebuklo tikėdamasis – ims Brisius ir pakils, atbėgs uodegą vizgindamas, atsiprašinėdamas už netyčia suteiktą nemalonumą.
       Bet stebuklo neįvyko. Brisius nepakilo, tik giliau šliaužte įšliaužė į krūmų lapiją, ištiesė kaklą, padėjo graudžią galvelę ant priekinių letenų ir užsimerkė…
       Sapnavo Brisius, kad jis dar saulei nepatekėjus bėga per kabantį Merkio lieptą, iš tiiiį in tiiiiį, taip žmonės pasako, jog iš vieno Merkio kranto į kitą lieptu perėjo. Bėga, skuba, lieptas sūpaujas, vandenėlis gurgia, čiurlena, taip pat skuba, tik kiton pusėn, nė vienas kaimo šuva nežino, kur jis skuba, bet supranta, jog vandeniui reikia kažkur skubėti, nes gal ten, kažkur, kažkas vandens laukia labai išsiilgęs, kaip ir sugrįžtančio Brisiaus laukia Antaniukas, jau paruošęs užslėptą skanesnį kaulelį. Bėga liepto lentomis, skuba, nes jam reikia šeimininką namo parvesti, prižiūrėti, kad į vandenį neįpultų, kai žengs siauro liepto pagaliais, tarp kurių – daug plyšių. Brisius bus pono vedlys, girtas jo šeimininkas beveik kaip ir aklas, neregys, gali kad ir kakta į liepto lyną atsitrenkti. Skuba, tankiai letenėlėmis lentas plaka, tipena, ir staiga nežinia iš kur į medį tokia skaudžiai aštri liepsna trenkia, sminga, iš abiejų liepto galų, tik per vidurį, virš giliausio vandens ugnies dar nėra. Brisius sustoja. Pirma mintis: kaipgi ponas per Merkį pereis, jei lieptas sudegs? Antra mintis: gal šokt į vandenį ir plaukte kitą krantą pasiekti, į aukštą skardį užsiropšti ir poną įspėti, kad lieptas sudegė? Ir trečioji: nereikia skubėti, gal per tą šunišką mano skubėjimą liepsna į lentas įsimetė, geriau palaukti, gal ugnis pati pašnypš, pašnypš ir užges…
       Bet liepsna nenutilo. Priešingai – vėl puolė. Štai jau Brisiaus uodegos galą nustvėrė, vaje, kaip karšta, kaip svilina, kitas liepsnos liežuvis prie amžinai šlapios ir šaltos nosies galo artėja, jau laižo, visi pasaulio kvapai prapuola, išnyksta, ugnis siaubia, apglėbia, ir nebėra jau jėgų net į Merkio vandenį pulti…
       Taip sapnavo Brisius vieškelio šalikelėj, tankioje gudobelių lapijoje atsigulęs. Tik kartą sulenkė priekines kojas, pasistūmė ir pakėlė galvą – saulė degino stipriau nei liepto lentos, net spygliai šile traškėjo. Tad vėlei paguldė pavargusią galvelę ir užsimerkė.
       Ir štai tuomet pasirodė  p i r m o j i   Musių Valdovo žvalgė. Ratu apskrido Brisių, patikrino, katra jo kudloto kūno dalis pažeista, kraujuoja, ir išnyko. Bet po valandėlės sugrįžo atsivesdama debesį, mėlyną ir piktai zyyyyyyziantį, kraujo ir pūlių ištroškusį. Brisius dar spėjo sumesti: tegu, man kraujo negaila, be to, kažkoks tingulys strėnas apėmęs, et, tegu…
       Slinko liepos karščiu alsuojančios valandos. Degė žemė, smėlis, svilo žolės, kapučiuose traškėjo senių kauleliai, seni kryžiai varvino per stebuklą jų medyje užsilikusius paskutinius sakų lašelius. Matai, toptelėjo Brisiui, ir  k r y ž i u s  ašaroja.
       Saulei persiritus per vidurdienio keterą, Brisiaus kraujas išseko – gal didesnė dalis į smėlį susisunkė, gal kitą dalį musės išsiurbė. Tačiau jos nepasitraukė. Priešingai – suskrido, sulėkė kitokių spalvų velnio sugulovių, kai kurios tvaskėjo egiptietiško skarabėjaus izumrudu, lyg dykumos saulėje ištirpusiu mėlynai žaliu emaliu.
