Knuts Skujenieks. AŠ ESU TOLI VIEŠĖJĘS / ES PABIJU TĀLOS CIEMOS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 359 p.

       Knutas Skujeniekas Lietuvoje yra puikiai žinomas latvių poetas. Įvairiose publikacijose apie šį autorių dažnai išvardijami visi poeto nuopelnai, tad akylas skaitytojas jau galėjo juos įsiminti. Į pagaliau pasirodžiusią poezijos rinktinę „Aš esu toli viešėjęs / Es pabiju tālos ciemos“ taip pat įdėtas Kęstučio Nastopkos straipsnis, primenantis autoriaus biografiją. Beje, šis tekstas jau buvo publikuotas 2003 m. „Kultūros baruose“. Tiesa, pakeistas pavadinimas – „Knuto Skujenieko amplua“ virto į „Daugiabalsę poeziją“, išbraukti kai kurie sakiniai, dėl to kai kur jaučiamos minties spragos. Tad gal, negalint apie poetą pasakyti ką nors naujo, reikėjo ir turinį bent jau kitais žodžiais perteikti – kaip ir pavadinimą?

       Prieš šimtmetį, net ir vėliau, buvo puoselėjamos utopinės lietuvių ir latvių vienybės idėjos. Lietuvoje iš broliško pareigos jausmo retkarčiais vis dar išleidžiama kokio nors latvių autoriaus knyga. Bene iš to paties jausmo latviai išleidžia ir mūsų poetų rinktinių. 2002 m. pasirodė dvikalbė J. Vaičiūnaitės rinktinė, kurios redaktorius ir vienos iš pratarmių autorius – K. Skujeniekas. Poetė – Baltijos Asamblėjos literatūros premijos laureatė, kaip ir U. Bērzinis, kurio knyga Lietuvoje išleista 1997 m. Pagal Asamblėjos nuostatas laureatų knygas išleisti privaloma. Kadangi K. Skujeniekas pats yra šios Asamblėjos Latvijos žiuri narys, pretenduoti į premijas negali, tad knyga išleista iš brolystės paskatų, be to, ji pasirodė „Šiuolaikinių pasaulio poetų serijoje“ šalia Vladimiro Nabokovo ir Kerry Shawno Keyso rinktinių. Dar 1983 m. pasirodžius jaunųjų latvių poetų antologijai „Mes atėjome į šį pasaulį“ (po metų Latvijoje išleista lietuvių autorių antologija) Stasys Jonauskas rašė apie „pro šalį prasprūdusį“ K. Skujenieką, tad nuosaikieji latvių poezijos gerbėjai ir vertėjai, kurių ne tiek jau daug, ilgai laukė jo kūrybos rinktinės. Geriau vėliau negu post factum. Tariamai postmoderni visuomenė, kaip jai ir pridera, pasistengia vienaip ar kitaip autorių numarinti. Kita vertus, gera kūryba byloja pati už save.

       K. Skujeniekui, vieninteliam nelietuviui, 1993 m. įteikta Jotvingių premija (dabar beveik niekas neprisimena, už ką jis tuomet gavo; pasak Vlado Braziūno, matyt, už tai, kad jis – Knutas, K. Platelio teigimu, už lietuvių liaudies dainų ir poezijos vertimus į latvių kalbą). 2003 m. V. Braziūnas guodėsi, kad K. Skujenieko vertimų į lietuvių kalbą „ne kalnai, ne kalnai“. Užtat netrukus literatūrinę spaudą ir užgriuvo kalnai šio autoriaus eilėraščių, o dabar išleista visa rinktinė. Gaila, kad leidėjai neįdėjo bičiuliško autoriaus portreto, kuris dar labiau reprezentuotų „Knuto amplua“. Knygos sudarytojo ir vertėjo V. Braziūno teigimu, atrenkant eilėraščius vadovautasi skoniu bei aplinkybėmis – reikėjo įtraukti Sigito Gedos bei Jono Strielkūno vertimus, kad neliktų neužfiksuoti knygoje. Taip pat atsižvelgta ir į paties autoriaus pageidavimus.