       Bet Brisius jau nieko nematė, nejautė ir neužuodė. O jei būtų užuodęs, tikrai būtų sutrikęs, nes stiprus gendančios mėsos dvokas jam išsyk būtų priminęs aną kartą, kai iš tolybių užuodė bulvių duobėn įmestą ir gerokai apgedusį veršiuką, taip pat tūpte nutūptą musių tunto, kuris kėlė tokį čigonišką triukšmą, kad paukštyčiai nuo šakelių žemėn krito, skruzdėlės skruzdėlynuose pasislėpė, kad negirdėtų…
       Prie snukio musės nelindo. Vadinasi, Brisius dar buvo gyvas, gyvybė dar ruseno, tik pasturgalis ir sutraiškyti kojų kaulai jau pradėjo saulėje gesti. Tačiau praėjo dar kelios valandos, ilgos kaip visas Brisiaus gyvenimas, beveik jau užmirštas, po laukus ir pievas išmėtytas, pamestas per tą jaunystės nerūpestingumą, kai, atrodė, pavyti čigono vežimo ratą – juokų darbas, o sugrąžinti į bandą bulių, tankynėj baubiantį, – tik vienas ar du uodegos mostelėjimai, ir bulius vėl tarp karvių – tvarkingai jų subines apžiūri, tikrina, gal katrai jau ir jo paslaugų reikia.
       Viskas praėjo. Liko tik musės. Tas dangų ir žemę, ir degančius vidurius skrodžiantis zyyyyyyzimas, kaip medkirčių pielelės žviegimas…
       Bet atėjo akimirka, kai dvokas, iki šiol sklidęs tik iš pasturgalio, dvelktelėjo pro šnerves. Tuojau dalis musių persimetė prie snukio, prie užmerktų akių, prie paskutinių šuns ašarų…
       Vakare Brisiaus ponas, gindamas namo bandą, priėjo prie gerojo ganytojo, pažvelgė į jo žaizdas, į pūlius, į sukrešusį kraują, į musių debesį kaip į pragarišką apsiaustą, kaip į šėtono drabužį, nusispjovė ir nuėjo paskui karves ir ožkas…
       Tik musės niekur nei nuropojo, nei nuskrido – dirbo savo šėtonišką darbelį, skverbėsi į Brisiaus vidų, kad iki nakties spėtų padėti kiaušinėlius, tuos velnių perus, nes musių lervoms šuniena labai patinka, mat yra maistinga, laisvės ore subrendus, prinokus…
       Dar po dienos, po nakties jau niekas, pažvelgęs į gudobelės krūmą, kur taip neseniai ilsėjosi šuva piemuo, jau nebeatpažino, kieno ten kauleliai guli – gal lapės? Nes iš Brisiaus nebeliko net plaukų kuokštelio – šarkos juos surinko lizdams papuošti; neliko nė šviesių Brisiaus akelių – du varnai nusinešė jas į aukštuosius girios medžius, kad parodytų pelėdai, kokius akinius šuva nešioja.
       Paskutinį, duobkasio, darbelį atliko vėjas – jis nešė ir nešė Dainavos šalies smiltis ir klojo jomis it paklodėmis baltus lenktus Brisiaus kaulelius, sykiu užžerdamas ir gausybę musių lervų, tų gelsvų, puvinio spalvos kirmėlių, kad ir jos smėlio ugny sudegtų…
       Ir liko kaime Brisiaus Būda kaip rūmas, į kurią vasarai baigiantis šeimininkas atneš kito plauko ir kitos genties šunuką, kad jis palengva imtų pratintis prie bandos piemenio darbo, pamažu imtų skirti karvės nagas nuo ožkų nagelių, arklio kanopas nuo žmogaus batų…
       Ir šiandien niekas negalėtų pasakyti, nuspėti, kaip seksis Brisių pakeitusiam kitokio plauko šuniui – pasiseks jam ganymo paslaptis perprasti ar ne? pasiseks žmogaus kalbą suprasti ar ne? pasiseks vis dažniau į šilų kaimą atburzgiančių ratuotų padarų smūgių išvengti ar ne?
       O mes dažną vasaros vakarą žvelgdami į šile pranykstančią vieškelio juostą ir prisimindami geras Brisiaus akis tikėkimės, kad naujam šuniui šunų dievybė skyrė laimingesnę dalią ir jis, valandai išmušus, nugaiš pono kieme, gal netgi ant slenksčio, visų pagerbtas ir vaikelių apraudotas.


       Musca ir muzika

       Klausimas: ar gali musca tapti kūrėjo įkvėpimo šaltiniu? tarkim, taip kaip paukščiai – Olivjė Mesianui?
       Perskaičius tokį klausimą, žinoma, gali kilti daugybė abejonių, pradedant nuo to, kad menas ir šėtonas (hebrajiškas Ba'al-Zebub) yra tarsi nesuderinami poliai – vienas palaiko dangų, o kitas – pragaro skliautus, ir baigiant abejone, ar atsirastų pasaulyje tokios tobulos klausos kompozitorius, kuris sugebėtų musių zyzimą padalyti, išskirstyti į atskiras natas, kaip padarė Mesianas su paukščių balsynu?
       Vargu. Tačiau kas neįmanoma paprastam operečių muzikantui, tas visiškai įmanoma šiuolaikinės muzikos stilistikos kūrėjui. Ir kad nebūtume apkaltinti tuščiažodžiavimu, pateiksime rimtą pavyzdį.
       Įeiname į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC). Vaikštinėjame, stebime ir stebimės mūsų kūrėjų išradingumu – daiktai ir garsai, ir šviesa liejasi į vienovę. Čia žiūrėk, klausyk, ekranas senus raukšlėtus suomių užpakalius pirtyje rodo, o už kadro čiulba, gieda šiaurės krašto paukšteliai. Čia vėl kažkokioje stiklinėje kolboje pamerkta gyva moteris tarsi savo pačios įsčiose leidžia Ievos garsus, o aplink tą stiklinę talpą vyriški priežodžiai virpa. Štai ten, salės kampe, į seno grėblio kotą įsprausta ir iškelta apvali medinė saulė, prismaigstyta vinių ir pavadinta „Ražienų saule“, o iš po salės grindų sklinda degančių šiaudų traškesys. Vidury salės ant ilgų kanapinių virvių sūpaujas trys mediniai loveliai lopšeliai, kuriuose guli į žmogaus galvą panašūs titnago akmenys, užlieti tikru kvapniu bičių medumi. Darbo pavadinimas – „Laumukai“. Beje, šiame kūrinyje nėra muzikos.
       Pagaliau mūsų akis užkliūva už salės centre dunksančio aukšto juodo kubo, kažkuo panašaus į Kaabos Akmenį Mekoje, kubas, aišku, ne akmeninis, o tiesiog iš storo kartono sukaltas, juodais dažais nudažytas. Vienas kubo šonas uždengtas aksomine, taip pat juoda, užuolaida, nepraleidžiančia nei garso, nei švieselės pluošto. Smalsumo ir meilės menui vedami, praskleidžiam šią iliuzionistišką uždangą ir patenkam į pilkšvą erdvę.
       Iš pradžių akys beveik nieko nemato. Tačiau neskubėkime išeiti. Palaukime. Pastovėkime. Įsiklausykime. Ir po valandėlės i š g i r s i m e  ir i š v y s i m e puikią Mozės tikėjimo autoriaus sukurtą instaliaciją.
       Sidabru švytinti dėžė, joje po stiklu – natų popierius su partitūra. Tačiau orkestrantų nėra. Ir jokio instrumento, kuriuo pats lankytojas galėtų iš natų pagroti, taip pat nė kvapo. Tik iš juoduojančių aukštybių žemyn leidžiasi vos įžiūrimi, plonesni už plauką siūleliai, ant jų supasi musių debesis. Patyrinėję matom, jog musės muliažai be galo tikroviški – patekę į upę, jie būtų kaipmat žuvies ar kokio vandens paukščio praryti. Kruopštus darbas, matyt, iš autoriaus pareikalavo ne vieno mėnesio dienų ir naktų triūso su lupa prie akies, o gal net prie – mikroskopo. Tobula imitacija. Imitacijos amžiaus stebuklas. Juk ar neimituojamas medis? o geležis? o stiklas argi nepakeičiamas slidžia plastmase? Imitacijos pavyzdžių galėtume aptikti kiekviename XX ir XXI a. sandūros žingsnyje. Imituojama aistra, imituojama meilė, imituojama tėvynės meilė, imituojama meilė žmonijai ir visiems skurstantiesiems…
       Nesiplėsdami grįžkime į juodąjį kubą. Musių debesis lėtai sukiojasi, tarsi virpa, mirga blyškioje, vaiduokliškoje musulmoniškos nakties prieblandoje. Ir išgirstame muzikos garsus. Tai ne į juostelę įrašytas musių zyzimas. Ne. Tai į m u z i k o s  kalbą įvesti, smulkiausiomis natomis išskaidyti to zyyyyyyzimo garsyčiai, kaip tame poeto eilėraštyje: „Bus tyla be svirplio smuiko / Be tyliųjų jo garsyčių / Tik sekundžių skaičiai smulkūs / Kris sėklelėmis garstyčių…“
       Paukščio snapu sulesamos natos. Galbūt net perskeltos kaip piktžolių sėklos – tokios beveik neišgirstamai smulkios. Tuomet suvokiame: regime ir girdime m u s c o s  ir m u z i k o s sąskambius. Ir mums aišku, kad nėra pasaulyje garso, kuris neslėptų savo gelmėj muzikos daigo. Jei jau musės garsynas tinka šiuolaikinės muzikos išraiškai, tai, tarkim, kokio svirplio griežynėlės skleidžiama muzikėlė tikrai neprastesnė už Klodo Debiusi pasinaudota jūros mūšos giesme.