       Daugiausia vertimų paties V. Braziūno (J. Strielkūno tik du, S. Gedos taip pat nedidelė dalis). Kai kurie vertimai, lyginant su anksčiau pasirodžiusiais spaudoje, gerokai pataisyti, tačiau vargu ar galima sakyti, kad rinktinėje jie geresni ar iš viso geri. Pvz., dviejų to paties eilėraščio vertimo variantų prasmė gerokai skiriasi (plg. eilėraštį „ruduo te išsidūksta“, publikuotą „Šiaurės Atėnuose“ 2003 m. gegužės 17 d. ir rinktinėje), tiksliau, pirmajame variante ji apskritai neatskleidžiama, nes panaikinamas metaforiškas mirties ritualo konceptas. Kaip šiuo atveju galima pasitikėti nepaisančiu prasmės vertėju? Nepakanka vien puikiai jausti kalbą, iš kurios verčiama, nors ji ir giminiška. Poeto kompetencija taip pat ne visada padeda, gal todėl patys poetai savo kūrybos beveik neverčia. Kartais pravartu žvilgtelėti ir į žodyną (tokiam kilniam tikslui Letonikos centras neseniai pasirūpino išleisti naują latvių-lietuvių kalbų žodyną). Vienas iš svarbiausių verčiamo teksto komponentų yra prasmė, kurią sudaro originalaus teksto turinys bei komunikacinis efektas. Vertėjas privalo jausti teksto sukeliamą efektą, kad galėtų jį kuo tiksliau perteikti vertimo adresatui. Tokie yra pripažinti poetinio teksto vertimo reikalavimai. Žinoma, sunku išlaviruoti, tačiau kai kuriuose eilėraščiuose V. Braziūnas nevengia formos dėlei paaukoti turinį.

       Palyginti su ankstesniais vertimais, rinktinėje kai kurie žodžiai paversti deminutyvais (braziūnizmais?): žolė – žolytė (p. 195), žodis – žodelis (p. 203). Deminutyvų nevengia ir pats K. Skujeniekas, tačiau juos naudoja specialiai tautosakiniam turiniui išreikšti skirtuose eilėraščiuose. Vertimo trūkumų ne tiek jau mažai. Pro kalbininko ausį sunkiai praslystų tokios frazės: „tačiau vis tiek nuduosime / kad mes savybėj šeimininkai“ (p. 217) arba: „taip esu ir taip esi gyventi“ („tā es dz?voju un tu t? dz?vo“, p. 136). Akivaizdu, kad eilėraštyje „aš būsiu kaip parke suolas“ (p. 215) dvi eilutės praleistos ne dėl vertimo niuansų, bet dėl paprasčiausio neapsižiūrėjimo, t. y. pražiūrėjimo. Neaišku, kodėl vertime nemotyvuotai atsiranda tokios frazės kaip „baigtas kriukis“ (p. 243) ir pan. Matyt, jos vertėjui asocijuojasi su „Knuto amplua“, tačiau tuo atveju reikia pažinoti patį autorių.

       K. Skujeniekas primena, vieno eilėraščio žodžiais tariant, kriaušę it varpo šerdis jau senokai besidaužančią į lietuvių langus. Knuto figūra suprantama kone kaip archajinio dievo personifikacija (K. Nastopka jam pritaikė lokio įvaizdį) arba tiesiog vaizdinys iš folkloro: dievas, pasivertęs seneliuku, vaikšto po kaimo – dabar jau ir po miesto, pasaulio – pirkias ir panosėje kikena: „that's a good question“ (p. 269). K. Skujenieko poezijos lyrinis „aš“ irgi toli viešėjęs, daug matęs, patyręs, „kultas ir mintas“, todėl ir atrodo įgijęs mistinių galių. Jis – tarsi dievišku emanacijos būdu išskaidomas, išbarstomas kūnas, poetinė metonimizacija, labiausiai aktualizuojant balsą – žodį: „eik mano burna / alsuot ir galvoti <...>“ (p. 149).