       Tik čia nederėtų klausti ir klausinėti, kaipgi šėtono garsynas sugebėjo pavirsti širdį jaudinančia senųjų airių epuose skambėjusių sidabralapių medžių muzika, dėl kurios ne vienas karžygys padėjo galvą, nes tas dainuojantis medelis keliavo iš rankų į rankas niekur ilgiau neapsistodamas – užmigdo giesme kokį karalių, palaukia, kol geidžiantysis medelį pagrobti nukirs savo valdovui galvą, ir skrenda į kitą karalystę.
       Bet argi ne taip pat iš rankų į rankas s k r e n d a musca?
       Ne tik iš rankų į rankas, nesvarbu, kad kruvinapirštes, bet tiesiog iš niekšo širdies į dar didesnio niekšelio širdį. Toks musių kelelis. Nuo juodos rožės prie juodos lelijos.
       Nereikėtų išleisti iš akių, ko gero, esminio šio kūrinio bruožo – autorius priklauso kalbai, kuri ir aptiko šėtono slaptąjį vardą Ba'al-Zebub. Vadinasi, autoriui nebuvo sunku ir musės garsyną išskaidyti atrenkant muzikinius garsus nuo sumaištinių, grynai pragariškų. Ir turime pripažinti, jog kūrėjui pasisekė sukurti įspūdingą vaizduojamojo meno ir muzikos ansamblį. Galėtume pridurti: ir šviesos.
       Tai, ką mes tapatinome su dvėseliena, su gyvulio krauju, su jaučio krauju pavadintu vynu, su arklių ir šunų ašaromis, ūmai kūrėjo lazdelei mostelėjus, – tai bent dirigentas! – tapo švelnia, migdančia, svaiginama muzika. Ir šis kūrinys teisėtai buvo vertas pagrindinio parodos prizo, nors, kaip dažnai atsitinka, apdovanotas buvo nebylus, kurčias, bespalvis, bet įprastomis meno priemonėmis pagamintas darbas. Tačiau visiems aišku, kas tuos apdovanojimus skiria ir už ką.
       Šio teksto autorius galėtų prisiminti ir musės muzikėlę iš seniai į nebūtį pasitraukusių pelėsiais ir puviniais padengtų vaikystės dienų.
       Tuomet liepos būdavo taip pat karštos, tvankios, ir musių buvo tikrai nemažiau, gal netgi kiek ir daugiau, nes ir tvartų buvo daugiau, neskaitant tų fantasmagoriškų baltažvynių kaip nustipę ant Australijos kranto banginiai fermų, skleidusių tokį dvoką, kad jose dirbančios moterys net persirengtuose drabužiuose tą smarvę atsinešdavo į namus ir šie jau nesiskirdavo nuo visuomeninių kiaulidžių. Žodžiu, musių užteko. Ir tvankos. Tad dažnai lauke nusilakstęs berniukas įlėkdavo į pirkią, užtraukdavo tamsią lango užuolaidą ir griūdavo į lovą, retai kada pagalvodavęs apie karvašūdžiuose ištepliotus kojų pirštus ir tarpupirštes.
       Prieblanda. Musės niekaip neranda vaiko veidelio. Nei užmerktų vokų. Prietemoje jos beveik aklos. Tad ropinėja ir nedrįsdamos pakilti virpina stiklinius sparnelius. Zyyyyyyzia… zyyyyyyzeeeeena… sssssvirbia, it lubose labai plonu grąžteliu gręžtų skylę, norėdamos žūtbūt ištrūkti iš tamsos į tvaskančią saulę – mat koks pragaro liepsnų ilgesys, nenumaldomas, musės kraujuje slypintis.
       O vaikas jau s v a i g s t a, grimzta į ežero dugną, kur atbuli rėplinėja vėžiai ir Vėžio žvaigždynas, tarsi nežinomas skubiai riedančių lenktų raidžių žodynas  v i n g u r i u o j a  žali žaliaakiai unguriai, tos vandenų gyvatės, kurias nuo amžių draudžia vartoti maistui Jėzaus gimtinės Betliejaus įstatymai, nors čia, Ukmergės apylinkėse, už ungurį gali gauti tris raudonus ir kaip aitvaras didelius červoncus. Tokia svaigi, nereikalaujanti nei smuiko, nei armonikėlės pritarimo muzika. Dangiška. Nors pati musė – velnio peras, šėtono kirmėlė, raganos sesuo…
       Ir per tvankios dienos sapną vaikas maldauja: muselės, pabūkit, pazyyyyskit, man taip geeeera, taip lengva, taip svaigsta širdis…
       Ir musės išpildydavo berniuko prašymą – pasilikdavo prieblandoje iki pavakarių. O vakare staiga visos kažkur išnykdavo. Ir tikriausiai ne pragare, nes iki pragaro ne vienos nakties kelias…
       Tikrai ne pragare. Žiūrėkit ir klausykit. Matot atšlaimo pakrašty vilkšunio Argano būdą? Prieikit arčiau. Nebijokit – grandinė tvirta, nenusiraus, kad ir kaip daužytųsi. Ir ne į šunį žiūrėkit, nes, kaip ir kiti vilkšuniai, jis, karui su rusais baigiantis, už butelį išmainytas. Nėra ko spėlioti – vokiškas ar rusiškas šuo, ar iš vokiečių atimtas ir pervadintas Rekso vardą pakeičiant į Arganą, į labiau mongolišką ar Altajaus kraštui būdingą. Žiūrėkit ne į stačias šunies akis, o žemiau, štai ten, kur baigiasi vilko ištryptas puslankis griovys, šiapus, ne anapus, nes anapus pats šuns ponas bijo žingsnį žengti – atkąs kulkšnį kaip runkelio galą.
       Matot šalmą? Kieno kariuomenei jis priklausė? Sakot, gal rusų? Ne, mielieji istorijos mėgėjai. Rusų bliūdeliai tokiam kryžiuočių šalmui neprilygs. Žvelkit, ausis ir sprandą dengia, ne tik viršugalvį kaip anglų šalmai. Gilus – kaip tik tokiam jovalo kiekiui, kokio Arganui reikia. O reikia jam pusės kibiro. Vadinasi, tuščias vokiškas šalmelis vertas pusės kibiro jovalo. Gražus skaičiavimas, jau pokarinis. Ne pirmą karo rytą, kai panašūs šalmai saulėj tvaskėjo, o riterių pulkai kaip sparnai debesies į Lietuvą traukė, pasak tautos dainiaus Maironio žodžių, gal ir ne tiksliai čia pavartotų.
       Šalmas pakaušiu į žemę. O į kurgi daugiau galėtų būti? Žvelkit, kokia skylė šone – tiesiai į vokišką smilkinį, ir kaput, nebematyt tau Vaterlando nei Memelando
       Arganui, suprantama, ne visos karo smulkmenos paaiškintos, nes ir laiko šunų mokykloj neužteko, tad šuva gal net nežino, jog iš geležinės vokiečio kaukolės jovalą srebia – jam kad tik to kiaulių skanėsto (tik prašom be arkliašūdžių, būkite maloni, ponia) užtektų bedugniui pilvui prikimšti. O srėbti reikia labai skubant, nes prakeiktosios velnių sugulovės iš pirkios į lauką išsirovusios jau aplipo šalmo kraštus, jau straubliukus siurbėlės atvyniojo. Neapsižiūrėsi – pusę šalmo išsiurbs.
       Ir iš tikrųjų ant šalmo kraštų pilkai mėlynų musių sparnynas net verda, kunkuliuoja, tarsi pats jovalas dar ant ugnies virtų, niekaip negalėdamas arklio obuolių suminkštinti. Tad skuba Arganas, šiuo mongolišku vardu pervadintas, vokietis aviganis nuo Bavarijos nuokalnių, – net iltimis kaukši, gal šitaip muses baidydamas?