       Prieš kelerius metus Erika Drungytė rašė apie poetų prarastą meilę tėvynei ir kalbai, apgailestavo, kad jaunųjų latvių kūryboje nėra jokios brolystės, baltų ar tautinio identiteto pėdsakų („Literatūra ir menas“, 2000 m. sausio 15 d.). Galima tik pasidžiaugti, kad mūsų jaunojoje poezijoje jų taip pat nelabai yra, o jeigu pasitaiko – kaip egzotiškas prieskonis be jokių pretenzijų į tradiciją. Užtat K. Skujenieko kūryboje tokių identifikacijų apstu. Autorius yra mitologizuotos žemės poetas („pa dienu maizes ceļu skraidu“ / „perdien sukuosi duonos šoky“), jis priklauso tradicijos pamatui, besiremiančiam žemiškuoju pasaulio regėjimu. Latvių poezijoje žemė dažnai laikoma tam tikru atskaitos tašku, pagal santykį su ja skiriamos net poetų grupės. K. Skujenieko kūryboje dera įvairūs motyvai – paralelės tarp žemės ir žmogaus, žemės kaip balso įvaizdis ar rilkiškas kritimas į jos orbitą.

       K. Skujenieko poezijoje nemažai aliuzijų į latvių liaudies dainas, nes jose kitaip negu lietuvių dainose yra gausu tiesioginių mito apraiškų: „grįžtu kitoj pabuvęs saulėj / man gera buvo saulėj toj / ir saulėj toj po vieną dangų / turėjau rankoj kiekvienoj“ (p. 209). Tokiuose eilėraščiuose galima atpažinti per folklorą atskleidžiamus mitinius modelius (pvz., saulės ir žemės sąsajas), jų savitą interpretaciją. Autorius, transformuodamas graikų mitą apie Orfėją ir Euridikę (ciklas „Neatsigręžk“ – vienas geriausių bent jau šios rinktinės kūrinių), sukeičia vietomis personažus, o apverstas mitas turėtų įgyti gyvenimiškos reikšmės. Šitai liudija autoriaus prierašas: „Kas manytų čia esant aprašytą graikų mitą, tas klystų. Mito Orfėjas ėjo gelbėti Euridikės. Čia atvirkščiai. Bet ar gyvenime daug kas nebūna atvirkščiai?“ Tačiau apverstas mitas tėra naujo mito kūrimas ir įteisinimas: „Čia neprasideda niekas, / išskyrus pabaigą“ (p. 53). Mitas yra kultūrinio ir socialinio identiteto atrama – kūrinys parašytas 1966 m., kai poetas buvo įkalintas Mordovijos lageryje. Iš gyvenimo, mirties, sapno, atminties būsenų sinkretinimo atkurtas mitas tampa budrios atminties įsikūnijimu: „Ai, Mnemozine, ką tu išdarinėji su dievų dovana!“ Šiuo atveju atminties simboliu tampa pati Euridikė, kurios istorija susijusi su draudimu atsigręžti ir jo sulaužymu.

       Eilėraščiai sudėti chronologine tvarka (1963–2003), todėl įdomu stebėti poeto kūrybinį kelią. Tokia tvarka galėtų autorių kompromituoti, tačiau K. Skujeniekas priklauso tai poetų rūšiai, kurie į poeziją ateina jau subrendę. Dauguma eilėraščių rimuoti. Pirmoje knygos dalyje jaučiamas egzistencinio tikrumo siekis: „<...> per sunki našta jau lenkia, / Aš užanty paknyburiuoju sagą, / Įsiūtą tavo rankų“ (p. 29). Konkreti detalė pačiupinėjama, įsitikinama jos bei savo tikrumu, paskui abstrahuojama – saga tampa gyvybės simboliu. Tokį eilėraščio modelį autorius plėtoja visoje kūryboje, beveik nepalikdamas galimybės konkretiems vaizdams ir detalėms būti savimi (be kelių išimčių, eil. „mano sode“). Ankstyvuosiuose eilėraščiuose lagerio paliktas pėdsakas išreiškiamas kaip išpažintis, malda, padrąsinimas sau: „<...> Tu prisimerk / Užsispirk / Valdykis / valdykis // Dar tau pravers!“ (p. 81), ši tema išlieka ir kituose eilėraščiuose, kaip mėginimas integruotis į visuomeninį kontekstą arba išlikti apversto mito situacijoje. Vėliau tokių intonacijų bandoma atsisakyti, autorius pradeda kalbėti ironiškai (apie visokias muzikytes, žolės uostynes ir pan.), tačiau pats jo kalbėjimas neišvengiamai suponuoja socialinę eilėraščio prasmę. Pasak paties poeto, „o dabar taip sau žiūri pro langą ir kaip kirgizų akynas – ką matai, tą dainuoji“ („Literatūra ir menas“, 2003 m. gegužės 16 d.). Reikia pripažinti, kad ne visada tas stebėjimas, t. y. dainavimas, įdomus. Kuriamos ironiškos nuotaikos kartais nepasiteisina. Pvz., vienur turėtų būti liūdna, kitur – juokinga, bet juokas kažkodėl nekyla: „toje aš partijoj kur žmonės / vadinami senom beždžionėm“ (p. 245), nekyla ir dėl suironizuoto savo vardo: „jaunas verteris per nieką / anksti galą gavo / o jau senas skujeniekas / tai ilgiau gyvavo“ (p. 247). Tokios eilės kiek primena V. Landsbergio poetinius žaidimus. Televizijos įpratintai ausiai čia norisi išgirsti juoko įrašą, kad kartais nepraleistų „juokingos“ vietos.