       Bet kas musei Argano iltys, jeigu šėtono ilčių išvengė, kai iš besočio velniško pilvo jas į pasaulį pro ilčių spygliuotą tvorą varė. Siurbia, ryja, o sykiu iš didelės sočios laimės pojūčio gieda, tiksliau, zyyyyzia. Nors gal visgi gieda. Juk ar gaidys negieda? Ir jam ne gėda nei prieš lakštingalą, nei prieš devynbalsę. Taip ir musėms – jų giesmelė joms ir Belzebubui pati gražiausia, ir nereikia jokių smuikelių, čigoniškų čirpynių bei būgnelių su kanaanietiškais pagoniškais cimbolais…
       Tad į kiemą išėjęs vaikas sėdi ant kulbės ir delnais galvelę parėmęs kad klauso, kad klauso aukštos musių gaidos, net momenėlis kaista…
       Po valandėlės šalmas jau išlaižytas. Sykiu su dešimtimis jovale nuskendusių dvisparnių velnio perų, nugarmėjusių į Argano pilvą. Surūdijusi geležis tuščia kaip geležinė kokio mutanto kaukolė su skurliu užkimšta apvalia skylute šone, rytų pusėj.
       Ir dabar vaikui jau graudu, jau gaila nežinomo kareivėlio – ruso ar vokiečio, kas gi atskirtų – nežinia, kur jo šonkaulėliai baltieji guli, gal bulvių duobėse po arklių kaulais? gal vaikėzai jau seniai visus kaulučius permaišę žydeliui pardavė, o šis tik pasvėrė, apgaudamas sumokėjo, ir po kareivio. O juk jo gal kažkur toli motulė ilgai laukė ir nesulaukus nuo aukšto upės skardžio Dunojaus sietuvėlėje nusiskandino ir gal jau seniai tapo žuvelių sesute ar slaugute? Ėjo kareivis, žygiavo, daineles dainavo, kol kulka jo smilkinio nesurado, kol šalmo neprakiurdė, kol karštas kraujas į molio žemę nesusisunkė. Ir pasibaigė dainos, ir nutilo kaustytų batų pasagėlių kaukšėjimas į miestelių grindinį, tik aidas dar kurį laiką kulkos kirčio ir pasagėlių garsus po miškus nešiojo, kol varnai jų neišgaudė ir nesurijo, o likučius skruzdės skruzdėlynuose paslėpė…
       Graudus būdavo Argano kauksmas į mėnulį. Graudi musių muzikėlė ant šalmo krašto. Liūdna kareivio mirtis nežinomam krašte, pasaulio gale.
       Bet ir tai dar ne visi prisiminimai. O ne.
       Nusprendė kartą berniukas muses mušti už tai, kad Šyvio ašaras siurbia, už tai, kad senelei miegot neleidžia ir jam tenka sėdėt ant žemo suolelio ir obelies šakele tą velnio perą nuo brangiausio veido ir nuo akių, ir nuo baltų kaip kauleliai pirštų baidyti, o sparnuotosios raganos nebijo, išsisuka ir vėl tupia. Už daug ką vaikas nusprendė muses nubausti. Ir ne tik bausti, bet ir suskaičiuoti, kiek nubaudė – šimtą ar visą tūkstantį.
       Tad, pasiglemžęs kalkių, susimaišė baltos košelės, nutepliojo ant kluono durų tokį stačiakampį. Paskui susirado surūdijusios vielos t r o s ą, gal dar nuo tankų laikų užsilikusį, atvyniojo ploną gijelę, kirviu sukapojo, pasigamindamas daug šimtų trumpų, labai plonų adatėlių ar smeigtukų, kad turėtų kuo muses prie to balto stačiakampio prismeigti.
       Medžiojo ne dieną ir ne dvi – pusę vasaros vargo medžiotojas: ir negyvas, jau po musiomirio, rinko, ir tas, kurios stiklainy cukraus tyrelėj nugrimzdo, ir tas, kur ant šalmo dugno per Argano neapsižiūrėjimą pasilikdavo leisgyvės, – visas ir visur saujom gaudė, paukštiškai lesiojo, kad didesnį skaičių velnio dukterų prismeigtų. Tuomet vaikui ne musės muzika rūpėjo. Dėl jo musė galėtų būti net besparnė. Juk vis vien jos įkyrumas nesumažėtų, su sparnais ar be sparnų senelės veidu rėplinėtų. Tad medžiojo kaip tikras indėnas, net už galvajuostės gaidžio plunksną užsikišęs.
       Ir ką jūs manot? Vidurvasarį visas stačiakampis kaip tikras paveikslas ar abrozdas buvo įvairių musių ir muselių, ir netgi gylių su varmais išmargintas. Kelis žingsnius atsitraukęs, galėtum tą margumyną nežinomos kalbos raidėmis palaikyti – eilutės, tiesa, nelabai lygios, bet visgi ilgos, tvarkingos nuo viršaus iki baltosios dėmės apačios.
       Netyčia šį abrozdą pamačius mama vaiką subarė: tai štai kuo tu per dienas užimtas, štai dėl ko neturi laiko žabų atnešti, dabar žinosiu ir tėvui pasakysiu – parodys jis tau, iš kur musės į svietą lenda. Puolė vaikelis mamos prašyti, kad nuslėptų jo paslaptį, tėvui neatskleistų. Gražiai pavargusias rankeles bučiavo. Tik niekaip negalėjo pasižadėti daugiau musių nebemedžiosiąs, nes iki tūkstančio trūko vienos vienintelės eilutės, ši tebebuvo neprimusyta, neprirašyta. Tik sukuždėjo: baigsiu, ką esu numatęs, ir sunaikinsiu, dabar negaliu…
       Mamos širdis visada atsileidžia, ypač jei rankeles pabučiuoji, nes rankelėms labai jau šilumos trūksta, švelnumo, nes per tuos nepabaigiamus darbus jai nėra kada rankelių šiltame vandeny pamerkti, palaikyti, kad nuovargis su tvarto purvais išeitų, kaip tas pašalas pavasarį iš žemės po pirmo griausmo…
       Nuėjo mama į pirkią ir tikrai niekada tėvui neprasitarė, kad sūnus gal kiek kvankštelėjo, nes gaudo muses ir jas vielelėmis prie kluono durų smaigsto, kreida jų skaičių užsirašydamas. Ačiū mamelei. Ir dabar po penkiasdešimties metelių dar kartą ačiū, nors ir nežinia, ar šiandien ji pasenusio savo sūnaus žodžius girdi, – jeigu danguj, tai tikrai girdi, bet jeigu skaistykloj, tai kas žino, gal ir ne…
       Pagaliau tūkstantis musių kaip ant delno – skaičiuok nuo viršaus į apačią ar iš kairės į dešinę, ar priešingai – vis vien išeis lygiai tūkstantis. O kad taip bent jų kaimo visi vaikai – po tūkstantėlį, tai musių tikrai apmažtų, nespėtų velnio sėkla taip greitai pasisėti, o jeigu visos Lietuvos vaikai po tūkstantį šūdmusių ir cukrinukių, smaližių ir kambarinių, ir kandiklių, ir šiukšlynų, ir dvėselienos mėgėjų prismeigtų, tai tektų nežinia kokio dydžio stačiakampį nežinia ant kokios sienos ar ant pragaro vartų nuteplioti, kad visos tilptų ir būtų iš tolo matomos. Bet žinojo vaikas, jog kiti jų kaimo vaikai iš tokių jo svaičiojimų ir medžioklių, atsiprašant, aplink šūdo būdelę nuo ankstyvo ryto sukiojantis, tik pasijuoktų, tad niekam ir neprasitarė – nuramino sąžinę, kad muses už jų nedorus darbus nubaudė ir, ištraukiojęs adatėles, sausas kaip parakas muses į lauželį sumetęs, nešė vandenį ir plovė kluono duris, pasiraudamas žolių šveitė, kaip niekada nebuvo nė pats pirtelėj prieš didžiąsias šventes šveitęsis – taip šveitė, brūžavo, vandenį kibirais pildamas, negailėdamas, nes jų šulinys visame kaime gal pats giliausias, gal kažkokiais požemių takeliais net su upės dugnu susisiekiantis, kad ir per didžiausius karščius jo vanduo toks šaltas.
       Taip ir išnyko nuo kluono durų, ir išnyko iš pasaulio akių tas gražus, niekada jau nebepakartotas, tiesa, ne šventas, bet vis dėlto abrozdas – uždėtum auksinius, bažnyčioje švytinčius rėmus, tai iš toliau atrodytų kaip votom nusagstytas šventas paveikslas, atleisk Dievuli čia rašančiajam ir prisimenančiajam, nes jis tikrai nežino, ką su jo jausmais ir skystu proteliu lietuvių ir tuteišų, ir rusų kalba išdarinėja…
       Šit vienas iš kalbos triukų.