       Vėlesniuose kūriniuose subjektas per ironijos ir humoro prizmę į visa žvelgia iš tam tikros distancijos. Ketvirta rinktinės dalis „Po rojaus“ K. Nastopkos vadinama postmodernia, tačiau postmodernumo ženklų vos vienas kitas, be to, autorius atsisako būti šio pasaulio dalimi: „es esmu no tās pasaules / kuras gandrīz vairs nav“ („aš esu to pasaulio / kurio gangreit jau nebėr“). Eglė kaip personifikuotas mitinis provaizdis čia transformuojamas į nukirstą kalėdinę eglutę arba eglės išparduodamos, rožė virsta į pliką kotą. Nors ironijos netrūksta, tačiau kai kur ji baigiasi įprastinėmis tiesomis: „visi mes esam paukščiai keleiviai“; „žinome kad / eiti / tas pats kas ir gyventi“. Šalia žemės, saulės atsiranda ir trečia planeta – Marsas, kuriame gyvenimas taip pat blogas. Marsas iškyla kaip kitoniškumo, nepritapimo vaizdinys („es no cita marsa“), bet kartu archajiškumo prototipas: „smuklėj broliuojas marsiečiai ir kuršiai / vis tu per vidurį vis tu po kojom / plati gimtinė burna siaurutė“ (p. 303). „Burnos siaurumas“ atskleidžia susvetimėjimo ir nesusikalbėjimo problemą ne vien dėl kalbos skirtumo, bet ir dėl visuomeninio nepritapimo. Greičiausiai ir dėl vadinamosios kartų problemos, prasilenkimo su laiku („tokia jau latvių prigimtis // čia seniai kvaksi o jauni suklusę“, p. 277). Galbūt dėl šios problemos imama sąmoningai švepluoti, pvz., šiame eilėraštyje iš trečios meilės lyrikos dalies: „<...> aš tau kankleš ušgaunu / tu šieloš ilgešy / norš ne štandartaš žiauna / pavašariš širdy“ (p. 201). Beje, dėl latvių kalbos priebalsių kietumo tokias eiles lengviau skaityti originalo kalba. Latvių kalba patartina skaityti ir tiems, kurie kalbos nemoka – gal padės broliškas kraujas ir prasmė atsiskleis savaime, o jeigu ne, galima skaityti intertekstualiai: kairiąja akimi latviškai, dešiniąja – lietuviškai.

       K. Skujenieko poezija išversta daugiau kaip į dvidešimt pasaulio kalbų. Tekstai vertimui labai tinkami: nacionaliniai ypatumai bei savitumai, kultūriniai intertekstai, šiek tiek humoro – angliško (internacionalinio) kikenimo; šelmiškas autorius – puiki medžiaga šiuolaikinės Europos poezijos kanonui. Tačiau nors lietuviška rinktinė ilgai laukta ir ilgai rengta, jai precizikos vis dėlto trūksta. Latviai itin mėgsta vertimus – jų rinkiniuose šie užima lygiavertę vietą su savais kūriniais. Stebina nuoseklus latvių domėjimasis lietuvių literatūra. Dar Emilis Skujeniekas, Knuto tėvas, ne itin palankiomis sąlygomis praėjusio šimtmečio vidury uoliai vertė lietuvių kūrinius, stengėsi skelbti latvių spaudoj visas naujienas ir apgailestavo, kad lietuvių leidiniai nereaguoja į tokias pastangas. Nelabai reaguojam ir dabar – matyt, latviai didesni patriotai, Latvijoje į knygų pristatymus atvyksta net prezidentai...