       Musė, mus'ulmonas, Mozė, muzika, mužikas ir mūsų. Mūsų musės. Musulmonų kariauna, Mozės pyktis ir lentos, tvarto musių brolis mužikas. Tai tiesiog Rubiko kubas – ne kalba, ne žodžiai. Ir žmogus tikrai nekaltas, kad jo klausa kalbai taip nuolankiai paklūsta, kaip sąmonė, minios – valdžiai ar slaptosioms tarnyboms. Nėra tokio teismo, kuris už kalbos girdėjimą nuteistų. Ir advokato nėra, kuris už tokias paikystes imtųsi žmogų ginti. Štai už kelis neteisėtai nuslėptus milijonus keli advokatai stos ginti vagį – galės kuilio snukis rinktis. Beje, ir už kurtumą kalbai niekas nenubaus. Blogiausiu atveju paskirs dešimties litų baudelytėlaitę. Į ją piktybiškam kalbos darkytojui nusispjaut, nes jam ir šiandien vis tiek pat, kokią vėliavą prie savo aplūžusio, prasmirdusio būsto Nepriklausomybės dienos rytą iškelti – kūjį su pjautuvu ar svastiką. Kad tik niekas nepriverstų trispalvės iš rūsio šiukšlyno ištraukti…
       Patys matote, kaip tos mintys blusos šokinėja. Nuo Tuko uodegos ant premjero pakaušio, nuo pakaušio ant nekaltai prieš pusšimtį metų pralieto kraujo dėmelės, nuo tos dėmelės – vėl ant seimo pirmininko akinių stiklų, nuo jų – ant apsimetėlės „jaunosios“ gražiai apžėlusios salelės Bermudų trikampyje, kurio gelmėj jau ne vienas toks asilėlis jaunikis į dugną nugarmėjo ir niekas lig šiol jų neranda, nes netgi jų motinos savo sūnų neieško. Bet mintims neįsakysi – jos tikrai kaip musės. Gal? nusilaužta beržo šakele vaikiškai mojuoti, gali vyriškai kūju ant arklio galvos skerdykloje prigludusią velnio sugulovę pritrėkšti. Gal? kaip nori – vis vien nieko neišeis. Geriausiu ir laimingiausiu atveju užmuši vieną tūkstantį musių, prismeigsi jas visas prie kluono durų, pasižiūrėsi, niekam iš pašalies nerodydamas, ir… sunaikinsi kelių savaičių triūso vaisių.
       Tai viskas, ką kovoje su m u s c a, mirusia lotynų kalba rašant, gali laimėti. Tačiau tokia pergalė greičiau panaši į Vaterlo mūšio padarinius Napoleonui – siela liks dar tuštesnė suvokus, jog prieš Musių Valdovą, Ba'al-Zebubą, prieš žemės kunigaikštį nepakovosi, per silpnos tavo galios, per plonos kinkos, per baugi širdis ir per ilgas tavo liežuvis – jis visada pasiruošęs išduoti…
       O pabaigai palikome patį smagiausią laisvo laiko leidimo būdą.
       Kelias dienas neplauni kojų, kad tarpupirščių kvapas pasklistų po visą kiemą, perkoptų strikolių tvorą, pasiektų pamiškę, kaimo šiukšlyną ir sukviestų muses. Ne visas iš karto. Po kelias, daugiausia – po tris keturias.
       Sėdi sau iš tėvo paveldėtoj supamoj kėdėj atsilošęs, kojas ištiesęs, pirštus judini, kad kvapas geriau sklistų. Ir lauki, prie lazdelės pritvirtintą šikšnogalį paslėpęs. Gali net akis užmerkti – oda pati praneš, kada musca nutūps ir apsvaigs nuo tarpupirščių prakaito, kvepiančio lyg olandišku sūriu, lyg neplautom kojinėm.
       Vienu šikšnogalio smūgiu pritrėkši tik vieną muscą – kitos pakils, apsuks ratą ir vėl kaip vagilės sugrįš į nusikaltimo vietą. Antru smūgiu nudėsi antrą. Galiausiai – ir paskutinę. Kita musių partija atskris po valandėlės, tad ramiai gali užsirūkyti – dūmas vis vien nenustelbs prakaito kvapelio, ir musės atskris. Tad kiek laisvo laiko nuo rašto darbų, darbelių sutaupysi, tiek jo ir galėsi paskirti linksmiausiam ir smagiausiam musių naikinimui prie lazdelės pritvirtintu šikšnogaliu.

 

Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Charles Baudelaire 5 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 4 Georges Bataille 2 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 J. G. Ballard 3 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Johannes Bobrowski 3 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Juan Bonilla 2 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sara Poisson 24 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1